Spartakas – tikras antikinio proletariato atstovas

Spartakas (kadras iš 1960 m. vaidybinio filmo)

Pirmajame amžiuje prieš mūsų erą vergas vardu Spartakas masiniu vergų sukilimu metė iššūkį Romos galybei. Labiausiai užguitų žmonių ginkluoto sukilimo ir jų pergalių prieš didžiausios pasaulio galybės armijas reginys – vienas įspūdingiausių, jaudinančių istorijos įvykių.

Antonijas Gramšis. Drausmė

Žymus italų marksistas, vienas iš pirmųjų III Internacionalo (Kominterno) veikėjų ir Italijos Kompartijos kūrėjų, ilgametis politkalinys, A. Gramšis (1891–1937), šiame 1917 m. vasarį išėjusiame straipsnyje aptaria drausmės klausimą, buržuazinei tvarkai, pagrįstai mechanišku priverstiniu klusnumu arba papirkimu priešpastato marksistinės partijos, revoliucinio proletariato drausmę, kaip sąmoningą, savanorišką savidiscipliną. Jį ir pateikiame skaitytojų dėmesiui.

Nikos Motas. Kodėl socializmas pranašesnis už kapitalizmą – socializmo statybos Tarybų Sąjungoje laimėjimai

Pastaruosius 25-erius metus, kontrrevoliucinėms jėgoms laimėjus Tarybų Sąjungoje ir rytų Europoje, viešajame politiniame diskurse vyrauja „istorijos pabaigos“ ir „ideologijų pabaigos“ samprata. Tokia koncepcija tikrai naudinga valdančiajai klasei, buržuazijai, bandant įtikinti pasaulį, kad: 1) socializmas negrįžtamai pralaimėjo; 2) kapitalizmas yra galutinis nugalėtojas Istorijos socialinėse-ekonominėse transformacijose; 3) kiekvienas argumentas už nekapitalistinę visuomenę, kurioje gamybos priemonės būtų suvisuomenintos iš centro planuojamoje ekonomikoje, yra „nerealistiškos utopinės fantazijos“.

Lietuva – afrikietiška šalis?

Toks klausimas kyla daugeliui, išgirdusių pastaruoju metu plačiai aptarinėjamą žinią, kad pagal viešai prieinamus statistinius duomenis, Lietuva esamos socialinės nelygybės mastais lenkia net eilę skurdžių Afrikos kraštų. Žiniasklaidoje vos ne stebimasi šiuo faktu, tuo tarpu daugumai paprastų žmonių – darbininkams, mažažemiams ūkininkams ir smulkiojo verslo atstovams – tokia „naujiena“ tiesiog atspindi jų gyvenamą kasdienybę.

Patriotas (satyra)

Praėjo savaitė po to, kai didis patriotas buvo išrinktas rajono meru. Sėdėjo jis savo kabinete ir džiaugėsi, kad žmonės „teisingai“ masto. Kad balsuoja už teisingą partiją ir tikrus PATRIOTUS! Ši pergalė partijai atsiėjo nemažus pinigus, bet ko nepadarysi dėl rinkėjų.

Justas Paleckis. Kalba Lietuvos Liaudies seimo 1940 m. liepos 21 d. posėdyje

Niekam ne paslaptis, kad 1940 m. – sudėtingas momentas Lietuvos istorijoje, žymintis tiek Raudonosios armijos dislokavimą mūsų šalyje, tiek fašistinės diktatūros su A. Smetona priešakyje žlugimą ir liepos 21 d. atidaryto Liaudies seimo paskelbtą naujos, Tarybų Lietuvos valstybės, kūrimosi pradžią. Bet, kaip ir daugelis kitų Lietuvos istorijos epizodų, šis laikotarpis pristatomas vienašališkai, piešiant jį tik juodžiausiomis spalvomis, užmirštant realias socialines bei geopolitines aplinkybes. Todėl istorinės pažinties tikslais pateikiame minėtojo Liaudies seimo deputato, to meto Lietuvos politinio veikėjo, J. Paleckio kalbą, pasakytą atidaromajame Liaudies seimo posėdyje. Joje duodama bendra ligtolinės Lietuvos istorijos apžvalga, nusakoma socialinė bei politinė socialistinio posūkio reikšmė.

Serbija: darbininkų streikas „FIAT“ automobilių gamykloje

FIAT darbininkų streikas Serbijoje

Kol lietuviai dar pratinasi prie naujai priimto „lankstaus“ Darbo kodekso, nei viešai protestuodami, nei kitaip kovodami, o lenkdami nugaras, arba bėgdami į užjūrius „geresnių“ ponų ieškoti, Serbijoje veikiančios „Fiat“ automobilių gamyklos darbininkai demonstruoja tikro kovingumo ir klasinio proletariato solidarumo pavyzdį visai Europai. Kasgi ten vyksta?

Vladimiras Majakovskis

Vladimiras Majakovskis – didis lyrikas ir revoliucinės epochos tribūnas, pripažintas klasikas, tvirtai stovintis ant savo postamento. Minėdamas šlovinguosius vardus, sudarančius tarybinės literatūros „deimantų vainiką“, V. Katajevas jį pavadino Komandoru. Tačiau ne kaip Akmeninis svečias ateina jis pas mus švenčių ir jubiliejų dienomis. Gyva, temperamentinga šio poeto figūra nevirsta sustingusiu granitu. Laikas tik labiau išryškino jo taurumą ir didybę.

Jonas Ragauskas. Mokytojas ir dorovinis jaunimo auklėtojas

Keista būtybė žmogus. Jis gali sukurti nuostabiausius meno šedevrus – ir šaltakraujiškai sugriauti šimtmečiais statytus miestus ir kultūros paminklus. Jis gali pasiaukojamai dirbti kitų labui – ir tapti budeliu, žudyti senelius, moteris, kūdikius. Jis gali pakilti į heroizmo aukštumas – ir nuklimpti į niekšybės liūną. Apie tą pačią būtybę sakoma: „Žmogus – tai skamba išdidžiai“ (M. Gorkis) ir „Jis turi protą, bet naudoja jį tam, kad būtų gyvuliškesnis už kiekvieną gyvulį“ (J. Gėtė).

Klasių kova pokario metais

Mūsų redakcija socialiniuose tinkluose bei kitur sulaukė nemažai atsiliepimų į straipsnį dėl NATO simpatijų pokario „miškiniams“. Daugumą jų sudarė palaikančios nuomonės, tačiau neapsieita ne tik be aštrių ginčų, o ir grasinimų iš vadinamųjų lietuviškųjų „patriotų“ stovyklos. Tiesa, pokaris – itin prieštaringas, daug skausmo pareikalavęs bei aukų nusinešęs Lietuvos ir lietuvių tautos istorijos etapas, apie kurį jaunajai kartai trūksta objektyvios informacijos. Tokia informacija reikalinga. Todėl savo skaitytojų dėmesiui pateikiame ištrauką iš Lietuvos TSR istorijos IV tomo, nušviečiančią tikrąsias šio laikmečio aplinkybes, kurias lietuviškoji buržuazinė istoriografija stačiai iškraipo arba patogiai nutyli.

Panašus mėgsta panašų: NATO šlovina nacistinius kolaborantus

Prieš kelias dienas oficialiame NATO „tviterio“ puslapyje pasirodė įdomus įrašas, patraukęs daugybės žmonių bei valstybių dėmesį: „Štai istorija miško brolių, po Antrojo pasaulinio karo prieš sovietinę kariuomenę kovojusių už savo tėviškes“. Žemiau pateikiamas vaizdo įrašas apie Pabaltijo kraštuose pokario metais siautėjusius miškinius, kuriame pateikiama tokia pati „herojiškos partizanų kovos“ pasaka, kokią jau daugiau kaip dvidešimtį metų vis girdime Lietuvos mokyklose.

Bažnytiniai atlaidai – iš sąžinės daromas biznis

Šimtai ir tūkstančiai tikinčiųjų plūsta į atlaidus, tikėdamiesi nusiplauti tikras ar tariamas savo nuodėmes, dvasiškai apsivalyti, ar tiesiog iš paprasčiausio įpratimo mechaniškai atlikti savo, kaip „gerų katalikų“, pareigas. Tuo tarpu pedofilijos ir kitokių seksualinių iškrypimų pelkėje paskendusi bažnyčia smarkiai pasipinigauja, susirinkdama gausybę dosnių ir ne tokių dosnių, tariamai „dievo garbei“ skirtų aukų.

Kas per „Valstybės diena“?

Atėjo ir praėjo liepos 6-oji – vadinamoji „Valstybės diena“. Kas tik netingėjo, postringavo, kaip „tikrai myli Lietuvą“, naivūs žmogeliai sentimentaliai giedojo „tautišką giesmę“, o dauguma tiesiog pasinaudojo papildoma nedarbo diena. Visgi tai yra nebloga proga pamąstyti – kokią būtent valstybę šlovina mūsuose švenčiamos „Valstybės dienos“ iniciatoriai.