Lietuviškų mokyklų tikrovė – savižudžiai vaikai ir direktoriai pedofilai

Skamba labai negražiai, bet tokia jau tiesa, pastarąją savaitę lyg yla iš maišo lendanti dvejose Kauno mokymo įstaigose – „Santaros“ gimnazijoje, kur nusižudė patyčių iškęsti nebegalėjusi 15-metė mergaitė; ir Aleksandro Stulginskio mokykloje – daugiafunkciniame centre, kuriam laikinai direktoriauja žinomas iškrypėlis, už vaikų pornografiją teistas buhalteris L. Urbonavičius. Kasgi tai – nors ir tragiški, bet atskiri ir izoliuoti įvykiai, ar vis tiktai gilesnių mūsų visuomenės problemų pasekmės?

Pradėkime nuo faktų. Štai šį savaitgalį iš gyvenimo pasitraukė „Santaros“ gimnazijos pirmaklasė, kuri, kaip aiškėja, kentėjo nuo bendramokslių patyčių. Tarp kitko, gimnazijos direktorė šitai neigia, mėgindama situaciją kaip galėdama geriau užglaistyti. Bet nieko nuostabaus – juk šiltos vietelės prarasti nesinori, tuo tarpu savižudybių gausa Lietuva jau kuris laikas randasi tarp „vedančių“ šalių, tad panašių atvejų – apstu.

Suprantama – gyvenimas ne visada rožėmis klotas. Būna, kad nesimato nė jokios ateities prošvaistės. Ypač vyresniems, vidutinio ar vyresnio amžiaus žmonėms. Dalis jų neatlaiko naštos – ir suklumpa, pakeldami prieš save ranką. Bet kaipgi jaunimui, kuriam kone visas gyvenimas dar prieš akis? Taip pat imti ir žudytis? Jokiais būdais tai nėra sprendimas – ypač tam, kas dar tik žengia į gyvenimą.

Bet visgi žudosi. Masiškai. Dar kiti, ypač Vakarų šalyse, eina į mokyklas ginkluoti ir tiesiog koridoriuose šaudo kitus. Ir tokių atvejų vis daugėja. Pagaliau, šioje mėsmalėje patys mokytojai dažnu atveju virsta jei ne paprasčiausiais mokyklos-kalėjimo prižiūrėtojais, tai savotiškais įkaitais sužvėrėjusių, jokių ribų nebejaučiančių mokinių. Nenuostabu, mat, kaip byloja liaudies išmintis – ką pasėsi, tą ir pjausi. O ką sėjame, nesunku matyti, pažvelgus į dabarties visuomenę tokią, kokia ji yra. Be jokio gražinančio grimo. Ir ką matome?

Žmogus žmogui čia – ponas arba vergas, vierchas arba pastumdėlis, savanaudis „lyderis“ arba eilinis „žmogiškasis išteklius“. Tokius santykius apsprendžia mūsų gyvenama kapitalizmo santvarka, kurioje viskas stovi ant pelno ir dėlei jo vykdomo žmogaus išnaudojimo kito žmogaus. Arba lipk kitiems per galvas, arba kažkas perlips ir sutraiškys tavąją. Štai taip – ir jaunimas, geruoju ar piktuoju, kaip tik tokiam gyvenimui ruošiamas.

Jautresnėms natūroms, kurios, nors ir nesugadintoms gyvenimo, bet kaip reikiant neužsigrūdinusioms, neapsišarvusioms prieš jo metamas blogybes, visa tai atlaikyti kartais tiesiog neišeina. Betikslis, perspektyvos stokojąs buržuazinės visuomenės gyvenimas daro savo ir, kaip žinoma, beveik pusė Lietuvos paauglių yra bent sykį svarstę apie savižudybę, kaip galimą sprendimą. Ir, kaip matome, dalis jų apsisprendžia ne tik mąstyti, bet ir daryti – štai Kauno „Santaros“ gimnaziją primenanti istorija dar praeitą vasarą buvo įvykusi sostinės Žvėryno gimnazijoje.

Tuo tarpu 2017-ųjų rudenį, ilgus metus gyvenęs praktiškai asocialioje taip vadinamų socializacijos centrų ir globos namų aplinkoje septyniolikmetis jaunuolis, kaip nenuostabu, smukęs dugnan į smulkaus kriminalo pasaulį, irgi pasitraukė iš gyvenimo – mat už chuliganiškus veiksmus vis labiau fašistėjančios Lietuvos policijos pasodintas pusmečiui į areštinę, jis kentėti nebegalėjo. Įstaigos, esą turinčios reabilituoti, perauklėti tokius žmones, tik dar labiau juos sugadina, vargingiausiųjų sluoksnių jaunimą stumdamos į nusikalstamumo liūną.

Tokia tad tikrovė – ir būtų naivu tikėtis pokyčių, kol mūsuose klestės toks žvėriškas žiaurumas, toks nesiskaitymas su kitu žmogumi, apie kurį platoniškai moralizuoja šventeivos kunigėliai, prieš rinkimus besireklamuojantys politikieriai ir kiti „visuomenės gerintojai“, bet kuris yra ir liks, kol neišrausime jo su visomis šaknimis – su pačia nežmoniškumą skatinančia buržuazine sistema.

Dabar eikime toliau – rašėme juk, kad Kaune direktoriauti Aleksandro Stulginskio mokyklai ėmėsi pedofilas. Beje, ne bet kokiai, o dargi ypatingai – krikščioniškai, taip sakant, katalikiškai, kurią tiesiogiai kuruoja mūsų tariamieji sielų ganytojai... Štai 2014-aisiais jose ramiai sau buhalteriavęs žmogysta, minėtasis L. Urbonavičius, įkliuvo už tarnybiniame kompiuteryje laikytą vaikų pornografiją. Bet teistumas jam, ne tik mokėjusiam gražbyliauti, o ir turėjusiam tvirtą „stogą“ ilgamečio mokyklos direktoriaus V. Dubausko asmenyje, buvo panaikintas. Liko jis dirbti mokykloje. Neišmetė jo niekas ir 2015-aisiais, kai šis ir vėl stojo prieš teismą, tąkart – už sukčiavimą.

Lyg to būtų maža, L. Urbonavičių pamėgęs 22 metus direktoriaująs V. Dubauskas nusprendė eiti dar toliau ir paskirti savo globotinį laikinai pareigas einančius Aleksandro Stulginskio mokyklos direktoriumi. Kokia esmė dvejų šių vyrų tarpusavio santykių, lieka atviru klausimu, bet viena aišku – kad V. Dubauskas, panašu, prieš Kauno savivaldybę dangstydamas L. Urbonavičiaus „žygdarbius“, tiesioginiu įsakymu laikinai direktoriauti mokymo įstaigai, užsiimančiai 3-16 metų vaikais, pavedė ne šiaip kokiam nusikaltėliui, bet stačiai pedofilui.

Štai kas vyksta Lietuvoje! Ir ne kur kitur, bet dargi katalikiškoje, moralizuoti visuomenę pretenduojančioje įstaigoje. Bažnytinės vertybės ir krikščioniška moralė, taip sakant – visame juodskverniškame gražume. Bet ko norėti? Vienok kaimyninėje Lenkijoje, kurią kai kurie mūsų fašistuojantys patriotėliai laiko bene labiausiai sektinu pavyzdžiu Lietuvai, net arkivyskupai teisinasi, esą dėl pedofilijos kalti ne mūsų „dvasiniai tėveliai“, bet patys vaikai! Nebūtų nuostabu, jei paaiškėtų, kad panašiomis nuotaikomis gyvena ir mūsų urbonavičiai su dubauskais.

Ir vis dėlto mūsų buržuazinė valdžia, ypač prezidentė D. Grybauskaitė su premjeru S. Skverneliu, postringauja, kaip mūsuose viskas gražu ir gera. Pastarasis, tarp kita ko, naujųjų metų proga pareiškė, esą Lietuvoje „byra ilgus metus kurptos korupcinės schemos“ – taip jau byra, premjere, kad net kasdieniškiausius dalykus, kaip kad mokslo ir ugdymo įstaigas, yra apraizgęs tikrų tikriausio švogerizmo tinklas, ginąs ne vien vagis ar korupcionierius, bet dargi pedofilus. Ką bekalbėti apie visokias kildišienes ar juo labiau masiulius.

Taigi, tokie yra faktai. Nevyksta jie visiškai atsitiktinai ar izoliuotai. Ne – toli gražu. Visi jie tarpusavy susiję, susirišę ir susipynę į vieną didelį, sudėtingą ir nenusakomai bjaurų tinklą. Tinklą melo, prievartos ir išnaudojimo, vedančio link galutinio Lietuvos susinaikinimo. Ar jame visai susipainioti ir uždusti purvuose, vaikantis aukso veršio ir tetrokštant šiltesnės vietelės, ar visgi pasakyti „ne“ ir priešintis – į tai kiekvienas ir atsakykime sau pačiam įvertinę, kokio gyvenimo, kokios visuomenės mes trokštame.

Kibirkštis