Džekas Londonas. Ką man reiškia gyvenimas?

Retas kuris bus nors kiek negirdėjęs apie amerikiečių liaudies rašytoją ir nuotykių ieškotoją, Dž. Londoną (1876-1916), bet ar kiekvienas, skaitęs į lietuvių kalbą išverstus jo romanus, antai „Rytas aušta“, „Baltąją iltį“, „Martiną Ideną“ ar „Jūrų vilką“ žinos, kad rašytojas taip pat buvo ir iki savo dienų galo liko marksistas, tvirtai apsisprendęs ir įsitikinęs socialistinės revoliucijos šalininkas? Didžiojo menininko pasaulėžiūra ir pasaulėjauta – kaip ant delno šiame neilgame esė apie gyvenimą ir jo prasmę, kurį Londono gimimo dienos proga ir siūlome paskaityti.

KĄ MAN REIŠKIA GYVENIMAS?

Gimiau darbininkų klasėje. Anksti atradau entuziazmą, ambiciją ir idealus; ir jų patenkinimas virto mano vaikystės laikų gyvenimo problema. Mano aplinka buvo grubi ir sunki. Neturėjau požiūrio, o verčiau tik žvelgiau į viršų. Mano vieta visuomenėje buvo apačioje. Čia gyvenimas nesiūlė nieko kito, tik kūno ir dvasios niekingumą ir bjaurumą, nes čia ir kūnas, ir dvasia kartu alksta ir kenčia.

Virš manęs stovėjo milžiniškas visuomenės pastatas ir, mano galva, vienintelis išėjimas tebuvo kilimas į viršų. Jau anksti pasiryžau į šį pastatą lipti. Viršuje vyrai devėjo juodus drabužius ir virintus marškinius, o moterys rengėsi gražiomis suknelėmis. Taip pat buvo pilna gero maisto. Tai tiek kūnui. Tada buvo ir dvasios dalykai. Virš manęs, žinojau, buvo dvasios nesavanaudiškumas, švarus ir kilnus mąstymas, stiprus intelektualinis gyvenimas. Visa tai žinojau, nes skaitydavau „Pajūrio bibliotekos“ („Seaside Library“) noveles, kuriose, su blogiečių ir avantiūristų išimtimis, visi vyrai ir moterys galvodavo gražias mintis, kalbėdavo gražiais žodžiais ir darydavo šlovingus darbus. Trumpai pasakius, kaip priimdavau saulės patekėjimą, taip priėmiau ir tai, kad virš manęs esą viskas, kas puiku, kilnu ir gražu, viskas, kas suteikia gyvenimui padorumo ir orumo, viskas, kas daro gyvenimą vertu gyventi ir atlygina žmogui už jo darbus ir vargus.

Bet nebūna ypatingai lengva išlipti iš darbininkų klasės – ypač jei tavo padėtį apsunkina idealai bei iliuzijos. Gyvenau rančoje, Kalifornijoje, ir man buvo sunku rasti kopėčias, kuriomis būtų buvę galima lipti. Aš anksti pasidomėjau investuojamų pinigų duodamomis palūkanomis ir sukau savo vaikišką galvą, kad suprasčiau to puikaus žmonių išradimo, sudėtinių palūkanų, dorybes ir ypatybes. Toliau aš patikrinau tuometines algas visų amžių darbininkams bei pragyvenimo kainas. Iš visų šitų duomenų padariau išvadą, kad jei pradėčiau nedelsdamas ir dirbčiau bei taupyčiau kol sulaukčiau penkiasdešimties metų, tai tada galėčiau nustoti dirbęs ir įsitraukti į gerą dalį džiaugsmų bei gėrybių, kurios man būtų prieinamos aukštesniuose visuomenės sluoksniuose. Žinoma, aš tvirtai pasiryžai nesituokti, nors iš tiesų visiškai pamiršau apgalvoti didžiąją darbo klasės pasaulio nelaimių priežastį – ligą.

Bet manyje buvęs gyvenimas reikalaujo daugiau nei tik vargingo nugramdyto ir nustekento gyvenimo. Taip pat, būdamas dešimties metų amžiaus, tapau laikraščių nešiotoju miesto gatvėse ir šiek tiek kitaip ėmiau žiūrėti į viršų. Aplink mane vis buvo tas pats niekingumas ir baisybė, o virš manęs dar tas pats trokštamas rojus; bet kopėčios į jį jau buvo kitos. Dabar tai buvo biznio kopėčios. Kam taupyti savo uždarbį ir investuoti į valdiškas obligacijas, kai pirkdamas du laikraščius už penkis centus nesunkiai galėčiau juos perperduoti po dešimt centų ir taip padvigubinti savo kapitalą? Biznio kopėčios buvo kopėčios man ir jau turėjau viziją tapti plikagalviu ir sėkmingu princu-pirkliu[1].

Deja, vizijos! Būdamas šešiolikos, jau buvau užsidirbęs „princo“ titulą. Bet šį titulą man davė gauja galvažudžių ir vagių, mane vadinusi „Austrių piratų princu“[2]. Tuo metu jau užkopiau ant pirmosios biznio kopėčių pakopos. Buvau kapitalistas. Turėjau laivą ir pilną austrių gaudymo įrangą. Ėmiau išnaudoti kitus žmones. Turėjau vieno žmogaus įgulą. Kaip kapitonas ir savininkas, imdavau du trečdalius laimikio, o įgulai teduodavau trečdalį, nors ji ir dirbdavo taip pat sunkiai ir rizikuodavo savo gyvybe ir laisve tiek pat, kiek ir aš.
  
Pirmoji pakopa buvo aukščiausia, ką pasiekiau lipdamas biznio kopėčiomis. Vieną naktį išvykau į reidą tarp kiniečių žvejų. Virvės ir tinklai buvo verti dolerių ir centų. Pripažįstu, tai buvo apiplėšimas, bet būtent tai ir buvo kapitalizmo dvasia. Kapitalistas atima kitų žmonių turtą per skolas, ar per išdavystes, ar per senatorių ir aukščiausiojo teismo teisėjų papirkinėjimą. Aš tebuvau grubus. Tai buvo vienintelis skirtumas. Naudojausi šautuvu.

Bet tą naktį mano įgula buvo viena iš tų neefektyviųjų, kuriuos kapitalistas trokšta susprogdinti, nes ilgainiui tokie neefektyvieji didina išlaidas ir mažina dividendus. Mano įgula ir didino išlaidas, ir mažino dividendus. Tą iš savo nerūpestingumo jis ir padarė, padegdamas pagrindines bures ir visiškai sunaikindamas laivą. Tąnakt jokių dividendų nebuvo, o kiniečiai žvejai praturtėjo tinklais ir virvėmis, kurių negavome mes. Bankrotavau, kaip tik tada negalėdamas susimokėti šešiasdešimt penkių dolerių už naujas pagrindines bures. Palikau savo laivą su išmestu inkaru ir išvykau į reidą įlankos piratų laiveliu per Sakramento upę. Šioje kelionėje pats buvau apiplėštos kitos įlankos piratų gaujos. Jie pavogė viską, netgi inkarus; o vėliau, kai atgavau tą plūduriavusią geldą, pardaviau ją už dvidešimt dolerių. Nusmukau nuo vienintelės pakopos, į kurią buvau įlipęs, ir niekada nebebandžiau kopti biznio kopėčiomis.

Nuo tol buvau negailestingai išnaudojamas kitų kapitalistų. Turėjau fizinės jėgos, o jie iš jos darėsi pinigus, kol aš iš jos tegalėjau labai indiferentiškai pragyventi. Buvau jūreivis priešais burių stiebą, krovikas, verčiausi atsitiktiniais uždarbiais; dirbau konservų ir kitose gamyklose bei skalbyklose; pjaudavau žolę, valydavau kilimus ir plaudavau langus. Ir niekada negaudavau pilnų savo darbo vaisių. Pažiūrėjęs į vežimu važiavusią konservų fabriko savininko dukterį žinojau, kad mano jėgos dalinai padėjo tempti tą karietą su jos guminėmis padangomis. Pažvelgęs į fabriko savininko sūnų, kuris lankė koledžą, žinojau, kad iš dalies mano jėgos padėjo sumokėti už jo vyną bei gerą draugiją.

Bet tam nejaučiau pagiežos. Visa tai buvo žaidimo dalis. Jie buvo stiprieji. Tvarkoj, ir aš buvau stiprus. Tad išsikovočiau vietą tarp jų ir daryčiausi pinigus iš kitų žmonių jėgų. Nebijojau darbo. Mylėjau sunkų darbą. Imčiau dirbti sunkiau nei bet kada, jog galiausiai galėčiau tapti visuomenės sąnariu.

Ir kaip tik tada, lyg būtų lemta, radau taip pat mąstantį darbdavį. Norėjau dirbti, o jis buvo ypač nusiteikęs, kad aš dirbčiau. Maniau, kad mokiausi amato. Iš tiesų aš iš darbo išstūmiau du vyrus. Maniau, kad jis iš manęs daro elektriką; iš tiesų, jis iš manęs darėsi penkiasdešimt dolerių į mėnesį. Du mano pakeisti vyrai gaudavo po keturiasdešimt dolerių į mėnesį; o aš abiejų darbą atlikdavau už trisdešimt dolerių į mėnesį.

Šis darbdavys mane beveik mirtinai išsekindavo darbais. Žmogus gali dievinti austres, bet perdaug austrų jį atstums nuo tokios konkrečios dietos. Taip ir su manimi. Perdaug darbo man pasidarė šlykštu. Nebenorėjau matyti daugiau jokio darbo. Pabėgau nuo darbo. Tapau valkata, prašydamas išmaldos nuo durų prie durų, bastydamasis aplink Jungtines Valstijas ir kruvinai prakaituodamas po lūšnynus bei kalėjimus.

Gimiau darbininkų klasėje, o dabar, būdamas aštuoniolikos metų amžiaus, buvau žemiau savo pradinio taško. Buvau visuomenės dugne, požeminėse vargo gelmėse, apie kurias kalbėti nei gražu, nei padoru. Buvau duobėje, prararoje, žmogiškojoje išmatų krūvoje, mūsų civilizacijos chaose ir morge. Tai yra dalis visuomenės pastato, kurį visuomenė renkasi ignoruoti. Vietos trūkumas čia mane verčia tai praleisti ir tepasakysiu tik tai, kad ten mano regėti dalykai siaubingai mane išgąsdino.

Siaubas privertė mane susimąstyti. Pamačiau nuogus sudėtingos savo gyventos civilizacijos paprastumus. Gyvenimas buvo maisto ir užuovėjos reikalas. Kad gautų maisto ir užuovėjos, žmonės parduoda skirtingus dalykus. Pirklys parduoda batus, politikas parduoda savo vyriškumą, o tautos atstovai, žinoma, su tam tikromis išimtimis, parduoda savo pasitikėjimą; ir beveik visi parduoda savo garbę. Ir moterys, ar ant gatvės, ar šventuose santuokos saituose, linkusios parduoti savo kūną. Visi dalykai buvo prekės, visi žmonės – perkami ir parduodami. Vienintelė prekė, kurią darbininkas galėjo parduoti buvo jo paties jėga. Darbo garbė turguje neturėjo jokios kainos. Darbas turėjo jėgą ir tik jėgą, kurią galėjo parduoti.

Bet buvo skirtumas, esminis skirtumas. Batai, pasitikėjimas ir garbė turi būdų atsinaujinti. Tai neišsenkamos atsargos. Kita vertus, jėga neatsinaujina. Pardavinėdamas batus, batų prekeivis atnaujina savo atsargas. Tačiau atnaujinti darbininko jėgos atsargas buvo neįmanoma. Kuo daugiau jis parduoda savo jėgos, tuo mažiau jos jam lieka. Tai jo vienintelė prekė, ir kasdien jos atsargos mažėja. Galiausiai, jei jis dar nebūna numiręs anksčiau, jis parduoda savo namus. Jis tampa bankrutavusia jėga ir jam nelieka nieko kito, kaip išeiti į visuomenės dugną ir vargingai pražūti.

Toliau išmokau, kad ir protas yra prekė. Jis skyrėsi nuo proto. Parduodantis savo protą ir sulaukęs penkiasdešimties ar šešiasdešimties metų amžiaus dar būna savo jėgų žydėjime, o jo prekės siekia aukštesnes kainas nei bet kada anksčiau. Bet darbininkas persidirba ar palūžta dar būdamas keturiasdešimt penkių ar penkiasdešimties metų amžiaus. Pabuvau visuomenės dugne ir man ten gyventi nepatiko. Vamzdžiai ir nuotekos buvo nešvarios, o kvėpuojamas oras buvo prastas. Jei ir negalėjau gyventi visuomenės svetainės aukšte, tai bent jau galėčiau pamėginti apsigventi jos palėpėje. Tai tiesa, dieta ten kukli, bet nors oras grynas. Tad nusprendžiau nebepardavinėti jėgų ir tapti parduodančiu protą.

Tada karštai ėmiau siekti žinių. Sugrįžau į Kaliforniją ir atsivėriau knygas. Taip rengdamas save tapti proto pardavėju, negalėjau išvengti pasinėrimo į sociologiją. Ten, tam tikroje knygų kategorijoje, radau moksliškai suformuluotas paprastas sociologines koncepcijas, kurias buvau išdirbęs pats. Kiti ir didesni protai dar iki mano gimimo išplėtojo viską, ką aš galvojau – ir dar daug daugiau. Suvokiau, kad esu socialistas.

Socialistai buvo revoliucionieriai, siekę nuversti esamą visuomenę ir iš jos medžiagos pastatyti ateities visuomenę. Ir aš buvau socialistas ir revoliucionierius. Prisijungiau prie darbo klasės ir inteligentų revoliucionierių grupių ir pirmą kartą įėjau į intelektualinį gyvenimą. Čia radau ryškius intelektus ir puikius protus; nes čia susitikau stiprius ir budriai mąstančius, juodarankius darbininkų klasės atstovus; pamokslautojus be sutanų, pernelyg plačius savo krikščionybėje bet kokiam Mamonos garbintojų susirinkimui; profesorius, sulaužytus universitetinio paklusnumo valdančiajai klasei rato ir išmestais už tai, kad skubėjo savo žinias pritaikyti žmonių reikalams.

Čia taip pat radau šiltą tikėjimą žmogumi, švytintį idealizmą, nesavanaudiškumo, pasiaukojimo ir kankinystės saldumą – visus nuostabius, geliančius dvasios dalykus. Čia gyvenimas buvo švarus, kilnus ir gyvas. Čia gyvenimas reabilitavosi, tapo nuostabus ir šlovingas; ir aš džiaugiausi, kad gyvenu. Aš bendravau su liepsnaširdžiais žmonėmis, kuriems žmogus, jo siela ir kūnas brangesni nei doleriai ir centai ir kuriuos alkano vaiko verksmas jaudina labiau nei triukšmas dėl prekybinės ekspansijos ir pasaulio valdymo. Aplink save aš regėjau kilnius poelgius ir didvyriškus siekius, ir mano dienos buvo saulėtos, o naktys – žvaigždėtos, jų vaiskioje liepsnoje prieš mane blizgėjo šventojo Gralio taurė – simbolis kenčiančios, išnaudojamos žmonijos, kuri bus išgelbėta ir išvaduota iš kančių

Ir aš, vargšas kvailys, visa tai palaikiau esant tik menku paragavimu gyvenimo džiaugsmų, kuriuos rasčiau virš savęs visuomenėje. Netekau daugelio iliuzijų nuo tų laikų kai skaitydavau „Pajūrio bibliotekos“ noveles Kalifornijos rančoje. Man buvo lemta netekti daugelio iliuzijų, kurias dar turėjau.

Kaip prekiautojas savo protu, buvau sėkmingas. Visuomenė man atvėrė savo portalus.  Įžengiau tiesiai į svetainės kambarį ir greitai  augo mano nusivylimas. Sėdausi vakarieniauti su visuomenės viešpačiais ir su jų žmonomis bei dukterimis. Pripažįstu, moterys buvo aprengtos gražiomis suknelėmis; bet savo naiviai nuostabai supratau, kad jos padarytos iš to paties molio kaip ir visos kitos moterys, kurias pažinojau dugne. „Pulkininko dama ir Džiudi O‘Greidi po savo oda buvo seserys“[3] – ir po savo suknelėmis.

Tačiau mane sukrėtė ne tiek tai, kiek jų materializmas. Tiesa, šios puikiomis suknelėmis apsirengusios gražios moterys plepėdavo saldžius mažučius idealus ir mielas mažas morales; bet nepaisant jų plepalų, vyraujantis jų gyvenimo raktas buvo materialistiškas. Ir jos taip sentimentaliai savanaudiškos! Jos padėdavo įvairioms gražioms labdarėlėms ir apie tai girdavosi, kai tuo pačiu jų valgytas maistas ir dėvėti gražūs rūbai buvo pirkti iš vaikų ir nepakenčiamomis sąlygomis atliekamo vergiško darbo krauju ir netgi iš pačios prostitucijos teikiamų dividendų. Kai tik paminėjau šiuos faktus, savo nekaltumu tikėdamasis, kad šios Džiudi O‘Greidi seserys iš karto nusiims savo kraujo spalvos šilkus ir pauošalus, jos užsidegė, supyko ir skaitė man pamokslus apie tai, kaip visą vargą visuomenės dugne sukelia netaupumas, girtuokliavimas ir vidinis ištvirkimas. Kai paminėjau, kad negaliu įžvelgti, kaip šešiamečio vaiko netaupumas, nesivaldymas ir ištvirkimas verčia jį kas naktį dirbti dvyliką valandų pietuose įrengtame medvilnės verpimo fabrike, šios Džiudi O‘Greidi seserys užsipuolė mano privatų gyvenimą ir išvadino „agitatoriumi“ – lyg tai iš karto išspręstų ginčą.

Ne geriau man sekėsi ir su pačiais viešpačiais. Tikėjausi rasti žmones, kurie švarūs, kilnūs ir gyvi, kurių idealai irgi švarūs, kilnūs ir gyvi. Nuėjau tarp aukštus postus užėmusių vyrų – dvasininkų, politikų, verslininkų, profesorių ir redaktorių. Su jais valgiau mėsą, gėriau vyną, važinėjausi automobiliais ir juos studijavau. Tiesa, pamačiau, kad daugelis iš jų ir buvo švarūs ir kilnūs; bet, su retomis išimtimis, jie nebuvo gyvi. Esu tvirtai įsitikinęs, kad išimtis galėčiau suskaičiuoti ant savo dvejų rankų pirštų. Kur jie nebūna gyvi supuvimu, miklūs nešvariu gyvenimu, jie tebūna nepalaidoti numirėliai – švarūs ir kilnūs, lyg gerai išsilaikiusios mumijos – bet ne gyvi. Ryšy su tuo galiu ypatingai paminėti savo sutiktus profesorius, žmones, atitinkančius tą dekadentišką universitetų idealą – „beaistrį beaistrio intelekto siekimą“.

Sutikau vyrų, kurie iššaukdavo Taikos karaliaus [4] vardą savo smerkiančiose kalbose prieš karą, bet tuo pačiu dėdavo šautuvus į streikininkus jų pačių fabrikuose šaudžiusių Pinkertonų [5] rankas. Sutikau žmonių, nenuosekliai besipiktinusių komercinėmis pramoginėmis kovomis, bet tuo pat metu užsiėmusių sanitarinių reikalavimų neatitinkančio maisto pardavinėjimu, kuris kasmet pražūdydavo daugiau vaikų nei buvo nužudęs krauju rankas susitepęs Erodas.

Viešbučiuose, klubuose, namuose, miegamuose vagonuose ir gultuose kalbėjausi su pramonės šulais ir stebėjausi jų intelektualiniu siaurumu. Kita vertus, pastebėjau, kad biznio prasme jų intelektas būna neįprastai išsivystęs. Taip pat pastebėjau, kad, kiek tai lietė biznį, jų moralė buvo nulinė.

Šis delikatus, aristokratiškos išvaizdos ponas buvo marionetinis direktorius ir slapta našles bei našlaičius apiplėšinėjusios korporacijos įrankis. Šis ponas, rinkdavęs puikius leidinius ir buvęs ypatingu literatūros blogėju, mokėdavo duoklę storaveidžiam, tamsiam vietiniam šuleriui. Šis patentuotos medicinos reklamas leisdavęs, bet savo laikraštyje nedrįsdavęs išpublikuoti tiesos apie minimus patentuotus medikamentus, redaktorius mane išvadino niekingu demagogu dėl to, kad aš jam pasakiau, jog jo politinės ekonomijos žinios pasenusios, o jo biologija pasilikusi Plinijaus laikuose.

O toks senatorius buvo bjauraus, neišsilavinusio šulerio įrankis, vergas ir marionetė; taip pat ir vienas gubernatorius bei kitas Aukščiausiojo teismo teisėjas; ir visi trys nemokamai važinėdavo traukiniais. Kitas žmogus, blaiviai ir rimtai kalbantis apie idealizmo grožį ir dievo gerumą, kątik išdavė savo draugus biznio sutartyje. Dar vienas žmogus, tikras bažnyčios sąnarys ir rimtas indėlininkas į religines misijas užsienyje, versdavo savo krautuvės merginas pusvelčiui dirbti dešimt valandų per dieną, taip tiesiogiai skatindamas prostituciją. Universitetuose vietas skirdavęs žmogus dėl dolerių ir centų melagingai liudijo teisme. O vienas geležinkelių magnatas sulaužė savo, kaip vyro ir krikščionies, garbės žodį, suteikdamas slaptą nuolaidą vienam iš dvejų mirtinai tarpusavyje konkuravusių pramonininkų.

Visur buvo tas pats – nusikaltimai ir išdavystės, išdavystės ir nusikaltimai – žmonės, kurie gyvi, bet nei švarūs, nei kilnūs, arba žmonės, kurie švarūs ir kilnūs, bet ne gyvi. Tada buvo didelė, beviltiška masė nei kilnių, nei gyvų, bet tiesiog švarių. Ji nenusidėdavo aktyviai ar tyčia; bet ji nusidėdavo pasyviai ir abejingai, tyliai priimdami esamą nedorybę ir iš jos pelnydamiesi. Jei jie būtų kilnūs ir gyvi, jie nebūtų abejingi ir atsisakytų dalintis išdavysčių bei nusikaltimų nešamu pelnu.

Suvokiau, kad man nepatiko gyventi visuomenės salone. Intelektualiai nuobodžiavau. Morališkai ir dvasiškai buvau pasišlykštėjęs. Prisiminiau savo intelektualus ir idealistus, savo pamokslautojus be sutanų, sulaužytus profesorius ir švariai mąstančius, klasiškai sąmoningus darbo žmones. Prisiminiau savo dienas ir naktis saulės ir žvaigždžių šviesoje, kurioje visas gyvenimas buvo saldi nuostaba, dvasinis nesavanaudiškų nuotykių ir etinės romantikos rojus. Ir priešais save regėjau vis liepsnojantį ir degantį Šventąjį Gralį.

Tad sugrįžau į darbininkų klasę, kurioje gimiau ir kurioje buvo mano vieta. Aš daugiau nebenoriu ropštis į viršų. Puošnūs visuomenės rūmai virš mano galvos manęs nebežavi. Mane domina būtent šio pastato pamatas. Štai jame noriu dirbtis petys į petį, ranka rankoje su inteligentais, idealistais ir klasiškai susipratusiais darbininkais, kartas nuo karto išjudinant ir išsiūbuojant visą tą pastatą. Vieną dieną, kai turėsime užtenkamai rankų ir svertų, mes jį nuversime kartu su visu jo supuvusiu gyvenimu ir nepakastais numirėliais, su jo siaubingu savanaudiškumu ir purvinu materializmu. Po to mes iškupsime rūsius ir pastatysime naują būstą žmonijai – tokį, kuriame nebebus saloninio aukšto išrinktiesiems, o kuriame visi kambariai bus šviesūs ir gaivūs, kuriame kvėpuojamas oras bus švarus, kilnus ir gyvas.

Tokią matau ateitį. Aš žiūriu į priekį ir tikiu – ateis laikais, kai žmogaus veiklą kreips kažkas aukštesnio ir didingesnio, kuomet žymiai aukštesnis stimulas, nei siekis prikimšti pilvą – o būtent tai ir yra dabarties stimulas – skatins žmogų veikti. Aš įsitikinęs, kad dvasinis grožis ir nesavanaudiškumas nugalės bjaurų šiandienos rajumą. Pagaliau, aš tikiu darbininkų klase. Kaip tarė vienas prancūzas: „Laiko laiptinė vis aidi nuo garso kylančių klumpių ir išblizgintų batų, besileidžiančių žemyn.

– Niutonas, Ajova. 1905 m. lapkritis

Šaltinis: Marksisto biblioteka

[1] Angliškai – „merchant prince“ („pirklys-princas“), t. y. pirklys, dėl disponavimo savo kapitalu turintis ženklią įtaką politiniams reikalams.
[2] „Austrių piratai“ – nelegaliu austrių gaudymu užsiėminėję asmenys. XIX amžiaus antrojoje pusėje, iki monopolistinių firmų įsiviešpatavimo austrių rinkoje, Jungtinėse Valstijose šituo daugiausia versdavosi privatūs asmenys, jų tarpe ir Dž. Londonas; tarp austrių ieškotojų vykdavę konfliktai buvo pavadinti „Austrių karais“ („Oyster wars“).
[3] Citata iš Radjardo Kiplingo eilėraščio „Pulkininko dama ir Džiudi O‘Greidi“ (Judy O‘Grady); Džiudi O‘Greidi buvo tarp britų kareivių veikusi prostitutė XIX a. Britanijos kolonizuotoje Indijoje.
[4] Turimas omeny Jėzus Kristus.
[5] Alenas Pinkertonas (Allan Pinkerton) (1819 – 1884) – škotų kilmės Amerikos detektyvas ir šnipas, įsteigęs „Pinkertono“ detektyvų agentūrą.