KODĖL SOCIALIZMAS?
Ar verta rašyti apie socializmą žmogui,
kuris nėra specialistas ekonominiais ir socialiniais klausimais? Dėl daugelio
priežasčių manau, kad taip.
Pirma, pažvelkime į šį klausimą iš
mokslinių pozicijų. Gali pasirodyti, kad tarp astronomijos ir ekonomikos nėra
esminių metodologinių skirtumų. Ir vienoje, ir kitoje mokslininkai stengiasi
atrasti bendrus tam tikros reiškinių grupės dėsnius, kad aiškiau suprastų jų
tarpusavio ryšį. Tačiau iš tiesų metodologiniai skirtumai egzistuoja. Bendrųjų
ekonomikos dėsnių atskleidimą apsunkina ta aplinkybė, kad stebimi ekonominiai
reiškiniai yra veikiami daugybės faktorių. Įvertinti kiekvieną iš jų atskirai
yra ypatingai sunku.
Be to, gerai žinoma, kad patyrimas,
sukauptas nuo vadinamojo civilizuoto žmonijos istorijos laikotarpio pradžios,
buvo smarkiai ribotas ir įtakotas daugybės neekonominių priežasčių. Pavyzdžiui,
dauguma didžiųjų valstybių atsirado užkariavimų dėka. Tautos-užkariautojos
užimtoje šalyje tapdavo juridiškai ir ekonomiškai viešpataujančia klase. Jos
priskirdavo sau monopolinę teisę valdyti žemes ir rinkti žynius tik iš savo
gretų. Šie žyniai, kurie kontroliavo švietimą, suteikė visuomenės klasiniam susiskaldymui
pastovumą ir sukūrė vertybių sistemą, kuria žmonės ėmė vadovautis, didžiąja
dalimi nesąmoningai.
Ši istorinė tradicija gyvuoja iki šiol.
Mes dar nepergyvenome to, ką Thorsteinas Veblenas vadino žmogaus vystymosi
„grobuoniškąja faze“. Dabar egzistuojantys ekonominiai faktai ir jų lemiami
įstatymai priklauso tik šiai fazei. O kadangi socializmo tikslas yra užbaigti
grobuoniškąją žmogaus vystymosi fazę ir pradėti aukštesniąją, dabartinis
ekonominis mokslas nėra pajėgus numatyti ateities socialistinės visuomenės
bruožų.
Antra, socializmas orientuotas į
socialinius-etinius tikslus. Tuo tarpu mokslas negali kurti tikslų. Juo labiau
– ugdyti jų žmoguje. Geriausiu atveju mokslas gali suteikti priemones, kaip
pasiekti tam tikrus tikslus. Tačiau pačius tikslus iškelia žmonės,
besivadovaujantys aukštais etiniais idealais. Ir jeigu šie tikslai yra
gyvybingi, juos supranta ir įgyvendina tos žmonių masės, kurios pusiau
sąmoningai nulemia lėtą visuomenės evoliuciją.
Štai kodėl mums reikia būti atsargiems,
kad neperdėtume mokslo ir mokslinių metodų reikšmės, kada kalbama apie
žmogiškąsias problemas. Nereikia galvoti, kad tik ekspertai turi teisę spręsti
klausimus, įtakojančius visuomenės organizaciją.
Štai jau kurį laiką nelaimingi balsai
tvirtina, kad žmonių visuomenė atsidūrė krizėje ir prarado stabilumą. Žmonės
jaučia abejingumą arba netgi priešiškumą didelėms arba mažoms grupėms, kurioms
jie nepriklauso. Leiskite kaip pavyzdį pateikti vieną atsitikimą iš mano
asmeninio gyvenimo. Neseniai aptarinėjau naujo karo, kuris, mano manymu, būtų
rimčiausia grėsmė žmonijos egzistavimui, pavojų su vienu protingu ir geru
žmogumi. Aš pastebėjau, kad apsaugoti nuo tokio pavojaus gali tik organizacija,
kuri būtų aukštesnė už visas nacionalines organizacijas. Į tai mano pašnekovas
ramiai ir šaltai atsakė: „Kodėl jūs taip stipriai nusiteikęs prieš žmonių rasės
išnykimą?“
Aš įsitikinęs, kad dar prieš šimtmetį
niekas nebūtų galėjęs pasakyti ko nors panašaus. Tai pasakė žmogus, kuris
nesėkmingai bandė išlaikyti kažkokią pusiausvyrą savo viduje ir prarado
tikėjimą sėkme. Tai kankinamos vienatvės ir izoliacijos, nuo kurių mūsų
dienomis kenčia taip daug žmonių, pasireiškimas. Kokia to priežastis? Ar yra
išeitis? Lengva užduoti tokius klausimus, tačiau sunku tvirtai į juos atsakyti.
Nepaisant to, aš turiu pasistengti atsakyti į juos kiek leidžia mano jėgos,
nors ir gerai žinau, kad mūsų jausmai ir siekimai dažnai prieštaringi ir
neaiškūs, ir kad jų negalima paaiškinti lengvomis ir paprastomis formulėmis.
Žmogus vienu metu yra ir vieniša, ir
socialinė būtybė. Kaip vieniša būtybė, jis stengiasi apginti savo ir
artimiausių jam žmonių egzistavimą, patenkinti savo norus ir tobulinti savo
įgimtus gabumus. Kaip socialinė būtybė, jis ieško kitų žmonių pripažinimo ir
meilės, nori kartu su jais džiaugtis, guosti juos nelaimėje, gerinti jų
gyvenimo sąlygas.
Būtent šie skirtingi, dažniausiai vienas
kitam prieštaraujantys siekiai lemia ypatingą žmogaus būdą, o jų konkreti
kombinacija nulemia tiek vidinės pusiausvyros, kurią žmogus gali pasiekti, laipsnį,
tiek ir jo galimo įnašo į visos visuomenės gerovę dydį. Neatmestina, kad šių
dviejų paskatų santykis dažniausiai yra paveldimas. Tačiau galiausiai asmenybę
formuoja aplinka, kurioje vystosi žmogus, visuomenės struktūra, kurioje jis
auga, jos tradicijos ir įvertinimas, kurį visuomenė duoda vienam ar kitam
elgesio tipui.
Atskiram žmogui abstraktus „visuomenės“
suvokimas reiškia jo tiesioginių ir netiesioginių santykių su savo amžininkais
bei visais ankstesnių kartų žmonėmis visumą. Žmogus geba mąstyti, jausti,
trokšti, jis nori dirbti pačiam sau. Bet savo fiziniame, protiniame ir
emociniame egzistavime jis taip priklausomas nuo visuomenės, kad negalima nė
pagalvoti apie žmogų už visuomenės ribų. Būtent „visuomenė“ aprūpina žmogų
maistu, apranga, gyvenamąja vieta, darbo instrumentais, kalba, minties formomis
ir didžiąją dalimi jų turinio. Jo gyvenimas tapo įmanomas dėka daugybės
milijonų žmonių darbo ir pasiekimų dabartyje bei praeityje.
Todėl akivaizdu, kad žmogaus
priklausomybė nuo visuomenės yra gamtos faktas, kurio negalima atšaukti, kaip
ir bičių bei skruzdžių atveju. Tačiau tuo metu, kai skruzdžių ir bičių gyvenimo
procesus iki mažiausių detalių valdo jų griežti paveldimi instinktai,
žmogiškųjų būtybių visuomeninio elgesio ir bendravimo tipai nuolat kinta.
Atmintis, gebėjimas kurti naujas
kombinacijas, kalbinio bendravimo dovana suteikė žmonėms gebėjimą sukurti
tokias gyvenimo veiklos formas, kurių nediktuoja biologinė būtinybė. Jos
pasireiškia tradicijose, visuomeniniuose institutuose ir organizacijose,
literatūroje, moksliniuose ir inžineriniuose pasiekimuose, meno kūriniuose. Tai
paaiškina, kokiu būdu žmogus geba įtakoti savo gyvenimą savo elgesiu, ir kad
šiame procese dalyvauja sąmoningas mąstymas bei noras.
Gimdamas žmogus paveldi tam tikrą biologinę
konstituciją, kurią mes turime pripažinti kaip fiksuotą ir nekintamą, ir kuri
jungia gamtines paskatas, būdingas žmogaus giminei. Be to, per savo gyvenimą
žmogus įgauna ir tam tikrą kultūrinę konstituciją, kurią jis perima iš
visuomenės per bendravimą ir daugelį kitų įtakos rūšių. Būtent ši kultūrinė
konstitucija keičiasi laikui bėgant ir didele dalimi nulemia žmogaus ir
visuomenės santykį.
Šiuolaikinė antropologija vadinamųjų
primityvių kultūrų lyginamosios analizės pagalba mus moko, kad socialinis
žmonių elgesys gali stipriai skirtis ir priklauso nuo kultūros modelio bei
organizacijos tipo, kurie dominuoja visuomenėje. Būtent tuo ir remiasi viltys
tų, kurie siekia pagerinti žmogaus dalią. Žmogiškųjų būtybių biologinė
konstitucija nepasmerkė jų viena kitos naikinimui arba valiai likimo, kurio
priežastys glūdi jose pačiose.
Jeigu mes paklausime savęs, kaip turi
būti pakeista visuomenės struktūra ir žmogaus kultūra, kad žmogaus gyvenimo
poreikiai būtų kuo labiau patenkinami, mums reikia nepamiršti, kad egzistuoja
tam tikros sąlygos, kurių mes negalime pakeisti.
Kaip jau buvo minėta, biologinė žmogaus
prigimtis negali būti pakeista. Dar daugiau, technologiniai ir demografiniai
pastarųjų šimtmečių procesai sukūrė sąlygas, kurios liks su mumis ilgam. Esant
dideliai gyventojų, kurių egzistavimas priklauso nuo prekių gamybos, koncentracijai,
didelis darbo padalijimas ir stipriai centralizuotas gamybos aparatas yra
visiškai būtini. Tas laikas, atrodantis mums idilišku, kai atskiri žmonės arba
palyginti nedidelės grupės galėjo būti visiškai apsirūpinę, – šis laikas praėjo
amžiams. Neperdėsiu sakydamas, kad gamybos ir vartojimo atžvilgiu žmonija jau
dabar yra vientisa visos planetos bendruomenė.
Dabar galiu trumpai išdėstyti savo
nuomonę apie šiuolaikinės krizės esmę. Kalba eina apie žmogaus santykį su
visuomene. Kaip niekada anksčiau žmogus suprato savo priklausomybę nuo
visuomenės. Tačiau šią priklausomybę jis jaučia ne kaip gėrį, ne kaip organišką
ryšį, ne kaip ginančią jį jėgą, o greičiau kaip grėsmę jo elementarioms teisėms
arba netgi jo ekonominiam egzistavimui.
Dar daugiau, jo padėtis visuomenėje
tokia, kad esantys jame egoistiniai instinktai yra nuolat akcentuojami, tuo
tarpu socialiniai, silpnesni pagal savo esmę, instinktai vis labiau degraduoja.
Visos žmogiškos būtybės, kad ir kokią vietą visuomenėje jos beužimtų, kenčia nuo
šio degradacijos proceso.
Nesąmoningi savo egoizmo kaliniai, jie
jaučia pavojaus jausmą, jaučiasi vieni, netekę naivių, paprastų gyvenimo
džiaugsmų. Žmogus gali surasti gyvenimo prasmę, kad ir koks tas gyvenimas
trumpas ir pavojingas bebūtų, tik būdamas pasišventęs visuomenei.
Tikru šio blogio šaltiniu laikau
ekonominę kapitalistinės visuomenės anarchiją. Mes matome didžiulę gamybinę
bendruomenę, kurios nariai vis labiau stengiasi atimti vienas iš kito savo
kolektyvinio darbo vaisius. Ir ne jėga, o didžiąja dalimi laikydamiesi įstatymų
nustatytų taisyklių. Kartu svarbu suprasti, kad gamybos priemonės, t. y. visi
gamybiniai pajėgumai, būtini tiek vartojimo, tiek ir kapitalinių prekių
gamybai, gali būti, ir didžiąja dalimi yra, atskirų asmenų privati nuosavybė.
Kad būtų paprasčiau, aš vadinsiu
„darbininkais“ visus tuos, kurie nevaldo gamybos priemonių, nors tai ir ne
visiškai atitinka įprastą šio termino reikšmę. Gamybos priemonių savininkas
turi galimybę pirkti darbininko darbo jėgą. Naudodamas gamybos priemones, šis
darbininkas pagamina naują produkciją, kuri tampa kapitalisto nuosavybe.
Svarbiausia šiame procese yra tai, kad, matuojant tikrąja verte, darbininkui
sumokama mažiau nei jis pagamina. „Laisva“ darbo sutartis darbininko atlyginimą
nustato ne pagal tikrąją jo pagamintos produkcijos vertę, o atsižvelgiant į
minimalius darbininko poreikius ir santykį tarp to, kiek darbininkų pretenduoja
į darbo vietą ir kokį darbo jėgos poreikį jaučia kapitalistas. Svarbu suprasti,
kad netgi teorijoje darbininko alga nenustatoma pagal tai, ką jis pagamino.
Privačiam kapitalui būdinga tendencija
koncentruotis nedidelio žmonių sluoksnio rankose. Iš dalies tai susiję su
konkurencija tarp kapitalistų, o iš dalies su tuo, kad techninis vystymasis ir
didėjantis darbo padalijimas skatina vis stambesnių gamybinių vienetų
formavimąsi mažesniųjų sąskaita. Šių procesų išdavoje atsiranda kapitalistinė
oligarchija, kurios siaubingos valdžios demokratinė visuomenė negali efektyviai
apriboti.
