Michailas Popovas. Kontrrevoliucija TSRS

Jau 26 metai, kaip nebėra Tarybų Sąjungos ir iki šiolei vis girdime paviršutiniškus arba net tyčia klaidinančios jos žlugimo aiškinimus. Naivūs nostalgikai bando viską suvesti vien į Gorbačiovo asmenį arba „Perestroiką“, o urvinio antikomunizmo atstovai porina, esą TSRS „bankrutavo“, arba paprasčiausiai „iširo“, tuo tarpu tikrovė lieka nesuprasta. Mat žlugimo būta vidujinio perversmo – kontrrevoliucijos, per kurią negausi nomenklatūros kasta uzurpavo TSRS tautų turtus, sudarydama naują buržujų klasę. Čia apie kontrrevoliuciją TSRS mums papasakoja Rusijos komunistinio judėjimo veteranas, Peterburgo Valstybinio Universiteto teisės ir ekonomikos profesorius M. Popovas.

Jankių okupuotame Afganistane – žalia šviesa pedofilijai

Dar 2001-aisiais JAV su tuomečiu prezidentu Dž. Bušu priešakyje pradėjo karinę invaziją į Afganistaną, per pastaruosius keliolika metų pareikalavusią daugiau kaip 1,5 mln. vietinių žmonių gyvybių, buvo teisinama tai tariamu „demokratijos eksportu“, tai vadinamąja „kova su terorizmu“, bet eilinį sykį aiškėja, kad po gražiomis jankių frazėmis slypi niūri ir siaubinga tikrovė.

2017-aisiais 82% sukurtų turtų teko vos 1% žmonijos viršūnėlei

Aštuoniasdešimt du procentai praeitais metais sukurtų turtų atiteko vos vienam procentui žemės gyventojų, tuo tarpu pasaulinio kapitalizmo piramidės apačioje esantys 3,7 mlrd. Žmonių matė, liaudiškai tariant, tik špygą taukuotą. Štai kokie statistiniai duomenys išėjo dienos švieson pačiose Šveicarijoje vykusio Davoso Pasaulio ekonomikos forumo išvakarėse. Bet tai dar ne viskas!

Asociacijos „Tarybų Sąjunga“ steigiamasis pareiškimas

Vyksta įdomūs dalykai – štai prieš kurį laiką grupė aktyvių piliečių eilėje buvusios Tarybų Sąjungos respublikų drauge paskelbė naujo bendraminčių susivienijimo steigimą. Apie tai „Kibirkšties“ redakciją informavę draugai paprašė mūsų į lietuvių kalbą išversti ir viešai paskelbti šio susivienijimo steigiamąjį pareiškimą, su kuriuo dabar susipažinti galės visi skaitytojai.

Sušaudytas mitingas. Visada prisiminsim – niekada neatleisim!

Sisteminės žiniasklaidos kanalams be perstojo suokus apie sausio 13-ąją ir artėjantįjį „nepriklausomos“ Lietuvos šimtmetį kita, mūsų šiaudiniams „patriotams“ mažiau paranki istorinė data, 2009-ųjų sausio 16-osios įvykių metinės, praėjo daugmaž nepastebėta. Mat pasakiškus turtus darbo žmonių sąskaita susikrovusiam ir patogiai jiems ant sprando užsilipusiam buržujų elitui nepatogu kalbėti apie tai, kaip vienintelis ryškesnis liaudies mitingas tariamai „demokratinės“ Lietuvos valdžios buvo išvaikytas lazdomis bei skydais ginkluotų galvažudžių, guminių kulkų ir ašarinių dujų pagalba.

Sausio 13-os liudininkų parodymai Algirdo Paleckio byloje

Štai ir vėl sausio 13-oji, metinės niūrios ir tragiškos 1991-ųjų metų dienos, pareikalavusios keliolikos mūsų bendrapiliečių gyvybių. Oficialioji versija žinoma, ją girdime ir per televiziją, ir mokyklų suoluose. Iš jos landsberginis klanas susikrovė ir toliau kraunasi didžiulį ir legendomis apipintą politinį kapitalą. Bet yra nepatogių faktų, kurie tyčia nutylimi. Dar daugiau – jų stačiai bijoma, mat vien už jų iškėlimą sulaukiama persekiojimų. Būtent taip prieš keletą metų nutiko A. Paleckiui, nuteistam už mintį, jog galėjo ir „savi šaudyti savus“. Žemiau duodamos ištraukos jo byloje liudijusių žmonių, iš kurių kai kuriems už šiuos paliudijimus taip pat teko atsidurti teisiamųjų suole. Tokia „žodžio laisvė“ dabarties „demokratinėje“ Lietuvoje. Bet nenusiminkime – yla iš maišo vis lenda. Galiausiai ir išlys.

Džekas Londonas. Ką man reiškia gyvenimas?

Retas kuris bus nors kiek negirdėjęs apie amerikiečių liaudies rašytoją ir nuotykių ieškotoją, Dž. Londoną (1876-1916), bet ar kiekvienas, skaitęs į lietuvių kalbą išverstus jo romanus, antai „Rytas aušta“, „Baltąją iltį“, „Martiną Ideną“ ar „Jūrų vilką“ žinos, kad rašytojas taip pat buvo ir iki savo dienų galo liko marksistas, tvirtai apsisprendęs ir įsitikinęs socialistinės revoliucijos šalininkas? Didžiojo menininko pasaulėžiūra ir pasaulėjauta – kaip ant delno šiame neilgame esė apie gyvenimą ir jo prasmę, kurį Londono gimimo dienos proga ir siūlome paskaityti.

Gyvenimo prasmės beieškant kartu su Martinu Idenu

Įaudrinta vaizduotė ryškiomis spalvomis piešia finalinę Džeko Londono knygos „Martinas Idenas“ sceną. Sunkiai pakrautas laivas „Maripoza“ juda link Markizo salų, vis toliau nešdamas Martiną nuo pabodusios buržuazinės visuomenės, kurioje jis įgijo didžiojo rašytojo šlovę, tačiau prarado gyvenimo prasmę. Jis tikisi, kad vienatvė mažoje Ramiojo vandenyno saloje palengvins jo kančias ir grąžins prarastas prasmes. Ir štai, sėdi savo kajutėje, jo rankose Svinberno eilėraščių tomas, o galvoje sukasi mintis, nutverta iš eilėraščio: „kuomet nuo gyvenimo kankinančiai pavargai, mirtis pasiruošusi tave nuraminti, apdovanoti amžinuoju sapnu“. Jis prasispaudžia pro iliuminatorių ir baigia gyvenimą savižudybe.

Lietuviškų mokyklų tikrovė – savižudžiai vaikai ir direktoriai pedofilai

Skamba labai negražiai, bet tokia jau tiesa, pastarąją savaitę lyg yla iš maišo lendanti dvejose Kauno mokymo įstaigose – „Santaros“ gimnazijoje, kur nusižudė patyčių iškęsti nebegalėjusi 15-metė mergaitė; ir Aleksandro Stulginskio mokykloje – daugiafunkciniame centre, kuriam laikinai direktoriauja žinomas iškrypėlis, už vaikų pornografiją teistas buhalteris L. Urbonavičius. Kasgi tai – nors ir tragiški, bet atskiri ir izoliuoti įvykiai, ar vis tiktai gilesnių mūsų visuomenės problemų pasekmės?

Antanui Sniečkui – 115

Sausio 10-ą dieną suėjo 115 metų, kaip gimė ilgametis LKP ir Tarybų Lietuvos valstybės vadovas A. Sniečkus (1903-1974). Nuėjęs ilgą ir sunkų revoliucinio kovotojo kelią ir pokario metais vadovaudamas socializmo statybai mūsų brangiojoje žemėje, jis įėjo į Lietuvos ir lietuvių tautos istoriją kaip pats iškiliausias jos lyderis, kurio nuopelnų tėvynei atminimo ištrinti negali nei menkystų ir politinių prostitučių šmeižtas, nei ilgametė laiko tėkmė. Šįsyk jūsų dėmesiui siūlome pasiskaityti anksčiau mūsų skelbtą neilgą A. Sniečkaus biografiją bei „Marksisto bibliotekos“ kolektyvo paruoštą elektroninę Sniečkaus raštų dvitomio „Su Lenino vėliava“ kopiją.

Medikų mitingas ir Lietuva: emigruoti reiškia pasiduoti

Kone visi būsime girdėję apie praeitą ketvirtadienį (sausio 4 d.) Vilniuje įvykusį Medikų sąjūdžio organizuotą mitingą. Be kita ko, dėmesį patraukti galėjo ne vien tik jame išsakyti reikalavimai kelti gydytojų, slaugytojų bei kitų sveikatos apsaugos sistemos darbuotojų atlyginimus, bet ir patsai minėtosios akcijos pavadinimas: „Paskutinis medikų žygis į oro uostą“. Suprask: patenkinkite mūsų reikalavimus – arba emigruosim. Bet kas iš to?

Aleksandro Solženycino „Gulago archipelagas“ – dar viena antikomunistinė klastotė

„Gulago archipelagas“ – vienas žymiausių ir labiausiai išliaupsintų A. Solženycino veikalų ilgą laiką buvo savotiška antikomunistų „biblija“. Pirmąkart išėjusi 1973-aisiais, ji tariamai duoda apžvalgą Tarybų Sąjungoje egzistavusiųjų vadinamųjų „darbo stovyklų“ gyvenimo sąlygų. Šmeižikiškos antikomunizmo kampanijos rėmuose buržuazinė istoriografija yra plačiai išpopuliarinusi Solženycino knygą kaip argumentų prieš taip vadinamą „stalinistinę diktatūrą“ ir „komunistų nusikaltimus“ Tarybų Sąjungoje šaltinį.

Michailas Bugakovas. Kodėl kyla kainos? (Kainos ir politika)

Eurosąjungos ir nacionalinės statistikos žinybos duomenimis, Lietuva tapo ES lydere pagal kainų augimą. Deja, autsaidere pagal visus socialinio žmonių saugumo rodiklius ji yra jau seniai. Logiškai mąstant panašiomis ekonominėmis sąlygomis verslas turėtų vilioti pirkėjus žemesnėmis kainomis. Bet realybė visai kitokia. Ekonomistai nesugeba įtikinamai paaiškinti šio paradokso. Kai kurie jų, rizikuodami savo reputacija, net teigia, kad didžioji dalis gyventojų klaidingai galvoja, neva įvedus eurą viskas pabrango. Taip nėra. Pirmo būtinumo prekės netgi atpigo. O kai kas pabrango tik dėl pačių gyventojų patogumo, kadangi buvo apvalinamos ir padidėjo darbo užmokestis. Galvojantiems kitaip 90% Lietuvos gyventojų net patariama kreiptis į psichiatrus.

Naujus metus sutinkant

Baigėsi 2017-ieji, prasideda 2018-ieji metai. Vieni prie šventinio stalo, kiti su fejerverkais pasitiko šią, tiesą sakant, niekuo neypatingą datą, vienų kalendorinių metų pabaigą ir kitų pradžią. Kad ir per daug nesureikšminant, tai visgi yra nebloga proga kiek stabtelėti ir permesti akimis – kokie buvo tie praėjusieji metai ir kasgi mums dabar priešaky.