Girdėti
nemaža kalbų paramą smulkiesiems ūkiams, kaip priemonę nykstančiam kaimui
gaivinti. Esą tam ir skiriami daugiamilijoniniai ES pinigų rezervai, taip
vadinama Europos parama. Tačiau faktai byloja, kad absoliučią daugumą šių
pinigų susižeria ne vos galą su galu tesuduriantys, nuo žemės ūkio produktų
supirkimo kainų visiškai priklausomi smulkieji valstiečiai, o stambieji
žemvaldžiai, liaudiškai – buožės.
Nors
pats dalykas – jokia naujiena (apie tai kalbėta dar 2018-ųjų vasarį įvykusiam
Lietuvos ūkininkų suvažiavime). Jog ES pinigai krinta į buožių ir jų šeimynų
kišenes, puikiai žino kiekvienas lietuviško kaimo gyventojas. Apie tai anksčiau
rašė
ir kai kurie mūsų draugai.
Bet
pagaliau temą pasigavo ir „Delfis“,
skambia antrašte konstatavęs realią dalykų padėtį: „Didžiausi
ES paramos gavėjai: milijonai – stambiųjų rankose“. Duodamas išsamus
paramos gavėjų sąrašas, į kurį įeina ir LŽVS lyderio R. Karbausko bendrovės.
Todėl nenuostabu, kad apie tai prabilta.
Mat
viršūnėse jau kuris laikas, kaip vyksta vidinė kova. Landsberginis flangas, kartu
su D. Grybauskaite, prieš LŽVS su Karbauskiu priešaky. Siekdami demaskuoti,
jei ne stačiai apšmeižti priešingą grupuotę, šie veikėjai atskleidžia įvairius
faktus (pvz.: LRT
tyrimas, MG
Baltic byla, Grybauskaitės laiškai E. Masiuliui, Karbauskio latifundijos ir
kt., ir kt.). Tuo tarpu paprasta liaudis negali nematyti, kad karalius yra
nuogas.
Procesas
vyksta dėsningai. Kapitalistai, savo rankose laikydami ekonominę galią,
atitinkamai valdo ir politiką – tiek Lietuvoje, tiek ES. Tačiau „runkelis“
negauna nė didesnių stalo trupinių, nes, priešingai kitų Europos kraštų darbo valstiečiams
(smulkiesiems ūkininkams ir žemės ūkio darbininkams) – nei streikuoja, nei
blokuoja kelių, žodžiu, nesivienija už savo bendrus ekonominius interesus.
Europiniai
pinigai šiuo atveju – tam tikras atlygis vietos buržujams už jų pašventintą šalies
demografinę savižudybę (t. y. masinę emigraciją į Vakarus, teikiant jiems
palyginti pigią bei kvalifikuotą darbo jėgą). Nors „runkelis“ dažnu atveju mato
juos kaip savo ausis, net šiai ES „dosnumo“ epochai ateina galas.
2020-ieji,
kuomet šis didysis Europos kranas užsisuks, jau nebe už kalnų. Tuomet, netgi
buržuazinių komentatorių pripažinimu, lauksianti itin sudėtinga padėtis,
kurioje, tikėtina, ilgamečiai socialiniai prieštaravimai kaip niekad anksčiau
išryškės. Daugelis, pripratę laikytis pasyviai, bus priversti priešintis. Būtent
šiame gilėjančiame nepasitenkinime, pamažu bręstančiame proteste ir slypi
tikroji ateities viltis.
Kibirkštis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą