Neramumai Baltarusijoje: kam naudingi valstybinių įmonių streikai ir kodėl kai kurie „kairieji“ juos remia?

Akivaizdu, kad paskutiniu metu Baltarusijoje įsižiebę neramumai pamažu blėsta – JAV-NATO-ES penktosios kolonos funkciją šalyje atlikinėjanti liberalioji opozicija, panašu, daugiau mažiau išsėmė esamą protestinį potencialą, tuo tarpu į gatves išėjo toji „tylioji dauguma“, kuri, kaip tai nepatiktų mūsų „demokratams“, vis dėlto balsavo, balsuoja ir, galime manyti, balsuos už Aleksandrą Lukašenką. Vis dėlto, šie patys įvykiai paliko eilę diskusinių klausimų ne šiaip visuomenėje, bet ir mūsų, sakykime, socializmo / komunizmo šalininkų (ar bent tokiais įvardijamų ir įsivardijančių...) gretose. Ir vienas iš jų, mano įsitikinimu, tikrai reikalauja aptarimo...

Liudas Gira. Įpareigojimai mūsų dienų lietuviui lyrikui

Šiandien, rugpjūčio 27 d. – vieno žymiausių mūsų tautos dainių, poeto, dramaturgo ir literatūros kritiko Liudo Giros (1884-1946) gimimo diena. Kaip žinia, L. Gira – iš esmės romantikas, savo gyvenime evoliucionavęs iš nacionalisto į komunistą – pasižymėjo tvirtais idėjiniais principais. Be jų jis neįsivaizdavo ir prasmingos kultūrininko – ar poeto, ar rašytojo, veiklos. Anot jo, poeto pašaukimas – tai tarnavimas tautai, tarnavimas liaudžiai, kuris neįsivaizduojamas be labai konkrečios idėjinės bazės. Šį požiūrį jis aiškiai išdėstė 1940 m. išėjusiame straipsnyje „Įpareigojimai mūsų dienų lyrikui“, kurį ir pateikiame mūsų draugų bei skaitytojų dėmesiui: neabejotina, kad šiame požiūryje – ryškus kontrastas dabar vyraujančiam miesčioniškam, beidėjiškam stiliui. Tame – ir jo aktualumas, ir vertė.

Mirštantis kraštas: per „nepriklausomybės“ metus Ukrainos gyventojų sumažėjo nuo 52 iki 28-35 milijonų

Per 29 nepriklausomybės nuo TSRS metus, Ukrainos gyventojų skaičius nuo 52 milijonų sumažėjo iki maždaug 28-35 milijonų žmonių, o tikslių skaičių niekas neturi – neseniai praėjusiai Ukrainos nepriklausomybės dienai skirtame straipsnyje pareiškė šalies parlamentinės partijos „Opozicinė platforma – už gyvenimą“ lyderis Viktoras Medvečukas. 

Apie Tapino „Laisvės kelią“, Baltarusiją ir istorinės tiesos problemą

Sekmadienį, rugpjūčio 23 d. įvykus Andriaus Tapino ir konservatorių organizuotai antibaltarusiškai „Laisvės kelio“ akcijai, kyla visokių interpretacijų, atsiranda visokių ne tik palaikytojų, bet ir kritikų: vieni kritikuoja akciją už tai, kad ji pretenduoja kovoti už kaimyninės šalies laisvę, kol tuo tarpu mes patys nesame laisvi; o kiti piktinasi, neva Tapinas „pavogęs“ Baltijos kelio – kurį ir mėgino nukopijuoti – tikrąjį palikimą. Tačiau, anot Kristoferio Voiškos – ir viena, ir kita kritika – iš pagrindų klaidinga.

Kas slypi po „tautine“ Baltarusijos vėliava?

Nors protestai už taip vadinamą „demokratiją“ Baltarusiją jau išsisėmė, pas mus, Lietuvoje – kur Seimas neseniai priėmė sprendimą nepripažinti Lukašenkos teisėtu Baltarusijos prezidentu – kur tik žiūrėsi, išvysi baltai-raudonai baltas vėliavas, naudojamas antilukašenkinės opozicijos, kurias mūsiškė sisteminė žiniasklaida vadina „tautinėmis“ vėliavomis... Tiktai kas per „tautiškumas“ už jų slypi, kokia jų tikroji istorinė reikšmė?

Ne Baltarusijos maidanizavimui!

Kol Lietuvoje siautėjantys parsidavėliai ir šizofrenikai kursto mases antibaltarusiškai, antilukašenkinei isterijai, grupė sąmoningų piliečių Vilniuje priešais Baltarusijos ambasadą surengė solidarumo akciją „Ne Baltarusijos maidanizavimui!“.

Joje dalyvavo eilės grupių – „Kibirkšties“, „Socialistų partijos“, „Lietuvos išsivadavimo“ bei „Lietuvos kairiųjų jėgų sąjungos“ atstovai. Renginyje pasisakė Jonas Kovalskis, Kristoferis Voiška ir Žilvinas Razminas.

Sergejus Kurginianas. Kas yra žmogus?

Žmogus – tai plona plėvelė tarp to, ką mes vadiname „organizuotomis žmonių egzistavimo formomis“ arba „kultūra“, ar kartais – „civilizacija“ (nepainioti su kitais to paties apibrėžimo variantais; „civilizacija“ – labai daugiareikšmis terminas), ir žvėries. Manoma, kad būtent šioje plonoje plėvelėje sukoncentruota visa, kas gera, o visa, kas tamsu ir pikta, koncentruojasi žemiau – žvėriškoje, ikižmogiškoje gelmėje.

Depopuliacijos link: per 30 „nepriklausomybės“ metų Lietuvos gimstamumas sumažėjo dvigubai!

Tokius faktus mums teikia ne Kremlius, ne Putinas, bet Lietuvos statistikos departamentas, anot kurio, 1990 m. (taigi, dar iki TSRS griūties) Lietuvos metinis gimstamumas siekė 57, o 2019 m., vos 27 tūkst. žmonių. Vadinasi, bendras gimstamumo rodiklis per šį beveik 30-ies metų laikotarpį sumažėjo net dvigubai! Be to, šie faktai gana įdomiai ir komentuojami – apie tai galime pasiskaityti „Delfyje“ paskelbtame interviu su VU demografinių tyrimų ir ekspertizių centro darbuotoja Dovile Galdauskaite.

„Antikovidinis“ judėjimas: pabudimas ar kova su vėjo malūnais?

Tokį klausimą norisi iškelti ir į jį atsakyti dabar, Vilniuje praėjus dar vienam vadinamosios koronaviruso „pandemijos“ temai paskirtam mitingui, šįsyk prasidėjusiam sekmadienį, 15 val. prie Seimo ir prasitęsusiam eisena iki Katedros aikštėje stovinčio Gedimino paminklo. Iš tiesų, patinka toks klausimas kam ar ne, bet aš manau, kad jį kelti ir verta, ir netgi reikia.

Maksimas Gorkis. Pastabos apie miesčionis

Miesčionis: susmulkėjęs, sumaterialėjęs žmogysta, ne kūrėjas, ne pilietis, bet vartotojas, prisitaikėlis, parazitėlis – tai neabejotinai yra šiandieniniame, XXI amžiaus „civilizuotame pasaulyje“ vyraujantis tipažas. Nors kitame istoriniame kontekste, su ja susidūrė, ją kritikavo ir, kaip tik galėdamas, su ja kovojo ir Maksimas Gorkis – didysis rusų rašytojas, naujojo, komunistinio humanizmo šauklys. Daugiau apie jo požiūrį į miesčionis, į parazitinę miesčioniškumo esmę – žemiau pateikiamame 1905 m. „Novaja žizn“ išėjusiame straipsnyje „Pastabos apie miesčionis“.

Sergejus Kurginianas: mutuojantys Vakarai – visos žmonijos priešas!

Aš niekada nebuvau klasikiniu antivakarininku. Tai yra, jei, apskritai šnekant, vadinti daiktus tikraisiais vardais, tai mano gilus įsitikinimas yra tas, kad Rusija – tai alternatyvūs Vakarai, kad šitas alternatyvumas siekia tūkstantmečius, kad vienų vienintelių Vakarų nėra. Kad Roma ir Graikija – du skirtingi Vakarai, kad stačiatikybė ir katalikybė – du skirtingi krikščioniški Vakarai. Galima sakyti ne tiktai: „Kokiais gi nori būti Rytais: Rytais Kserkso ar Kristaus?“, – galima paklausti, – „kokiais tu nori būti Vakaarais?“ Kad Marksas vakarininkas, kad Rusija ir Tarybų Sąjunga – alternatyvūs Vakarai ir, kad tame yra mūsų misija – būti alternatyva.