Bažnytiniai atlaidai – iš sąžinės daromas biznis

Šimtai ir tūkstančiai tikinčiųjų plūsta į atlaidus, tikėdamiesi nusiplauti tikras ar tariamas savo nuodėmes, dvasiškai apsivalyti, ar tiesiog iš paprasčiausio įpratimo mechaniškai atlikti savo, kaip „gerų katalikų“, pareigas. Tuo tarpu pedofilijos ir kitokių seksualinių iškrypimų pelkėje paskendusi bažnyčia smarkiai pasipinigauja, susirinkdama gausybę dosnių ir ne tokių dosnių, tariamai „dievo garbei“ skirtų aukų.

Kas apskritai yra atlaidai, detaliau neaptarinėsime – palikime tai žemiau pateikiamai ištraukai iš buvusio katalikų kunigo, tapusio vienu žymiausių XX a. Lietuvos ateistų, J. Ragausko, knygos „Žmogus ieško tiesos“*. Čia mus domina būtent tai, ką reiškia pati atlaidų idėja, ką bekalbėti apie praktiką, ryšium su paprasčiausia žmogaus sąžine.

Patys atlaidai iš esmės nurodo į nuodėmių atleidimą. Net nekeldami klausimo dėl pačios religinės moralės abejotinų teiginių bei nuostatų, matome gyvenimišką tiesą: jei doras žmogus bus padaręs ką bloga, o visai šventų ir tobulų nebūna – juk kas nedirba, tas ir neklysta – tai didžiausia bausmė jam už tai bus sąžinės graužatis.

Tikras „dvasinis apsivalymas“ – atsisakymas nuo padarytų piktybių, nuo praeities purvo, pasiryžimas būti geresniam – tai yra išimtinai kiekvieno individo sąžinės reikalas. Bet atlaidų idėja praktiškai sako kitaip: ateik į atlaidus, pakartok keletą maldų popiežiaus vardu, paaukok pinigėlių motinai bažnyčiai – ir nuodėmės tau bus atleistos.

Pats principas niekuo nesiskiria nuo to, ką iš viduramžių istorijos žinome indulgencijų pavadinimu – tuomet stačiai buvo siūloma už pinigus išsipirkti savo nuodėmes. Esmė čia jau nebe tai, kas ir kaip dedasi žmogaus širdy, jo dorybė ar niekšybė – bet tik formalus atitikimas bažnytiniams reikalavimams ir apeigoms, įgaunančioms piniginę išraišką.

Aišku, tai nereiškia, kad kiekvienas, einąs į atlaidus, yra toks ar anoks: dalis neabejotinai tuo metu tikrai susimąsto, ką padarę gera, ką bloga; tačiau pats moralinis vertinimas perkeliamas iš asmens sąžinės srities į autoriteto kompetenciją – ar beveidės bažnyčios, ar konkretaus kunigo, kaip tariamo dievo atstovo žemėje, pavidalu.

Autoritetui tarus ir apeigoms įvykus, net paskutinis niekšas, nesigailėdamas savo piktadarybių, būsiąs „apvalytas“ nuo nuodėmių; o net nuoširdžiausias žmogus negausiąs jokio atleidimo, jei nedalyvausiąs šiame šou. Taip žmogaus sąžinė tampa biznio objektu. Tokia praktika – gryniausias žmogaus sąžinės išprievartavimas, jos pavertimas pasyviu, nemąstančiu sraigteliu didžiulius pinigus užkalinėjančios bažnytinės mašinos.

Šitai dar XVI a. viešai pripažino reformacijos šalininkai, prieš kuriuos už jų atsisakymą nuo jai pelningų dogmų, katalikų bažnyčia pasitelkė ne tik bjauriausią šmeižtą, bet dargi ginklus ir laužus, kuriuose liepsnodavo gyvų žmonių, nenusilenkusių „dievo tarnų“ savivalei, kūnai. Dar aiškiau tai galime suvokti mes, XXI a. žmones, turėdami prieigą prie milžiniškų gamtos bei visuomenės mokslų duodamų duomenų, iš pagrindų paneigiančių visų religijų sekamas pasakas.

Vergiškai aklas, neretu atveju tiesiog fanatiškas tikėjimas, kurio iš žmonių reikalauja religinės institucijos, vietoje objektyvaus pasaulio, gamtos, visuomenės ir jos dėsningumų pažinimo, tik padeda užliūliuoti liaudies sąmonę, nukreipiant jos dėmesį bei mintis nuo tikrųjų gyvenimo problemų į religinę fantasmagoriją.

Kuo greičiau nusikračius tokiu tikėjimu, kuo greičiau jį pakeitus blaiviu, į faktus ir logiką orientuotu mąstymu – tuo geriau. Geriau kiekvienam paskiram asmeniui; geriau ir visai visuomenei. Tiksliau – viršūnėlės mulkinamai, į velnišką melo ir apgaulės „matricą“, kurios dalimi yra ir religija, tos visuomenės daugumai.

Mes patys esame savo minčių ir jausmų šeimininkai. Nepadės mums jokie atlaidai. Jokie dievai. Suvokime tai ir išmeskime visokias juodaskvernių mums peršamas nesąmones ten, kur joms ir vieta – į visuotinės istorijos šiukšlyną.

Parašė: Vincas Nevėžietis

* ATLAIDAI

Viena iš daugelio katalikų bažnyčios naudojamų pasipelnymo priemonių yra atlaidai. Seniau Romos popiežiai išduodavo tikintiesiems už pinigus atlaidų raštus, vadinamąsias indulgencijas. Pagal tuos indulgencijų raštus jų savininkams būdavo atleidžiamos praeities ir net ateities nuodėmės.

Viduramžiais bažnyčia plačiai prekiavo atlaidais. Popiežius Jonas XXII iš atlaidų buvo susikrovęs apie 25 milijonų aukso guldenų kapitalą. Jis buvo nustatęs atlaidų tarifą ir nurodęs, kad „šių malonių (t. y. nuodėmių atleidimo) neturtingieji negali gauti; jie neturi pinigų, todėl jiems reikia apsieiti be šios šventos paguodos“.

Atlaidai buvo teikiami nuo visokių nuodėmių; už pinigus atleidžiamos net žmogžudystės. Atlaidai teikiami kryžiaus karų dalyviams už visokius žvėriškumus, jų įvykdytus „netikėlių“ šalyse (jų tarpe ir senovės Lietuvoje).

Atlaidus popiežiai naudojo kaip priemonę maldininkams iš viso katalikiškojo pasaulio prisivilioti į Romą. Tuo tikslu „šventieji tėvai“ paskelbdavo, kad katalikai, aplankę tam tikras Romos bažnyčias ir paaukoję piniginę auką, gausią didelius atlaidus. Tuo pačiu tikslu buvo įvesta ir „šventųjų metų“ praktika, žadant ypatingus atlaidus visiems tais metais nuvykusiems į Romą ir aplankiusiems nurodytas bažnyčias.

Šis šlykštus prekiavimas atlaidais sukėlė liaudies pasipiktinimą. Reformacijos judėjimas Vokietijoje XVI amžiuje reikalavo uždrausti prekiavimą atlaidais. Nuo to laiko popiežiai ėmė kiek kitaip aiškinti atlaidus: tai esąs ne nuodėmių, bet bausmės už nuodėmes atleidimas. Tokiais „pakeistais“ atlaidais bažnyčia tebeprekiauja ir dabar: tikintiesiems suteikiami įvairūs atlaidai, už kuriuos dvasininkams turi būti sudedamos „aukos“.

Atlaidus popiežius panaudoja ir kaip priemonę savo autoritetui tikinčiųjų tarpe stiprinti. Atlaidai tikintiesiems teikiami paprastai su ta sąlyga, kad jie, tikintieji, pasimelstų „popiežiaus intencija“. Tuo siekiama, kad katalikai popiežių pripažintų esant bažnyčios galva, kad sutiktų su jo valia, kad pritartų jo varomai politikai ir pan.

Atlaidai panaudojami tikintiesiems sutraukti ne tik į Romą ir į jos bažnyčias, bet ir į parapijų bei kitas bažnyčias. Tuo tikslu visose bažnyčiose švenčiamos tam tikros šventės, kurių dalyviams žadami „ypatingi“ atlaidai. Šios vietinės bažnyčių šventės, vadinamieji atlaidai, paprastai sutraukia į bažnyčias daugiau tikinčiųjų, negu kurios nors eilinės šventės arba sekmadieniai. Daugelis tikinčiųjų atlaidų proga atlieka išpažintį; daugiau sunešama aukų kunigams ir vienuoliams. Pamaldos tokiomis dienomis yra laikomos kuo iškilmingiausiai, ruošiamos bažnytinės procesijos. Tuo dvasininkai siekia visų pirma paskatinti tikinčiuosius gausiau lankyti bažnyčią, atlikti religines apeigas, stengiasi jų sąmonę labiau apraizgyti religiniais prietarais (J. Ragauskas. Žmogus ieško tiesos. V., 1972, p. 139-141).