Aleksandro Solženycino „Gulago archipelagas“ – dar viena antikomunistinė klastotė

„Gulago archipelagas“ – vienas žymiausių ir labiausiai išliaupsintų A. Solženycino veikalų ilgą laiką buvo savotiška antikomunistų „biblija“. Pirmąkart išėjusi 1973-aisiais, ji tariamai duoda apžvalgą Tarybų Sąjungoje egzistavusiųjų vadinamųjų „darbo stovyklų“ gyvenimo sąlygų. Šmeižikiškos antikomunizmo kampanijos rėmuose buržuazinė istoriografija yra plačiai išpopuliarinusi Solženycino knygą kaip argumentų prieš taip vadinamą „stalinistinę diktatūrą“ ir „komunistų nusikaltimus“ Tarybų Sąjungoje šaltinį.

Tačiau giliai reakcingojo Solženycino darbe slypi esminė problema: Gulago archipelagas yra visai antimoksliška knyga, paremta kone vien tiktai pletkais, spekuliacijomis, trečiųjų veikėjų nuomonėmis bei šių paties Solženycino duotais šių nuomonių aiškinimais! Kitaip tariant, šios knygos skaitytojas tampa įkaitu beletristinių pasakojimų apie nepatvirtinamus tariamus įvykius , kuriuos Solženycinas ir kiti esą buvo „matę“, „girdėję“ ar „išsiaiškinę“.

Netgi Stalinui nei kiek nesimpatizuojantys žmonės pripažįsta, kad Solženycino veikalas tėra pasakaitė. Štai ką teigia trockistas istorikas ir rašytojas Vadimas Z. Rogovinas: „Solženycino darbas, panašiai kaip ir gerokai objektyvesni R. Medvedevo veikalai, priklauso žanrui, kuris Vakaruose vadinamas „sakytine istorija“, t. y. tyrimams, paremtiems vos ne išimtinai aprašomų įvykių dalyvių liudininkų arba dalyvių pasakojimais. Dar daugiau – pasinaudodamas tuo, kad jam perskaityti duoti Stalino stovyklų kalinių atsiminimai taip niekada ir nebuvo išleisti, Solženycinas leido sau juos gan laisvai koreguoti ir interpretuoti“ [1]. Iš tiesų Solženycinas pagal savas reakcingas pažiūras redagavo ir citavo trečiųjų asmenų paliudijimus, prie kurių jis pats pridėdavo savo antikomunistines klastotes, tuo būdu sukurdamas „Archipelago“ pasaką.

Kad „Gulago archipelagas“ yra daugmaž fantastinė ir antimokslinė knyga, praktiškai patvirtina ir Solženycino pirmoji žmona, Natalija Rešetovskaja. 1974-aisiais pavadinimu „Sanija: mano gyvenimas su Aleksandru Solženycinu“ išėjusioje autobiografijoje, Rešetovskaja paneigia Solženycino „Archipelago“ pasakojimų autentiškumą. Rešetovskaja teigė buvusi „suglumint“ fakto, kad šią knygą Vakarų (kapitalistinis) pasaulis priėmė kaip „tikrą, galutinę tiesą“, pažymėdama, kad jos buvusiojo vyro veikalas buvo „pervertintas ir nepelnytai išgirtas“ [2]. Juo labiau, Rešetovskaja atskleidė, kad ir patsai Solženycinas laikė šią knygą ne kokiu tai „istoriniu“ ar „moksliniu“ tyrinėjimu, bet stovyklos „folkloro“ rinkiniu!

Iš esmės Rešetovskaja sako, kad „Gulago archipelagas“ nėra veikalas, į kurį vertėtų rimtai žiūrėti ar laikyti patikimu informacijos šaltiniu. Faktą, kad Solženycino knyga pilna melagysčių ir netikslumų, galima patvirtinti palyginus „Gulago archipelage“ pateikiamus duomenis su tikraisiais skaičiais. Štai čia didelė problema daugelio liaupsinamam „nobelininkui“ ir buvusiam nacistų kolaborantui Solženycinui: jis pateikia melagingą statistiką! 

Žemiau duodama oficialiajame Amerikos istorikų sąjungos žurnale paskelbta lentelė, rodanti bendrus statistinius duomenis apie TSRS buvusius kalinius nu 1934-ųjų iki 1953-iųjų metų, būtent J. Stalino vadovavimo metu. Pažiūrėkime, kaip pačių buržuazinių mokslininkų išnagrinėti ir patikrinti bei „Amerikos istorinėje apžvalgoje“ (American Historical Review) paskelbti skaičiai paneigia Solženycino antikomunistines klastotes:

Pirma: A. Solženycino tvirtinimai, esą tarybinėse darbo stovyklose išmirę 60 milijonų (!) žmonių tėra tiktai jo giliai antikomunistinės fantazijos produktas ir visiškas melas.

Antra: Solženycino pasakojimas apie 1953-iaisiais darbo stovyklose (gulage) neva įkalintus 25 milijonus žmonių yra melagingas. 1953-iaisiais įkalintųjų iš viso buvo ne daugiau kaip 2,5 milijono. Iš kurių 2 milijonai buvo už kriminalinius nusikaltimus nuteisti nusikaltėliai.

Trečia: savo antikomunistinės paranojos viršūnėje Solženycinas teigė, kad bendras Stalino epochos aukų skaičius buvo... 110 milijonų žmonių! Jei šis absurdiškas teiginys būtų teisingas, tai reikštų, kad Stalino vadovavimo laikotarpiu (1924-1953 m.) būtų turėjusi žymiai sumažėti Tarybų Sąjungos gyventojų skaičius. Tačiau TSRS gyventojų skaičiaus statistika įrodo, kad buvo priešingai!

1926-ųjų sausį Tarybų Sąjungoje gyveno 148,6 milijonai žmonių. Po penkiolikos metų, 1941-ųjų birželį, gyventojų skaičius buvo išaugęs iki 196,7 milijonų. Tarp 1941-ųjų ir 1946-ųjų TSRS gyventojų skaičius sumažėjo iki 170,5 milijonų, kas nesunkiai paaiškinama milžiniškais šalies praradimais Antrojo pasaulinio karo metu. Po karo, 1946-1951 m., Tarybų Sąjungos gyventojų padaugėjo iki 182,3 milijonų 1951-ųjų sausį [4]. Kai dėl metinio gimstamumo TSRS tarp 1920-ųjų ir 1950-ųjų metų, tai akivaizdu, kad jo būta tikrai per mažo kompensuoti (gyventojų skaičiaus augimo prasme) Solženycino tariamas „milijonines mirtis“ valdant Stalinui [5].

Pasirodo, kad Solženycino būta paprasčiausio melagio. Vis dėlto, jei to dar negana, norint įsitikinti Solženycino ir kitų „stalinologų“ (pavyzdžiui – Roberto Konkvesto) klastotėmis, faktų yra ir daugiau.

A. Solženycinas su buržuazinės Rusijos vadovu V. Putinu

Po kontrrevoliucijos laimėjimo ir socializmo TSRS nuvertimo, buržuazinė B. Jelcino vyriausybė nusprendė atverti oficialiuosius tarybinius valstybinius archyvus tikėdamiesi, kad juose galėtų rasti duomenų apie „milijonines stalinizmo epochos aukas“. Bet ką gi atskleidė oficialieji tarybiniai valstybiniai archyvai? Jie parodė, kad tikrasis mirtimi nuteistųjų skaičius Stalino valdžios laikotarpiu, nuo 1923-iųjų iki 1952-ųjų, yra tarp 776000 ir 786000 žmonių [6]. Solženycino, Konvesto ir kitų apgailėtinų antikomunistų aprašomos „milijoninės stalinizmo aukos“ tėra tik propagandinės pasakos.

Turėdami visus šiuos faktus omeny, dabar galime iškelti galutinį klausimą: ar netikslumų ir bjauriausio melo persunktas antikomunistines pasakas galime laikyti patikimu šaltiniu? Ar galime rimtai žiūrėti į Solženycino klastotes apie socializmą, TSRS ir Staliną? Palikime literatūros kritikams įvertinti „Gulago archipelagą“ kaip grožinės literatūros kūrinį. Bet viena apie Solženycino knygą yra aišku – kad ji yra visai antimoksliška ir antikomunistinė klastotė, pilna melagysčių ir šmeižto. Trumpai tariant, nei daugiau, nei mažiau, kaip nacistų kolaboranto, reakcionieriaus ir fašisto dvasinis produktas.

Šaltinis: In Defence of Communism

[1] Rogovin, Vadim. 1937: Stalin’s Year of Terror, Mehring Books, 1998. 

[2] Reshetovskaya, Natalya. Sanya: My Life With Aleksandr Solzhenitsyn, Indianapolis/New York, Bobbs-Merrill Co, 1974. http://www.nytimes.com/2003/06/06/world/natalya-reshetovskaya-84-is-dead-solzhenitsyn-s-wife-questioned-gulag.html.

[3] The American Historical Review, Vol. 98, No. 4 (Oct., 1993), pp. 1017-1049. 

[4] Andreev, E.M., et al., Naselenie Sovetskogo Soiuza, 1922-1991. Moscow, Nauka, 1993.

[5] BT.Urlanis, Trends in fertility level in the Union of Soviet Socialist Republics during the years of Soviet rule, 1980. 

[6] Getty J.A, Rittersporn G, Zemskov V. Victims of the Soviet Penal System in the Prewar Years: A First Approach on the Basis of Archival Evidence, American Historical Review, 98:4, Oct. 1993.

Taip pat skaitykite: Solženycinas – supuvęs fašisto palikimas