Naujus metus sutinkant

Baigėsi 2017-ieji, prasideda 2018-ieji metai. Vieni prie šventinio stalo, kiti su fejerverkais pasitiko šią, tiesą sakant, niekuo neypatingą datą, vienų kalendorinių metų pabaigą ir kitų pradžią. Kad ir per daug nesureikšminant, tai visgi yra nebloga proga kiek stabtelėti ir permesti akimis – kokie buvo tie praėjusieji metai ir kasgi mums dabar priešaky.

Imperialistinis kapitalizmas vystosi sava vaga. JAV prezidentaujant D. Trampui, toliau tęsiasi JAV-NATO-ES monopolinio kapitalo centrų rengiami karai bei regioniniai konfliktai, plečiasi terorizmas, neatslūgsta ir Europon plūstančios pabėgėlių minios. Dar daugiau – ne už kalnų ir nauja pasaulinės kapitalizmo sistemos krizė, kokią regėjome 2008-aisiais, kaip taisyklė dugnan nusitempsianti plačiuosius liaudies sluoksnius, o saujelei bankininkų ir spekuliantų ilgainiui padidinsianti ir taip milžiniškus kapitalus.

Europoje jaučiasi vidujinių problemų aštrėjimas. Anksčiau apie JAV daugmaž vieningai susitelkęs kapitalistinis pasaulis skaldosi, smarkėjant konkurencijai tarp Rytų ir Vakarų jėgų, keičiasi geopolitinė jėgų pusiausvyra – ilgainiui neatmestinas ir pačios ES suaižėjimas, kurio užuomazgos jaučiasi augančiame nacionalinių vyriausybių nepasitenkinime bei nuomonių esminiais vidaus ir užsienio politikos klausimais neatitikimu.

Anksčiau ar vėliau gražių lozungų blizgučių padengta pūliuojanti imperializmo piktžaizdė, kuri ir yra ES, žlugs. Tai darosi aiškiau sulig kiekvienais metais; tai įsisąmonina ir valdančioji klasė su savo liokajais, atitinkamai ruošdamasi būsimiems pokyčiams. Netgi vakarų Europos šalyse plečiasi tiesioginis buržuazinės valdžios puolimas prieš 20-ame amžiuje iškovotas darbo žmonių teises: 8-erių valandų darbo dieną, nemokamą švietimą bei sveikatos apsaugą, socialines garantijas.

Šioji tendencija stipriai jaučiasi ir Lietuvoje – kur elementariausi dirbančiųjų iškovojimai neretu atveju laikomi „sovietinėmis atgyvenomis“, o vadinamoji „patriotinė“ neva tai „žaliųjų valstiečių“ vyriausybė su R. Karbauskiu ir S. Skverneliu priešakyje pasirodė esanti tik dar viena apgavikų gauja. Laužydami rinkiminius pažadus, anksčiau klykte klykę apie „kovą su korupcija“, patys „valstiečiai“ paskendo apgailėtinų korupcinių ir sekso skandalų liūne. Ką bekalbėti apie jų patvirtintąjį antiliaudinį, antidarbininkišką Darbo kodeksą, kurį dar anksčiau buvo paruošę „kairiuosius“ imituojantys socialdemokratai. Dalinės nuolaidos, antai 20 eurų (nuo 380 iki 400) pakeltas minimalus darbo užmokestis, kaip trupinius nuo buržujų ir valdžiagyvių stalų tereiškiančios socialinės išmokos – nieko iš esmės nekeičia, o sudaro tik nevykusį valdžios bandymą bėgti iš paskos kylančioms maisto ir komunalinių paslaugų kainoms.

Visgi ne viskas juoda ir liūdna. 2017-ieji buvo ne tik eilinių kapitalistinių plėšimų ar buržuazinių politikierių melo metai. Buvo jie ir ekonominės bei politinės kovos metai, ypač tose šalyse, kuriose atgyja Tarybų Sąjungos ir pasaulinės socializmo sistemos žlugimo 1990-aisiais ant menčių parblokštas komunistinis judėjimas. Šalyse, kaip kad Graikija, Italija ir Ispanija, regėjome darbininkų, profsąjungų ir streikų judėjimo pagyvėjimą. Stiprėjančias komunistų ir darbininkų partijų pozicijas. Bruzda ir vidurio Europos žmonės, ką bekalbėti apie tarptautinio imperializmo žiauriausiai pavergtąsias vadinamojo trečiojo pasaulio šalis – Indiją, Bangladešą, Filipinus ir kt.

Dar daugiau, 2017-ieji metai žymėjo ypač garbingą jubiliejų: 100-ąsias Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos metines, kurių simbolinė reikšmė tapo ryškia vėliava marksistams ir komunizmo šalininkams visame pasaulyje. Pamažu atgyja tarptautinis komunistinis judėjimas, keldamas esminius dabarties visuomenės gyvenimo ir marksizmo teorijos klausimus. Ryškėja komunistinės idėjos – socialine lygybe ir žmoniškais santykiais paremtos visuomenės idėjos, žmogaus, ne kaip vergo ar pasyvaus molio, bet tikrojo gyvenimo kūrėjo ir šeimininko idėjos aktualumas, jos būtinumas 21-ojo amžiaus globalinėms problemoms išspręsti.

Mūsuose, be kita ko, Didžiojo Spalio šimtmetis sutapo su marksistinių, socialistinių ir komunistinių jėgų persigrupavimu, anksčiau išsklaidytų ir demoralizuotų elementų telkimosi, o taip pat ir naujų bei jaunų veidų atėjimo į socializmo-komunizmo stovyklą pradžia. Užsimezgusi veikla žada teigiamą ateities plėtimosi perspektyvą, revoliucinių idėjų nešimą į žmones, į pažangiai nusistačiusiuosius liaudies sluoksnius.

Bręstančių krizių ir ateityje laukiančių bruzdėjimų akivaizdoje mes, kaip komunistai, stovėdami marksizmo-leninizmo pozicijose, galime ir privalome laikytis drąsiai bei ryžtingai, neprarasdami ne tik atsargos ir budrumo, bet ir kovingumo, idėjinio entuziazmo. Jei toliau dirbsime nenuleisdami rankų, būdami realistais, bet tuo pačiu ir optimistais, galėsime būti tikri, kad netrūks ir daugiau nors ir kuklių, bet visgi realių, tikrai apčiuopiamų rezultatų.

Sutikime naujuosius, 2018-uosius metus: didžiojo proletariato mokytojo K. Markso 200-ąjį jubiliejų, o kartu ir V. Kapsuko, Z. Angariečio ir P. Eidukevičiaus vadovautos Pirmosios Lietuvos proletarinės revoliucijos 100-metį. Semkimės įkvėpimo iš šios praeities – bet gyvenkime tvirtai suleisdami šaknis į dabarties Lietuvos, Europos ir pasaulio realijas. Ženkime į ateitį blaiviai suvokdami padėtį, bet tvirtai įsitikinę savo siekių teisumu ir galutiniu jų laimėjimu.

Kaip mokė K. Požėla: dirbkime ir kovokime – iki laimėsime.

Kibirkštis