KLAUSIMAI IR ATSAKYMAI APIE KOMUNIZMĄ

1. Komunizmas neįmanomas, nes žmonės yra godūs.

Tie, kurie tai teigia, visiškai neatsižvelgia į visuomenės sąmonės kintamumą. Žmonės nėra iš prigimties godūs lygiai taip pat, kaip jie nėra, pavyzdžiui, iš prigimties matriarchato arba patriarchato šalininkai. Žmonės yra tokie, kokiais juos paverčia objektyvios sąlygos. Kažkada viešpatavęs matriarchatas buvo sąlygotas to, kad moterys pirmykščiame ūkyje atliko pagrindines visuomeninės gamybos funkcijas. Atsiradus gyvulininkystei, besivystant žemdirbystei ir pradedant naudoti metalus, iškilo vyriškas darbas, o moters vaidmuo tapo antraeiliu. Tai sąlygojo patriarchato atsiradimą ir įsitikinimą, kad moterys iš prigimties yra antrarūšės būtybės. Tokie reiškiniai patvirtina nenuginčijamą marksizmo klasikų teiginį – būtis apsprendžia sąmonę.

Lygiai kaip ir visi visuomeniniai reiškiniai, godumas taipogi yra sąlygojamas tam tikrų objektyvių ekonominių sąlygų. Iliuzija, kad žmogaus poreikiai yra begaliniai, kad žmogus iš prigimties yra godus ir jei tik galės, savinsis vis daugiau ir daugiau, kyla iš to, kad mes gyvename trūkumo pasaulyje. Šį trūkumą sukelia esama ekonominė santvarka – kapitalizmas. Milijonai žmonių pasaulyje gyvena skurde. Labiau išvystytose šalyse, kuriose daliai žmonių pavyksta daugiau ar mažiau materialiai apsirūpinti, jie nėra užtikrinti rytojumi ir yra priversti pastoviai galvoti apie savo išlikimą. Mažytė pasaulio visuomenės dalis gyvena turte, sukauptame didžiąja dalimi kitų sąskaita. Nors ji trūkumo nejaučia, teoriškai net ir prieš ją yra galimybė dėl kokių nors priežasčių to turto netekti. Todėl net ir ji siekia kaip galima daugiau sukaupti. Tačiau keičiantis ekonominėms sąlygoms iš pagrindų, kai nelygybę sąlygojanti privati gamybos priemonių nuosavybė suvisuomeninama ir panaikinamas svetimo darbo išnaudojimas, t. y. socializmas pakeičia kapitalizmą, tam tikras materialinių gerybių kiekis, būtinas normaliam gyvenimui, garantuojamas visiems ir rytojus tampa užtikrintas. To pasėkoje keičiasi ir visuomenės sąmonė – godumas ima atkristi kaip būtina priemonė išgyventi ir apsirūpinti ateičiai. Teorinėje komunizmo santvarkoje, kuri seka po socializmo ir pasižymi absoliučia materialinių gerybių gausa, godumas išnyksta apskritai.

Imkime, pvz., orą. Jis būtinas palaikyti gyvybei. Techniškai įmanoma kaupti orą deguonies balionuose, kurie būtini dirbant po vandeniu ir pan. Tačiau tai išimtiniai atvejai ir paprastai žmogui pakanka to oro, kurį gali įkvėpti pats, be jokių specialių priemonių. Ties pastaruoju variantu trumpam apsistokime. Taigi, vargu ar atrasime tokį turtuolį, kuris kauptų, savintųsi kuo daugiau oro. Prisistatytų pilną sandėlį deguonies balionų ir vaizduotų koks turtingas esąs pasisavinęs tiek oro. Esą štai, dabar šitas oras MANO, nedrįskite jo liesti. Jam, kaip ir jo išnaudojamam darbininkui, visiškai užtenka to oro, kurį jis pats įkvepia į plaučius, taip sakant pasisavina, „privatizuoja“. Imkime kitą pavyzdį: vanduo. Galime pasidžiaugti, kad esame iš tos mažumos pasaulio gyventojų, kuriems geriamasis vanduo yra lengvai pasiekiamas ir kainuoja nykstamai mažai. Todėl visai nėra reikalo to vandens kiek įmanoma daugiau savintis, laikyti namuose pilnus jo kibirus ir taip ruoštis „sausrai“. Tuo tarpu didžioji pasaulio gyventojų dalis susiduria su vienokiomis ar kitokiomis problemomis apsirūpinant geriamuoju vandeniu. Todėl žmogus, žinodamas kad vandens rytoj gali ir nebūti, šiandien stengsis jo sukaupti kiek įmanoma daugiau.

Viena iš esminių komunizmo idėjų yra materialinių gėrybių gausa, kai visos materialinės gėrybės taps tokiomis, kokiomis dabar mums yra oras ir vanduo: žinome, kad visada jų gausime nemokamai ir todėl visai nėra jokio reikalo jų kaupti. Galime jų suvartoti kiek pajėgiame, tačiau pajėgiame ne tiek jau daug.

Taigi, komunizme negresiant skurdui, bedarbystei, benamystei, badui ir pan. nebus jokio reikalo imti savo žinion daugiau gėrybių, nei pajėgiame suvartoti. Žmogus žinos, kad šių gėrybių bus pakankamai visados, tad jų nesisavins daugiau nei reikia esamu momentu. Tuomet paimti savo žinion daug transporto priemonių bus tas pats, kaip dabar pilnus savo namus prisistatyti deguonies balionų ir didžiuotis kad čia – MANO. Taip išnyksta prielaidos godumui.

2. Jeigu komunizmas toks geras, tai kodėl potarybinėje erdvėje, Kuboje ir pan. žmonės gyveno arba gyvena taip blogai?

Visų pirma, reikia skirti socializmą nuo komunizmo. Socializmas yra tik pereinamoji pakopa į komunizmą ir ji nežada tų gerybių, kurios būdingos komunizmui. Komunizmas dar nebuvo sukurtas niekur pasaulyje.

Visų antra, socializmo susikūrimas atskirose valstybėse XX amžiuje buvo pirmas istorijoje atvejis, kada žmonės ne pakluso akliems ekonominiams dėsniams, o pabandė panaudoti juos savo naudai, patys viešpatauti prieš juos. Pirmas blynas visuomet prikepęs, sako liaudies išmintis, ir nereikia stebėtis, kad pirmieji socializmo modeliai nebuvo visiškai be trūkumų. Tačiau kvaila būtų nusisukti nuo tokių bandymų, nes tai sustabdytų progresą. Kažkada žmogus paklūsdavo akliems gamtos dėsniams, nes jų nesuprato. Jis galvojo, kad gamtą valdo aukštesnės jėgos ir todėl joms privalu paklūsti, o savo primityvioje kūdikystėje – būdamas dar pusiau beždžionė – jis apskritai nemokėjo kištis į gamtą. Tačiau laikui bėgant žmogus išmoko viešpatauti prieš ją, ir tik dėka to dabar yra tokie dalykai, kaip kad kompiuteris, prie kurio dabar sėdime. Dėka to mums nebereikia bijoti žaibų, kadangi žinome, iš kur jie atsiranda, ir galime juos neutralizuoti pastatę žaibolaidžius. Žmogus išmoko kištis į gamtą, sąmoningai keisti ją savo naudai. Lygiai taip pat žmogus su marksizmo atsiradimu nebepaklūsta akliems ekonominiams procesams – jis pradeda sąmoningai kištis į šią sferą bandydamas ją pažaboti ir pakeisti, moksliškai suprasdamas jos esmę kaip kad buvo suprasta metalų arba elektros esmė. Pirmas toks didis bandymas buvo TSRS susikūrimas, kuris suteikė neįkainojamo patyrimo, iš kurio reikia mokytis, o ne numoti į jį ranka atsiduodant aklai „laisvosios rinkos rankai“.

Visų trečia, ar tikrai žmonės prie socializmo gyveno „taip blogai“? Tarybų Sąjungoje vyko milžiniškas pramonės bumas, kol kapitalistinis pasaulis merdėjo Didžiojoje depresijoje. O tai reiškia, kad žmonės turėjo darbą. Niekur pasaulyje nebuvo tokio socialinio užtikrintumo kaip Tarybų Sąjungoje – kapitalistiniame pasaulyje socialinės garantijos ėmė vystytis tik vėliau, kai buržuazija išsigando, kad revoliucija gali įvykti ir jos valstybėse. Nors, kaip dabar akivaizdžiai rodo praktika, tai buvo laikina.

Su dabartiniu kapitalizmu galima palyginti ir vėlesnius socializmo laikotarpius. Paimkime butų statybą. Pvz., 1985 m. Tarybų Lietuvoje buvo pastatyta 28,8 tūkst. butų. 1986 m. – 31 tūkst. Visų butų naudingas plotas: 1985 m. – 1,84 mln. kv. m., 1986 m. – 1,96 mln. kv. m. Apskritai 1961-1965 m. pastatyta 105,8 tūkst. butų. 1966-1970 m. – 156,2 tūkst.; 1971-1975 m. – 183,2 tūkst.; 1976-1980 m. – 161,4 tūkst.; 1981-1985 m. – 147 tūkst. Vadinasi, žmonės masiškai gaudavo kur gyventi. O 2005 m. kapitalistinėje Lietuvoje pastatyta viso labo 5,9 tūkst. butų, 2006 m. – 7,3 tūkst. Butų naudingas plotas 651,6 tūkst. kv. m. ir 770,8 tūkst. kv. m. atitinkamai. Be to, juos įsigyti galėjo tik daugiau uždirbantys. Nepaisant to, dabar, prasidėjus kapitalizmo krizei, sustojo ir šios menkos statybos. Antras pavyzdys galėtų būti išlaidos maistui. Devintajame dešimtmetyje Tarybų Sąjungoje maistui tekdavo apie 30 proc. išlaidų, tuo tarpu kai kapitalistinėje Lietuvoje tenka 40 ir daugiau proc. (negalima pamiršti ir didžiulių turtinių skirtumų, kurių nebuvo prie socializmo ir kurie dabar iškreipia šias vidutines statistikas, tad jei nurašyti turtinguosius sluoksnius, šis procentas išaugtų dar labiau). Trečiam pavyzdžiui galima pateikti bendrus ekonominius duomenis. Lietuvos BNP dinamika:

1989 m. +1,5 % 1990 m. -5,0 % 1991 m. -5,7 % 1992 m. -21,3 % 1993 m. -16,2 % 1994 m. -9,8 % 1995 m. +3,3 % 1996 m. +4,7 % 1997 m. +7,3 % 1998 m. +5,1 % 1999 m. -4,2 % 2000 m. +2,2 %

Duomenys rodo, kad po 90-ųjų pirmos pusės kritimo žemyn iki pat 2000 m. ekonomika taip ir neatkūrė tarybinio BNP lygio. Oficialiais duomenimis, Lietuvos BNP 2000 m. sudarė 62 % 1989 m. (o tai toli gražu ne geriausi TSRS metai) lygio. Ir nereikia pamiršti, kaip jis netolygiai pasiskirsto prie kapitalizmo, ko nebuvo tarybiniais laikais. Dabar 10 proc. turtingiausių ir 10 proc. skurdžiausių Lietuvos gyventojų pajamos skiriasi 10-12 kartų. Galima paimti ir BVP rodiklį. Nors buržuaziniai ekonomistai 2006 m. paskelbė esą 2005 metais BVP pasiekęs 1990 m. lygį, nepriklausomi ekspertai paskaičiavo, kad iš tikrųjų tų metų BVP siekia viso labo 55 proc. 1990 metų lygio.

Šie duomenys paneigia ne tik tai, kad tada buvo blogiau, bet ir tai, kad socializmas neva kaltas dėl potarybinės erdvės suirutės ir atsilikimo nuo pirmaujančių kapitalistinių valstybių. Gal tai būtų tiesa, jei tarybinis laikotarpis būtų buvęs vienas didelis nuosmukis. Tačiau tiesa yra ta, kad pragyvenimo lygis smuko dėl socializmo žlugimo, kaip šio žlugimo ir netolygaus gerybių pasiskirstymo prie kapitalizmo pasekmė, o ne dėl paties socializmo egzistavimo.

Kita vertus, kapitalizmas egzistuoja ne tik JAV ir Vakarų Europoje, jis egzistuoja ir Lotynų Amerikoje arba arabų pasaulyje, kur tarybinių socialistinių respublikų nebuvo ir kur pragyvenimo lygis dar žemesnis nei sugriautoje potarybinėje erdvėje. Taigi, ne socializmas yra jų atsilikimo priežastis. Imperializmo centrai dažnai klesti skurdžios periferijos sąskaita ir Lietuvai kapitalistiniame pasaulyje, sprendžiant pagal smetonmečio ekonominius duomenis, buvo paliktas periferijos, o ne imperialistinio centro dalies vaidmuo. Todėl klaidinga yra lyginti dabartinę mūsų padėtį su pirmaujančiomis kapitalistinėmis valstybėmis. Norint pamatyti tikrovę atitinkantį vaizdą, mūsų padėtį reiktų lygynti su atsilikusiomis šalimis.

Buržuazinė tarpukario Lietuva įvairiais atžvilgiais buvo panaši į dalį Lotynų Amerikos valstybių. Palyginkime su Ekvadoru. Ir Ekvadoras, ir tuometinė Lietuva pasižymėjo politiniu nestabilumu ir valstybiniais perversmais arba bandymais juos padaryti, abi šalys pasižymėjo ryškiais turtiniais kontrastais ir didelės gyventojų dalies skurdu, abiejose viešpatavo užsienio kapitalas ir, svarbiausia, abiejų ekonomika buvo agrarinio pobūdžio su atsilikusia technika ir mažu darbo našumu. 1939 m. 77 proc. Lietuvos gyventojų gyveno kaime. Tai reiškia, kad miestų pramonė buvo menka, didžioji gyventojų dalis buvo užimta kaime, o kartu jame buvo pigi darbo jėga, o tai savo ruožtu reiškė žemą pragyvenimo lygį. Ekvadore 1940 m. šis rodiklis sudarė 75 proc. Tačiau jau 1970 m. Tarybų Lietuvos kaimo gyventojų skaičius sumažėjo iki 49 proc. Tai reiškia, kad buvo plėtojama miesto industrija, kurioje buvo užimta vis didesnė gyventojų dalis. Tuo tarpu tai pačiais 1970 m. Ekvadoro kaimo gyventojų procentas sumažėjo viso labo iki 60 proc. Tarybų Lietuvoje šis procesas vyko toliau ir 1988 m. čia kaime gyveno jau 33 proc. Tuo tarpu Ekvadore 1990 m. kaimo gyventojų buvo dar 43 proc. Dabar galime palyginti su Prancūzija. Joje miesto gyventojų skaičius viršijo kaimo dar 1930 m. Tarybų Lietuva, kaip minėta, šį lygį pasiekė dar 1970 m., t.y. per 30 metų po socializmo kūrimo pradžios. Ekvadoras tuo tarpu vystėsi dvigubai lėčiau. Mes sėkmingai vijomės Prancūziją pagal šį rodiklį ir 80-ųjų pabaigoje nuo jos atsilikom mažiau nei 8 proc. – 1990 m. Prancūzijos kaime gyveno virš 25 proc. gyventojų. Tuo tarpu mums būnant europietiškuoju ekvadoru šiuo laikotarpiu Lietuvos miesto gyventojų skaičius būtų dar neseniai viršijęs kaimo. Tad jei ne tarybinis laikotarpis, dabar greičiausiai gyventume ne kaip Vakarų Europoje, o už centus dirbtume kokio nors lietuviško latifundisto, mūsiškai tariant – buožės, laukuose.

O net jei kalbėti apie pirmaujančias kapitalistines valstybes ir tai, kad Tarybų Sąjungai tekdavo jas vytis, tai negalima pamiršti, kokiomis sąlygomis ji vystėsi. Vakarai ne iš nieko nepaveldėjo tokio atsilikimo, kokį Tarybų Sąjunga paveldėjo iš carinės Rusijos. Ar kapitalistinis pasaulis išgyveno tokius sugriovimus, kuriuos Tarybų šaliai atnešė Didysis Tėvynės karas? Lygiai taip pat kapitalistinis pasaulis neišgyveno tokių sugriovimų, kuriuos atnešė Pirmas pasaulinis karas, Pilietinis karas, ekonominė blokada ir intervencija kartu paėmus. Socializmas vystėsi ne tik neturint patyrimo, bet ir labai sunkiomis sąlygomis. Nepaisant to, per keletą dešimtmečių socializmas sukūrė beveik tiek pat, kiek kapitalizmas per keletą šimtmečių.

O kalbant apie tokias valstybes, kaip Kuba arba Šiaurės Korėja, taipogi negalima pamiršti, kokiomis sąlygomis tenka egzistuoti šiems nykštukams. Jeigu didžiulė Tarybų Sąjunga turėjo visus gamtinius resursus ir galėjo apsirūpinti, Kuba arba Šiaurės Korėja yra žymiai jautresnės ekonominėms blokadoms, kurios joms nuolat įvedamos ir stabdo vystymąsi.

3. Jeigu komunizmas/socializmas toks geras, tai kodėl darbo žmonės nesukuria jo tiesiog dabar?

Apie tai, kad nuo tam tikrų blogybių supratimo yra toli iki sąmoningo siekimo jas panaikinti, užsiminė dar marksizmo klasikas G. Plechanovas savo brošiūroje apie materialistinį istorijos supratimą. Tada jis rėmėsi carinės Rusijos valstiečių šeimų pavyzdžiu: „...didelėse valstiečių šeimose... gimstančio kapitalizmo įtakoje atsirasdavo nevienodų įvairiems šeimos nariams naujų uždarbio šaltinių. Įprasta šeiminė teisė tada virsdavo varžtu daugiau už kitus uždirbantiems laimingiesiems. Bet šitie laimingieji visai ne taip lengvai ir ne taip greitai pasiryžo sukilti prieš senąjį paprotį. Ilgą laiką jie tiesiog gudraudavo, slėpdami nuo vyresniųjų dalį uždirbtų pinigų. Bet naujoji ekonominė tvarka palaipsniui stiprėjo, senoji šeiminė buitis vis labiau ir labiau klibo; jos panaikinimu suinteresuoti šeimos nariai vis aukščiau ir aukščiau kėlė galvą; atsiskyrimai vis dažnėjo, ir, pagaliau, senasis paprotys išnykdavo...“. Taigi, reikia laiko, kol materialiniai faktoriai paveikia žmonių psichologiją. Lygiai taip pat darbo žmonės, suprasdami kapitalizmo blogybes, ne iškart sąmoningai pradeda siekti jo panaikinimo. Kurį laiką jie gali misti reformistinėmis iliuzijomis, kad kapitalizmą galima pagražinti. Bet anksčiau ar vėliau pakeitimų būtinumo suvokimas dėka materialinių faktorių ateina. Tai įvyksta augant klasiniam susiskaldymui ir smarkiai blogėjant darbo žmonių materialinėms sąlygoms, ypač kai tokios sąlygos užsitęsia, kai darbo žmonės savo kasdieniame gyvenime per materialinius sunkumus akivaizdžiai pajunta, kokia svetima jiems yra esama ekonominė santvarka ir politinis režimas. Tai radikalizuoja darbo mases, jos tampa imlios idėjoms apie radikalias permainas. Genamos esamų ekonominių santykių neteisybės ir iš jų atsirandančių materialinių sunkumų, darbo masės atsikrato iliuzijų apie galimybę pagražinti šiuos santykius – jos ima siekti šių santykių panaikinimo.

Tačiau tokios situacijos negali susidaryti ir nesusidarydavo kasdien. Po 1848 m. revoliucijos praėjo daugiau nei 20 metų iki 1871 m. Paryžiaus Komunos. Po šios praėjo virš 30 metų, kol 1905 m. įvyko revoliucija Rusijoje. Nors vargu ar kas ims teigti, kad per tuos 30 metų darbininkai gyveno gerai ir nesuprato kapitalizmo blogybių. Pagaliau praėjo dar virš 10 metų, kol 1917 m. Rusijoje įvyko Didžioji Spalio socialistinė revoliucija, po kurios revoliucijos nusirita iki Vakarų Europos, kur yra nuslopinamos. Todėl nieko nereiškia tas faktas, kad revoliucijos nėra dabar, lygiai kaip jis nieko nereiškė XIX a. pabaigoje. Revoliucinei situacijai susidaryti turi susidėti labai daug aplinkybių, kurios, nepaisant to, anksčiau ar vėliau susideda. Esant klasinei visuomenei, revoliucinės situacijos susidaro periodiškai. Verta pastebėti, kad nors XX a. antroje pusėje Vakarų kapitalizmas sugebėjo smarkiai sumažinti klasinę trintį, dabar, kai jis vėl dėsningai atsidūrė krizėje, kaip tai jau yra buvę, ir vėl aštrėja socialinė padėtis, vėl kuriasi sąlygos susidaryti revoliucinei situacijai. Iš pat pradžių nesunku buvo numatyti, kad „alkanųjų sukilimai“ neapsiribos vadinamuoju trečiuoju pasauliu. Riaušės jau įvyko Islandijoje ir Rytų Europoje, netgi mūsų apatiškoje Lietuvoje. Ukrainos darbininkai imasi vis radikalesnių priemonių ir netgi pasitaiko valstybinių įstaigų užėmimų.

Yra dar vienas faktorius, kuris stabdo pakeitimų būtinumo suvokimą. Nors daug darbininkų jau pajuto, kokia neteisinga yra šiandieninė kapitalizmo sistema, buržuazija seniai laiko švietimą ir žiniasklaidą savo rankose. Šiomis visuomenės indoktrinacijos priemonėmis jie mus nuo mažens moko, kad komunizmas yra neteisingas ir blogas, ir kad kapitalizmui nėra jokios alternatyvos. Todėl žmonės auga tiesiog nežinodami, kas tas komunizmas, o taipogi mažai ką supranta apie kapitalizmą, kuris iškeliamas ant pjedestalo ir visaip garbinamas. Šį žmonių neapsišvietimą tam tikra prasme galima palyginti su viduramžišku tamsumu, kuomet visos visuomenės indoktrinacijos priemonės priklausė religinėms organizacijoms ir žmonės tikėjo velniais, raganomis ir dievais, kurių tariamai valiai paklūsdavo. Dauguma žmonių negali susipažinti su neatskiestomis alternatyviomis idėjomis, nes visi televizijos kanalai ir spauda priklauso buržuazijai. Alternatyvą tam gali suteikti tik komunistinio judėjimo, kuris turės savo informacijos priemones, atgimimas. Tačiau tarptautiniam komunistiniam judėjimui daug žalos buvo padaryta dar Stalino laikais, ne ką mažesnis smūgis jam buvo Tarybų Sąjungos žlugimas. Kad šis judėjimas atgimtų kaip rimta politinė jėga, reikia laiko ir, vėlgi, objektyvių materialinių sąlygų, kurios pamažu susidaro.

4. Kodėl komunistai tokie radikalūs ir negali be revoliucijų?

Lygiai taip pat galima būtų paklausti, kodėl buvo tokie radikalūs ir negalėjo be revoliucijų tie, kurie feodalinių monarchijų laikotarpiu stojo už demokratines laisves ir kapitalizmą. Esminis komunistų ir kokių nors konservatorių/liberalų/socialdemokratų skirtumas yra tas, kad jei pastarieji pasisako už kai kurias tos pačios kapitalistinės santvarkos formas, tai komunistai pasisako apskritai už naują santvarką. Santvarkos keitimas niekada istorijoje nebuvo paprastas ir ramus, nes kiekvienoje santvarkoje yra viešpataujanti klasė, kuri gyvybiškai suinteresuota jos išlaikymu. Didžioji buržuazinė Prancūzijos revoliucija XVIII a. pabaigoje taipogi įvyko todėl, kad feodalai ir monarchinė valdžia norėjo išlaikyti senąją santvarką ir tik ši revoliucija atvėrė kelią į respublikos sukūrimą bei kapitalizmą – aukštesniąją evoliucijos pakopą (tarp kitko, dabar mažai kas žino, jog JAV Pilietinio karo laikotarpiu tie, kurie stojo už vergijos panaikinimą, taipogi kai kada buvo vadinami radikalais). Ta pati esmė lieka ir kalbant apie perėjimą iš kapitalizmo į socializmą, tik šiuo atveju priešiškose stovyklose atsiduria ne feodalai ir buržuazija, o buržuazija ir proletariatas.

Žinoma, būtų gražu, jei viešpataujanti buržuazija leistų komunistams, kaip proletariatą vedančiai politinei jėgai, taikiai veikti per rinkimus, o juos laimėjus taikiai įgyvendinti pertvarkymus darbo žmonių naudai. Tačiau taip istorijoje retai kada atsitikdavo. 1917 m. savo “Balandžio tezėse” Leninas kalbėjo apie taikią revoliucijos raidą, dirbant su masėmis propagandinį darbą ir tokiu būdu iškovojant daugumą Tarybose. Tai bolševikams sekėsi, tačiau liepos demonstraciją Petrograde, kurioje dalyvavo pusė milijono žmonių (visi jie ėjo su bolševikų lozungais), Laikinoji vyriausybė paprasčiausiai iššaudė ir pradėjo represijas prieš bolševikus. Jiems teko pasitraukti į pogrindį, ko pasėkoje atėjus spaliui Tarybos su bolševikais priešakyje ginkluotu būdu paėmė valdžią. Į prievartą buvo atsakyta prievarta. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui komunistų populiarumas Graikijoje buvo absoliutus, tačiau su kapitalistinių Vakarų pagalba šioje šalyje buvo įtvirtintas fašistinis režimas, kuris kruvinomis priemonėmis slopino komunistinį judėjimą. Panašiai po karo atsitiko ir Italijoje, kurioje JAV kariškiai ir spec. tarnybos suėjo į sąjungą su vietine mafija ir jos ginkluotos gaujos rinkimų metu terorizavo gyventojus nurodydamos nebalsuoti už komunistus. Kai 1970 m. Čilės prezidentu tapo abstrakčia demokratija tikėjęs socialistas Aljendė ir pradėjo socialinius pertvarkymus, CŽV suėjo į sąjungą su Čilės generolais, kurių daugelis buvo kilę iš turtingų latifundistų, ir 1973 m. buvo įvykdytas kruvinas perversmas su liūdnai pagarsėjusiu Pinočetu priešaky. Šis perversmas pradėjo kelis dešimtmečius trukusią fašizmo epochą Čilėje. Kai kas piktinasi Kubos revoliucija, tačiau valdant diktatoriui Batistai apie rinkimus apskritai negalėjo būti kalbos ir revoliucija buvo vienintelis būdas įgyvendinti pribrendusias permainas. Tokių pavyzdžių, kuomet vienintelis kelias įgyvendinti pertvarkymus yra esamo režimo nuvertimas, daug, nes viešpataujanti klasė retai kada sutinka laisvanoriškai atsisakyti savo viešpatavimo, net jei darbo masės palaiko pertvarkymus.

Taigi, pati savaime revoliucija komunistams nėra stabas – ji pasirenkama dėl to, kad dažnai dėl esamo režimo veiksmų nieko kito nelieka, esantis režimas pats priverčia pasirinkti jo nuvertimo kelią. Tačiau tai nereiškia, kad Kompartijos iš principo atsisako dalyvauti rinkimuose. Esant galimybėms, jos rinkimuose dalyvaudavo praktiškai visada. Tai naudinga įvairiais atžvilgiais, tame tarpe ir užkariaujant mases. Bet tai tęsiasi tik tol, kol joms leidžiama veikti legaliai, kol joms netrukdoma vykdyti pertvarkymus, kol jos nėra represuojamos ir pan. O jeigu vis dėlto susidaro situacija, kuomet per rinkimus į valdžią atėjusiai Kompartijai nesutinkant buržuazijos pasipriešinimo pavyksta įgyvendinti socialistinius pertvarkymus, kaip kad 1948 m. Čekoslovakijoje, tada klasikinė prievartinė revoliucija iš apačios yra tiesiog nereikalinga. Tačiau tokie atvejai reti.

5. Kodėl nepabandžius tiesiog reformuoti kapitalizmą?

Viena vertus, šis socialdemokratiškas kelias būtų nebloga išeitis, jei jis nebūtų trumpalaikis istoriniu atžvilgiu. Tačiau jeigu lieka egzistuoti buržuazija, anksčiau ar vėliau ji neišvengiamai bandys atsikratyti didelių mokesčių privačiam kapitalui ir įvairių garantijų dirbantiesiems, nes visa tai varžo jos galimybes susikrauti didesnius turtus. Kas turi pinigus, tas užsako muziką, todėl politikai bet kokioje kapitalistinėje valstybėje tarnauja buržuazijai, ir jie įgyvendins šiuos poreikius. Tai galima pamatyti etalonu laikytoje Švedijoje, kurioje per pastaruosius keletą socialdemokratų valdymo dešimtmečių vyko laipsniška įvairių įmonių privatizacija, o dabar, esant valdžioje dešiniesiems, privatizacija įgijo didelius tempus, taipogi naikinamas socialinis sektorius. Tai yra logiškas pagražinto švediškojo kapitalizmo vystymosi tęsinys. Dar keliolika tokių metų ir iš garsiojo „švediško modelio“ nieko nebeliks. Nes nors ir pagražintas, kapitalizmas vis tiek lieka kapitalizmu su visais jam būdingais principais, kurie net ir patį gražiausią pagražinimo variantą galiausiai vėl paverčia laukine „laisvąja rinka“. Nepaisant to, reformuotam kapitalizmui, kaip ir bet kokiam kitokiam, būdingos periodinės krizės, kurios gali ilgai užsitęsti ir nuskurdina plačiąsias gyventojų mases. Todėl reformizmas yra per daug siauras ir trumpas kelias, kad galima būtų juo apsiriboti.

Kita vertus, pats reformizmo principas – tai bandymas sudaryti taiką ir santarvę kapitalizme tarp buržuazijos ir samdomų darbuotojų, kaip kalėjime tarp vierchų ir pažemintųjų. Kad neįvyktų socialinis sprogimas, vadinamieji vierchai turi daryti nuolaidų pažemintiesiems ir kažkiek jais rūpintis. Todėl vierchai nusprendžia mušti pažemintuosius ne dažniau kaip vieną kartą per dieną, be to, viena diena per savaitę bus laisva. Vierchai negalės pažemintiesiems padaryti kūno sužalojimų, kurie keltų pavojų gyvybei. Vierchai ne tik leis pažemintiesiems pasilikti minimalius gyvybinius poreikius atitinkantį maisto davinį, bet ir leis jiems kai kada sočiai ir skaniai pavalgyti – žinoma, tik kai kada, kol kalėjimo neištiks eilinė krizė. Ir štai socialbanditokratijos keliu laukinė „kalėjimo rinka“ tampa „socialiai orientuota” ir sukuriamas „socialinės gerovės kalėjimas“. Tad galime rinktis – arba gyventi kalėjime, kuriame vierchai „rūpinasi“ pažemintaisiais, arba apskritai likviduoti šį kalėjimą ir kurti visuomenę, kurioje žmonės išviso nevirsta vierchais ir pažemintaisiais.

6. Tačiau kapitalistinės valstybės žymiai labiau išsivysčiusios! Komunizmas/socializmas bus technologinis atsilikimas!

Kaip jau minėta, kapitalizmas egzistuoja ne tik JAV ir Vakarų Europoje, bet ir Urugvajuje, Gvatemaloje, Bangladeše ir t.t. Tad pati savaime ši santvarka dar nereiškia didelio išsivystymo. O kalbant apie pirmaujančias kapitalistines valstybes, tai jos turtingomis ir išsivysčiusiomis tapo pirmiausia dėka brutalaus kolonializmo, kuris de facto egzistuoja ir šiandien, tik įgijo naujas formas. Jų turtas laikosi ant atsilikusių valstybių skurdo, jų išnaudojimo. Nuo to kapitalistinė ekonomika netampa pranašesnė, nes apiplėšti negalinčią apsiginti valstybę nėra sunku. Išnaudoti pigią darbo jėgą trečiajame pasaulyje ir jos pagamintą produkciją pardavinėti dešimteriopai brangiau dar lengviau. Kita vertus, net ir išsivysčiusiose kapitalistinėse valstybėse prabanga ir didžiausiais technologiniais pasiekimais mėgaujasi tik mažas elitas, tuo tarpu dirbančiųjų masės to neturi ir daugiau ar mažiau yra išnaudojamos. Dar daugiau, mes gyvename laikotarpyje, kai dirbančiųjų masės pradeda prarasti net ir tai, ką jos turėjo (o tai istorijoje kartojasi periodiškai). To fone gėrėtis išoriniu pirmaujančių kapitalistinių valstybių blizgesiu netenka, nes bet kokie pasiekimai yra nieko verti, jei jis tarnauja siauram turtingųjų sluoksniui, o ne plačiosioms masėms.

Kalbant apie socialistinę ekonomiką, tai jos gyvybingumas istorijoje buvo parodytas jau ne kartą. Kaip jau buvo minėta, kai kapitalistinis pasaulis praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje merdėjo nuosmukyje ir depresijoje, Tarybų Sąjungoje vyko industrializacija, sukūrusi daugybę pramonės šakų ir sukūrusi milijonus darbo vietų. Į atsilikusį kaimą, kuris toks buvo nuo carinių laikų, buvo diegiamos naujos technologijos. Vis to pasėkoje sunkų carizmo atsilikimą paveldėjusi ir griuvėsiuose gulėjusi jauna Tarybų valstybė išvystė ekonomiką ir tapo ta valstybe, kuri sugebėjo laimėti Antrąjį pasaulinį karą – didžiausią karą žmonijos istorijoje. Trumpai tariant, industrializacijos ir kolektyvizacijos laikotarpiu Tarybų Sąjunga įvykdė technologinį šuolį, įveikė iš carizmo laikų paveldėtą technologinį atsilikimą. Todėl socializmas toli gražu nereiškia technologinio atsilikimo. Kad socialistinėje ekonomikoje galimi dideli technologiniai pasiekimai, rodo Tarybų Sąjungos karinė pramonė, kuri buvo geriau sutvarkyta už civilinę. 2004 m. Indijoje vykusiose karinėse pratybose „India Coup“ indai skraidė su tarybiniais MiG ir amerikiečių karinė aviacija patyrė visišką fiasko. Kaip vieną iš socializmo tariamo „atsilikimo“ iliustracijų galima prisiminti ir VEF gamyklą Rygoje, kuri turėjo visiškai automatizuotą valgyklą, kurioje patiekalus paruošdavo automatai, panašiai kaip dabar automate galima gauti kavos. Tokių dalykų net ir dabartiniais buržuaziniais laikais nepamatysi. Tarp kita ko galima prisiminti ir tai, kad pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, jau 1947 metais Tarybų Sąjungoje buvo panaikinta kortelių sistema. Tuo tarpu D. Britanijoje kortelių sistema buvo panaikinta tik 1955 m. Tai reiškia, kad socializmas sugebėjo greičiau už kapitalizmą atstatyti finansinę sistemą, gamybą ir produktų paskirstymą. Ir visi tarybinės ekonomikos pasiekimai buvo padaryti neplėsiant kitų šalių, ką darė stambios kapitalistinės valstybės tokiu būdu kurdamos sau gerovę. Visi šie pavyzdžiai rodo, kad nors buvusioje tarybinėje socialistinėje ekonomikoje kai kur trūko ūkiškumo, tai visai nereiškia, kad socializmas ar komunizmas yra tolygus atsilikimui – tai reiškia, kad šios santvarkos kūrybinės galios dar nebuvo iki galo atskleistos, nors ir tokiame lygyje jau spėjo parodyti savo plačias galimybes.

7. Komunizmas yra pikta ideologija, nes jis prieš demokratiją.

Komunizmas kaip tik siekia demokratijos, tačiau pirmiausia reikia išsiaiškinti, ką vadiname demokratija. Buržuazinis mokslas stengiasi nurašyti klasinį faktorių ir teigia, kad demokratija esanti antklasinė, t. y. demokratija esanti tiesiog demokratija. Tai neva partijų įvairovė, įvairios laisvės ir pan. Ir esanti diktatūra, kuri laisves užgniaužia. Daugiau jokių niuansų buržuazinis mokslas nemato. Tuo tarpu marksizmas pagrindinį dėmesį kreipia visai ne į šiuos formalumus, o į tai, kam politinė sistema iš tikrųjų tarnauja, kas iš tikrųjų turi valdžią. Jis nurodo, kad demokratija klasinėje visuomenėje neišvengiamai yra demokratija vienai klasei, ir ne demokratija kitai. Garsioji Atėnų vergovinė demokratija buvo demokratija vergvaldžiams, tačiau jokios demokratijos nebuvo vergų atžvilgiu. Viduramžių bajorinė demokratija, atsiradusi kai kuriose Europos valstybėse, buvo demokratija bajorams, tačiau nebuvo jokios demokratijos beteisiams baudžiauninkams. Lygiai taip pat dabartines demokratines respublikas, kuriose viešpatauja kapitalizmas, marksizmas nurodo kaip buržuazines demokratijas, t. y. tai demokratija pirmiausia buržuazijai. Ir taip yra nepaisant visų formalių laisvių ir teisių.

Kaip vieną iš buržuazinio mokslo deklaruojamo demokratizmo elementų paimkime visuotinę balsavimo teisę bei partijų įvairovę ir pasirenkime Vakarų – tariamo demokratijos bastiono – pavyzdžiu. Buržuazinis mokslas sako: visi turi lygią balsavimo teisę, žmonės gali išsirinkti tuos, kurie jiems patinka, o jei jie žmones nuvils, žmonės išsirinks kitus – tai tikroji demokratija. Tačiau yra toks anekdotas:

– Kada atsirado buržuazinė demokratija? – Tada, kai dievas atvedė Ievą pas Adomą ir tarė: „Rinkis žmoną“.

Kitaip tariant, ta partijų įvairovė ir žmogaus galimybė rinktis tarp jų balsuojant yra paprasčiausia fikcija, nes tos partijos faktiškai yra vienas kito klonai. Balsuodamas už vieną ar kitą buržuazinę partiją ar veikėją, rinkėjas galutiniame variante balsuoja už vieną ir tą pačią politinę jėgą, kuri atstovauja buržuaziją. 2007 m. Prancūzijos prezidento rinkimuose Sarkozy ir „socialistės“ Ruajal programos praktiškai neturėjo esminių skirtumų, o po šių rinkimų vadinamieji „socialistai“ ėmė kalbėti apie tai, kad reikia dar labiau pasisukti dešinėn. Arba kuo gi skiriasi socialdemokratai nuo visokių konservatorių, liberalų ir t. t.? Švedijoje socialdemokratai privatizaciją vykdė lėtai, o dabartinė dešinioji vyriausybė – greitai. Ir visas skirtumas. O esmė tame, kad privatizacija apskritai vyksta, kas rodo, kad ir tie, ir kiti tenkina privataus kapitalo interesus. Arba kuo skiriasi demokratai nuo respublikonų JAV? Tuo, kad Klintonas mokėjo groti saksofonu, o Bušas priminė beždžionę? Arba kad prie Klintono užpuolė šalį Europos žemyne, o prie Bušo – Azijos žemyne? O tiek pažadų išbarstęs Obama nuo Bušo – tuo, kad koncentruoja pajėgas Afganistane, tuo tarpu kai pastarasis jas koncentravo Irake? Tarp šių veikėjų ir partijų nėra esminių skirtumų, abidvi jos yra buržuazijos politiniai įrankiai. Ir abiejose sėdi tie patys stambiosios buržuazijos atstovai, milijonieriai. Bušas – milijonierius, jo buvęs oponentas Džonas Keris – taipogi milijonierius, Hilari Klinton – milijonierė. Abi partijos gauna finansinę paramą iš tų pačių milijonierių. Ir abi jiems tarnauja, nes kas moka pinigus, tas ir užsako muziką. Dėl to ginklų prekeivių finansiškai remiami respubliklonai nedaro nieko, kad apribotų prekybą ginklais JAV. Dėl to JAV kinematografijoje klesti smurtas, nes vieni iš demokratų finansinių rėmėjų buvo Holivudo kompanijos. Dėl to nepaisant partijų kaitos stambios kapitalistinės valstybės pastoviai ką nors užpuldinėja ir kariauja, nes jų kompanijoms reikia naftos, dujų šaltinių, gabenimo maršrutų kontrolės ir t.nt., o JAV privatus karinis-pramoninis kompleksas tiesiog negalėtų gauti pelno, jei nebūtų poreikio karinei technikai. Kalbėti apie partijų vienodumą Lietuvoje net nereikia. Apie kokius rinkimus tokiu atveju galima kalbėti? Rinkimasis iš ko? O kas atsitinka, jei pradeda formuotis kažkokia opozicija pačiai sistemai? JAV prasidėjo makartistinė raganų medžioklė, kai kuriose kitose valstybėse buvo įvesti atvirai fašistiniai režimai siekiant išsaugoti sistemą.

Lygiai tokia pati popierinė yra ir garsioji „žodžio laisvė“. Tarybinis žurnalistas A. Laurinčiukas knygoje „Trečioji dolerio pusė“, išleistoje 1964 metais, aprašė savo pokalbį su vienu amerikiečių darbininku, kuris buvo įsitikinęs, kad JAV yra labai demokratiška šalis, ir tą pagrįsdamas pareiškė, kad gali išėjęs į gatvę garsiai šaukti, jog prezidentas kvailys ir niekas jo už tai nenubaustų. Tuomet Laurinčiukas jo paklausė, ar darbininkas galėtų užeiti į savo darbdavio kabinetą ir pasakyti, kad jo darbdavys neišmanėlis. Atsakydamas amerikietis ėmė aiškinti apie savo šeimą, kurią privalo išlaikyti. Gal ir galima esant buržuazinei demokratijai kalbėti nesąmones, tačiau, deja, negalima kalbėti apie esmines problemas. Kalbant apie spaudą ir televiziją, tai nors buržuazinėse demokratijose jos ir nelabai priklauso nuo valstybės, bet jos priklauso nuo privataus kapitalo. Kiekvienas žiniasklaidos subjektas yra kažkurios buržuazijos grupuotės nuosavybė. Tarp kita ko, vienas iš stambesnių JAV leidinių „Washington Times“ priklauso garsiajam sektantui ir milijardieriui Munui. Jeigu kurio nors tokio leidinio žurnalistui pasiūlyti parašyti, kad kapitalizmas eilinį sykį nusirito į perprodukciją, dėl ko krenta atlyginimai, auga bedarbystė, ir tai vyksta fone to, kad 60 mln. JAV gyventojų gyvena mažiau nei iš 7 dolerių per dieną, ir kad visa tai yra dėsningas paties kapitalizmo padarinys, tai tas žurnalistas atsakys ką nors panašaus į tai, ką pasakė darbininkas iš Laurinčiuko knygos. Leidinys pirmiausia kalbės tai, ko norės jo savininkai. Todėl kai 2007 metais Virdžinijos senatorius Vebas prabilo apie „klasinį susiskaldymą“ JAV, o toks pareiškimas jau pats savaime yra įvykis tokioje valstybėje, didžioji JAV žiniasklaidos dalis apie tai nepasakė nė žodžio. Žinoma, atsiranda žmonių, kurie eina prieš srovę. Ir kas su jais atsitinka, parodo daugybė pavyzdžių, pradedant makartistine raganų medžiokle XX a. viduryje, kai JAV žiniasklaidą pradėjo valyti nuo kairiųjų, ir baigiant Deichmano istorija 90-ųjų antroje pusėje, kuomet šis vokiečių tyrinėtojas anglų žurnale „Living Marxism“ paskelbė Trnopolio „konclagerio“ Jugoslavijoje istorijos analizę, kurioje atskleidžiamas Vakarų žiniasklaidos melas, ir už tai kanalas ITN, sukūręs šią falsifikaciją, sugebėjo prisiteisti iš „Living Marxism“ tiek, kad tas bankrutavo. Ir kam gi šiuo atveju pasitarnavo išgirtoji Vakarų teisė? Korporacijoms, kurių interesus atitiko Jugoslavijos sužlugdymas. Tas pats vyko ir karo Irake pradžioje. Užteko pasirodyti BBC reportažui, kuriame britų vyriausybė buvo apkaltinta pagražinusi duomenis apie masinio naikinimo ginklą Irake, ir už tai buvo priversti atsistatydinti BBC pirmininkas, generalinis direktorius ir reportažą parengęs žurnalistas. Tokia tad „laisvė“.

Tokių pavyzdžių galima pateikti daug. Ypač ryškus to pavyzdys iškilo dabar, prasidėjus kapitalizmo krizei, kuomet didžiausios įvairių kapitalistinių valstybių lėšos pirmiausia skiriamos gelbėti buržuaziją, jos bankus, o visi sunkumai suverčiami ant paprastų darbo žmonių pečių – jie atleidinėjami, jiems mažinami atlyginimai, auga mokesčiai. To fone kalbėti apie “demokratiją visiems” reiškia tiesiog meluoti. Todėl marksizmas iš pat pradžių teigė ir teigia, kad esant klasinei visuomenei demokratijos, vienos ir visiems, negali būti, kad demokratija yra demokratija viešpataujančiai klasei. Ne tik senovės ir feodalinė, bet ir „šių laikų atstovaujamoji valstybė yra įrankis, kuriuo kapitalas išnaudoja samdomąjį darbą“, – rašė F. Engelsas savo darbe apie valstybę. „Buržuazinė demokratija, būdama didi istorinė pažanga, palyginti su viduramžiais, visada yra – ir esant kapitalizmui negali nebūti – siaura, apkarpyta, netikra, veidmainiška, rojus turtingiesiems, spąstai ir apgaulė išnaudojamiems, neturtingiesiems“, – rašė V. Leninas savo darbe apie renegatą Kautskį. Tokiu būdu komunizmas nesiekia panaikinti demokratijos kaip tokios, jis siekia panaikinti buržuazinę demokratiją. Komunizmas siekia atimti iš buržuazijos politinę ir ekonominę valdžią ir įvesti proletarinę demokratiją, t. y. demokratiją samdomiems darbo žmonėms, kurie neturi privačios nuosavybės. „Istorija pažįsta buržuazinę demokratiją, kuri pakeičia feodalizmą, ir proletarinę demokratiją, kuri pakeičia buržuazinę“, – rašė Leninas tame pačiame darbe. Ši demokratija remiasi darbo žmonių politine ir ekonomine valdžia, jų atstovų, išrinktų darbo kolektyvuose, rankose yra visi valdžios svertai.

8. Komunizmas yra blogai, nes jis nepatriotiškas ir priešiškas Lietuvai.

Grįžtant prie palyginimo su kalėjimo kastomis, tai mūsų aptartame kalėjime šiuo metu vierchai greičiausiai aiškina pažemintiesiems, kad jie privalo be galo didžiuotis, džiaugtis ir būti laimingi, kad sėdi būtent šitoje kameroje. Suprasti, kad visus kameros kalinius sieja bendra istorija, bendri interesai, kurie svarbesni už kurios nors kameros kalinių dalies interesus. Ir vis pasakoja apie klastingus išdavikus iš pažemintųjų tarpo, kurie, kadaisę susimokę su kitos kameros pažemintaisiais, visą abiejų kamerų elitą nuskandino išvietėje. Kažkas apimtas „patriotizmo“ ir neapykantos sąmokslininkams jaudulio išskleidžia plakatą su užrašu „Didžiuojuosi, kad esu KL-86 kameros kalinys!“. Ir padrąsintas vierchų grasina primušti kampe įsispraudusį pažemintąjį, kuris dėl kažkokių priežasčių iš kitos kameros atsidūrė šioje. Tačiau vis dėlto, kas geriau — paklūsti vierchų propagandai, nekesti pažemintųjų iš kitos kameros ir užmerkti akis prieš savo išbadėjusį ir mėlynėmis nusėtą kūną, ar vėl sudaryti sąjungą su tais kitos kameros pažemintaisiais, kurie išgyvena tokias pat problemas, nuskandinti abiejų kamerų elitą išvietėje ir galiausiai sugriauti šias kameras, kaip ir visą kalėjimą?

Iš tikrųjų nieko blogo nėra tame, kad žmogus myli savo šalį. Tačiau viešpataujanti buržuazijos klasė šią meilę iškreipia. Dabartinė valstybė, susikūrusi geografinėje Lietuvos teritorijoje, yra savotiškas nacionalinis narvelis, kurio buržuazija skelbia esant būtinu išlaikyti jį ir jame egzistuojančią kapitalistinę santvarką. Būtent juo, anot buržuazinių ideologų, iki pamišimo turi didžiuotis visi lietuviai, būtent šį narvelį jie turi mylėti, o kas su tuo nesutinka — yra „tautos priešas“. Panašiai kaip ir kaliniai iš KL-86 kameros. Tačiau kaip rodo abu šio narvelio egzistavimo dešimtmečiai, niekam nuo tokio tariamo “patriotizmo” gyventi nepasidarė geriau. Niekam, išskyrus saujelę buržųjų, kurie duoda toną visuomeniniam gyvenimui. Praktika akivaizdžiai rodo, kad toks „patriotizmas“ yra fiktyvus, paprasčiausias akių dūmimams, nukreipiantis dėmesį nuo tikrų problemų į fantomines. Komunizmas iš tikrųjų neturi nieko bendro su šiuo fiktyviu patriotizmu. Tikras patriotas pirmiausia kreips dėmesį į tai, ar gerai gyventi jo šalies žmonėms. Jeigu ant šios šalies uždėtas narvas taip gyventi neleidžia, jame esanti santvarka turėtų būti pašalinta. Ir jei toks veiksmas reikalauja susivienijimo su kitos šalies dirbančiaisiais, tai tų narvų grotos taipogi turėtų būti išgriautos. Tikras patriotas neugdys savyje neapykantos kitos šalies gyventojams. Jis verčiau vienysis su jais kovoje už teisybę ir prieš išnaudojimą, kartu griaus šiuos nacionalinius narvus ir vienybėje su kitais buvusių narvų gyventojais kurs vieną didžiulę šalį, kurioje nebeliks buržuazijos, išnaudotojų, visos nacionalinės kultūros bus puoselėjamos, tarp tautų nebus neapykantos, o socialinė lygybė ir teisingumas bendromis pastangomis užtikrinti. Juk, kaip rodo ta pati praktika, esamas nacionalinis narvelis nacionalinės kultūros klestėjimo toli gražu neužtikrino, priešingai, ėmė ją žlugdyti.

9. Komunizmas yra blogai – pažiūrėkite, kiek jis pražudė žmonių!

Sunku būtų rasti ką nors labiau veidmainiško už šį antikomunistų „argumentą“. Pirmiausia reiktų pažiūrėti, kiek grobikiškų karų ir milijonų žmonių žūčių sukėlė pats kapitalizmas, kiek žmonių pražuvo dėl baisių sąlygų kolonijose, kiek jų žuvo slopinant kolonijų sukilimus, kiek žuvo slopinant darbo žmonių neramumus pačiose metropolijose, kiek žmonių išžudė dešiniosios diktatūros – paskutinė kapitalizmo atrama – ir t. t., ir t. t. Kalba eina net ne apie šimtą milijonų gyvybių, kurį bandoma pripaišyti komunizmui. Tai šimtai milijonų žuvusių. To fone išskirti komunizmą kaip kažką baisaus reiškia tik apgaudinėti save ir kitus. Paklauskite tų, kurie demonstruoja sušaudytų dvarininkų kūnų nuotraukas, kodėl jiems nepasidomėjus beprasmėmis milijoninėmis Pirmojo pasaulinio karo aukomis, arba, jei arčiau dabarties, kodėl gi jiems nepasiieškojus paprastų irakiečių ir jų vaikų, kuriuos sudarkė „demokratijos nešėjų“ bombos, nuotraukų? Kodėl jie akcentuoja būtent tariamas „komunizmo aukas“, tačiau nė sykio neužsiminė apie dažno neoliberalo garbinamo Čilės diktatoriaus Pinočeto aukas, baltojo teroro aukas Vengrijoje 1956 m. arba Rusijoje 1917-1923 m.? O juk raudonasis teroras neprilygo baltųjų siautėjimui. Netgi garsusis britų rašytojas H. Uelsas, lankęsis Rusijoje 1920 m., savo knygoje „Rusija migloje“ pripažįsta, kad raudonojo teroro jokiu būdu negalima lyginti su laukiniu, betiksliu žmonių žudymu, kurį vykdė Denikinas ir kiti baltieji, kurie, anot paties H. Uelso, buvo „patys tikriausi banditai“. Net jei komunizmas būtų iš tiesų toks, kokį jį bando pavaizduoti buržuazinė propaganda, jo teisė į egzistavimą būtų ne ką mažesnė nei kapitalizmo, jei jau pastarasis gali egzistuoti.

Toliau verta paminėti, kad nei raudonasis teroras, nei kas nors panašaus, niekada nebuvo sudėtine komunizmo dalimi. Priešingai – atėję į valdžią bolševikai iškart atšaukė mirties bausmę. Raudonasis teroras buvo atsakas į baltąjį terorą ir Tarybų valdžios užnugaryje, nes tai buvo vienintelė likusi priemonė sunkiomis Pilietinio karo sąlygomis. Kalbant apie Stalino laikų represijas, tai klaidinga būtų jas pripaišyti komunizmui. Jeigu už kažką ir teisti stalinizmą, tai jį reiktų teisti už nusikaltimus būtent prieš Komunistų partiją, nes Stalino laikais buvo iššaudyta vadinamoji Lenino gvardija – žmonės, kurie darė revoliuciją. Deja, net ir Stalino laikotarpis dabar yra iškraipomas ir jo „aukoms“ nurašomi net ir tikri nusikaltėliai, kurie nesėdėjo sudėję rankas ir pakėlė ginklą prieš Tarybų valdžią, pavyzdžiui, Hitlerio rėmėjai iš lietuvių tarpo, kurie šaudė žydus, o po to nacistų kariniuose centruose buvo paruošti kovai Tarybų valdžios užnugaryje, ką ir darė pokario metu. Komunizmo istorijos spalvos ne tik tirštinamos – ši istorija dar ir atvirai klastojama. Komunistams pripaišoma tai, ko jie niekada nedarė, o buvusių represijų mastai išpučiami iki debesų. Kaip vienos iš klastočių pavyzdį galima būtų pateikti mitą apie 1937-1938 metais 37 tūkst. sušaudytų kariškių. Šį mitą demaskavo ne kas kitas, kaip vienas garsiausių pasaulio antikomunistų (!) V. Suvorovas (Rezunas) savo darbe „Valymas“ dokumentiškai įrodęs, kad 37 tūkst. karininkų buvo atleista, o ne sušaudyta, ir tik 10 868 iš jų suimta (dalis kurių vėliau buvo paleisti). Smarkiai ištiražuotas mitas apie neva specialiai sukeltą badą Ukrainoje 1932-1933 m. turint tikslą sunaikinti ukrainiečių tautą. Tai paneigia visi išslaptinti archyviniai dokumentai, kurie rodo, kad tuo laikotarpiu badaujančioms sritims iš TSRS fondų buvo tiekiami maisto produktai siekiant sustabdyti badą, o grūdų paruošų planai, kaip ir grūdų eksportas, buvo mažinami. 1932 m. grūdų paruošų planas buvo sumažintas trečdaliu, 1933 m. grūdų eksportas nutrauktas. Kodėl reikėjo visą tai daryti, jei buvo vykdomas „genocidas“? Lygiai taip pat kaltę dėl 1921-1922 m. bado Rusijoje tokie klastotojai bando suversti išskirtinai bolševikams visiškai neatsižvelgiant į tai, kad tai buvo Pirmojo pasaulinio karo, Pilietinio karo, intervencijos ir blokados sukeltos suirutės bei sausros pasekmė, o pirmieji bado atvejai atskiruose Rusijos regionuose prasidėjo dar 1916 m., t. y. prie caro. Dažnos yra vizualinės klastotės, kadangi jos daro didelį emocinį poveikį. Įmamos Didžiosios depresijos laikų nuotraukos iš JAV ir pateikiamos kaip 1932-1933 m. bado Ukrainoje liudijimai, imamos aukų nacistiniuose konclageriuose nuotraukos ir aiškinama, kad tai Tarybų valdžios aukos. Apskritai, galima būtų sudaryti ištisą antikomunistinių mitų enciklopediją. Ši propaganda vyksta tokiais principais kaip kad Gustavo le Bono darbe „Minios psichologija“ suformuluota taisyklė: „oratorius, norintis sudominti minią, turi piktnaudžiauti stipriais išsireiškimais, perdėti, tvirtinti, kartoti ir niekada nebandyti ką nors įrodinėti samprotavimais“. Arba nacistų propagandos tėvo Gėbelso taisyklėmis: „daug kartų pakartotas melas tampa tiesa”; “mes siekiame ne tiesos, o efekto“.

Ir pabaigai reiktų atkreipti dėmesį į tai, už kieno pinigus yra kuriamos televizijos laidos, dokumentiniai filmai, tiražuojami straipsniai ir t.t., kuriuose meluojama apie tariamus milijonus „komunizmo aukų“. Tai ta pati turtingųjų klasė, kurios savivalę darbo žmonės su komunistais priešakyje prieš šimtmetį jau buvo pažaboję, ir kuri, bijodama šio dalyko pasikartojimo, siekia diskredituoti komunistus.

10. Ar jūs neatimsite mano tikėjimo laisvės?

Ne. Komunistai nuo seno sutaria, kad religija/tikėjimas yra asmeninis reikalas. Tačiau jūs turite teisę į savo nuomonę tik tol, kol nepradedate prievarta skleisti savo teologijos tarp kitų žmonių. Tuo labiau tai neleistina valstybiniu mastu, nes komunistai pasisako už pasaulietinę valstybę.

11. Ar jūs neatimsite mano teisės į privačią nuosavybę?

Paprastai yra painiojamos privačios ir asmeninės nuosavybės sąvokos. Jei jums priklauso kokia nors stambesnė kompanija, socialistinių pertvarkymų atveju ji bus atimta ir priklausys liaudžiai. Tačiau tokie dalykai, kaip asmeninis automobilis, televizorius, drabužiai ir t. t. liks jūsų, nes jie nereikalauja samdomojo darbo.

12. Visi žmonės negali būti lygūs.

Šis argumentas prieš komunizmą paremtas sąvokų „vienodas/skirtingas“ ir „lygus/nelygus“ painiojimu. Aptarkime jas abi.

Nėra jokių abejonių, kad visi žmonės yra skirtingi. Skiriasi jų rasė, tautybė, religija. Ar šito jau pakanka teigti, kad jie vien dėl to nelygūs, t. y. vieni jų dėl to kažkuo geresni, pranašesni už kitus? Ilgus šimtmečius vyravo požiūris, kad taip, to pakanka. Kad baltaodis savaime pranašesnis už juodaodį, krikščionis – už žydą, europietis kolonistas už indėną… Arba ir atvirkščiai. Aišku, toks požiūris ir dabar dar labai gajus, tačiau priešingas požiūris, įsitikinimas, kad šios savybės vienų žmonių vertesniais už kitus nedaro, jau seniai nebėra kažkas naujo ir negirdėto.

Tačiau didesnių problemų kelia skirtingų žmonių gabumų, imlumo žinioms, įgūdžiams klausimas. Ir čia nesunku pastebėti, kad žmonės tikrai nevienodi. Kiekvienas žmogus skirtingai gabus ir imlus skirtingose srityse. Tačiau tai didele dalimi priklauso nuo objektyvių sąlygų, kuriose jis vystosi, ir nuo to, kokias galimybes tos sąlygos suteikia. Klaidinga būtų teigti, kad vienas žmogus iš prigimties yra gabus tik kasti griovius, o kitas iš prigimties yra gabus sukurti vakciną nuo vėžio. Žmogus gali būti gabus tiksliesiems mokslams, gali būti gabus menui arba technikai, ir pan. O kaip būtent tie gabumai pasireikš, priklauso nuo konkrečių aplinkybių. Jeigu yra gabumų menui, tai žmogus, gimęs kokioje nors skurdžioje trečiojo pasaulio šalyje, tuos gabumus išreikš piešdamas piešinius ant smėlio, o gimęs pasiturinčioje šeimoje iš auksinio milijardo galės baigti dailės akademiją ir tapti žymiu menininku. Jeigu gabus technikai žmogus gims skurdžioje šeimoje, jeigu jis turės anksti užsidirbti pragyvenimui, jeigu aplinka bus obskurantiška, tai toks žmogus ko gero taps kokiu nors autoserviso mechaniku. Jeigu nejaus nepritekliaus spaudimo ir turės laiko lavintis, tai greičiausia taps konstruktoriumi, kuris kurs naujus modelius. Taigi, nėra „protinio potencialo“, kaip tokio, būti paprastu mechaniku arba būti konstruktoriumi. Yra tik gabumai technikai ir objektyvios materialinės sąlygos, kurios leidžia vienam gabumus vystyti labiau, o kitam mažiau, vienam juos išreikšti vienaip, o kitam kitaip. Situacijų gali būti ir dar sudėtingesnių. Skurdžioje aplinkoje gimusiam ir gyvenančiam amatininkui ar meistrui labiausia praverstų didelė fizinė jėga ir ištvermė. Jie būtų žymiai naudingesni nei toje pačioje aplinkoje gyvenančiam jo kaimynui ir konkurentui gabumai muzikoje ar chemijoje. Tokioje aplinkoje besivystančiam jaunuoliui, kuris galėtų sukurti naujus vaistus, gali tekti savo gabumus apleisti ir taikytis prie aplinkos, siekiant išgyventi. Jis turės dirbti fizinį darbą ir intelektualiniai gabumai liks nerealizuoti. Tačiau tai nereikš, kad jų nebuvo.

Socializmo tikslas nėra suvienodinti visų žmonių pajamas ar pačius žmones. Ir prie socializmo skirtingas darbas atneša skirtingus vaisius, už jį suteikiamas skirtingas atlygis. Socializmas nėra priešiškas daugiau dirbančiam ir uždirbančiam. Socializmo tikslas yra suteikti visiems lygias galimybes vystyti ir išreikšti savo gabumus. Kad vienam į meną linkusiam žmogui netektų tenkintis smėliu, kol kitas gali naudotis molbertu, kad intelektualinius polinkius turinčiam žmogui dėl jo blogos materialinės padėties netektų taikytis prie jo interesų neatitinkančios aplinkos. Socializmo tikslas yra visuomenė be privačios nuosavybės, kuri skaldo visuomenę į gamybos priemonių savininkus ir samdomuosius, į išnaudotojus ir išnaudojamuosius, į savo gabumus laisvai vystančius turtinguosius ir užguitus vargšus, o pasaulį – į turtingas metropolijas ir nuskurdusias kolonijas. Socializmo tikslas yra pašalinti šią nelygybę, o ne tai, kad vienas žmogus gali būti darbštesnis už kitą, arba kad vienas uždirbs daugiau už kitą.

13. Mūsų epochoje visuomenės skirstymas į darbininkų ir kapitalistų klases yra pasenęs, dabar vyrauja vidurinioji klasė.

Pirmiausia, marksizmas niekada neskirstė klasių pagal turtą – klasės yra skirstomos pagal savo santykį su gamybos priemonėmis. Stambiajai buržuazijai priklauso įvairios kompanijos, tuo tarpu kai samdomi dirbantieji savo privačios nuosavybės neturi – jie dirba tose kompanijose, parduoda savo darbo jėgą. Dalis samdomų darbuotojų gali uždirbti palyginti nemažai, tačiau nuo to jie nenustoja būti samdomais darbuotojais. Yra ir smulkieji buržua, kurie turi savo nedidelę privačią nuosavybę ir patys ją apdirba (arba samdo minimalų kiekį dirbančiųjų ir dirba greta su jais). Samdomus ir gerai apmokamus darbuotojus, kurie dėka nemenko atlygio yra įsigiję akcijų, taipogi galima priskirti prie smulkiosios buržuazijos, kadangi įsigydami akcijų jie tampa kažkokios įmonės bendrasavininkais. Tai yra skirtingos klasės ir jos niekur neišnyko. O terminas “vidurinė klasė” remiasi dažniausiai turto kiekiu, protiniu darbo pobūdžiu ir panašiais dalykais ir neturi nieko bendro su skirstymu pagal santykį su gamybos priemonėmis. Iš esmės tai yra nemarksistinis terminas, ir todėl juos priešpastatyti vienas kitam yra klaidinga.

Antra, kalbos apie tai, kad skirstymas į darbininkų ir kapitalistų klases yra atgyvenęs, remiasi daugiausia vadinamuoju „postindustrializmu“ ir klasinės trinties sumažėjimu Vakarų šalyse per pastarąją amžiaus pusę. Tačiau tai yra paviršutiniškas ir netoliaregiškas požiūris.

„Postindustrializmas“, t.y. visuomenės vystymosi fazė, kurioje nyksta pramonės vaidmuo ir įsiviešpatauja finansų bei paslaugų reikšmė, nėra kažkokia savarankiška aukščiausia visuomenės vystymosi fazė, kaip teigia buržuazinis mokslas. „Postindustrializmas“ Vakaruose tapo įmanomas tik dėka 60-70-aisiais prasidėjusio pramonės perkėlimo į „trečiojo pasaulio“ šalis, kur darbo jėga yra nepalyginamai pigesnė. Tačiau pramonės ir darbininkų vaidmens svarbumas niekur neišnyko, nes jei „trečiasis pasaulis“ staiga išgaruotų, Vakarų ekonomika žlugtų, kadangi jokia šiuolaikinė ekonomika negalėtų egzistuoti be pramonės produkcijos. Todėl teisingiau tai būtų vadinti tiesiog Vakarų deindustrializacija.

Ši deindustralizacija leido kapitalistiniuose Vakaruose sukurti aukštą pragyvenimo lygį, kadangi buržuazijai atkrito poreikis smarkiai išnaudoti darbo jėgą savo šalyje. JAV kompanijos, turinčios savo filialus, pvz., Kinijoje arba perkančios Kinijoje pagamintas prekes ir parduodančios jas JAV rinkose, parduoda jas dešimteriopai brangiau nei įsigijo. Tai leidžia krautis toms kompanijoms didžiulius pelnus ir savo ruožtu mokėti didesnius atlyginimus savo samdomiems darbuotojams JAV teritorijoje. Kartu tai leidžia neproporcingai plėsti paslaugų sektorių ir, kaip sako kai kurie JAV ekonomistai, daryti JAV „pasauliniu masažistų centru“. Iš viso to atsiranda iliuzija, kad darbininkų klasė nebereikalinga ir kad išvystytose kapitalistinėse valstybėse klasinis susiskaldymas tapo istorija.

Apie tai, kaip žlugs ši „postindustrinė“ visuomenė, scenarijų galima sugalvoti daug. Paties „trečiojo pasaulio“ buržuazija gali pasiekti tokį išsivystymą, kad pradės stumti iš savo rinkų Vakarų buržuaziją. Tai reikš, kad Vakarams vėl teks industrializuotis. Lygiai taip pat dabartinė pasaulinė krizė anksčiau ar vėliau gali taip pakirsti Vakarų ekonomiką, kad neliks nieko kito, kaip tik taipogi iš naujo juos industrializuoti. Panašias tendencijas jau galima pamatyti, pvz., 2009 m. pradžios Prancūzijos prezidento Sarkozy raginimai grąžinti automobilių pramonę į Prancūzijos teritoriją. Šis pakartotinis pramonės susikoncentravimas savoje šalyje vėl reikš darbininkų klasės augimą ir darbo jėgos išnaudojimo didėjimą, kadangi buržuazija, siekdama pelnų, vis tiek turės kažką išnaudoti. O tai reikš to paties klasinio susiskaldymo augimą, kuris buvo mažas, kol buržuazija išnaudojo „trečiojo pasaulio“ darbo jėgą.

Kita vertus, klasinė trintis jau atsiranda. Įvairios apklausos Vakarų šalyse rodo atsirandantį dirbančiųjų nepasitenkinimą augančia socialine nelygybe, o ekonomistų tyrinėjimai – „viduriniosios klasės“ nykimą, augančią turto koncentraciją siauro gyventojų sluoksnio rankose ir plačiųjų masių pragyvenimo lygio mažėjimą. O ir žemas imigrantų pragyvenimo lygis taipogi yra klasinio susiskaldymo simptomas, nors kol kas jis ir turi nacionalinį atspalvį.

Dėl visų šių priežasčių kapitalistinėse Vakarų šalyse vietinių gyventojų atžvilgiu nunykęs aštrus klasinis susiskaldymas tėra tik viena iš kapitalizmo vystymosi fazių, kurios ateina ir praeina. O nuomonė, kad klasinio susiskaldymo nebėra ir nebebus, remiasi tik tuo, kas matoma dabar, paviršiuje, neatsižvelgiant į tendencijas ir netolimą ateitį.

Šaltinis: Leftas