KODĖL SOCIALIZMAS?

Albertas Einšteinas (1879-1955) – bene žymiausias XX a. mokslininkas, reliatyvumo teorijos kūrėjas – buvo socialistas. Aktyvią politinę veiklą jis pradėjo jau 1927 m. perskaitęs pranešimą „Antiimperialistinės lygos“ konferencijoje Briuselyje. Iki pat savo mirties A. Einšteinas liko aršus antifašistas ir socializmo šalininkas. Nedidelį esė „Kodėl socializmas?“ Albertas Einšteinas parašė pirmajam didžiausio ir dabar jau seniausio JAV marksistinio žurnalo „Monthly Review“ numeriui (1949 metų gegužė). Verta pažymėti tiek žurnalo redaktoriaus, tiek ir paties Einšteino drąsą, kadangi jie paskelbė apie savo ištikimybę socializmui bei marksizmui per patį antikomunistinės isterijos Jungtinėse Valstijose įkarštį.

KODĖL SOCIALIZMAS?

Ar verta rašyti apie socializmą žmogui, kuris nėra specialistas ekonominiais ir socialiniais klausimais? Dėl daugelio priežasčių manau, kad taip.

Pirma, pažvelkime į šį klausimą iš mokslinių pozicijų. Gali pasirodyti, kad tarp astronomijos ir ekonomikos nėra esminių metodologinių skirtumų. Ir vienoje, ir kitoje mokslininkai stengiasi atrasti bendrus tam tikros reiškinių grupės dėsnius, kad aiškiau suprastų jų tarpusavio ryšį. Tačiau iš tiesų metodologiniai skirtumai egzistuoja. Bendrųjų ekonomikos dėsnių atskleidimą apsunkina ta aplinkybė, kad stebimi ekonominiai reiškiniai yra veikiami daugybės faktorių. Įvertinti kiekvieną iš jų atskirai yra ypatingai sunku.

Be to, gerai žinoma, kad patyrimas, sukauptas nuo vadinamojo civilizuoto žmonijos istorijos laikotarpio pradžios, buvo smarkiai ribotas ir įtakotas daugybės neekonominių priežasčių. Pavyzdžiui, dauguma didžiųjų valstybių atsirado užkariavimų dėka. Tautos-užkariautojos užimtoje šalyje tapdavo juridiškai ir ekonomiškai viešpataujančia klase. Jos priskirdavo sau monopolinę teisę valdyti žemes ir rinkti žynius tik iš savo gretų. Šie žyniai, kurie kontroliavo švietimą, suteikė visuomenės klasiniam susiskaldymui pastovumą ir sukūrė vertybių sistemą, kuria žmonės ėmė vadovautis, didžiąja dalimi nesąmoningai.

Ši istorinė tradicija gyvuoja iki šiol. Mes dar nepergyvenome to, ką Thorsteinas Veblenas vadino žmogaus vystymosi „grobuoniškąja faze“. Dabar egzistuojantys ekonominiai faktai ir jų lemiami įstatymai priklauso tik šiai fazei. O kadangi socializmo tikslas yra užbaigti grobuoniškąją žmogaus vystymosi fazę ir pradėti aukštesniąją, dabartinis ekonominis mokslas nėra pajėgus numatyti ateities socialistinės visuomenės bruožų.

Antra, socializmas orientuotas į socialinius-etinius tikslus. Tuo tarpu mokslas negali kurti tikslų. Juo labiau – ugdyti jų žmoguje. Geriausiu atveju mokslas gali suteikti priemones, kaip pasiekti tam tikrus tikslus. Tačiau pačius tikslus iškelia žmonės, besivadovaujantys aukštais etiniais idealais. Ir jeigu šie tikslai yra gyvybingi, juos supranta ir įgyvendina tos žmonių masės, kurios pusiau sąmoningai nulemia lėtą visuomenės evoliuciją.

Štai kodėl mums reikia būti atsargiems, kad neperdėtume mokslo ir mokslinių metodų reikšmės, kada kalbama apie žmogiškąsias problemas. Nereikia galvoti, kad tik ekspertai turi teisę spręsti klausimus, įtakojančius visuomenės organizaciją.

Štai jau kurį laiką nelaimingi balsai tvirtina, kad žmonių visuomenė atsidūrė krizėje ir prarado stabilumą. Žmonės jaučia abejingumą arba netgi priešiškumą didelėms arba mažoms grupėms, kurioms jie nepriklauso. Leiskite kaip pavyzdį pateikti vieną atsitikimą iš mano asmeninio gyvenimo. Neseniai aptarinėjau naujo karo, kuris, mano manymu, būtų rimčiausia grėsmė žmonijos egzistavimui, pavojų su vienu protingu ir geru žmogumi. Aš pastebėjau, kad apsaugoti nuo tokio pavojaus gali tik organizacija, kuri būtų aukštesnė už visas nacionalines organizacijas. Į tai mano pašnekovas ramiai ir šaltai atsakė: „Kodėl jūs taip stipriai nusiteikęs prieš žmonių rasės išnykimą?“

Aš įsitikinęs, kad dar prieš šimtmetį niekas nebūtų galėjęs pasakyti ko nors panašaus. Tai pasakė žmogus, kuris nesėkmingai bandė išlaikyti kažkokią pusiausvyrą savo viduje ir prarado tikėjimą sėkme. Tai kankinamos vienatvės ir izoliacijos, nuo kurių mūsų dienomis kenčia taip daug žmonių, pasireiškimas. Kokia to priežastis? Ar yra išeitis? Lengva užduoti tokius klausimus, tačiau sunku tvirtai į juos atsakyti. Nepaisant to, aš turiu pasistengti atsakyti į juos kiek leidžia mano jėgos, nors ir gerai žinau, kad mūsų jausmai ir siekimai dažnai prieštaringi ir neaiškūs, ir kad jų negalima paaiškinti lengvomis ir paprastomis formulėmis.

Žmogus vienu metu yra ir vieniša, ir socialinė būtybė. Kaip vieniša būtybė, jis stengiasi apginti savo ir artimiausių jam žmonių egzistavimą, patenkinti savo norus ir tobulinti savo įgimtus gabumus. Kaip socialinė būtybė, jis ieško kitų žmonių pripažinimo ir meilės, nori kartu su jais džiaugtis, guosti juos nelaimėje, gerinti jų gyvenimo sąlygas.

Būtent šie skirtingi, dažniausiai vienas kitam prieštaraujantys siekiai lemia ypatingą žmogaus būdą, o jų konkreti kombinacija nulemia tiek vidinės pusiausvyros, kurią žmogus gali pasiekti, laipsnį, tiek ir jo galimo įnašo į visos visuomenės gerovę dydį. Neatmestina, kad šių dviejų paskatų santykis dažniausiai yra paveldimas. Tačiau galiausiai asmenybę formuoja aplinka, kurioje vystosi žmogus, visuomenės struktūra, kurioje jis auga, jos tradicijos ir įvertinimas, kurį visuomenė duoda vienam ar kitam elgesio tipui.

Atskiram žmogui abstraktus „visuomenės“ suvokimas reiškia jo tiesioginių ir netiesioginių santykių su savo amžininkais bei visais ankstesnių kartų žmonėmis visumą. Žmogus geba mąstyti, jausti, trokšti, jis nori dirbti pačiam sau. Bet savo fiziniame, protiniame ir emociniame egzistavime jis taip priklausomas nuo visuomenės, kad negalima nė pagalvoti apie žmogų už visuomenės ribų. Būtent „visuomenė“ aprūpina žmogų maistu, apranga, gyvenamąja vieta, darbo instrumentais, kalba, minties formomis ir didžiąją dalimi jų turinio. Jo gyvenimas tapo įmanomas dėka daugybės milijonų žmonių darbo ir pasiekimų dabartyje bei praeityje.

Todėl akivaizdu, kad žmogaus priklausomybė nuo visuomenės yra gamtos faktas, kurio negalima atšaukti, kaip ir bičių bei skruzdžių atveju. Tačiau tuo metu, kai skruzdžių ir bičių gyvenimo procesus iki mažiausių detalių valdo jų griežti paveldimi instinktai, žmogiškųjų būtybių visuomeninio elgesio ir bendravimo tipai nuolat kinta.

Atmintis, gebėjimas kurti naujas kombinacijas, kalbinio bendravimo dovana suteikė žmonėms gebėjimą sukurti tokias gyvenimo veiklos formas, kurių nediktuoja biologinė būtinybė. Jos pasireiškia tradicijose, visuomeniniuose institutuose ir organizacijose, literatūroje, moksliniuose ir inžineriniuose pasiekimuose, meno kūriniuose. Tai paaiškina, kokiu būdu žmogus geba įtakoti savo gyvenimą savo elgesiu, ir kad šiame procese dalyvauja sąmoningas mąstymas bei noras.

Gimdamas žmogus paveldi tam tikrą biologinę konstituciją, kurią mes turime pripažinti kaip fiksuotą ir nekintamą, ir kuri jungia gamtines paskatas, būdingas žmogaus giminei. Be to, per savo gyvenimą žmogus įgauna ir tam tikrą kultūrinę konstituciją, kurią jis perima iš visuomenės per bendravimą ir daugelį kitų įtakos rūšių. Būtent ši kultūrinė konstitucija keičiasi laikui bėgant ir didele dalimi nulemia žmogaus ir visuomenės santykį.

Šiuolaikinė antropologija vadinamųjų primityvių kultūrų lyginamosios analizės pagalba mus moko, kad socialinis žmonių elgesys gali stipriai skirtis ir priklauso nuo kultūros modelio bei organizacijos tipo, kurie dominuoja visuomenėje. Būtent tuo ir remiasi viltys tų, kurie siekia pagerinti žmogaus dalią. Žmogiškųjų būtybių biologinė konstitucija nepasmerkė jų viena kitos naikinimui arba valiai likimo, kurio priežastys glūdi jose pačiose.

Jeigu mes paklausime savęs, kaip turi būti pakeista visuomenės struktūra ir žmogaus kultūra, kad žmogaus gyvenimo poreikiai būtų kuo labiau patenkinami, mums reikia nepamiršti, kad egzistuoja tam tikros sąlygos, kurių mes negalime pakeisti.

Kaip jau buvo minėta, biologinė žmogaus prigimtis negali būti pakeista. Dar daugiau, technologiniai ir demografiniai pastarųjų šimtmečių procesai sukūrė sąlygas, kurios liks su mumis ilgam. Esant dideliai gyventojų, kurių egzistavimas priklauso nuo prekių gamybos, koncentracijai, didelis darbo padalijimas ir stipriai centralizuotas gamybos aparatas yra visiškai būtini. Tas laikas, atrodantis mums idilišku, kai atskiri žmonės arba palyginti nedidelės grupės galėjo būti visiškai apsirūpinę, – šis laikas praėjo amžiams. Neperdėsiu sakydamas, kad gamybos ir vartojimo atžvilgiu žmonija jau dabar yra vientisa visos planetos bendruomenė.

Dabar galiu trumpai išdėstyti savo nuomonę apie šiuolaikinės krizės esmę. Kalba eina apie žmogaus santykį su visuomene. Kaip niekada anksčiau žmogus suprato savo priklausomybę nuo visuomenės. Tačiau šią priklausomybę jis jaučia ne kaip gėrį, ne kaip organišką ryšį, ne kaip ginančią jį jėgą, o greičiau kaip grėsmę jo elementarioms teisėms arba netgi jo ekonominiam egzistavimui.

Dar daugiau, jo padėtis visuomenėje tokia, kad esantys jame egoistiniai instinktai yra nuolat akcentuojami, tuo tarpu socialiniai, silpnesni pagal savo esmę, instinktai vis labiau degraduoja. Visos žmogiškos būtybės, kad ir kokią vietą visuomenėje jos beužimtų, kenčia nuo šio degradacijos proceso.

Nesąmoningi savo egoizmo kaliniai, jie jaučia pavojaus jausmą, jaučiasi vieni, netekę naivių, paprastų gyvenimo džiaugsmų. Žmogus gali surasti gyvenimo prasmę, kad ir koks tas gyvenimas trumpas ir pavojingas bebūtų, tik būdamas pasišventęs visuomenei.

Tikru šio blogio šaltiniu laikau ekonominę kapitalistinės visuomenės anarchiją. Mes matome didžiulę gamybinę bendruomenę, kurios nariai vis labiau stengiasi atimti vienas iš kito savo kolektyvinio darbo vaisius. Ir ne jėga, o didžiąja dalimi laikydamiesi įstatymų nustatytų taisyklių. Kartu svarbu suprasti, kad gamybos priemonės, t. y. visi gamybiniai pajėgumai, būtini tiek vartojimo, tiek ir kapitalinių prekių gamybai, gali būti, ir didžiąja dalimi yra, atskirų asmenų privati nuosavybė.

Kad būtų paprasčiau, aš vadinsiu „darbininkais“ visus tuos, kurie nevaldo gamybos priemonių, nors tai ir ne visiškai atitinka įprastą šio termino reikšmę. Gamybos priemonių savininkas turi galimybę pirkti darbininko darbo jėgą. Naudodamas gamybos priemones, šis darbininkas pagamina naują produkciją, kuri tampa kapitalisto nuosavybe. Svarbiausia šiame procese yra tai, kad, matuojant tikrąja verte, darbininkui sumokama mažiau nei jis pagamina. „Laisva“ darbo sutartis darbininko atlyginimą nustato ne pagal tikrąją jo pagamintos produkcijos vertę, o atsižvelgiant į minimalius darbininko poreikius ir santykį tarp to, kiek darbininkų pretenduoja į darbo vietą ir kokį darbo jėgos poreikį jaučia kapitalistas. Svarbu suprasti, kad netgi teorijoje darbininko alga nenustatoma pagal tai, ką jis pagamino.

Privačiam kapitalui būdinga tendencija koncentruotis nedidelio žmonių sluoksnio rankose. Iš dalies tai susiję su konkurencija tarp kapitalistų, o iš dalies su tuo, kad techninis vystymasis ir didėjantis darbo padalijimas skatina vis stambesnių gamybinių vienetų formavimąsi mažesniųjų sąskaita. Šių procesų išdavoje atsiranda kapitalistinė oligarchija, kurios siaubingos valdžios demokratinė visuomenė negali efektyviai apriboti.

Tai vyksta todėl, kad įstatymų leidžiamųjų organų narius atrenka politinės partijos, o jas vienaip ar kitaip veikia ir dažniausiai finansuoja privatūs kapitalistai, kurie tuo pačiu praktikoje stoja tarp elektorato ir įstatymų leidžiamosios sferos. To pasekoje liaudies atstovai iš tikrųjų nepakankamai gina neprivilegijuotų gyventojų sluoksnių interesus.

Dar daugiau, dabartinėmis sąlygomis privatūs kapitalistai tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoja pagrindinius informacijos šaltinius (spaudą, radiją, švietimą). Tokiu būdu atskiram piliečiui ypatingai sunku, o daugeliu atvejų praktiškai neįmanoma, daryti objektyvias išvadas ir protingai pasinaudoti savo politinėmis teisėmis.

Padėtį ekonomikoje, kurios pagrindą sudaro privati kapitalistinė nuosavybė, skiria du pagrindiniai principai: pirma, – tai privati gamybos priemonių (kapitalo) nuosavybė, kurios valdytojai naudojasi jomis kaip tinkami; antra, – darbo sutartys sudaromos laisvai.

Žinoma, toks dalykas, kaip grynas kapitalizmas, šia prasme neegzistuoja. Būtina pažymėti, kad ilgų ir žiaurių politinių susirėmimų dėka darbininkams pavyko pasiekti kiek geresnes „darbo sutartis“ tam tikroms dirbančiųjų kategorijoms. Tačiau apskritai šiuolaikinė ekonomika mažai kuo skiriasi nuo „grynojo“ kapitalizmo.

Gamyba vyksta ne vartojimo, o pelno tikslais. Nėra jokios garantijos, kad visi, kas gali ir nori dirbti, visada galės rasti darbą. Beveik visada egzistuoja „bedarbių armija“. Dirbantysis gyvena nuolat bijodamas prarasti darbą.

Kadangi bedarbiai ir mažai apmokami darbininkai negali būti pelninga vartotojų rinka, vartojimo produktų gamyba būna apribota, o dėl to išgyvenami sunkūs nepritekliai.

Techninį progresą dažnai lydi nedarbo augimas vietoj to, kad jis visiems palengvintų darbo naštą. Pelno siekis kartu su konkurencija tarp atskirų kapitalistų daro nestabilų kapitalo kaupimą ir naudojimą, o tai sukelia sunkias depresijas.

Neribota konkurencija sukelia siaubingą darbo jėgos išnaudojimą ir smarkiai žaloja atskirų asmenybių socialinę sąmonę, apie kurią jau kalbėjau. Šį asmenybės sužalojimą aš laikau pačiu baisiausiu kapitalizmo blogiu. Visa mūsų švietimo sistema kenčia nuo šio blogio. Mūsų besimokantiems diegiamas veržimasis į konkurenciją, ruošiant karjerai juos moko garbinti materialinių gėrybių kaupimą.

Aš įsitikinęs, kad yra tik vienas būdas atsikratyti šių siaubingų blogybių – sukurti socialistinę ekonomiką su atitinkama švietimo sistema, kuri būtų nukreipta į visuomeninių tikslų siekimą. Tokioje ekonomikoje gamybos priemonės priklauso visai visuomenei ir yra planingai naudojamos.

Planinė ekonomika, kuri reguliuoja gamybą sutinkamai su visuomenės poreikiais, paskirstytų būtiną darbą tarp visų jos narių, gebančių dirbti, ir garantuotų teisę į gyvenimą kiekvienam vyrui, moteriai ir vaikui.

Kartu su jo įgimtų gabumų vystymųsi, žmogaus išsilavinimas keltų jame atsakomybės už kitus žmones jausmą, vietoj egzistuojančio mūsų visuomenėje valdžios ir sėkmės garbinimo.

Būtina prisiminti, kad planinė ekonomika – tai dar ne socializmas. Pati savaime ji gali pavergti asmenybę. Kad būtų sukurtas socializmas, būtina išspręsti sudėtingas socialines ir politines problemas: kaip padaryti, kad esant aukštai politinei ir ekonominei centralizacijai, biurokratija netaptų visavaldė? Kaip aprūpinti asmenybės teisių apsaugą, o su jomis ir demokratinę atsvarą biurokratijai?

Socializmo tikslų ir problemų aiškumas turi didžiulę reikšmę pereinamuoju laiku. Kadangi šiuo metu laisvas šių problemų svarstymas yra griežtas tabu, aš manau, kad šio žurnalo pasirodymas yra ypatingai svarbus visuomenei.

Vertė: Leftas

Versta iš: Monthly Review, New York, May, 1949.