Tai vyksta todėl, kad įstatymų leidžiamųjų
organų narius atrenka politinės partijos, o jas vienaip ar kitaip veikia ir
dažniausiai finansuoja privatūs kapitalistai, kurie tuo pačiu praktikoje stoja
tarp elektorato ir įstatymų leidžiamosios sferos. To pasekoje liaudies atstovai
iš tikrųjų nepakankamai gina neprivilegijuotų gyventojų sluoksnių interesus.
Dar daugiau, dabartinėmis sąlygomis
privatūs kapitalistai tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoja pagrindinius
informacijos šaltinius (spaudą, radiją, švietimą). Tokiu būdu atskiram
piliečiui ypatingai sunku, o daugeliu atvejų praktiškai neįmanoma, daryti
objektyvias išvadas ir protingai pasinaudoti savo politinėmis teisėmis.
Padėtį ekonomikoje, kurios pagrindą
sudaro privati kapitalistinė nuosavybė, skiria du pagrindiniai principai:
pirma, – tai privati gamybos priemonių (kapitalo) nuosavybė, kurios valdytojai
naudojasi jomis kaip tinkami; antra, – darbo sutartys sudaromos laisvai.
Žinoma, toks dalykas, kaip grynas
kapitalizmas, šia prasme neegzistuoja. Būtina pažymėti, kad ilgų ir žiaurių
politinių susirėmimų dėka darbininkams pavyko pasiekti kiek geresnes „darbo
sutartis“ tam tikroms dirbančiųjų kategorijoms. Tačiau apskritai šiuolaikinė
ekonomika mažai kuo skiriasi nuo „grynojo“ kapitalizmo.
Gamyba vyksta ne vartojimo, o pelno
tikslais. Nėra jokios garantijos, kad visi, kas gali ir nori dirbti, visada
galės rasti darbą. Beveik visada egzistuoja „bedarbių armija“. Dirbantysis
gyvena nuolat bijodamas prarasti darbą.
Kadangi bedarbiai ir mažai apmokami
darbininkai negali būti pelninga vartotojų rinka, vartojimo produktų gamyba
būna apribota, o dėl to išgyvenami sunkūs nepritekliai.
Techninį progresą dažnai lydi nedarbo
augimas vietoj to, kad jis visiems palengvintų darbo naštą. Pelno siekis kartu
su konkurencija tarp atskirų kapitalistų daro nestabilų kapitalo kaupimą ir
naudojimą, o tai sukelia sunkias depresijas.
Neribota konkurencija sukelia siaubingą
darbo jėgos išnaudojimą ir smarkiai žaloja atskirų asmenybių socialinę sąmonę,
apie kurią jau kalbėjau. Šį asmenybės sužalojimą aš laikau pačiu baisiausiu
kapitalizmo blogiu. Visa mūsų švietimo sistema kenčia nuo šio blogio. Mūsų
besimokantiems diegiamas veržimasis į konkurenciją, ruošiant karjerai juos moko
garbinti materialinių gėrybių kaupimą.
Aš įsitikinęs, kad yra tik vienas būdas
atsikratyti šių siaubingų blogybių – sukurti socialistinę ekonomiką su
atitinkama švietimo sistema, kuri būtų nukreipta į visuomeninių tikslų siekimą.
Tokioje ekonomikoje gamybos priemonės priklauso visai visuomenei ir yra
planingai naudojamos.
Planinė ekonomika, kuri reguliuoja
gamybą sutinkamai su visuomenės poreikiais, paskirstytų būtiną darbą tarp visų
jos narių, gebančių dirbti, ir garantuotų teisę į gyvenimą kiekvienam vyrui,
moteriai ir vaikui.
Kartu su jo įgimtų gabumų vystymųsi,
žmogaus išsilavinimas keltų jame atsakomybės už kitus žmones jausmą, vietoj
egzistuojančio mūsų visuomenėje valdžios ir sėkmės garbinimo.
Būtina prisiminti, kad planinė ekonomika
– tai dar ne socializmas. Pati savaime ji gali pavergti asmenybę. Kad būtų
sukurtas socializmas, būtina išspręsti sudėtingas socialines ir politines
problemas: kaip padaryti, kad esant aukštai politinei ir ekonominei
centralizacijai, biurokratija netaptų visavaldė? Kaip aprūpinti asmenybės
teisių apsaugą, o su jomis ir demokratinę atsvarą biurokratijai?
Socializmo tikslų ir problemų aiškumas
turi didžiulę reikšmę pereinamuoju laiku. Kadangi šiuo metu laisvas šių
problemų svarstymas yra griežtas tabu, aš manau, kad šio žurnalo pasirodymas
yra ypatingai svarbus visuomenei.
Vertė: Leftas
Versta iš: Monthly Review, New York,
May, 1949.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą