Michailas Popovas. Kontrrevoliucija TSRS

Jau 26 metai, kaip nebėra Tarybų Sąjungos ir iki šiolei vis girdime paviršutiniškus arba net tyčia klaidinančios jos žlugimo aiškinimus. Naivūs nostalgikai bando viską suvesti vien į Gorbačiovo asmenį arba „Perestroiką“, o urvinio antikomunizmo atstovai porina, esą TSRS „bankrutavo“, arba paprasčiausiai „iširo“, tuo tarpu tikrovė lieka nesuprasta. Mat žlugimo būta vidujinio perversmo – kontrrevoliucijos, per kurią negausi nomenklatūros kasta uzurpavo TSRS tautų turtus, sudarydama naują buržujų klasę. Čia apie kontrrevoliuciją TSRS mums papasakoja Rusijos komunistinio judėjimo veteranas, Peterburgo Valstybinio Universiteto teisės ir ekonomikos profesorius M. Popovas.

Asociacijos „Tarybų Sąjunga“ steigiamasis pareiškimas

Vyksta įdomūs dalykai – štai prieš kurį laiką grupė aktyvių piliečių eilėje buvusios Tarybų Sąjungos respublikų drauge paskelbė naujo bendraminčių susivienijimo steigimą. Apie tai „Kibirkšties“ redakciją informavę draugai paprašė mūsų į lietuvių kalbą išversti ir viešai paskelbti šio susivienijimo steigiamąjį pareiškimą, su kuriuo dabar susipažinti galės visi skaitytojai.

Aleksandro Solženycino „Gulago archipelagas“ – dar viena antikomunistinė klastotė

„Gulago archipelagas“ – vienas žymiausių ir labiausiai išliaupsintų A. Solženycino veikalų ilgą laiką buvo savotiška antikomunistų „biblija“. Pirmąkart išėjusi 1973-aisiais, ji tariamai duoda apžvalgą Tarybų Sąjungoje egzistavusiųjų vadinamųjų „darbo stovyklų“ gyvenimo sąlygų. Šmeižikiškos antikomunizmo kampanijos rėmuose buržuazinė istoriografija yra plačiai išpopuliarinusi Solženycino knygą kaip argumentų prieš taip vadinamą „stalinistinę diktatūrą“ ir „komunistų nusikaltimus“ Tarybų Sąjungoje šaltinį.

Gintaras Butkus. Kaip iš tiesų gyventa tarybiniais laikais? Atsakymas antikomunistui

Neseniai pasirodė straipsnis antrašte „Komunizmo idėjos atgimsta iš užmaršties socialiniuose tinkluose“, jo autorius, Infa.lt redaktorius A. Daunys, minėtame tekste nerimaudamas dėl mūsuose stiprėjančių simpatijų komunistinei idėjai, pažeria eilę tariamų „tiesų“ apie buvusįjį tarybinį gyvenimą, esą parodančių, „kaip buvo blogai“. Deja, jų būta ne ko kito, kaip paprasčiausios dezinformacijos. Užtat, matydamas reikalą duoti atkirtį žmonių klaidinimui, nusprendžiau papunkčiui, remdamasis faktais bei patirtimi, atsakyti į autoriaus teiginius. Tad pradėkime.

Tiesa apie Molotovo-Ribentropo paktą ir imperialistų propagandą

Molotovo-Ribentropo paktas – nuvalkiota tema Lietuvos ir kitų Pabaltijo šalių istoriografijoje, kuriant ir įtvirtinant „sovietinės blogio imperijos“ mitą. Tai viena tų temų, kuria atvira diskusija mūsuose draudžiama ir net teisiškai persekiojama. Todėl sutikdami šio istorinio pakto metines (rugpjūčio 23 d.), savo skaitytojams istorinės pažinties tikslais pateikiame graikų marksisto, N. Moto, parašyto straipsnio apie Molotovo-Ribentropo paktą, vertimą į lietuvių kalbą. Jame nušviečiami tikriejo to meto faktai, paneigiami antitarybiniai mitai. Rasite ir 2010 m. išėjusios knygelės, „Molotovo-Ribentropo paktas XX amžiaus geopolitinių procesų kontekste“ skaitmeninę kopiją.

Nikos Motas. Kodėl socializmas pranašesnis už kapitalizmą – socializmo statybos Tarybų Sąjungoje laimėjimai

Pastaruosius 25-erius metus, kontrrevoliucinėms jėgoms laimėjus Tarybų Sąjungoje ir rytų Europoje, viešajame politiniame diskurse vyrauja „istorijos pabaigos“ ir „ideologijų pabaigos“ samprata. Tokia koncepcija tikrai naudinga valdančiajai klasei, buržuazijai, bandant įtikinti pasaulį, kad: 1) socializmas negrįžtamai pralaimėjo; 2) kapitalizmas yra galutinis nugalėtojas Istorijos socialinėse-ekonominėse transformacijose; 3) kiekvienas argumentas už nekapitalistinę visuomenę, kurioje gamybos priemonės būtų suvisuomenintos iš centro planuojamoje ekonomikoje, yra „nerealistiškos utopinės fantazijos“.

Klasių kova pokario metais

Mūsų redakcija socialiniuose tinkluose bei kitur sulaukė nemažai atsiliepimų į straipsnį dėl NATO simpatijų pokario „miškiniams“. Daugumą jų sudarė palaikančios nuomonės, tačiau neapsieita ne tik be aštrių ginčų, o ir grasinimų iš vadinamųjų lietuviškųjų „patriotų“ stovyklos. Tiesa, pokaris – itin prieštaringas, daug skausmo pareikalavęs bei aukų nusinešęs Lietuvos ir lietuvių tautos istorijos etapas, apie kurį jaunajai kartai trūksta objektyvios informacijos. Tokia informacija reikalinga. Todėl savo skaitytojų dėmesiui pateikiame ištrauką iš Lietuvos TSR istorijos IV tomo, nušviečiančią tikrąsias šio laikmečio aplinkybes, kurias lietuviškoji buržuazinė istoriografija stačiai iškraipo arba patogiai nutyli.

Tiesa apie Didįjį Tėvynės karą ir Lietuvą jame

Lietuviškoji divizija žygiuoja iš Šiaulių į Vilnių

Mūsų laikmetyje yra išpilta be galo daug purvo ant Tarybų Sąjungos. Įvairiomis manipuliacijomis stengiamasi netgi apjuodinti jos pergalę Didžiajame Tėvynės Kare, nutylimos įvairios šio karo pusės, skleidžiami mitai apie TSRS „draugystę“ su fašistine Vokietija, išdavikišką TSRS politiką kovojančių prieš fašizmą armijų atžvilgiu ir t.t. Birželio 22 d. – Didžiojo Tėvynės Karo pradžios diena – yra puiki proga paneigti šiuos mitus ir parodyti tikrąjį to laiko vaizdą. Žinoma, mitų apie Didįjį Tėvynės Karą yra sukurta tiek daug, kad tam, kad visus juos paneigtume, turėtume parašyti knygą. Tad čia mes trumpai išanalizuosime tik dalį tų mitų ir pateiksime bendrą to laiko tikrovės vaizdą.

Juozas Kuolelis. Nuo Stalino iki Gorbačiovo: kodėl žlugo TSKP?

J. Kuolelis (gim. 1930) – vienas iš tų, kurie „neišvertė kailio“: idėjinis komunistas, LKP ant TSKP platformos vienas iš lyderių, M. Burokevičiaus bendražygis ir „demokratinės“ Lietuvos respublikos politinis kalinys, kalėdamas parašė knygą „Pro kalėjimo grotas“. Žemiau duodamoje ištraukoje – autoriaus kritiniai pamąstymai apie Tarybų Sąjungos ir TSKP žlugimą, kokių „laisvoje“ šiandienos spaudoje tikrai nepamatysite...

TSRS 1991-aisiais: istorija nesibaigė kontrrevoliucija; socializmas – būtinas ir savalaikis

Nuleidžiama TSRS vėliava (1991 m. gruodžio 26 d.)

Buvo 1991-ųjų gruodžio 26 d. – prieš 25 metus – kai nuo Maskvos Kremliaus buvo nuleista raudonoji vėliava su kūju ir pjautuvu. Tada, šaltomis gruodžio dienomis, pirmoji socialistinė valstybė pasaulyje, pasaulio proletariato tėvynė, palūžo po kontrrevoliucijos spaudimu. Keturias dienas iki tol, gruodžio 22 d., trijų didžiausiųjų tarybinių respublikų vyriausybės, nusprendė panaikinti TSRS, tuo tarpu Tarybų Sąjungos Komunistų Partija (TSKP) buvo uždrausta tų pačių metų vasarą.

Didįjį Spalį prisimenant

Šiandien, 2016 m. lapkričio 7 d., sueina lygiai 99 metai nuo tada, kai laimėjo Didžioji Spalio socialistinė revoliucija. Šis pasaulinės reikšmės istorinis lūžis – milžiniška tema, kurios giliai nesuvokus neįmanoma nei suprasti, nei teisingai įvertinti audringosios XX a. istorijos. Ji verta ištisų straipsnių, monografijų ir istorijos tomų; apsakymų, poemų ir romanų; giesmių, simfonijų ir operų. Tad apie ją parašyti palyginus neilgą straipsnį – ne iš lengviausiųjų uždavinių.

Ir vis dėlto rašyti būtina, nes Spalio revoliucija – epochinės reikšmės įvykis, pradėjęs pirmąją socialistinių revoliucijų bangą, nuvertęs ligi tol viešpatavusias išnaudotojų klases ir sukūręs naujo tipo valstybę, paremtą visuomenine gamybos priemonių nuosavybe ir darbo žmonių Tarybų valdžia.