PASTABOS APIE MIESČIONIS
Miesčioniškumas yra dabartinio vadovaujančių klasių atstovo sielos sandara. Pagrindinės miesčioniškumo gaidos – ligūstai išsivystęs nuosavybės jausmas, visuomet įtemptas vidinės ir išorinės ramybės troškimas, neaiški baimė visko, kas šiaip ar taip gali šią ramybę sudrumsti, ir atkaklus noras greičiau paaiškinti sau viską, kas trikdo nusistojusią sielos pusiausvyrą, kas pažeidžia įprastas pažiūras į gyvenimą ir žmones.
Bet miesčionis aiškina ne dėl to, kad nori suprasti, kas nauja ir nežinoma, o vien norėdamas pateisinti save, savo pasyvią poziciją gyvenimo kovoje.
Šlykštus nuosavybės jausmo išsivystymas žmogaus pavergimu paremtoje visuomenėje, galbūt, aiškintinas tuo, kad tik pinigai lyg ir duoda asmenybei šiokios tokios galimybės jaustis laisvai ir stipriai, tik pinigai kartais gali apsaugoti asmenybę nuo visagalinčios pabaisos, valstybės, sauvaliavimo.
Bet paaiškinimas – ne pateisinimas. Šių laikų valstybė yra miesčionių sukurta savo turtui ginti, ir miesčionys leido valstybei tiek išsivystyti, kad ji visiškai pavergė ir suluošino asmenybę. Neieškok kitur apsaugos nuo tau priešiškos jėgos – mokėk savyje išsiugdyti pasipriešinimą prievartai.
Gyvenimas, kaip žinoma, yra ponų kova dėl valdžios ir vergų kova dėl išsivadavimo iš valdžios priespaudos. Augant liaudies masių asmeninės savigarbos jausmui ir klasinių interesų bendrumo supratimui, šios kovos tempas darosi vis greitesnis.
Miesčionys norėtų gyventi ramiai ir gražiai, nedalyvaudami aktyviai šioje kovoje, jų mėgemiausia pozicija – ramus gyvenimas stipriausios armijos užnugaryje. Visuomet viduje bejėgiai, miesčionys lenkiasi prieš savo vyriausybės šiurkščią jėgą, bet jei – kaip esame matę ir tebematome – vyriausybė silpsta, miesčionys sugeba išprašyti ir net išplėšti iš jos dalį krašto valdžios, ir tą jie daro, remdamiesi liaudies jėga ir jos rankomis.
Jie tirštai aplipdė liaudį savo pilku, lipniu sluoksniu, bet negali nejausti, koks plonas šis šaltas sluoksnis, kaip verda po juo jiems priešiški instinktai, kaip ryškiai įsidega nesutaikoma, drąsi mintis ir tirpdo, degina amžių melą…
Šis energijos veržimasis iš apačių į viršų kelia miesčionims siaubingą gyvenimo baimę, – iš esmės, jie bijo liaudies, kurios akla jėga pastatė griozdišką, ankštą ir nuobodų savo gerovės pastatą. Išsigandę miesčionys, nujausdami kerštą, mėgina skubiai ir grubiai pateisinti savo parazitišką gyvenimą ant liaudies kūno – tuomet miesčionys tampa Maltusais, Spenseriais, Le Bonais, Lombrozais ir daugybe kitokių.
Ateityje, galimas daiktas, kas nors parašys „Socialinio melo istoriją“ – daugiatomį veikalą, kur visi šie mėginimai pasiteisinti, surinkti į krūvą, sudarys tiesiog Araratą begėdiškų pastangų nustelbti lipnaus, gudraus melo krūvomis aiškią, realią tiesą.
Miesčionis visuomet vilioja tariama galimybė įrodyti sau ir visam pasauliui, kad jie niekuo nekalti.
Ir įrodinėja, vartodami daugiau ar mažiau žodžių, bet nuobodžiai, kad gyvenime yra nenugalimų, lemtingų dėsnių, sukurtų dievo ar gamtos, ar pačių žmonių, kad pagal šiuos dėsnius žmogus gali patogiai įsikurti tik ant artimo sprando ir kad, jei visi darbininkai panorės valgyti kotletus, – žemėje neužteks bulių…
* * *
Liaudies ir vadovaujančių klasių prieštaravimai nesutaikomi. Kiekvienas žmogus, nuoširdžiai norįs matyti, kaip žemėje laimės tiesa, laisvė, grožis, turėtų pagal savo išgales dirbti, kad šie prieštaravimai greičiau ir normaliau vystytųsi iki galo – nes šio proceso pabaigoje visiems žmonėms vienodai aiškiai pasirodys, jog mūsų visuomeninė santvarka yra nusikaltimas ir tolimesnis jos egzistavimas dabartinėmis formomis yra negalimas…
Miesčionys visuomet stengiasi sulaikyti normalaus klasinių prieštaravimų išsivystymo procesą.
Kai gyvenime priešingų jėgų grumtynės eina smarkyn, miesčionys baimingai slepia galvas po kokios nors viską sutaikinančios teorijos sparnu. Vengdamas pats dalyvauti kovoje, miesčionis stengiasi įbrukti į ją labiau ar mažiau autoritetingą trečią asmenį ir paveda jam savo miesčioniškų interesų gynimą. Anksčiau jis mikliai panaudodavo savo reikalams dievą; pasmaugęs dievą bažnyčios sąranga, atsigręžė į mokslą, visur stengdamasis rasti įrodymų, kad žmonių dauguma turi klausyti mažumos.
Kiekvieną kartą, kai šviesioje ir didingoje mokslo šventovėje pasirodo kažkokie tamsūs, įtartiniai pelėsiai, – žinokite! – tai miesčionis palietė tiesos šventyklą savo įžūlia, nešvaria ranka…
Mokslą pagimdė žmonijos patirtis ir mintis, jis yra laisva jėga, kurią sunku palenkti miesčionių interesams, – moksle neatsirado įrodymų, teisinančių miesčionių egzistavimą, priešingai – juo labiau jis vystosi, juo ryškiau nušviečia parazitizmo žalą…
Miesčioniui visomis išgalėmis besistengiant sutaikyti tai, kas nesutaikoma, išsivystė liga, kurią jis pavadino – sąžine. Ji daug turi bendra su tuo baikščiu nejaukumu, kurį patiria dykaduonis ir tinginys rūsčioje darbininko šeimoje, iš kur – jis laukia – jį gali kada nors išvyti lauk. Tiesą sakant, ir sąžinė – tai vis ta pati atpildo baimė, bet jau susilpninta, įgijusi kaip reumatas chroninę formą… Ši miesčionio sielos ypatybė įgalino jį sukurti naują sutaikinimo įrankį – humanizmą, – tai lyg religija, bet ne tokia vientisa ir graži: čia yra truputis logikos, truputis gero jausmo, gailesčio ir daug naivumo, o daugiausia krikščioniško stengimosi duoti žmonėms vietoje kasdienės duonos – muilo burbulus. Galų gale – tai išmalda liaudžiai, gana menki ir prėski trupiniai, kuriuos turtingas Lozorius didžiadvasiškai meta savo neturtingam bendravardžiui… Ir tatai neturėjo pasisekimo, liaudis nepasisotino, nepasidarė romesnė ir kaip anksčiau, nors ir tylėdama, žvairavo alkanomis akimis, kaip ryjami jos darbo vaisiai… Buvo aišku – humanizmu miesčionys negali gintis nuo besiveržiančio teisingumo…
Miesčionis mėgsta sakyti liaudžiai: „Mylėk savo artimą kaip pats save“, bet tuo artimu jis visuomet laiko tik save, ir, mokydamas liaudį meilės, miesčionis sau pasilieka nepajudinamą teisę gyventi svetimo darbo vaisiais.
Kai miesčionis įsitikino, kad liaudis nenori būti humaniška ir Kristaus mokslas nesutaiko darbininko su valstybės jam užkrautu vergo vaidmeniu, – jis pajuto, kad ir humanizmas, ir religija tik nereikalingas balastas jo ankštoje, kvadratinėje, mažytėje sieloje – čia ir prasidėjo šlykštus miesčioniškos sielos puvimo procesas.
Reikėjo matyti girtą miesčionių džiaugsmą, kai Nyčė garsiai prabilo apie savo neapykantą demokratijai!
Jiems pasirodė, kad štai pagaliau atsirado kažkoks Herkulis, jis išvalys miesčionio sielos Augijaus arklides nuo pilkos sąvokų painiavos, išvaduos iš smulkaus ir margo jutimų tinklo, kurį jie taip ilgai, uoliai ir nevykusiai pynė savo rankomis, kuris surišo juos prieštaringomis gijomis, – „aš noriu, bet neprivalau, aš privalau, bet nenoriu“, – surišo ir atvedė į bejėgiškos nevilties aklavietę – „aš negaliu gyventi“. Miesčionys tučtuojau pavertė Nyčę stabu, įsprausdami visą jo daugialytę sielą į vieną kraupų šūksnį:
„Gelbėkitės, kaip galite. Pasaulis žūsta, nes ateina demokratija!“
Bet tai buvo pačios miesčionių visuomenės agonijos šauksmas; ta visuomenė dvėsta iš nuovargio, ieškodama kad ir pigios, bet patvarios laimės, kad ir nuobodžios, bet pastovios ramybės, ankštos, bet stiprios tvarkos. Gal Nyčė ir buvo genijus, bet jis negalėjo padaryti stebuklo, negalėjo įpilti naujo karšto kraujo į iškaršusias gyslas ir savo sielos ugnimi negalėjo smulkių krautuvininkų paversti dvasios aristokratais. Šūkis ginti save krito į nederlingą dirvą – miesčionys gyvena svetimu triūsu ir gali kovoti tik svetimomis rankomis…
Anksčiau jie galėdavo savo tarnybai pirkti žmones pinigais, vėliau papirkdavo juos pažadais ir visuomet apgaudavo. Dabar, kai žmonės pradėjo suprasti savo interesus, juos sunku apgauti. Žmonės vis labiau skirstosi į dvi nesutaikomas stovyklas – mažumą, apsiginklavusią viskuo, kas tik gali ją apginti, ir daugumą, kuri teturi vieną ginklą – rankas ir vieną troškimą – lygybės troškimą. Dešinėje stovi šalti kaip mašinos, geležimi apsišarvavę kapitalo vergai; jie priprato laikyti save gyvenimo šeimininkais, bet iš tikrųjų tai bevaliai šalto geltonojo velnio tarnai, o velnio vardas – auksas. Kairėje vis greičiau susilieja į nenugalimą kariuomenę tikrieji viso gyvenimo šeimininkai, vienintelė gyvoji viską išjudinanti jėga – darbo žmonės… jų širdys karštai tiki pergale, ir jie mato savo ateitį – laisvę…
Tarp šių dviejų jėgų blaškosi suglumę miesčionys, – jie mato: susitaikymas negalimas, jiems gėda eiti dešinėn, baisu – kairėn, o ruožas, kuriame jie tūpčioja, darosi vis ankštesnis, priešai vis arčiau vienas kito, jau prasideda mūšis…
Ką veikti miesčioniui? Jis ne didvyris, didvyriškumas jam nesuprantamas, tik retkarčiais teatro scenoje jis gėrisi didvyriais, ramiai įsitikinęs, kad teatro didvyriai nekliudys jam gyventi. Jis nejaučia ateities ir, gyvendamas šios dienos reikalais, savo pažiūrą į gyvenimą nusako taip:
Tu nesirūpink, negalvok,
Beprotis ieško, kvailas teisia;
Jei tau skaudu – išsimiegok,
O rytdiena… pati ateis ji.
Jei gyveni – kantriai išvert
Skausmus ir liūdesį mokėki.
Kam laukt kažko, svajoti, verkt?
Diena praeis – ir dievui dėkui…
Jis mėgsta gyventi, bet įspūdžius pergyvena negiliai, socialinis tragizmas jo jausmams nepasiekiamas, tik savo mirties siaubą jis gali jausti giliai ir kartais išreiškia jį vaizdžiai ir stipriai. Miesčionis visada lyrikas, patosas miesčionims visiškai nepasiekiamas, čia jie tartum prakeikti bejėgiškumui…
Ką jiems veikti gyvenimo mūšyje? Ir štai mes matome, kaip jie bailiai ir apgailėtinai slepiasi nuo jo, kas kur gali – tamsiuose misticizmo užkampiuose, gražutėse estetikos pavėnėse, jų paskubomis pastatytose iš vogtos medžiagos; liūdnai ir beviltiškai slankioja metafizikos labirintais ir vėl sugrįžta į siaurus, amžino melo prišiukšlintus religijos takelius, visur atnešdami lipnaus vulgarumo, isteriškų niekingai išsigandusios sielos dejavimų, savo nesugebėjimo, savo įžūlumo, ir viską, ką tik paliečia, jie berte apiberia gražiais, bet tuščiais ir šaltais žodžiais, skambančiais apgaulingai ir gailiai…
Šį nuobodų ir bailų nujaučiamo žuvimo išgąsdintų mūsų laikų miesčionių blaškymąsi, paskutinį jų bespalvės istorijos skyrių galima pavadinti taip:
„Miesčionys, kas ką gali!“
II
Kiekvienas, žinoma, mato gyvenime viską taip, kaip nori matyti, o kas nieko nenori, mato tik save – nuobodus ir apgailėtinas reginys!
Miesčionis nesugeba matyti daugiau nieko, tik savo pilkos, glebios ir bejėgės sielos atspindžius.
Nenatūraliausios miesčionių ir liaudies santykiavimo formos susidarė mūsų keistoje šalyje. Turbūt, pasaulyje nėra kito krašto, kur vadovaujančios klasės taip uoliai ir daug kalbėtų ir rašytų apie liaudį, kaip pas mus, ir jau tikriausiai, be rusų, nė viena literatūra pasaulyje nėra vaizdavusi savo liaudies taip šleikščiai sentimentaliai, nėra aprašinėjusi jos kančių su tokiu keistu, įtartinu susižavėjimu.
Prispausta prie žemės sunkaus ir grubaus nevykusiai sudarytos valstybinės mašinos mechanizmo, Rusijos liaudis – surakintas ir apakintas Samsonas – iš tiesų yra didi kankinė!
Ir iš tikrųjų su tylia titano kantrybe ji ilgai laikė ant savo pečių baisiai sunkų vergišką katorgos darbą, žvėriškus valdžios nusikaltimus, sadistišką dvarininkų ir policijos pasityčiojimą iš jos asmenybės, laikė nemurmėdama ir tik retkarčiais, papurčiusi pečius, verždavosi į laisvę, bet – akla – nerasdavo kelio į ją, ir vėl dar stipriau būdavo surišama…
Kai žmogus kankinamas, o jis, kupinas paniekos budeliams, visiškai tyli, – tai gražu, tai sukelia entuziastingą pagarbą kankiniui ir, be abejonės, yra puiki tema poetui…
Bet kai rusų valstietis mušamas per dantis, plakamas rykštėmis, laužomi jam šonkauliai, o jis, vargu ar kuo nusikaltęs, aimanuoja „nedarysiu!“ – čia maža žmoniškumo ir visai nėra grožio – tai turėtų sukelti pyktį ir neapykantą jėgai, engiančiai liaudį, turėtų sužadinti karštą, atkaklų norą sugriauti ir perstatyti iš naujo niūrią, tvankią kazarmę, kurioje baigia trokšti tėvynė.
Rusų literatūra susigraudinusi žiūrėjo, kaip tamsi, ištvirkinta, nebaudžiama valdžios jėga prievartauja Rusijos liaudį, kaip ji kruopščiai nuodija prietarais šį amžiną energijos šaltinį, kuriuo neteisėtai naudojasi visi, kaip alinama dirva, visiems duodanti ir duonos, ir gėlių, ji žiūrėjo į šį nusikaltimą savo tėvynės gyvenimui ir lyriškai dūsavo:
Gimtas krašte iškankintas,
Rusų liaudies tu tėvyne!
Mūsų literatūra – ištisas himnas ruso kantrybei, ji visa prisisunkusi tylaus pasigėrėjimo kankiniu valstiečiu ir stebėjimosi jo nežmoniška išverme.
Kur tu jėgos pasisėmei?
– klausia literatūra jį, bet liaudis jai buvo natūra, iš kurios gražiai ir sodriai piešė labiau ar mažiau talentingus paveikslus, tenkindama savo kūrybines emocijas ir estetinį miesčionių skonį…
Vaizduojant valstietį ir jo gynimą, tikrosios poezijos druska net stambių rašytojų kūryboje dažnai ir keistai susimaišo su liūdno lyrizmo sirupu, o aprašinėjant Rusijos kaimo gyvenimą jis visuomet ne vietoje, nes mažų mažiausia nedora lyriškai dūsauti, kai jūsų akyse žmonės skendi purve ir tamsybėje.
Ir visuomet rusų rašytojo pažiūroje į savo herojus valstiečius jaučiamas kažkoks lyg ir malonumas matyti juos menkus, sudribusius, gerus ir kantrius.
* * *
Sakysime, reikia rimtų pastangų, kad rusų valstietis netektų kantrybės, bet mūsų vyriausybė – pripažinkime jai šį nuopelną! – visuomet sėkmingai atlikdavo tą uždavinį; tačiau puikusis rusų literatūros veidrodis kažkodėl neatspindėjo liaudies pykčio blykčiojimų – aiškių laisvės siekimo požymių. Ji vaizdavo mums Kalinyčių ir Chorį, „Mumu“ herojų, Kasjaną, Antoną Goremyką, Platoną Karatajevą, senelį Jakovą ir Mazajų, Akimą „Tamsos galybėje“ ir nesuskaitomą virtinę kitų išmintingų, bet mikčiojančių ir nebylių žmonių. Jai matant, iš liaudies kilo Lomonosovai, Kolcovai, Nikitinai, Surikovai, bet ji nepastebėjo jų ir pamiršo pažymėti iš praeities tokius stambius liaudies valios reiškėjus kaip Raziną ir kitus. Ji neieškojo didvyrių, ji mėgo pasakoti apie žmones stiprius tik kentėti, romius, švelnius, svajojančius apie dangišką rojų, tyliai kenčiančius žemėje. Visi jie kantriai – būtinai kantriai, nepykdami, nesišiaušdami! – ant savo pečių neša kūną ir sielą slegiančius vergiško gyvenimo negandus ir gėdą. Mieli žmonės! Jie visai netinka gyvenimo statybai ir atrodo gamtos sukurti specialiai ramiai dirbti ponams. Tokios puikios dievo karvytės – šie morališkai švarutėlaičiai valstiečiai, jie taip meiliai išmintingi, pilni tokio pasiryžimo kentėti, jog iš tiesų stebiesi, kaip buvo galima tokius žmones kūdikius lupti arklidėse rimbais, plakti rykštėmis, pardavinėti urmu ir pavieniui kaip avinus ir apskritai elgtis su jais… šiurkščiai?…
Sąmoningai ar nesąmoningai, bet visuomet atkakliai mūsų bajoriškoji literatūra vaizdavo liaudį didžiai abejingą savo gyvenimo santvarkai, visuomet paskendusią svajonėse apie dievą ir sielą, pilną vidujinės ramybės troškimo, miesčioniškai nepasitikinčią visomis naujovėmis, tiesiog šlykščiai romią, pasiryžusią viską ir visiems atskleisti, riestanosę idealistę, kuri gali dar ilgai klausyti visų, kam tik tatai reikalinga.
Miesčionys skaitė gražius apsakymus apie romią Rusijos liaudį, nuoširdžiai gėrėjosi jos atlaidžia kantrybe ir ramiai, tvirtai sėdėdami ant jos sprando, davė jai liaudies – dievo nešiotojos titulą.
Artėjant liaudies išsikovotam atleidimui nuo baudžiavos ir, beje, nuo žemės, mūsų šalyje, kaip žinoma, susidarė nedidelis, bet energingas sluoksnis stiprios ir laisvos dvasios žmonių. Tai buvo drąsūs laisvūnai, „marga publika“ – nevykę dvasininkų vaikai, bajorų šeimų išsigimėliai, valdininkų sūnūs palaidūnai, vos tik fabriko pagimdyti darbininkai – vis protingi, sveiki, linksmi darbuotojai, žvalūs kaip žmonės, pabudę auštant skaisčiai gegužės dienai. Ištroškę gražaus ir laisvo gyvenimo, jie pamatė savo tėvų sukurtą gyvenimą ir su panieka, su išdžidžia pašaipa nusigręžė nuo jo – ankšto, nuobodaus, elgetiškai skurdžių ir formų, ir spalvų, ir turinio, įžūliai ir griozdiškai pastatyto nepakeliamu apiplėštos, tamsios liaudies triūsu.
Aplink juos bailiai blaškėsi reformų sujaudinta miesčionių visuomenė – nutukusi, išsigimstanti, jau dvasiniu požiūriu mirusi, ji mėšlungiškai tampėsi kaip galvanizuojamas lavonas ir ant naujojo gyvenimo slenksčio bukaprotiškai niršo, bailiai ir apmaudžiai šnypštė, jausdama, kad jai žemėje liko tik kapai. Audringa jaunystė drąsiai ir linksmai giedojo rekviem baudžiavinės santvarkos liekanoms ir akylai dairėsi, ieškodama savo vietos gyvenime.
O vyriausybė, išlaisvinusi liaudį, tuojau ėmė uoliai perėti valdininkus, kalti liaudžiai naujas grandinės grandis. Į raznočincus ji žiūrėjo įtariai ir priešiškai: žmonės, kurie nenorėjo būti valdininkais, jai buvo nereikalingi ir žalingi. Buvo aišku: jei inteligentas raznočincas nori gyventi, jis turi būti arčiau prie liaudies, atsiremti į ją ir padidinti savo būrį jos sąskaita. Inteligentas tą suprato, nuėjo į liaudį sėti joje „protinga, gera, amžina“…
Suprantama, mūsų vyriausybė negalėjo leisti liaudies dirvoje jokių kitų pasėlių, tik tuos, kurie stiprintų legendą apie jos valdžios nežemišką kilmę. Ir štai prasidėjo neturinti istorijoje pavyzdžių epinė drąsių žmonių saujelės kova su pabaisa, kuri yra pagrobusi laisvę ir akylai, godžiai saugo ją…
Ši kova buvo graži kaip senas riterių romanas, ji pagimdė daug didvyrių ir surijo juos kaip Saturnas savo vaikus. Didvyriai žuvo. Didvyrių likimas visuomet toks, ir neįžeiskime didvyrių atminimo, gailėdamiesi, kad jie žuvo.
Tai buvo atkaklūs, stiprūs žmonės, bet istorija buvo juos pastačiusi tarp šalto priekalo ir sunkaus kūjo. Daug jie norėjo pakelti, daug pajudino iš vietos ir patrūko, besistengdami pažadinti liaudį, – ji iki tol nebuvo mačiusi nieko gero iš ponų ir nepatikėjo jais, kai jie nesvanaudiškai ėmė skelbti laisvę, lygybę, brolybę.
Tie, kuriems buvo meluojama amžiais, negalėjo išmokti tikėti per metus.
Tomis dienomis, kai riteriai žūtbūtinai kovojo su slibinu, miesčionys ir eilėmis, ir proza įrodinėjo, kad
Mums Rusiją suprast sunku –
Su kuo palyginsi tą šalį?
Ji žengia jau savu taku,
Mes ja tiktai tikėti galim,
kad Rusijos liaudis labai savita ir kad nuodėmingas Vakarų mokslas, ištvirkėliškos Vakarų gyvenimo formos visiškai jai netinka. Vakarų įtaka gali tik sugadinti, sunaikinti romią, švelnią sielą ir kitas retas liaudies – dievo nešiotojos ypatybes, išauklėtas joje plakimais arklidėse, visuotiniu neraštingumu ir kitomis idealiomis rusų savito gyvenimo sąlygomis.
Miesčionių kūriniuose šia tema yra daug įdomių dalykų, bet visų įstabiausia juose – tai talento sujungimas su kažkokiu tikrai rytietišku proto tingumu ir totorišku suktumu, kuriuo miesčionys dangstė šį tingėjimą galvoti drąsiai ir iki galo ryškiais bei margais pasigėrėjimo liaudimi žodžiais. Nebylė, pusalkanė, neraštinga liaudis, įtikinėjo miesčionys, buvo pašaukta atnaujinti visą pasaulį paslaptinga savo sielos jėga, bet tam pirmiausia reikėjo atitverti ją nuo pasaulio aukšta savitumo siena, kad jos nepaliestų Vakarų šviesa ir oras. Ji, kuri dar neseniai buvo tik atlyginimas didikams už paslaugas caro rūmuose, gyvas dvarininkų ūkių inventorius, pelno šaltinis, prekybos objektas, ūmai tapo mėgiama pokalbių tema, visokių rūpesčių dėl jos būsimo likimo objektu, stabu, prieš kurį miesčionys triukšmingai atgailavo už savo nuodėmes. Suglumusi, besiblaškanti miesčionio mintis ėmė sukinėtis aplink liaudį kaip šikšnosparnis ties laužu, ieškodama pasiteisinimo ir susitaikymo.
Šis apgailėtinas blaškymasis tvirkino kartais geriausią anų laikų poetą, ir jis dažnai, įsijungdamas į bendrą veidmainiškai atgalaujančių chorą, apgaulingai jiems pritardavo:
… Viskuo pasisotint mes spėjom.
Ką mums veikti ir ko mums linkėt?
… Tam labos mes nakties palinkėkim,
Kas tik vargsta ir guodžias malda,
Nesiskundžia ir neverkia niekad,
Nebylus ir ramus visada;
Kas darbuojas sugrubusiom rankom,
Lenkia nugarą mums nuolankiai,
Leidžia meno ir mokslo mums semtis,
Atsiduoti svajonei lakiai…
Šame, sakysim, nuoširdžiame sotaus ir bent kiek dėl savo sotumo susigėdusio žmogaus dvasios prasiveržime jaučiama truputis ironijos sau, bet – kokia keista skurdi fantazija! Nejaugi liaudžiai, per prievartą užmigdytai, liaudžiai, kurios miegą stropiai saugojo tūkstančiai ištikimų Leviatano-valstybės tarnų, nejaugi šiai liaudžiai nebuvo galima palinkėti nieko geresnio, tik labos nakties? Tomis dienomis, kai daug kas jau kėlė aliarmą ir stengėsi ją pažadinti? Tomis dienomis, kai didvyriai krito vieniši kovose dėl laisvės?
Miesčionims patiko tokie eilėraščiai, ir jie atvirai, iš visos širdies, linkėjo mielajai liaudžiai – labos nakties. Ką jie galėjo jai dar palinkėti? Tai ir humaniška, ir pigu…
Tuo metu – kovos metu – vieni jų baimingai ir niūriai kaip pelėdos linkčiojo galvomis Vakarų link, kur liepsnojo negęsdama laisvės ugnis ir kančiose gimė tiesa; jie rėkė, kad iš ten srūva nuodai, kurie pražudys Rusijos liaudį. Kiti sukosi gūžtas radikalių idėjų tarnybose, stengdamiesi nepastebimai aprengti jas bjauriais kompromiso rūbais. Treti eilėmis ir proza piktai šmeižė viską, kas jiems buvo priešiška, – jaunatvę, grožį, drąsą, – ir visur, ką tik jie veikė, aidėjo nemaža baimė, dvasios elgetų baimė dėl savo ramybės.
O į kraštą lėtai žengė geležiniais žingsniais, apsisiautęs pilkais dūmų ir garų debesimis, didysis revoliucionierius, beaistris geltonojo velnio, godaus aukso tarnas, – viską griaunantis kapitalizmas…
III
Tolstojus ir Dostojevskis – du didžiausi genijai, savo talento jėga jie sukrėtė visą pasaulį, jie atkreipė į Rusiją visos nustebusios Europos žvilgsnį ir abudu atsistojo kaip lygūs į gretą didžiųjų žmonių, kurių vardai – Šekspyras, Dantė, Servantesas, Ruso ir Gėtė. Bet kartą jie padarė blogą paslaugą savo tamsiam, nelaimingam kraštui.
Tai atsitiko kaip tik tuo metu, kai mūsų geriausieji žmonės pavargo ir žuvo kovoje už liaudies išlaisvinimą iš valdžios sauvalės, o jaunos jėgos, pasiryžusios pakeisti kritusius, sustojo suglumusios ir išsigandusios kartuvių, katorgos ir niūrios, slėpiningai sustingusios, nebylės liaudies, kuri tylėdama kaip žemė sugėrė kraują, išlietą kovose už jos laisvę.
Miesčionys, išgąsdinti revoliucinės kovos prasiveržimų, ištroškę ramybės ir tvarkos, pasiryžę nusilenkti nugalėjusiajam, išduoti nugalėtąjį ir gauti už išdavystę nors mažą, bet juos visuomet masinantį valdžios kąsnelį…
Sunkūs pilki reakcijos debesys plaukė ties šalimi, geso skaisčios vilties žvaigždės, nusiminimas ir širdgėla slėgė jaunystę, kruvinos tamsios jėgos rankos vėl greitai pynė vergijos tinklą.
Tuo liūdnu metu visuomeniniai dvasios vadai turėjo pasakyti jos protingoms ir doroms jėgoms:
„Liaudies skurdas ir tamsumas – štai visų mūsų gyvenimo nelaimių šaltinis, štai tragedija, kurioje mes neturime būti pasyvūs žiūrovai, nes anksčiau ar vėliau faktų jėga privers mus toje tragedijoje vaidinti kenčiančiųjų, atsakingas roles. Valstybei mes esame plytos, ji stato iš mūsų sienas ir bokštus, stiprinančius jos piktą valdžią. Sumaniai atskirdama liaudį nuo mūsų, ji paverčia visus bejėgiais kovoje su jos besieliu mechanizmu. Nė vienas protingasis negali būti ramus, kol liaudis yra vergė ir aklas žvėris, nes – ji praregės, išsivaduos ir atkeršys už tai, kad ji prievartaujama, kad jos nepaisoma. Negali būti gražaus gyvenimo, kai aplink mus tiek daug elgetų ir vergų. Valstybė žudo žmogų, norėdama atgaivinti jame gyvulį ir gyvulio jėga sustiprinti savo valdžią; ji kovoja prieš protą, visuomet smerkiantį prievartą. Krašto gerovė – liaudies laisvėje, tik jos jėga gali nugalėti tamsią valstybės jėgą. Supraskite – nėra kitos šalies, kur dori žmonės, proto žmonės būtų tokie vieniši, kaip pas mus. Kovokite už laisvės ir teisingumo laimėjimą, tame laimėjime – grožis. Tebūnie jūsų gyvenimas didvyriška poema!..“
– Kentėk! – pasakė Rusijos visuomenei Dostojevskis savo prakalboje, atidengiant paminklą Puškinui.
– Tobulinkis! – pasakė Tolstojus ir pridūrė: – Nesipriešink piktam prievarta!..
Kažkias slegiamai nenormalu ir gėdinga, kažkas artima piktai pašaipai yra šioje kantrybės ir nesipriešinimo piktam teorijoje. Juk du pasaulinio masto genijai gyveno šalyje, kur žmonių prievartavimas jau pasiekė dydį, stebinantį savo sadistišku cinizmu. Nebaudžiamumo apsvaigintos valdžios sauvalė pavertė visą kraštą niūriu kalėjimu, kur valdžios tarnai, nuo gubernatoriaus iki uriadniko, įžūliai plėšė ir kankino milijonus žmonių, tyčiodamiesi iš jų tartum katė iš sugautos pelės.
Ir šiems nukankintiems žmonėms buvo sakoma:
– Nesipriešinkite piktam! Kentėkite!
Ir gražiai apdainuojama jų kantrybė. Šis slegiantis pavyzdys visų ryškiausiai vaizduoja tikrąją rusų literatūros pažiūrą į liaudį. Visa mūsų literatūra – atkakli neveiklaus gyvenimo propaganda, pasyvumo apologija.Ir tai natūralu.
Miesčionių literatūra ir negali būti kitokia, net ir tuomet, kai miesčionis menininkas yra genijus.
* * *
Viena miesčionio sielos ypatybių – vergiškas nuolankumas, vergiškas autoritetų gerbimas. Jei kas nors kartą dėl savo dosnumo davė miesčioniui išmaldos – atkreipė į jį dėmesį, tai miesčionis savo geradarį paverčia dievybe ir lankstosi jam kaip elgeta krautuvininkui. Bet tik tol, kol stabo gyvenimas suderintas su miesčionio reikalavimais, o jei jis ima jiems prieštarauti, – taip esti labai retai, – jis numetamas nuo pjedestalo kaip negyva varna nuo stogo. Šit kodėl rašytojas miesčionis visuomet yra labiau ar mažiau savo skaitytojo liokajus – žmogui malonu būti stabu.
Tikiuos, kad stabmeldžiai suriks man:
„Kaip? Tolstojus? Dostojevskis?“
Aš nekritikuoju šių didžiųjų menininkų kūrinių, aš tik demaskuoju miesčionis. Aš nežinau piktesnių gyvenimo priešų kaip jie. Jie nori sutaikyti kankintoją su kankiniu ir nori pateisinti savo artimumą kankintojams, savo abejingumą pasaulio kančioms. Jie moko kankinius kantrybės, jie įtikinėja juos nesipriešinti prievartai, jie visuomet ieško įrodymų, kad turtuolio ir vargšo santykių pakeisti negalima, atpildą už darbą ir kančias jie žada liaudžiai danguje ir, gėrėdamiesi jos nepakenčiamai sunkiu gyvenimu žemėje, čiulpia jos gyvus syvus kaip amaras. Didesnė jų dalis tarnauja prievartai tiesioginiu būdu, mažesnė – netiesioginiu, skelbdama kantrybę, susitaikymą, atleidimą, pasiteisinimą.
Tai nusikalstamas darbas, jis sulaiko normalų vystymosi procesą, kuris turi išvaduoti žmones iš paklydimų nelaisvės, jis juo labiau nusikalstamas, kad daromas dėl asmeninio patogumo. Miesčionis mėgsta turėti patogiai sutvarkytą sielą. Kai jo sieloje viskas padoriai sudėstyta – miesčionio siela rami. Jis – individualistas, tatai taip tikra, kaip kad nėra ožio be kvapo.
Senovėje žydų išminčius Hilelis davė nuostabiai paprastą ir aiškią individualaus ir socialinio elgesio formulę.
„Jei aš ne už save, – pasakė jis, – tai kas gi už mane? Bet jei aš tik už save – kam aš?“
Miesčionis noriai priima pirmą formulės pusę ir negali sutalpinti antros.
Yra du individualizmo tipai: miesčioniškas individualizmas ir herojiškas.
Pirmasis pasaulio centru laiko „aš“ – kažką nuostabiai šlykštų, išpūstą ir elgetišką. Pagalvokite, kaip tatai gražu – pasaulio centre stovi riebus žmogiūkštis su pilveliu, austrių, moterų, gerų eilėraščių, cigarų, muzikos mėgėjas, žmogus, ryjąs visas gyvenimo gėrybes kaip kiauras maišas. Visuomet nesotus, visuomet bailus, jis sugeba savo dantų skausmą paversti pasauliniu įvykiu, „aš“ tam parazitui – viskas!
Antras sako: „Pasaulis yra manyje, aš viską sutalpinu savo sieloje, visą siaubą ir abejones, visą gyvenimo skausmą ir džiaugsmą, visą jo vaivorykštinio žaižaravimo margybę ir chaosą. Pasaulis – tai liaudis. Žmogus – mano organizmo narvelis. Jei jį muša – man skauda, jei jį įžeidžia – aš pykstu, aš noriu keršto. Aš negaliu leisti, kad būtų taika tarp pavergėjo ir pavergtojo. Gyvenimo prieštaravimai turi laisvai vystytis iki galo, kad iš jų susidūrimo kiltų tikroji laisvė ir grožis, kuriąs gyvybę kaip saulė. Didelis, neišsemiamas paskendusio melagystėje, tamsybėse, prievartoje ir apgaulėje pasaulio vargas – mano paties vargas. Aš esu žmogus, nėra nieko be manęs.“
Ši pasaulėžiūra, išvystyta iki galo, iki tokio subtilumo, grožio ir gilumo, kurio mes negalime nė įsivaizduoti, greičiausiai ir bus pasaulėžiūra darbininko, tikro ir vienintelio teisėto gyvenimo šeimininko, nes jis kuria gyvenimą. Ši pasaulėžiūra rusų literatūroje neatsispindėjo. Ji aplamai negalėjo sukurti herojaus, nes heroizmą matė pasyvume, ir, jei mėgindavo atvaizduoti aktyvų žmogų, – išeidavo kažkokia anemija ir blankybė net tokiam gražiam ir stambiam talentui, kaip Turgenevui. Tik ryškus ir didžiulis Pomialovskis giliai jautė gyvenimui priešišką miesčionių jėgą, mokėjo be gailesčio teisingai vaizduoti ją, ir dar Slepcovas, Riazanovo lūpomis, piktai ir taikliai pasijuokė iš miesčionio.
* * *
Devintasis dešimtmetis buvo tikro miesčionių triumfo laikas, ir kaip visuomet jie džiūgavo piktai, bet nuobodžiai ir blankiai. Su pasigėrėjimo ašaromis jie išklausė Dostojevskio kalbos, ir ji nuramino juos. Kantrybė jokių pareigų miesčioniui neužkrovė, bet ją buvo galima rekomenduoti liaudžiai. Jie, žinoma, būtų ramiai sudėję bejėges, nors ir gobšias rankas, bet sąžinė – ši miesčioniškos sielos odos liga – atkakliai nurodinėjo, kad reikia apginkluoti liaudį raštingumo ginklu, ir tam tikra nedidelė jų dalis matė, kad jie tokie vieniši krašte, kur taip maža raštingų žmonių, galinčių vaidinti miesčionims klausytojų, pašnekovų, skaitytojų, laikraščių, knygų ir kitų aukštesnės miesčionių dvasios veiklos produktų vartotojų roles. Miesčionis mėgsta filosofuoti, kaip tinginys meškerioti, jis mėgsta pakalbėti ir parašyti apie pagrindines gyvenimo problemas – darbas, matyt, nė kiek neįpareigojąs padėti liaudžiai ir labai tinkąs tame krašte, kur dešimtys milijonų į žmogų panašių padarų girti spardo moterims pilvus ir su malonumu tąso jas už kasų, kur amžinas badas, kur ištisi kaimai pūva nuo sifilio, dega, pramogaudami daužo vieni kitus kumščiais, progai pasitaikius, negyvai nusigeria ir visoje savo buityje rodo kažkokią savotišką jaunystę, kuri daro juos panašius į pirmykščius laukinius žmones… Vadinasi, miesčionys vis dėlto suprato, kad reikia padidinti savo armiją, ir griebėsi darbo.
Suskambėjo raminantis ir patenkinantis šūksnis – tikras miesčionių slaptažodis: „Mūsų laikai – ne plačiųjų uždavinių metas!“
Ir paskubomis jie sukūrė vulgarų „smulkių darbelių“ kultą – iš tiesų miesčionišką kultą. Kiek daug veidmainystės buvo tame kulte ir kiek jame buvo savęs garbinimo!
Kita miesčionių grupė – galbūt, nuoširdžiau norinti pateisinti liūdną ir gėdingą savo egzistavimo faktą – atsiliepė į Tolstojaus balsą. Prasidėjo „savęs tobulinimas“, šis apgailėtinas persirengėlių vodevilis. Krašte, kur žmonės dar tiek neprotingi, jog aria žemę mediniu arklu, bijo raganių, tiki velnią, – tame liūdname ir nuskurdusiame krašte raštingi žmonės, maivydamiesi dėl idėjos, ėmė neigti protą. Ėmė naiviai ir vaikiškai kritikuoti mokslą. Neigė meną, neigė grožį, rengėsi valstiečių drabužiais ir neįgudusiomis rankomis kapstė nevaisingą žemę, visaip stengdamiesi būti panašūs į laukinį, ir šį savęs kankinimą vadino „supaprastėjimu“. Laukinis, bet visai nekvailas valstietis žiūrėjo į keistuolius ir niekinamai šypsojosi, nesuprasdamas, kodėl ponai taip keistai ir juokingai elgiasi. Kartais, savo sunkaus gyvenimo suerzintas, išgėręs degtinės, valstietis skriausdavo susiprastintojus, bet šie „nesipriešindavo piktam“, ir dėl to valstietis imdavo juos tikrai niekinti.
Taip elgėsi sąžiningieji miesčionys, o jų masė – gobši ir įžūli – viešai džiūgavo, kad šiurkšti jėga nugalėjo garbę ir protą, ir ciniškai pribaigdavo sužeistuosius. Jie iš šmeižto, purvo ir veidmainiško pataikavimo nugalėtojui sukūrė tam tikrą fortą savo gyvenimo padėčiai ginti. Jame įsitvirtino gana talentingi liežuvių malėjai, suverbuoti daugiausia iš renegatų, ir ėmė sutartinai laistyti šmeižtu ir melu viską, kas dar tebedegė rusų gyvenime.
Žuvo „Otečestvennyje zapiski“, ir vienas renegatų palydėjo juos į kapą šlykščia pašaipa:
– Giedojo paukštelis, giedojo ir nutilo. Ko gi tu, paukšteli, taip snapą nuleidai?
Šie Judo Iskarioto, Ignoto Lojolos ir kitų Kristaus pardavikų kraujo palikuonys, pagauti pasiutusio noro išgarsėti, bet pernelyg menki, kad galėtų sukurti ką nors stambų, greitai pajuto, kad jie per silpni būti vadais, ir tapo miesčionių tvirkintojais.
Viešai taškydami dvokančiomis sergančių kupranugarių seilėmis viską, kas tik buvo bent kiek padoresnio rusų gyvenime, jie daugiau kaip ketvirtį amžiaus tvirkino žmones svetimtaučių neapykantos propaganda, liokajišku pataikavimu jėgai, melo ir apgaulės propaganda, – nesuskaičiuojami jų nusikaltimai, neišmatuojamas jų padarytas blogis. Mažaraščiai ir nemokšos, jie visuomet spręsdavo apie viską „prisitaikydami prie niekšybės“, visuomet su nevykėlių tulžimi ant liežuvio. Kai kurie šių tulžingų garbėtroškų dar ir dabar bejėgiškai šliaužioja savo laikraščio puslapiais, bet tai jau gyvatės, netekusios nuodų. Tai nekenksmingi šliužai, sukelią tik pasibjaurėjimą savo bejėgiškomis pastangomis pasakyti dar ką nors šlykštaus ir tvirkinančio, dar kartą pakiršinti ką nusikalsti…
Bet visa tai yra žinoma, ir apie visa tai šleikštu ir gėda kalbėti, kaip ir apie moters prievartavimą, kaip apie kūdikio tvirkinimą, ir norisi greičiau prieiti prie miesčionių elgesio dabar, mūsų tragiškomis dienomis…
Tačiau teisingumas verčia nurodyti, kad gyvybingiausi miesčionys ėjo ir į revoliuciją. Jie suprato, kad tūpčioja ankštuose vergų darbo pastatyto kalėjimo griuvėsiuose, jie neturėjo aiškios pozicijos tamsiame rusų gyvenimo chaose, jų gyvenimas buvo bespalvis ir nuobodus. Ir jie noriai nuėjo į revoliuciją, bet taip, kaip anglų sportininkai važinėja iš Londono į Kaspijos jūrą šaudyti laukinių ančių. Laikui bėgant, mes pamatysime šiuos ponus tarp revoliucijos veikėjų, kur jie kartu su poniomis Kukšinomis kelia nemalonų triukšmą, žalingą blaškymąsį ir painiavą, pamatysime, kaip jie, organiškai su liaudimi nesusiję, svetimi jai, įnoringai nusiteikę, greitai lyg fokusininkai keitė savo pažiūras, tuo sukeldami sunkias abejones savo mokinių galvose ir neigiamą, priešišką darbininkų pažiūrą į proletarinės inteligentijos atstovus.
Greta visų šių menkučių, bailių žmonių mėginimų pasitraukti nuo rūsčių tikrovės reikalavimų į ramią svajonių sritį arba patogiai atsistoti kur nuošaly nuo gyvenimo ir stebėti jo dramas, greta jėzuitiško miesčionio bruzdesio – šaltai, tvirtai darbavosi kapitalas, matematiškai tiksliai rūšiuojąs žmones į dvi griežtai priešingas grupes, o raudonose fabrikų ir gamyklų pastatuose, mašinoms triukšmingai gaudžiant, brendo nauja, galinga, iš tiesų gyvybiška jėga, toji jėga, kuri visus miesčionis dabar yra išvadavusi iš ankšto valstybės narvo ir kuriai jie yra pasiryžę padaryti naują narvą, stipresnį už tą, kuriame patys sėdėjo. Miesčionis politikoje elgiasi kaip vagis gaisro metu – pavogė duknas, nunešė jas namo ir vėl atėjo į gaisravietę gesinti ugnies, kurią jis pats slapčiomis kurstė, pasislėpęs už kampo.
IV
Tuo metu, kai švelnios sielos miesčionys į liaudies gyvenimo tamsą pro šimtaakį valstybės cerberį atsargiai mėgino nešti blausiai degančius genį norų žibintus, tuo metu, kai renegatai, apsvaiginti kerštingos pagiežos, ciniškai šoko bakchanališką pergalės šokį ant kritusių didvyrių kapų, o miesčionys, abejingieji, mėgavosi ramybė ir tvirta tvarka pilkoje viską nugalėjusio banalumo migloje, – tuo metu valstybė vėl susirūpinusi veržė liaudies krūtinę geležiniais vergijos lankais...
Iškaršęs Rusijos demonas, Kristaus bažnyčios prokuroras, prievartos tarnas ir apologetas, gašliomis fanatiko rankomis įsikibo į šalies gerklę, smaugė ją ir beprotiškai džiūgaudamas šaukė:
– Didi ir šventa valdžios reikšmė! Ji visiems yra teisybės, garbės, energijos veidrodis!
Ir greta zemstvos viršininkų steigė cerkvines mokyklas.
Tai buvo įžūlu, bet daugeliui atrodė stipru ir talentinga – kartais cinizmas naudingas miesčionims ir jiems atrodo jis gražus.
Valdžia kaip ir Kirkė žmogų paverčia gyvuliu. Valdžios troškimas – tik ribotų žmonių ypatybė, tik tų, kurie nesugeba suprasti vidinės laisvės grožio ir didžios išminties, – tos laisvės, kuri negali kitiems paklusti ir nenori, kad jai kiti paklustų.
Valdingi žmonės apskritai yra bukagalviai, o kai jie gali veikti nebaudžiami, juose pabunda atavistinis senolio vergo jausmas, ir jie tartum keršija už jo kančias, bet keršija ne tiems, kurie verčia kentėti, o tiems beteisiams žmonėms, kuriuos valstybė atidavė savo atstovų valdžiai, – o kadangi Rusija pernelyg ilgai buvo vergų šalimi – joje valdžios atstovai despotiškesni ir žiauresni negu kur kitur...
Kai žmonės, neseniai jautę, kad kažkas energingai plėšia valdžią jiems iš rankų, vėl pamatė esą viešpačiai, – jie puolė kraštą kaip žvėrys ir ėmė godžiai čiulpti jo nuolankių žmonių kraują, jie įkibo į jo didžiulį neran gų kūną ir plėšė, kankino, smaugė žmones kaip barbarai' užkariautojai, alino jį kaip puvėsių bacilos apkrėstą organizmą. Tai buvo siautulingo gyvulių džiūgavimo metas, piktų gyvulių, nes dar neseniai jie drebėjo iš baimės.
Atrodė, kad kraštas netrukus uždus.
Bet, linkdama po prievartos sunkenybe, tamsybės apakinta, sutingusį iš nevilties, liaudis gyveno ir tylėdama stebėjo. Sunkus gyvenimas padarė ją nežmoniškai ištvermingą, nuostabiai sugebančią pasyviai priešintis, ir, piktos valstybės jėgos spaudžiama, ji gyveno kaip grandine prirakintas lokys, tyli, susikaupusi kaip belaisvis, nepamiršdama laisvės, bet nematydama kelio į ją.
Iš prigimties stipri ir sumani, liaudis ilgai nieko negalėjo padaryti savo tvirtomis rankomis, kurias buvo stipriai surišęs beteisiškumas; ji nekvaila, bet jos dvasia buvo bejėgė, nes jos smegenys laiku užgriozdytos prietarų šiukšlėmis; ji drąsi, bet judėjo lėtai ir beviltiškai, nes netikėjo, kad galima ištrūkti iš nelaisvės; ji tamsi ir bukaprotiškai nepasitikėjo viskuo, kas nauja, ir nedalyvavo gyvenime, įtariai žvairuodama į visus.
Ir ką ji galėjo tikėti? Visos naujovės ateidavo jai iš pono, seno priešo, ir visuomet toje naujovėje ji turėdavo jausti kažką, kas buvo ne jai, bet prieš ją. Kai ji truputį pramoko rašto ir pradėjo skaityti mažas knygeles, ji matydavo jose visuomet tą patį: atkaklų ponų norą matyti ją gerą, blaivią, švelnią.
„Visi žmonės – broliai, visi lygūs!“ – įrodinėjo jai knygelių autoriai.
O aplinkui ją stovėjo ispravninkai, zemstvos viršininkai, policijos vadai, uriadnikai – valgė jos duoną, rinko iš jos mokesčius, plakė ją rykštėmis, o už knygelių skaitymą iš pradžių tiesiog daužė dantis, o paskui net ėmė kišti į kalėjimą.
„Dievas myli ne jėgą, bet tiesą!“ – guodė ją gerieji ponai, o ji, kai jėga būdavo pavartojama ant jos nugaros, savaitėmis negalėdavo atsisėsti.
„Reikia mylėti artimą kaip pats save!“ – įtikinamai, o kartais net gražiai mokė ją žmonės iš miesto, o jų tėvai ir broliai kaimuose stengėsi kaip galima pigiau nupirkti jos triūsą ir prašė vyresnybę sugalvoti griežtesnius Įstatymus samdomiems žemės ūkio darbininkams.
„Nemušk savo žmonos, nes ji, nors ir moteris, bet vis dėlto žmogus, mokyk vaikus rašto, nes „mokslas – džiaugsmas, mokslas – šviesa“, negerk degtinės – ji ardo organizmą, ir nevok!“ – buvo sakoma knygelėse.
Valstietis skaitė tai ir matė: ponai ramiai ima jo žmoną karvės pareigoms – savo pienu maitinti jų vaikus, jo nėščia žmona už dešimt kapeikų plauna grindis dvare, jo dukterį, pasitaikius pirmai patogiai progai, tvirkina, ir aplamai į kaimiečius ponai kreipia mažiau dėmesio ir mažiau juos vertina negu, pavyzdžiui, savo arklius, šunis ir kitus naminius gyvulius. Jis matė, kad ponams iš tikrųjų labai naudingas raštingumas, bet jų įsteigta mokykla jo vaikams nieko gero neduoda, tik atitraukia nuo darbo. Ir matė, kad ponai, mokydami jį negerti degtinės, patys su dideliu malonumu ardo savo organizmus ir degtine, ir vynu, ir apsirydami, ir paleistuvaudami. Ir matė, kad jis iš visų pusių apvogtas.
* * *
„Nebūk godus!“ – ponai mokė jį ir vis kėlė žemės nuomą, vis mažino darbo atlyginimą.
Knygelės griežtai prieštaravo visai valstiečio gyvenimo sąrangai, ir ponų elgesys taip pat prieštaravo jų parašytų knygelių moralei. Jau pats faktas, kad pasirodė, kažkokia ypatinga literatūra, tyčia sukurta „liaudžiai“, yra kažkaip įtartinas, kaip ir apskritai visi miesčionių veiksmai, kurių tikslas – „bendra gerovė“.
Miesčionys – kartoju – žūtbūt nori gyventi taikoje su Visu pasauliu, ramiai naudotis svetimo darbo vaisiais ir visomis išgalėmis išlaikyti tą dvasios pusiausvyrą, kurią jie vadina laime.
Ką gi, be melo ir veidmainystės, galima duoti „bendrai gerovei“, turint tokią psichologiją? Ir ši „bendra gerovė“, kaip ją įsivaizduoja miesčionys, – didžiulis, klampus raistas, jis aptrauktas gerų norų pelėsiais, viršum jo amžinai tvylo pilka, negyva melagingų žodžių migla, o ant jo dugno – užguiti žmonės, gyvi žmonės, paversti miesčionių pralobimo įrankiais. Ši „bendra gerovė“ atsiduoda apgautų, pavergtų žmonių krauju ir prakaitu.
Gyvenimas iškelia klausimą paprastai ir aiškiai: bendra gerovė negalima, kol yra šeimininkas ir darbininkas, klausantis ir įsakantis, turtuolis ir vargšas.
Arba visi žmonės – nors ir kaip ryškiai skiriasi jų sielos – yra draugai, politiniu ir ekonominiu atžvilgiu lygūs, arba visas gyvenimas – šlykštus nusikaltimas, biauri išsigimimo tragedija, pateisinimo neturįs procesas...
Kad ir kaip šlakstytum jūrą kvepalais, ji vis dėlto atsiduos druska, ir, žinoma, nedaug ką padarytų geros miesčionių knygelės, jei jos mokytų tik miesčionims naudingų dorybių, ir jei, be knygelių, nebūtų kitų įtakų, sugebančių savo jėga priversti galvoti net akmenį.
Stepėmis, pro kaimus, kaip milžiniškos geležinės kirmėlės, berdami ugnies žiežirbas, triumfališkai bildėdami, ėmė šliaužti garvežiai ir vagonai, rydami valstiečio duoną. Apie kaimus niūriai iškilo raudonos gamyklų ir fabrikų sienos, grasinamai pasistiebė į dangų didžiuliai kaminai, juodi dūmai šventvagiškai skrido į dievo būstą, nepaisydami jo pykčio. Ponų dvaruose atsirado mašinų, jos sėjo, pjovė, plieninėmis rankomis atiminėjo iš žmogaus darbą, ir žmogus, nenorėdamas mirti badu, ėjo iš laukų į plačiai atvertus karštus fabriko nasrus. Ten aplink jį uoliai, triukšmingai, tiksliai sukosi ratai, judėjo stūmokliai, piktai gaudė geležis, ir viskas, visi žemės vaisiai, viskas, ką ji turi pagimdžiusi – akmuo, medis ir ji pati – viskas buvo paverčiama auksu ir slinko kažkur toli nuo žmogaus, o jis palikdavo išvargintas, pailsęs, vien su duonos kąsniu ir be kapeikos senatvei.
Lydymo krosnių gaudimas, staklių cypimas, duslūs kūjo smūgiai, drebinantieji žemę, begalinis transmisijų judėjimas ir visur skaisčiai liepsnojanti graži, linksma ugnis – visa tai buvo milžiniška, baisu, slėgė žmogų savo karštligišku gyvenimu ir nejučiomis kėlė jam aštrų, parbloškiantį klausimą:
„Kodėl taip? Kam?“
Ir jis ėmė po truputį suprasti, kad visas šis mechaniškai tiksliai, bet beprasmiškai veikiantis pragaras yra sukurtas ir paleistas į darbą nepasotinamo godumo tų žmonių, kurie užgrobę visą žemę ir žmogų ir vis nori savo valdžią praplėsti, sustiprinti aukso pagalba. Jie pamišo iš godumo, patys tapo kvailais ir apgailėtinais savo fabrikų ir mašinų, savo vekselių ir aukso vergais, įklimpo, susipainiojo pasipelnymo velnio raizginiuose kaip musės voratinklyje, ir jau patys nebesupranta – kam jiems visa tai? – ir nemato, apkvaišę negali matyti, kad įmanoma gyventi kitaip, kitokį gyvenimą – gražų, laisvą, protingą. Jie plaukia kaip skenduoliai ne savo valia, nešami šlykščiai beprasmiško ir bjauraus blaškymosi srauto, per aitrių dūmų ir žmonių prakaito kvapą, aplinkui gobšiai žvangant geležiai ir aimanuojant tiems, kurie tarnauja prie geležies, kad gausėtų aukso miesčionių kišenėse, – aukso, nužudžiusio miesčionio sielą – aukso, to metalinio ribotų ir menkų žmonių dievo.
Žmogus pamatė ir suprato, kad jo rankos kuria viską, o jis neturi nieko, tik elgetišką teisę suvalgyti tiek duonos, kiek reikia, kad galėtų vėl dirbti, ir pagaliau, kai sukurs per visą gyvenimą nesuskaitomą daugybę turtų, nustipti badu. Akivaizdžios tiesos sukrėstas, žmogus susimąstė. Kas jis, tas, kuris sukuria tiek daug atliekamų dalykų, o neturi būtinų? Ar jis gyvenimo šeimininkas, ar jo vergas?
Žmogus dirbo fabrike ir matė, kaip iš beformių rūdos gabalų jo darbas kuria mašinas ir šautuvus, kaip bejėgės, plonos baikščiai virpančios gijos jungiasi į tankų, stiprų audeklą, į virves; žmogus protestavo prieš kapitalo godumą ir matė, kad jo paties padarytais šautuvais žudomi jo draugai, kad iš virvių daromos kilpos jo bičiuliams.
Visur aplink ji aiškiai juokėsi iš jo raudona, piktai linksma galinga ugnis ir žadino neįveikiamą žmogaus gyvybės jėgą – jo mintį. Kapitalas, nurengdamas jo kūną, pavertė vergą – nevaisingos žemės sklypelio savininką – laisvu elgeta, o pasyvų kankinį, stebinantį pasaulį kantrybe – karštu, atkakliu kovotoju dėl savo teisės būti žmogumi, o ne miesčionių pelno šaltiniu.
Ir jis pradėjo savo didžiąją kovą.
* * *
Turto žiaurumas toks pat akivaizdus, kaip ir jo kvailas godumas. Neišrankus kaip kiaulė kapitalas ryja viską, ką mato, bet negali suėsti daugiau negu gali, ir vieną kartą jis turi suryti save patį – ši tragikomedija sudaro jo mechanikos pagrindą. Kapitalo jėga – mechaniška, šiurkšti jėga; šis aukso kamuolys, kaip ir mesta į pakalnę sniego gniūžtė, apkibdamas visokiu šlamštu, didina savo tūrį judėdamas, bet pats judėjimas aklas, nesąmoningas ir negali būti teisinamas, kai jis traiško ir naikina milijonus žmonių...
Žengdamas į susinaikinimą, kapitalas bes Vystydamas priverčia tarnauti jo reikalams ir valstybę, ji ištirpsta jame, praranda savo gyvuliškai savaiminį valdžios dėl valdžios pobūdį, ir dabar karaliai nuolankiai tarnauja fabrikantų ir krautuvininkų reikalams. Kapitalas panašus į marą, kuris vienodai abejingai žudo vandens vežiotoją ir gubernatorių, šventiką ir muzikantą. Ir kaip marui jam nereikia, kad kas teisintų jo augimo beprasmiškumą, – mechaniškai tiksliai rūšiuodamas žmones į klases, nepriklausomai nuo savo valios ugdydamas jų sąmonę, jis pats kuria sau nesutaikomus priešus, erzindamas žmogų savo gobšumu, kaip kvailys bulių raudonu skuduru. Būdamas gyvenimo blogybė, jis nesidrovi savo vaidmens, veikia ciniškai atvirai ir, įžūliai sakydamas mašinų dundėsiu „viskas mano!“, šaltai tvirkina žmones, darko gyvenimą. Toks jis yra, jis negali būti kitoks, ir tai gera, nes paprastai, visiems suprantamai ir labai greitai sukuria darbo atstovo sieloje griežtai neigiamą, nesutaikomai priešišką pažiūrą į kapitalo atstovą.
Bet miesčionims kapitalas – stabas, jėga ir neįveikiama valdžia, ir jie vergiškai tarnauja jam, patenkinti tais likučiais, kuriuos persiėdęs gyvulys mėto jiems po stalu kaip šunims. Jie dėl to neįsižeidžia – miesčionių žmogaus savigarbos jausmas neišsivystęs – aukso spindesio apakinti, jie tarnauja ponui ne tik bijodami jo jėgos, bet gerbdami jėgą, ir ne tik tarnauja, kas yra natūralu, nes ir miesčionis mėgsta valgyti daug ir skaniai, bet jis šunuodegiauja, o tai jau šlykštu. Miesčionys visuomet moralistai, ir štai, suprasdami moralinę savo šventenybės nuogybę, neaiškiai jausdami, kad pats jos egzistavimas yra nusikaltimas, jie mėgina sušvelninti kaltę, filosofiškai pagrįsdami šį milijonų žmonių prievartavimo, kankinimo ir žudymo procesą, kad dešimčių kišenėse kauptųsi auksas. Ir įrodinėdami kapitalo teisę plėšti, žudyti, jie tikisi nuslėpti, kad ir patys dalyvavo plėšimuose ir žudymuose.
„Kitaip – negalima!“ – sako jie.
„Galima!“ – atsako jiems socialistai.
„Ak, tai svajonė!“ – prieštarauja miesčionys ir vėl sukčiauja, visur ieškodami įrodymų, galinčių patvirtinti, kad per amžius žmonės būtinai turi skirstytis į turtinguosius ir vargšus, kad tokia tvarka, vienodai žeminanti ir darbininką, ir kapitalistą, ir pačius miesčionis, yra nesugriaunama.
Šie apgailėtini bailių vergų mėginimai sustabdyti istorijos ratą krūvomis melagingų žodžių, mestų jai ant kelio, kartais iš tikrųjų sulėtina gyvenimo eigą, užtemdydami ir supainiodami lėtai augantį liaudies masėse savo teisės supratimą, ir šit kodėl reikia visuomet atsiminti kaip savo vardą, kad tikras gyvenimo priešas ne kapitalas – gaivališka, kvaila, bevališka jėga, –- o jo vergai, garbingieji miesčionys, kurie, saugodami savo asmeninę laimę, nori įrodyti liaudies masėms, kad gyvenime kitokia santvarka neįmanoma, jie nori, kad darbininkas sutiktų būti vien šeimininko pelno šaltiniu, jie nori pateisinti gyvenimą, kur viskas paremta tuo, jog mažuma pavergusi daugumą.
Taikintojo rolė yra dvilypė, ir miesčionis – amžinas vidinio dvilypumo belaisvis. Visame, ką jis kada nors yra išgalvojęs, yra nesutaikomų ir niekšingų prieštaravimų. Jis tuo pačiu laiku duoda žmogui butelį degtinės ir knygelę apie alkoholio žalingumą, imdamas iš abiejų prekių tam tikrą nuošimtį savo naudai. Jis kalba, jog reikia statyti humaniškus kalėjimus. Pripažindamas moterį visokeriopai lygia vyrui, jis „realiosios politikos“ sumetimais – atseit, dėl greitesnio ir žūtbūt reikalingo tvirtos tvarkos sudarymo – atima iš jos balsavimo teisę, nors jo žmona, turbūt, ne mažiau kaip jis trokšta tvarkos ir dvasinės pusiausvyros laimėjimo. Jis yra pasiryžęs apglėbti laisvę, bet būtinai kaip teisėtą žmoną, kad galėtų teisėtumo ribose prievartauti ją, kaip jam patinka. Jis kaip visi parazitai nuostabiai moka prisitaikyti, bet niekuomet neprisitaiko prie tiesos. Jis sugeba matyti fakto tiesą ir sutikti su ja, bet jam svetima ir nesuprantama tiesa, kad žmogus siekia kurti faktus.
Visų ryškiausiai išsiskleidžia jo marga, jėgai vergaudama suluošėjusi, nepaliaujamo ramybės ir gerovės troškimo apnuodyta, mažytė, nuobodi ir garbės ištroškusi, lipni siela liaudies sujudimo laikotarpiais, kai jis, pilkas, nenustygstąs vietoje ir godus, bailiai blaškosi tarp juodo prievartos atstovo ir raudono kovotojo už laisvę, stengdamasis greičiau suprasti, katras šių dviejų nugalės? Kuris stipresnis, į kurio pusę jis galėtų greičiau stoti, kad gyvenime padarytų tvarką, savo sieloje nustatytų pusiausvyrą ir pasičiuptų valdžios kąsnelį?
Apgailėtina būtybė, ir jei nebūtų tokia žalinga, apie ją nederėtų kalbėti, bet apie ją reikia visų daugiausia kalbėti, kad ir kaip šlykštu.
Miesčionys – nykštukai, liaudis – Guliveras, bet jei liaudį supainiosi visomis melo ir apgaulės gijomis, kurios yra šios padermės rankose, ji turės dar be reikalo gaišti laiką toms gijoms sutraukyti.
Mūsų dienos ne tik kovos dienos, bet ir teismo dienos; dienos, kada visi tiesos, laisvės ir garbės darbuotojai jungiasi į vieną nenugalimųjų būrį, dienos, kada atsiskiria visi tie, kurie dar neseniai buvo proletariato armijos užnugary, o dabar, kai ji nugalėjo, išbėga į priekį ir šaukia:
„Tai mes nugalėjome! Mes – liaudies atstovai! Malonėkite duoti mums vietą, kur mes galėtume atsisėsti ir derėtis su jumis. Mes parduodame Rusijos darbo liaudį – kiek duosite?“
Jie, turbūt, greitai parduos, nes prašo pigiai...
1905
Šaltinis: M. Gorkis. Raštai. XVIII T. V., 1954, p. 31-59.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą