Žymus italų marksistas, vienas iš
pirmųjų III Internacionalo (Kominterno) veikėjų ir Italijos Kompartijos kūrėjų, ilgametis politkalinys,
A. Gramšis (1891–1937), šiame 1917 m. vasarį išėjusiame straipsnyje aptaria
drausmės klausimą, buržuazinei tvarkai, pagrįstai mechanišku priverstiniu
klusnumu arba papirkimu priešpastato marksistinės partijos, revoliucinio
proletariato drausmę, kaip sąmoningą, savanorišką savidiscipliną. Jį ir
pateikiame skaitytojų dėmesiui.
DRAUSMĖ
Viename „Džiunglių knygos“ pasakojimų
Rudjaras Kiplingas parodo, kaip stiprioje buržuazinėje visuomenėje veikia
drausmė. Visi paklūsta buržuazinei valstybei. Stūmikai baterijoje paklūsta
seržantui, o žirgai paklūsta jais jojantiems kariams. Kariai paklūsta
leitenantui, leitenantai paklūsta pulkininkams; pulkai paklūsta generolui, o
generolai – Indijos vicekaraliui. Vicekaralius paklūsta karalienei Viktorijai
(kuri dar gyveno kai rašė Kiplingas). Karalienė įsako: vicekaralius, generolai,
pulkininkai, leitenantai, kareiviai ir gyvuliai – visi – kartu eina į žygį.
Pagrindinis istorijos veikėjas taria paradą stebinčiam vietiniam gyventojui: „kadangi
šitaip nemokate, tai ir esate mūsų pavaldiniais“.
Buržuazinė drausmė yra vienintelė jėga,
kartu sulaikanti buržuazinį agregatą. Drausmę privaloma pasitikti drausme.
Tačiau kol buržuazinė drausmė yra mechaniška ir autoritarinė, socialistinė
drausmė yra autonomiška ir spontaninė. Jei priimi socialistinę drausmę, tai reiškia,
kad esi socialistas, arba trokšti dar pilniau tokiu būti; jei esi jaunas,
įsijungdamas ir į jaunimo judėjimą. Ir kas tėra socialistas ar nori tokiu
tapti, ne paklūsta: jis įsako pats sau, jis įveda gyvenimo taisyklę savo
impulsams, savo netvarkingoms aspiracijoms. Būtų keista, jei, pernelyg dažnai
niurzgėdami paklūstame drausmei, kurios nei suprantame, nei jaučiame,
nesugebėtume veikti pagal mūsų pačių pasirinktą ir nuosekliai vedamą kursą.
Būtent tokia yra autonomiškos drausmės atvejai: jie yra patsai jų besilaikančio
žmogaus gyvenimas, pati jo mintis. Buržuazinės valstybės drausmė, primetama jos
piliečiams, verčia juos į pavaldinius – į žmones, kuria apgaudinėja save
manydami, kad gali įtakoti įvykių eigą. Tuo tarpu socialistinės partijos
drausmė paverčia žmogų iš pavaldinio į pilietį: į pilietį, kuris maištingas būtent
todėl, kad yra įsisąmoninęs savo asmenybę, pajutęs, kad ji sukaustyta ir
negalinti laisvai išreikšti savęs pasaulyje.
La
Citta futura. 1917 m. vasario 11 d.
Šaltinis: The Gramsci Reader. Selected Writings 1916–1935. V., 2000, p. 31-32.
Vertė: Kibirkštis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą