 |
|
Spartakas (kadras iš 1960 m. vaidybinio
filmo)
|
Pirmajame amžiuje prieš mūsų erą vergas
vardu Spartakas masiniu vergų sukilimu metė iššūkį Romos galybei. Labiausiai
užguitų žmonių ginkluoto sukilimo ir jų pergalių prieš didžiausios pasaulio
galybės armijas reginys – vienas įspūdingiausių, jaudinančių istorijos įvykių.
Nepaisant jo, kaip didžio revoliucinio
lyderio bei vieno žymiausių antikinių karvedžių, pelnytos šlovės, nedaug žinoma
apie patį Spartaką, kaip žmogų. Istoriją visuomet rašo nugalėtojai, o vergų
balsas amžių bėgyje tegali būti išgirstas per jų pavergėjų raštus. Kiek nedaug
teturime apie jį žinių, visos jos užrašytos jo mirtinų priešų. Visi išlikusieji
istoriniai šaltiniai parašyti Romos istorikų, tad ir priešiški. Dažnai ir
prieštaringi.
Būta ir kitų sukilimo vadų, kurių vardai
pasiekė mus: Kriksas, Kastas, Ganikas ir Enomas – gladiatoriai iš Galijos bei
Germanijos. Bet apie juos dar mažiau žinoma. Kadangi istoriją rašo nugalėtojai,
tai joje ištikimai atsispindi valdančiosios klasės interesai, psichologija ir nuostatos.
Iš šių šaltinių mėginti suprasti Spartaką yra tas pat, lyg mėginti suprasti
Leniną iš šmeižikiškos buržuazinių Rusijos revoliucijos priešų
rašliavos. Tačiau per šį kreivą veidrodį protarpiais galima išvysti ir
intriguojantį tikrojo Spartako siluetą.
Plutarchas rašo:
„Užėmę apginamą vietovę, jie išsirinko
tris vadus, kurių vyriausias buvo Spartakas, iš vienos klajoklių genties kilęs
trakas; žmogus, kuris pasižymėjo ne tik neeiline drąsa ir fizine jėga; protu ir
širdies gerumu jis pranoko savo padėties ir likimo žmones; jis greičiau buvo
helėnas, negu savo genties žmogus...“
Šie priešo užrašyti žodžiai teigiamai
parodo Spartako asmenybę ir reikalauja paaiškinimo. Paaiškinti nesunku. Juk
žmogus, nugalėjęs vieną romėnų armiją po kitos ir sugebėjęs parklupdyti
Respubliką turėjo pasižymėti išskirtinėmis savybėmis. Tik šitai pripažindami
romėnų komentatoriai galėdavo suvirškinti faktą, jog „paprasti vergai“ įveikė
nenugalimuosius legionus.
Kiti romėnų istorikai dėl tos pačios
priežasties bando teigti jį buvus karališkos kilmės. Sakoma, kad jis turėjęs
antžmogiškų savybių. Jo žmona neva buvusi žiniuonė ir t. t. ir pan. Viso to
aiškiai būta dalies romėnų propagandos, siekusios pristatyti Spartaką kaip
labai ypatingą atvejį ir tuo būdu sumenkinti vergvaldžių klasės jaustą gėdą bei
pažeminimą, jai pralaimėjus prieš žemės ūkio darbininkus, virtuvių tarnus ir
gladiatorius.
Tikroji Spartako kilmė lieka nežinoma,
mat antikiniai šaltiniai nesutaria dėl jo gimtinės, nors tikriausiai jis buvo
iš Trakijos (dabar Bulgarijos). Atrodo, kad jis buvo praėjęs karinius mokymus,
galbūt ir samdiniu tarnavęs Romos kariuomenėje. Plutarchas taip pat teigia,
kad Spartako žmona, iš tos pačios genties kilusi pranašė, buvo paimta vergovėn
kartu su juo. Bet kuriuo atveju žinoma yra tai, kad jį padarė vergu ir pardavė
aukcione gladiatorių rengimo mokyklai Kapujoje. Apijanas sako, kad „pagal
kilmę jis buvo trakas, tarnavęs romėnų kariuomenėje, bet paskui patekęs į
nelaisvę ir parduotas vergijon kaip gladiatorius“. Floras teigia, kad „jis tapo
romėnų kariu, paskui dezertyru ir plėšiku, o galiausiai, atsižvelgus į jo jėgą,
gladiatoriumi“.
GLADIATORIŲ SUKILIMAS
Vykstant Spartako sukilimui Romos
respublika žengė į neramumų laikotarpį, galiausiai pasibaigusiam imperatorių
valdžia. Romos teritorijos plėtėsi į rytus ir vakarus; ambicingi generolai
pelnydavo šlovę kariaudami Ispanijoje arba Makedonijoje, o tuomet darydavosi
politines karjeras Romoje. Roma buvo sukarinta visuomenė: mūšiai rengti ir
naujai išpopuliarėjusioje gladiatorių kovų pramogoje. Nors sėkmingi
gladiatoriai ir būdavo idealizuojami, savo socialine padėtimi jie prilygo
nuteistiems nusikaltėliams; iš tiesų dalis gladiatorių ir buvo tokie
nusikaltėliai. Kiti buvo vergai. Tuomet vergai sudarė apie trečdalį Italijos
gyventojų. Vergai kentė kraštutines ir savavališkas savininkų bausmes; kol
romėnams mirties bausmė būdavo taikoma tik retais atvejais (ir vykdoma kiek
galima humaniškiau), vergus įprastai nukryžiuodavo.
Spartakas buvo apmokytas Kapujos
prieigose buvusioje gladiatorių mokykloje (ludus),
kuri priklausė Lentului Batiatui. Čia 73 m. pr. m. e. Spartakas vadovavo 78
gladiatorių, apsiginklavusių, nukovusių savo prižiūrėtojus, ir pabėgusių,
sukilimui. Štai kaip Plutarchas tai aprašo savo „Romos istorijos“ skirsnyje,
pavadinimu „Kraso gyvenimas“:
„Gladiatorių sukilimas ir Italijos
nusiaubimas, įprastai vadinamas Spartako karu, prasidėjo tokiu įvykiu. Toksai
Lentulas Batiatas ruošdavo daugybę gladiatorių Kapujoje – daugiausiai galų bei
trakų – kurie, niekuo nenusikaltę, bet tiesiog dėl savo šeimininko žiaurumo,
būdavo laikomi uždaryti, kad kovotų vienas prieš kitą. Du šimtai jų planavo
pabėgimą, bet išsidavė, o 78 iš jų, laiku sužinoję, kad aplenktų savo
šeimininką, iš virėjo pasivogę kapoklių ir peilių, išsiveržė į miestą, užimdami
kelis vagonus, į kitą miestą vežusius ginklus gladiatoriams – jais jie ir
apsiginklavo. Užėmę apginamą vietovę, jie išsirinko tris vadus, kurių
vyriausias buvo Spartakas, iš vienos klajoklių genties kilęs trakas; žmogus,
kuris pasižymėjo ne tik neeiline drąsa ir fizine jėga; protu ir širdies gerumu
jis pranoko savo padėties ir likimo žmones; jis greičiau buvo helėnas, negu
savo genties žmogus...
Taigi, ginkluoti virėjo peiliais ir iš
vagono pasiimtais ginklais, vergai paspruko į Vezuvijaus kalno šlaitus, netoli
dabartinio Neapolio. Žinia apie pabėgimą paskatino ir kitus. Būriai kaimo vergų
taip pat pradėjo įsilieti į maištininkų gretas. Jie užplūdo regioną,
puldinėdami ūkius ir ieškodami maisto bei kitų išteklių. Plutarchas tęsia savo
pasakojima: „Taip pirmiausiai išvaikydami iš Kapujos prieš juos atsiųstus
karius ir įgydami didesnį kiekį deramos įrangos, jie džiugiai išmetė savąją,
kaip barbarišką ir negarbingą.“
Galima įsivaizduoti šių ankstyvųjų
pergalių entuziazmą ir džiaugsmą, su kuriuo gladiatoriai metė šalin nekenčiamą
savo amato uniformą ir apsirengė ne kaip vergai, o tikri kareiviai. Ši maža
detalė atskleidžia kai ką žymiai svarbesnio, kaip ginklus ar įrangą. Tai atskleidžia
augusį užtikrintumą, ne tik vergvaldinės valstybės, bet taip pat ir vergiško
mentaliteto atmetimą. Tą patį istorijoje matome ir kiekviename streike bei
revoliucijoje, kur paprasti darbininkai – tiesioginiai vergų palikuonys –
pakyla iki savo tikrojo aukščio ir ima mąstyti kaip laisvi žmonės.
Šis vergų maištas tikrai nebuvo
išskirtinis atvejis. Žiniai apie jį pasiekus Romą, kilo tam tikras
susirūpinimas, bet iš pradžių nebuvo nei nuostabos, nei didelio sujudimo.
Praėjusiame amžiuje buvo nuslopinti du vergų sukilimai – abu Sicilijoje –
dešimčių tūkstančių gyvybių kaina. Visą pasaulį valdę išaukštintieji senatoriai
nė neabejojo, kad ir šio sukilimo lauksiąs toks pat likimas.
Tad iš pradžių Romos valdžia neįvertino
Spartako taip aukštai, kaip vėlesni komentatoriai. Senatas net nesivargino
pasiųsti legiono vergų slopinti, o pasiuntė vos 3 tūkst. atsargos karių,
kuriems vadovavo pretorius Klaudijus Glaberas. Jie aiškiai laikė tai
paprasčiausia ir lengvai išsprendžiama policine operacija. Jie manė, kad šito
pilnai užteksią, norint nuslopinti negausų būrelį prastai ginkluotų vergų. Bet
Spartako stovykla virto magnetu vietiniams vergams, kurių keli tūkstančiai prie
jo ir prisijungė. Priešingai romėnų kariams ir karininkams, vergai žengė į
žūtbūtinį mūšį dėl savo pačių išlikimo. Tuo tarpu romėnų generolai nuvertino
priešą ir pradžioje buvo perdėm atsipalaidavę.
Gerai žinoma, kad revoliucionieriai tegali
laimėti eidami į puolimą ir demonstruodami didžiausią ryžtą. Romėnai apsupo
sukilėlius prie Vezuvijaus, nepalikdami jiems kur bėgti. Vergai atsidūrė
apsiausty ant kalno, nuo kurio nusileisti tebuvo įmanoma romėnų saugotu siauru
taku, „kurį supo statūs ir slidūs skardžiai“. Spartakas nusprendė iš vijoklių
pasidaryti virves, kuriomis jo vyrai nusileido nuo skardžio kitoje ugnikalnio
pusėje, už romėnų karių, ir juos netikėtai užpuolė.
Plutarchas taip nusakė situaciją:
„Viršuje, tačiau, augo daug senų
vijoklių, ir nusipjovę kiek jų reikėjo, jie iš jų nusipynė tvirtas kopėčias,
kurios buvo pakankamai ilgos, kad jomis būtų galima nusileisti žemyn. Visi
saugiai ir nusileido, išskyrus vieną, likusį viršuje, kad numestų žemyn jų
ginklus. Romėnai šito nežinojo ir todėl, priėję prie jų iš užnugario, jie
užpuolė juos netikėtai ir užėmė jų stovyklą.“
Klaudijus Glaberas, tikėdamasis lengvo
laimėjimo prieš saujelę vergų, tikriausiai nė nesivargino aptverti savo
stovyklos. Jis net nepastatė deramos žvalgybos. Toks neapdairumas romėnams
brangiai kaštavo. Dauguma jų buvo nužudyti savo guoliuose, tame tarpe ir
pretorius Klaudijus Glaberas. Romėnams tai buvo gėdingas pralaimėjimas. Vergai
dabar turėjo ir ginklų, ir šarvų. Dargi jie suvokė, kad yra pajėgūs kovoti ir
nugalėti. To ir būta didžiausio jų laimėjimo.
SPARTAKAS ŽYGIUOJA Į ŠIAURĘ
Spartakas buvo puikus karo taktikas, o
tai, regis, patvirtina mintį, kad jam buvo tekę tarnauti auksiliariju Romos
kariuomenėje. Jei tai tiesa, jis būtų turėjęs žinoti apie romėnų kariuomenės
taktiką, o tai, kartu su revoliucionieriui būtinu ryžtingumu, darė jį nuožmiu
priešininku. Tačiau jo kariuomenę daugiausiai sudarė prastai ginkluoti ir
neparengti buvę vergai darbininkai. Šitai ir lėmė jo taktiką, kurios pradžioje
būta gynybinės. Jie slapstėsi apie miškingąjį Vezuvijaus kalną, iki kol buvo
deramai pasiruošę neišvengiamai kovai prieš Romos kariuomenę.
Suvokdamas, kad laikas mąžta iki naujo
ir rimtesnio mūšio, Spartakas gladiatoriams paskyrė uždavinį apmokyti nedideles
grupeles, kurios imdavosi mokyti dar kitas ir t. t. Tuo būdu jam pavyko vos per
kelias savaites sukurti pilnai pasirengusią kariuomenę. O kai dėl to, ko vergų
kariuomenei būtų trūkę dėl karinio patyrimo stokos, jie su kaupu kompensavo
heroizmu žmonių, kovojančių dėl savo pačių išlikimo, tiesiogine prasme
neturinčių ko prarasti be savo grandinių.
Būta daug pergalingai pasibaigdavusių
susirėmimų su romėnų kariuomene. Prieš juos su dviem tūkstančiais vyrų buvo
pasiųstas pretorius Publijus Varinas – jie buvo įveikti ir išvaikyti. Tada buvo
pasiųstas Kosinijus, „su žymiomis pajėgomis“ vos pats išvengęs patekimo į
nelaisvę Salinės mūšyje. Jis sunkiai paspruko, o Spartakas pasiėmė jo mantą.
Vergai persekiojo besitraukiančius romėnus, daugelį jų nukaudami. Galiausiai
jie šturmu paėmė romėnų stovyklą ir nužudė Kosinijų.
Su kiekviena tokia pergale stiprėjo
sukilėlių dvasia. Pranešimai Romos Senatui tikriausiai skambėjo niūrokai.
Pamažu net bukiausiems aristokratams aiškėjo tiesa, kad čia būta reikalo su
itin pavojingu priešu – turėjusiu gausius karių rezervus jų pačių stovykloje –
kiekviename ūkyje, kiekvienuose namuose, buvo vergų, kurių kiekvienas galėjęs
tapti sukilėliu ir turėjęs būti akylai bei atsargiai stebimas. Po šios pergalės
Spartakas išgarsėjo. Žinia buvo aiški visiems: romėnai nebebuvo nenugalimi.
Prisijungė gausybė pabėgusių vergų ir
greitai nedidelis sukilėlių būrys išaugo į tikrą armiją. Anot kai kurių
šaltinių, vergų kariuomenė išaugo net iki 140 tūkst. Pabėgusių vergų,
pripratusių gyventi sunkiomis sąlygomis, užsigrūdinusių daugeliu metų sunkių
darbų, neturėjusių ko prarasti kovoje prieš savo buvusiuosius šeimininkus.
Plutarchas rašo: „Buvo ir keletas piemenų bei kerdžių, tvirtų ir vikrių
vaikinų, kurių daliai davė pilną ginkluotė, o kitus padarė žvalgais ar lengvai
ginkluotais kariais“. Tikriausiai žodį „keletas“ turėtume skaityti kaip „keliasdešimtį
tūkstančių“.
73 m. pr. m. e. žiemą Spartako
kariuomenė praleido pietinės Italijos pakrantėje, visąlaik augdama skaičiais,
ginklais ir kovine dvasia. Pavasarį ji leidosi į šiaurę; atrodo, būta įžūlaus
plano pražygiuoti pro visą Italiją, pereiti Alpes ir pabėgti į Galiją
(dabartinę Prancūziją, kurios dar nevaldė romėnai). Anot Plutarcho, „priėjęs
išmintingos išvados, kad imperijos galybės nenugalėsiąs, Spartakas nusivedė
savo kariuomenę link Alpių, ketindamas jas pereiti, o iš ten paleisti kiekvieną
žmogų atgal namo – vieniems keliaujant į Trakiją, kitiems – į Galiją.“
VERGŲ SUSISKALDYMAS
Senatas, tuomet jau smarkiai sunerimęs,
prieš vergus pasiuntė du legionus, vadovautus Gelijaus Publikolos ir Gnėjaus
Kornelijaus Lentulo Klodiano. Spartakas susidūrė su rimčiausiu ligtoliniu savo
iššūkiu: dviem legionais – 10 tūkst. vyrų kariuomene – vestą Kasijaus Longino,
Cizalpinės Galijos („Galijos šiapus Alpių, t. y. dabarties šiaurės Italijos)
gubernatoriaus. Romėnai pasiekė pergalę, nugalėdami Krikso vadovautą galų
kontingentą. Šito pralaimėjimo priežastimi buvo susiskaldymas sukilėlių
gretose.
Turėjo būti nelengva išlaikyti
vieningumą ir drausmę kariuomenės, kurią sudarė vergai iš skirtingų kraštų,
kalbėję skirtingomis kalbomis ir garbinę skirtingus dievus. Šitam reikėjo
kolosalaus masto lyderio – ir netgi jam ne visuomet pasisekdavo. Kriksas ir
galai atsisakė žygiuoti vadovaujami Spartako. Atrodo, kad Kriksas, susigundęs
plėšikavimo galimybe, norėjo pasilikti Italijoje. Tuo tarpu Spartakas norėjo
žygiuoti šiaurėn į Galiją, kaip pažymi Plutarchas:
„Bet jie, pasijutę užtikrinti savo
skaitlingumu ir išpuikinti pergalių, jo nebeklausė, o leidosi siautėti po
Italiją; tada Senatas ne tik sunerimo dėl priešo ir paties sukilimo niekšybės,
bet, laikydamas tai opia problema, pasiuntė su juo dorotis abu konsulus, kaip į
didelį ir sunkų uždavinį.“ (Plutarchas,
Krasas).
Romėnų komentatorius suvokė problemos
šaknis. Kai kurie sukilėlių lyderiai apsvaigo nuo ankstyvųjų pergalių ir tapo
pernelyg pasitikinčiais savimi. Todėl Kriksas ir paliko Spartaką, su savimi
pasiimdamas apie 30 tūkst. galų ir germanų. Šis skilimas reiškė mirtiną klaidą:
Kriksas žuvo Publikolai pralaimėtame mūšyje. Galams teko brangiai sumokėti ir
20 tūkst. jų žuvo. Šitai buvo pirmasis įspėjimas apie pavojingas skaldymosi
vergų kariuomenės gretose pasekmes.
Nepaisant katastrofiškų Krikso veiksmų,
Spartakas galų lyderio garbei surengė laidotuvių žaidynes, į kurias įėjo ir
gladiatorių kautynės tarp į nelaisvę paimtų romėnų karių. Ši detalė atskleidžia
tiek kilnų jo charakterį, tiek tikras vadovo savybes. Paskui Spartakas įveikė
Lentulą, o po jo ir Publikolą, anot Plutarcho:
„Konsulas Gelijus, staiga užklupęs būrį
germanų, su panieka ir puikybe atsimetusių nuo Spartako, sukapojo juos į
gabalus. Bet Lentului su didele kariuomene apsupus Spartaką, šis išėjo į kovą
prieš jį ir, mesdamasis į mūšį, nukovė jo pagrindinius karininkus ir paėmė visą
jo mantą. Spartakui žygiuojant link Alpių, Kasijus, buvęs tos Galijos dalies
pretoriumi, pasitiko jį su 10 tūkst. vyrų, tačiau buvo nugalėtas ir vos
paspruko, netekęs daugybės savo vyrų.“
Tai buvo stiprus smūgis Romos prestižui,
sudrebinęs paties Senato užtikrintumą. Negana to, kad buvo išskersta jų
kariuomenė, Spartakas paėmė ir fašiną, Romos valdžios simbolį (nuo kurio kilęs
žodis „fašizmas“). Mutinoje (dabar Modenoje) vergai nugalėjo dar vieną legioną,
vadovautą Gajaus Kasijaus Longino, Cizalpinės Galijos gubernatoriaus. Vergų
vadas dabar atrodė visai nenugalimas.
VERGAI KEIČIA KRYPTĮ
Kas nutiko paskui, lieka viena
didžiausių istorijos paslapčių. Vergai jau regėjo Alpes ir galėjo pereiti
Galijon ir įžengti Vokietijon, kur būtų galėję pabėgti nuo Romos valdžios; arba
net pereiti į Ispaniją, kur vyko sukilimas. Tada kažkodėl planas pasikeitė ir
Spartakas pasuko atgal: jo kariuomenė vėl pražygiavo per visą Italiją. Kas
sukėlė šią permainą? Mes nežinome. Galbūt juos sulaikė logistinės problemos,
lietusios kariuomenės perėjimą per Alpes, o gal vergai tiesiog apsvaigo nuo
pergalių ir susiviliojo perspektyva plėšikauti turtinguose Italijos miestuose?
Tačiau įvykiai nebesiklostė Spartakui
palankia linkme. Tada Spartako prie Spartako armijos jau spėjo prisijungti
gausus būrys pakeleivių, tame tarpe moterų, vaikų ir senolių, prisijungusių
prie sukilėlių tikėdamiesi pabėgti nuo vergiško gyvenimo. Tokių tikriausiai
buvo apie 10 tūkst., kuriuos visus reikėjo maitinti. Šitai turėjo žymiai
apsunkinti kariuomenės judėjimą. Juo labiau, romėnai nebedarė klaidos
nuvertindami savo priešą.
Senatui sužinojus, kad Spartakas
iškovojo naujas pergales prieš Respublikos kariaunas, senatoriai įsiuto ant
konsulų, įsakydami jiems nebesikišti į konfliktą. Karas buvo pavestas Markui
Licinijui Krasui. Jis buvo turtingiausias žmogus Romoje, itin ambicingas ir
šlovės ištroškęs politikas. Krasas nebuvo kvailys ir nenuvertindavo savo
priešų. Jo tikslas buvo atsargiai sustiprinti savo pajėgas, vengiant lemiamo
mūšio pasitikint tuo, kad ilgainiui pranašesni Romos ištekliai bei turtai
išsekinsią sukilėlius ir sudarysią palankias sąlygas karinei pergalei.
Tačiau daugelis prie jo prisijungusių
garbėtroškų neturėjo tokio supratimo apie savo priešininkus. Jie buvo išpuikę
jauni turtuoliai, nesuvokę su kuo turintys reikalą. Tikriausiai jie leidosi į
žygį prieš vergus panašiai, kaip būtų išėję į lapių medžioklę. Plutarchas mums
praneša: „Daugybė kilmingųjų išėjo pas jį savanoriais, tiek iš draugystės, tiek
vaikydamiesi garbės.“ Toks perdėtas pasitikėjimas savimi ir vėlgi vedė link
katastrofos.
Stovėdamas prie Piceno sienos tikėdamasis,
kad Spartakas ateisiąs pas jį, Krasas pasiuntė savo leitenantą Mumijų su
dvejais legionais stebėti priešo judėjimo, duodamas jam griežtus nurodymus
jokiais būdais neįsivelti į kautynes. Jiems buvo liepta užimti nedidelį
kalnelį, bet padaryti tai kaip galint tyliau, jog neduotų priešui pavojaus
signalo.
Išpuikęs Kraso leitenantas pirmai progai
pasitaikius leidosi į mūšį ir buvo sutriuškintas. Jo karius būtų visai
sunaikinę, jei ne staiga pasirodęs ir į kovą stojęs Krasas. Šis mūšis buvo itin
kruvinas. Žuvo daugybė jo vyrų, o dar daugiau išsigelbėjo tik mesdami ginklus
ir gėdindai pabėgdami. Priešingai romėnams, rašo Plutarchas, „iš 12 tūkst. 300
nukautų sukilėlių, vos du buvo pakirsti į nugarą, o likusieji krito stovėdami
vienoje gretoje ir narsiai kaudamiesi.“
Ši vergų narsa meta ryškų kontrastą
romėnų bailumui praeituose mūšiuose, privertusiam Krasą atgaivinti seną romėnų
bausmę: decimaciją. Mėgindamas
atkurti drausmę, Krasas pirmiausiai smarkiai išpeikė Mumijų. Tada jis iš naujo
apginklavo savo karius, bet žeminančiu gestu privertė juos sumokėti įnašą už
savo ginklus, taip norėdamas užtikrinti, kad jie daugiau jų nebemestų.
Paskui jis atrinko penkis šimtus vyrų,
kurie pirmieji leidosi bėgti, išskirdamas juos į penkiasdešimt grupių po
dešimt. Anot Plutarcho, iš eilės po vieną jų „užmušė baisiausiais būdais, visai
kariuomenei žiūrint“. Ši siaubinga bausmė buvo nebenaudojama ir ją
atgaivindamas Krasas norėjo parodyti, kad buvo rimtai nusiteikęs. Nuo šio
momento kiekvienas romėnų karys išmoko bijoti savo generolo dar labiau, nei kad
bijojo vergų.
AKLIGATVIS
72 m. pr. m. e. gale Spartakas su savo
kariais įsikūrė stovyklą Regijuje, netoli Mesinos sąsiaurio. Spartakas bandė
susitarti su Kilikijos piratais, kad šie perkeltų vergus per sąsiaurį
Sicilijon. Anot Plutarcho, „Jis galvojo leistis į Siciliją, kur išsilaipindamas
su 2 tūkst. vyrų jis tikėjosi naujai įžiebti vergų sukilimą, kuris tik neseniai
prigeso ir, atrodė, galėjo lengvai vėl įsiliepsnoti. Bet piratams su juo
susitarus, jis buvo išduotas, jiems jį apgavus ir nuplaukus tolyn.“
Tai rodo gerą taktinį bei strateginį
mąstymą. Nusigaudami į Siciliją ir ten sukurstydami naują vergų sukilimą, jie
būtų galėję ginti salą nuo Romos. Nepasinaudojus proga pereiti Alpes, tai
tikriausiai buvo paskutinė likusi išeitis, nekalbant apie pačios Romos šturmą.
Bet projektas nepavyko, nes piratai vergus išdavė. Gali būti, kad Kraso agentai
juos papirko, arba jie tiesiog išsigando, jog, padėdami vergams prisišauktų
visos romėnų kariuomenės rūstybę. Kaip ten bebūtų, Spartako kariuomenė
Kalabrijoje atsidūrė akligatvyje.
Galime įsivaizduoti, koks skaudus smūgis
tai buvo Spartakui ir jo sekėjams. Žlugus planui pabėgti į Siciliją, vergai
pateko į baisią padėtį. Jie buvo nuvyti iki jūros ir nebeturėjo kur trauktis.
Atėjo ir dar blogesnės naujienos. Sukilimui Ispanijoje vadovavusio Kvinto
Sertorijaus nužudymas įgalino Romos Senatą pašaukti Pompėjų atgal iš
provincijos. Ir norėdami būti užtikrinti, jie taip pat pasišaukė Marką Terencijų
Varą Lukulą iš Makedonijos. Anksčiau taip vergus niekinusi Romos valstybė prieš
juos telkė visas savo pajėgas.
Atrodo, kad po nedidelio susirėmimo
Spartakas įsakė nukryžiuoti vieną romėną belaisvį. Romėnų propagandininkai
šitai nurodė kaip tariamo sukilėlių „žiaurumo ir barbariškumo“ įrodymą. Tačiau
nukryžiavimas buvo vergams įprasta bausmė. Visa istorija rodo, kad ne vergai, o
šeimininkai rodydavo barbariškiausią žiaurumą. Galimas daiktas, kad šito būta
sąmoningo protesto, nes nukryžiavimas laikytas itin žiauria egzekucijos forma,
kuri nebūdavo taikoma patiems romėnams. Šiuo aktu Spartakas siuntė žinią savo
priešams: jūs manote, kad vergų gyvybės
pigios, bet mes priversime jus brangiai sumokėti už jūsų veiksmus. Šis
pranešimas, kaip ir visi kiti romėnų paskelbti pranešimai, buvo skirtas
kruvinam vergų nuslopinimui pateisinti. Bet iš tiesų jiems nereikėjo jokio
pasiteisinimo padaryti tai, ką jie ir taip ketino daryti. Vergus reikėjo taip
pamokyti, kad tai atmintų visas pasaulis!
Perdėtas pasitikėjimas, kaip paaiškina
Plutarchas, buvo žymus sukilimo pralaimėjimą lėmęs veiksnys:
„Po šio sąmyšio Spartakas pasitraukė į
Patelijos kalnus, bet Kvintijus, vienas iš Kraso karininkų, kartu su
kvestoriumi Skofija, persekiojo ir pasivijo jį. Bet Spartakui sutelkus jėgas ir
stojus prieš juos, jie buvo visiškai sutriuškinti ir pabėgo, vos išsinešdami
sužeistąjį kvestorių. Tačiau ši sėkmė
sužlugdė Spartaką, nes ji paskatino vergus, kurie dabar nebenorėjo ilgiau
atidėlioti kovos ar klausyti savo karininkų ir su kardais rankose atsisuko
prieš juos, priversdamos vestis juos atgal pro Lukaniją prieš romėnus – būtent šito
Krasas ir troško.“ (paryškinta autoriaus).
Atsargusis Krasas nenorėjo staigaus
mūšio su daugybę kartų savo jėga, narsą ir išradingumu romėnus nugalėjusiu
priešu. Vietoje to, kad pultų, jis įsakė savo kariams siena užverti sąsmauką,
siekdamas badu pakirsti sukilėlius. Prieš vergus buvo pasitelkta visa
technologinė Romos galybė. Anot Plutarcho:
„Šį didelį ir sunkų darbą jis puikiai
atliko žymiai greičiau, nei buvo tikimasi, iškasant duobę nuo vienos jūros lig
kitos, 300 furlongų ilgio, penkiolikos pėdų pločio ir gylio, virš jo pastatant
labai aukštą ir tvirtą sieną.“ Pastatydamas šią sieną, jis pasiekė du tikslus:
atitraukė savo karius nuo demoralizuojančio neveiklumo ir neprileido priešų
prie maisto šaltinių.
Tačiau visos šios pastangos buvo
bergždžios. Nepaisant bauginančio priešo pranašumo, Spartakas ir vėl parodė
įspūdingus taktinius gebėjimus. Audringą naktį, vidury pūgos, Spartakas įsakė
savo sekėjams užpildyti dalį duobės žeme ir medžių šakomis, praeidamas pro ją
su trečdaliu kariuomenės. Bet tai buvo tik paskutinis jėgos pademonstravimas,
paskutinysis energijos pliūpsnis prieš pat sukilimo žlugimą. Šiuo drąsiu smūgiu
jis sugebėjo prasiveržti pro Kraso eiles ir pabėgti link Brundizijaus (dabar
Brindizio), kur turėjo išsilaipinti Lukulo kariuomenė.
Pamatęs, kad Spartakas paspruko, Krasas
išsigando, kad vergų armija žygiuosianti tiesiai į Romą. Iš tiesų tai
tikriausiai buvo geriausias, netgi vienintelis variantas: pastatyti viską ant
vieno paskutinio smūgio į priešo galvą. Bet tai tapo neįmanoma dėl naujų
skilimų vergų gretose. Vėlgi dalis Spartako kariuomenės ėmė maištauti,
apleisdama savo vadovą ir apsistodamos ties Lukanijos ežeru. Ir vėl vienybės
nebuvimas turėjo siaubingas pasekmes. Krasas užklupo nepatenkintuosius vergus
ir nuvijo juos nuo ežero. Jis būtų juos visus išskerdęs, jei ne Spartakas,
kuris staiga pasirodė, sutelkdamas karius ir tvarkingai vesdamas jų
atsitraukimą.
PASKUTINIS MŪŠIS
Nepaisant jį ištikusio pralaimėjimo,
Krasui buvo aišku, kad vergai buvo atsidūrę sudėtingoje situacijoje. Jausdamas,
kad pergalė arti, jis ėmė gailėtis savo ankstesnio sprendimo Senato prašyti
atsiųsti Lukulą iš Trakijos ir Pompėjų iš Ispanijos. Kaip tipiškas to meto
politikas, jis karą laikė priemone įgyti prestižą ir šlovę, kuris padėtų jam
gauti aukštus valstybinius postus – kaip kad vėliau pavyko Cezariui. Paskutiniu
momentu, prieš pat lemiamąjį mūšį, atvykus kitiems generolams atrodytų, lyg ne
vienas Krasas būtų laimėjęs karą. Būtent taip ir atsitiko. Paskutinį mūšį prieš
Spartaką laimėjo Krasas, tačiau visus laurus susižėrė Pompėjus.
Tad Krasas nekantravo kaip galėdamas
greičiau stoti į mūšį:
„Atėjo žinia, kad Pompėjus jau arti; ir
žmonės atvirai prabilo apie tai, kad šio karo garbė teksianti tam, kuris
priversiąs priešą susikauti ir užbaigsiąs karą. Tad Krasas, trokšdamas pradėti
lemiamąjį mūšį, įsikūrė labai arti priešo ir ėmė juos supti tvora; bet vergai
prasiveržė ir užpuolė statytojus.“ (Plutarchas,
Krasas).
Krasas turėjo pranašesnes pajėgas ir
troško stoti į lemiamą mūšį. Jis sustabdė Spartako kariuomenę ir įsikūrė
stovyklą prie pat jos, norėdamas išprovokuoti vergus kovai. Vergai ir puolė.
Spartakas, žinodamas, kad iš visų pusių artinasi nauji pastiprinimai, suvokė,
kad nebeįmanoma išvengti mūšio. Kiekviena praėjusi akimirka reiškė romėnų
pozicijų sustiprinimą.
Matydamas iš visų pusių romėnų stovyklon
ėjusias šviežias atsargas, Spartakas turėjo viską pastatyti ant vieno paskutinio
antžmogiško mėginimo. Žodžiais, kuriais Karlas Marksas vėliau apibūdino didvyrišką
Paryžiaus Komunos sukilimą, vergai nusprendė „šturmuoti dangų“. Tad jis surinko
savo karius, stengdamasis pakelti jų kovinę dvasią artėjančiam mūšiui.
Tegalime spėlioti apie jo dvasinę būseną
tuo lemiamu momentu, kai visas sukilimo likimas priklausė nuo vieno paskutinio
mūšio baigties. Kaip tikras vadas, jis ramiai išrikiavo savo karius mūšiui.
Šitai sekė vienas dramatiškiausių įvykių žmonijos istorijoje. Atvedus jo žirgą,
Spartakas išsitraukęs kardą jį užmušė vergų kariaunos akivaizdoje, tardamas: „Jei
šiandien nugalėsime, iš priešo paimsime daug geresnių žirgų, o jei
pralaimėsime, man iš vis žirgo nebeprireiks.“ Šiuo gestu Spartakas ne tik
pademonstravo didžiulę asmeninę narsą ir visišką abejingumą savo asmeniniam saugumui,
bet taip pat perdavė bekompromisę žinutę vergams: mes laimėsime šį mūšį, arba žūsime.
Kaip pripažįsta net romėnų istorikai,
vergai paskutinįjį sykį kovėsi su žūtbūtine narsa. Bet šio mūšio baigtis buvo
aiški. Anot romėnų šaltinių, Spartakas prasibrovė pro kovojusių vyrų eiles ir
leidosi tiesiai link paties Kraso. Supamas mirtinų smūgių krušos ir smarkiai
sužeistas, jis nepasiekė savo tikslo, bet nukovė du jį vienu metu užpuolusius
centurionus. Pagaliau, likęs vienas, jis nesitraukė iš vietos ir, narsiai
gindamasis priešo apsupty, buvo sukapotas į gabalus. Štai kaip šią sceną aprašo
romėnų istorikas Apianas:
„Spartakas buvo sužeistas ietimi į
šlaunį ir suklupo, priešais save laikydamas skydą ir šitaip gindamasis nuo
priešų, kol jis ir buvusieji kartu su juo buvo apsupti ir nužudyti.“
Po mūšio legionieriai sukilėlių
stovykloje rado ir išlaisvino 3 tūkst. romėnų belaisvių – nei vienas jų nebuvo
nukentėjęs. Toks civilizuotas elgesys su romėnais belaisviais labai skyrėsi nuo
Spartako sekėjų likimo. Krasas įsakė nukryžiuoti 6 tūkst. vergų palei Apijaus
kelią tarp Kapujos ir Romos – maždaug 200 km atstumo. Jų kūnai rikiavosi ties
keliu nuo pat Brundizijaus iki Romos. Kadangi Krasas taip ir neįsakė nuimti
kūnų, dar eilei metų praėjus nuo paskutiniojo mūšio visi keliauninkai tapdavo
šio makabriško reginio liudininkais.
Apie 5 tūkst. vergų kažkaip paspruko. Šios
sutriuškintos vergų armijos liekanos buvo sutiktos iš romėnų Iberijos grįžusio
Pompėjaus Lukanijoje, prie Silaro upės kranto. Visų savo žygių išsekinti vergai
susidūrė su šviežiais, gerai apmokytais ir tvirtais žymiausiojo Romos generolo
legionais. Jis juos išžudė, vėliau panaudodamas nusilpusio ir demoralizuoto
pabėgusių vergų būrio sunaikinimą kaip pretekstą prisiimti sau garbę už vergų
karo užbaigimą.
Pompėjus nedelsdamas parašė laišką
Senatui, teigdamas, kad, nors Krasas ir nugalėjęs vergus atvirame mūšyje, jis
(Pompėjus) užbaigęs patį karą. Šito pasėkoje Pompėjus buvo pagerbtas įspūdingu
triumfu už savo pergalę prieš Sertorijų Ispanijoje, tuo tarpu Krasui nebuvo
suteikta triumfo garbė, kurios jis taip troško. Vietoje to jam buvo suteikta
kuklesnė garbė, vadinta ovacija. Šitaip Pompėjus „didysis“ Romoje buvo sutiktas
kaip didvyris, tuo tarpu Krasas, dideliam savo nusivylimui, nesulaukė nei
padėkos, nei šlovės už tai, kad išgelbėjo Respubliką nuo Spartako.
Šis nedėkingumas daug ką pasako apie
romėnų vergvaldžių klasės psichologiją. Šie turtingi niekšai ir veidmainiai
tiesiog negalėjo pripažinti, kad Spartake būta priešo, privertusio juos
drebėti. Kilmingieji senatoriai patogiai užmiršdavo siaubą, kurį vos prieš
keletą mėnesių jiems kėlęs Spartako vardas. Kaip gali karas prieš vergų armiją
būti vertas triumfo garbės?
Beviltiškai trokšdamas jam Senato
nesuteikto karinio triumfo, Krasas vėl leidosi ieškoti šlovės Azijoje, kur ir
sulaukė pelnytos mirties gėdingomis aplinkybėmis. O Pompėjus vėliau buvo
nužudytas po to, kai pralaimėjo pilietinį karą prieš Cezarį. Iš šito galime
manyti, kad istorijoje visgi esti tam tikro teisingumo. Šiandien šių vyrų
vardai pusiau užmiršti, tuo tarpu Spartakas gerbiamas ir jo atminimas brangus
milijonams širdžių.
MITAS IR TIKROVĖ
Spartako legenda ilgai gyvavo ir po jo
mirties. Romėnams pasakojimas apie vergų sukilimą buvo gąsdinantis įspėjimas:
jis mokė, kad visuomenė, pastatyta ant vergų ir pavergtų žmonių nugarų vieną
dieną galinti būti jų nuversta. Po keturių šimtmečių būtent tai ir atsitiko,
Romą paėmus barbarams. Spartako atminimas ir toliau gyvuoja kaip simbolis
engiamų masių galybės sukilti prieš pavergėjus. Jis nepraranda jėgos ir
šiandien lieka įkvėpimo šaltiniu visiems, kovojantiems už savo teises.
Ne atsitiktinumas, kad Pirmojo
pasaulinio karo metu Roza Liuksemburg su Karlu Lybknechtu pasirinko Romos
revoliucionieriaus vardą, steigdami Spartako Sąjungą. Karlas Marksas taip
pat buvo didelis Spartako gerbėjas. Spartaką jis laikė didvyriu, apibūdindamas
jį kaip „puikiausią vyrą visoje antikos istorijoje“. 1861 m. vasario 27 d.
datuotame laiške Engelsui, Marksas pasakoja skaitęs apie Spartaką Apiano „Romos piliečių karuose“: „Didis
karvedys, kilnus charakteris, tikras antikinio proletariato atstovas. Pompėjus –
tikras nedorėlis.“ (K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai laiškai. V., 1983, p.
113). Bet kam, turinčiam kad ir paviršutiniškas istorijos žinias, būtų sunku
nesutikti su šiuo vertinimu.
Spartako asmenybė kartu su jo didžiuoju
sukilimu taip pat įkvėpė daugybę modernių grožinės bei politinės literatūros
autorių. Hovardas Festas apie sukilimą parašė žymų romaną. Stenlis Kubrikas
paskui adaptavo Festo romaną garsiajam filmui Spartakas (1960 m.). Savo knygoje Spartakas F. A. Ridlis nurašo tiek Kubriką, tiek ir Festą, bet
abiem atvejais yra neteisus. Tai tėra dar vienas liūdnas pavyzdys, kaip siaura
ir mechaniška marksizmo interpretacija niekuomet nesugeba pamatyti miško tarp
medžių.
Festas parašė ne istorinę knygą, o
istorinį romaną ir, nors kai kur „pagražindamas“ faktus, romanas visgi puikiai
perteikia istorijos dvasią. Tai – ne istorija, o geriausios rūšies istorinis
romanas, kūrybingai reprezentuojąs realius įvykius, per daug nenukrypdamas nuo
istorinių faktų. Aišku, yra ir tikrai neistoriškų detalių – ypač filme.
Skirtingai nei garsiojoje filmo scenoje, išgyvenusieji mūšį niekada nebuvo
prašomi atpažinti Spartaką, nes jis žuvo mūšio lauke.
Bet turime atminti, kad filmo būta meno
kūrinio, turinčio teisę į tam tikrą laisvę dramatiškai pavaizduojant istorinius
įvykius. Dar svarbiau, meno kūrinys gali perteikti gilią tiesą netgi
nukrypdamas nuo griežčiausio istorinių įvykių atpasakojimo. Ši dramatiška
scena, kurioje vergai vienas po kito atsistoja, paniekindami savo šeimininkus
ir paskelbdami „aš esu Spartakas“, iš tiesų perteikia gilią tiesą, taikytiną ne
tik Spartako sukilimui, bet kiekvienam pavergtųjų sukilimui per visą istoriją.
Nes Spartako stiprybė ir buvo tai, kad šis žmogus įkūnijo vergų masės viltis,
aspiracijas ir laisvės troškimą. Ir kiekviename iš sukilusiųjų vergų galime
sakyti, jog būta maža dalelė Spartako. O kai dėl masinio nukryžiavimo scenos,
jos būta istoriškai tikslios.
Kiek nedaug težinome apie šį didį žmogų,
žinome iš to, ką apie jį rašė priešai. O ką mes žinome? Žinome užtenkamai, kad
padarytume išvadą, jog Spartako būta puikaus vadovo ir gabaus karinio taktiko.
Galbūt jis buvo didžiausias antikos laikų karvedys. Bet jis tikriausiai nebuvo,
kaip vaizduojama filme ir romane, revoliucinis disciplinuotų karinių pajėgų
vadovas. Jei jis ir turėjo aiškiai apibrėžtą politinę strategiją, mes jos
nežinome. Mažai kas vienijo jo armiją, išskyrus siekis išlikti, o galiausiai
jos likimą, kaip ir pranašesnės Romos pajėgos, užantspaudavo vidaus nesutarimai
bei paprasčiausias pakrikimas.
Ar Spartakas – ankstyvas komunizmo
pirmtakas? Savo romane Hovardas Festas vergų vedliui priskiria tokius žodžius: „Ką
tepaimame, laikome bendrai – ir jokiam vyrui nepriklausys kas kita, kaip jo
ginklai ir drabužiai. Bus taip, kaip buvo senovės laikais.“ Nežinau, iš kur
Festas gavo šią idėją, bet nėra neįmanoma, kad tuomet būtų egzistavusios
kažkokios primityvios komunistinės ir egalitarinės idėjos – panašiai, kaip
vėliau iškilusios tarp ankstyvųjų krikščionių.
Yra įmanoma, kad didžiajame 71 m. pr. m.
e. vergų sukilime būta utopinių ir komunistinių srovių, besirėmusių miglotais
prisiminimais apie tolimą praeitį, kurioje žmonės buvo lygūs ir gyvavusi
bendruomeninė nuosavybė. Bet net tokiu atveju jie būtų žvelgę atgal į praeitį,
o ne progresyviai, į ateitį, ir šitai būtų pasireiškę kaip „vartojimo
komunizmas“ („lygus paskirstymas“), o ne kolektyvinė gamyba.
Duotomis sąlygomis toks variantas būtų
galėjęs visuomenę vesti ne pirmyn, o atgal. Tikras komunizmas (beklasė
visuomenė) negali būti pastatytas ant atsilikimo ir skurdo pagrindų. Jis numano
aukštą gamybinių jėgų išsivystymo lygį, kuris įgalintų žmones išsivaduoti nuo
darbo naštos ir turėti užtenkamai laiko pilnai išvystyti savo žmogiškąjį
potencialą. Tokių materialinių sąlygų Spartako laikais nebuvo.
Kas būtų nutikę vergams nugalėjus? Jei
jiems būtų pavykę nuversti Romos valstybę, galbūt istorija būtų visai kitaip
susiklosčiusi. Žinoma, neįmanoma tiksliai pasakyti, kokios būtų buvusios to
išdavos. Vergai tikriausiai būtų buvę išlaisvinti – nors net ir šitai negali
būti garantuota. Net ir tuo atveju, atsižvelgiant į tuometį gamybinių jėgų
išsivystymą, bendroji tendencija tikriausiai būtų buvusi kažkokios rūšies
feodalizmo išsivystymas.
Po kelių šimtmečių taip ir nutiko
imperijai, vergvaldinei ekonomikai pasiekus savo ribą ir puolus į krizę. Vergai
buvo „išlaisvinti“, bet pririšti prie žemės kaip baudžiauninkai (kolonai). Jei šitai būtų įvykę anksčiau,
tikėtina, jog ekonominė bei kultūrinė raida būtų buvusi greitesnė ir žmonija
galbūt būtų išvengusi Tamsiųjų amžių baisybių.
Tačiau tai tik spekuliacija. Faktas yra
tas, kad sukilimas pralaimėjo ir dėl eilės priežasčių net negalėjo laimėti.
Marksas su Engelsu Komunistų manifeste paaiškino,
kad visų lišiolinių visuomenių istorijos būta klasių kovos istorijos:
„Laisvasis ir vergas, patricijus ir
plebėjas, dvarininkas ir baudžiauninkas, cecho meistras ir pameistrys, žodžiu,
engėjas ir engiamasis buvo amžiname antagonizme vienas antram, kovojo
nenutrūkstamą, tai paslėptą, tai atvirą kovą, kuri visada baigdavosi
visuomeninio pastato pertvarkymu arba bendru kovojančių klasių žlugimu“ (K.Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. V., 1949. T. 1, p. 9).
Romos imperijos likimas buvo ryškus
antrojo varianto pavyzdys. Pagrindinė priežastis, kodėl Spartakas galiausiai
pralaimėjo, buvo ta, kad vergai nesusivienijo su miestų proletariatu.
Pastarajam palaikant valstybę, vergų pergalė buvo neįmanoma. Bet Romos
proletariatas, priešingai dabarties proletariatui, nebuvo gaminanti klasė. Ji
iš esmės buvo parazitinė klasė, gyvenusi iš vergų darbo ir priklausiusi nuo jų
šeimininkų.
Romos revoliucijos pralaimėjimą iš esmės
ir lėmė šis faktas. Galutinis rezultatas buvo Respublikos žlugimas ir
siaubingos tironijos Imperijos pavidalu iškilimas, vedęs link ilgalaikio
vidinio puvimo, socialinio bei ekonominio nuosmukio, o galiausiai, prie žlugimo
ir barbarizmo.
Reginys, kaip šie labiausiai užguiti
žmonės pakilo su ginklais rankose vėl ir vėl nugalėdami didžiausios pasaulio
galybės kariuomenes, yra vienas įspūdingiausių bei jaudinančių istorinių
įvykių. Galiausiai Spartakui nepavyko. Gali būti, kad jo sukilimas nuo pradžios
buvo pasmerktas pralaimėjimui. Bet šis šlovingas istorijos puslapis niekuomet
nebus užmirštas, kol bus žmonių, motyvuojamų meilės tiesai ir teisingumui. Šio
titaniško sukilimo garsas aidi per šimtmečius ir iki šiolei lieka įkvėpimo
šaltiniu visiems, tęsiantiems kovą už geresnį pasaulį.
Vertė: Kibirkštis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą