Baigėsi 2017-ieji, prasideda 2018-ieji
metai. Vieni prie šventinio stalo, kiti su fejerverkais pasitiko šią, tiesą
sakant, niekuo neypatingą datą, vienų kalendorinių metų pabaigą ir kitų
pradžią. Kad ir per daug nesureikšminant, tai visgi yra nebloga proga kiek
stabtelėti ir permesti akimis – kokie buvo tie praėjusieji metai ir kasgi mums
dabar priešaky.
Imperialistinis kapitalizmas vystosi sava
vaga. JAV prezidentaujant D. Trampui, toliau tęsiasi JAV-NATO-ES monopolinio
kapitalo centrų rengiami karai bei regioniniai konfliktai, plečiasi terorizmas,
neatslūgsta ir Europon plūstančios pabėgėlių minios. Dar daugiau – ne už kalnų
ir nauja pasaulinės kapitalizmo sistemos krizė, kokią regėjome 2008-aisiais,
kaip taisyklė dugnan nusitempsianti plačiuosius liaudies sluoksnius, o saujelei
bankininkų ir spekuliantų ilgainiui padidinsianti ir taip milžiniškus
kapitalus.
Europoje jaučiasi vidujinių problemų
aštrėjimas. Anksčiau apie JAV daugmaž vieningai susitelkęs kapitalistinis
pasaulis skaldosi, smarkėjant konkurencijai tarp Rytų ir Vakarų jėgų, keičiasi
geopolitinė jėgų pusiausvyra – ilgainiui neatmestinas ir pačios ES suaižėjimas,
kurio užuomazgos jaučiasi augančiame nacionalinių vyriausybių nepasitenkinime
bei nuomonių esminiais vidaus ir užsienio politikos klausimais neatitikimu.
Anksčiau ar vėliau gražių lozungų
blizgučių padengta pūliuojanti imperializmo piktžaizdė, kuri ir yra ES, žlugs.
Tai darosi aiškiau sulig kiekvienais metais; tai įsisąmonina ir valdančioji
klasė su savo liokajais, atitinkamai ruošdamasi būsimiems pokyčiams. Netgi
vakarų Europos šalyse plečiasi tiesioginis buržuazinės valdžios puolimas prieš
20-ame amžiuje iškovotas darbo žmonių teises: 8-erių valandų darbo dieną,
nemokamą švietimą bei sveikatos apsaugą, socialines garantijas.
Šioji tendencija stipriai jaučiasi ir
Lietuvoje – kur elementariausi dirbančiųjų iškovojimai neretu atveju laikomi „sovietinėmis
atgyvenomis“, o vadinamoji „patriotinė“ neva tai „žaliųjų valstiečių“
vyriausybė su R. Karbauskiu ir S. Skverneliu priešakyje pasirodė esanti tik dar
viena apgavikų gauja. Laužydami rinkiminius pažadus, anksčiau klykte klykę apie
„kovą su korupcija“, patys „valstiečiai“ paskendo apgailėtinų korupcinių ir
sekso skandalų liūne. Ką bekalbėti apie jų patvirtintąjį antiliaudinį, antidarbininkišką
Darbo kodeksą, kurį dar anksčiau buvo paruošę „kairiuosius“ imituojantys
socialdemokratai. Dalinės nuolaidos, antai 20 eurų (nuo 380 iki 400) pakeltas
minimalus darbo užmokestis, kaip trupinius nuo buržujų ir valdžiagyvių stalų
tereiškiančios socialinės išmokos – nieko iš esmės nekeičia, o sudaro tik
nevykusį valdžios bandymą bėgti iš paskos kylančioms maisto ir komunalinių
paslaugų kainoms.
Visgi ne viskas juoda ir liūdna.
2017-ieji buvo ne tik eilinių kapitalistinių plėšimų ar buržuazinių politikierių
melo metai. Buvo jie ir ekonominės bei politinės kovos metai, ypač tose šalyse,
kuriose atgyja Tarybų Sąjungos ir pasaulinės socializmo sistemos žlugimo
1990-aisiais ant menčių parblokštas komunistinis judėjimas. Šalyse, kaip kad
Graikija, Italija ir Ispanija, regėjome darbininkų, profsąjungų ir streikų
judėjimo pagyvėjimą. Stiprėjančias komunistų ir darbininkų partijų pozicijas.
Bruzda ir vidurio Europos žmonės, ką bekalbėti apie tarptautinio imperializmo žiauriausiai
pavergtąsias vadinamojo trečiojo pasaulio šalis – Indiją, Bangladešą, Filipinus
ir kt.
Dar daugiau, 2017-ieji metai žymėjo ypač
garbingą jubiliejų: 100-ąsias Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos
metines, kurių simbolinė reikšmė tapo ryškia vėliava marksistams ir komunizmo
šalininkams visame pasaulyje. Pamažu atgyja tarptautinis komunistinis
judėjimas, keldamas esminius dabarties visuomenės gyvenimo ir marksizmo teorijos
klausimus. Ryškėja komunistinės idėjos – socialine lygybe ir žmoniškais
santykiais paremtos visuomenės idėjos, žmogaus, ne kaip vergo ar pasyvaus
molio, bet tikrojo gyvenimo kūrėjo ir šeimininko idėjos aktualumas, jos
būtinumas 21-ojo amžiaus globalinėms problemoms išspręsti.
Mūsuose, be kita ko, Didžiojo Spalio
šimtmetis sutapo su marksistinių, socialistinių ir komunistinių jėgų
persigrupavimu, anksčiau išsklaidytų ir demoralizuotų elementų telkimosi, o taip
pat ir naujų bei jaunų veidų atėjimo į socializmo-komunizmo stovyklą pradžia.
Užsimezgusi veikla žada teigiamą ateities plėtimosi perspektyvą, revoliucinių
idėjų nešimą į žmones, į pažangiai nusistačiusiuosius liaudies sluoksnius.
Bręstančių krizių ir ateityje laukiančių
bruzdėjimų akivaizdoje mes, kaip komunistai, stovėdami marksizmo-leninizmo
pozicijose, galime ir privalome laikytis drąsiai bei ryžtingai, neprarasdami ne
tik atsargos ir budrumo, bet ir kovingumo, idėjinio entuziazmo. Jei toliau
dirbsime nenuleisdami rankų, būdami realistais, bet tuo pačiu ir optimistais,
galėsime būti tikri, kad netrūks ir daugiau nors ir kuklių, bet visgi realių,
tikrai apčiuopiamų rezultatų.
Sutikime naujuosius, 2018-uosius metus:
didžiojo proletariato mokytojo K. Markso 200-ąjį jubiliejų, o kartu ir V.
Kapsuko, Z. Angariečio ir P. Eidukevičiaus vadovautos Pirmosios Lietuvos proletarinės
revoliucijos 100-metį. Semkimės įkvėpimo iš šios praeities – bet gyvenkime
tvirtai suleisdami šaknis į dabarties Lietuvos, Europos ir pasaulio realijas.
Ženkime į ateitį blaiviai suvokdami padėtį, bet tvirtai įsitikinę savo siekių
teisumu ir galutiniu jų laimėjimu.
Kaip mokė K. Požėla: dirbkime ir
kovokime – iki laimėsime.
Kibirkštis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą