Noriu jums papasakoti istoriją, kurios
dalimi yra tapęs kiekvienas Lietuvos kaimo gyventojas. Tiksliau – tai yra
prabėgusio dvidešimtmečio apžvalga, kuri prasideda sulig pirmaisiais mano
sąmoningais atsiminimais ir tęsiasi iki pat šiandienos. Pradėti noriu nuo to,
jog aš pats gimiau ir užaugau mažame Lietuvos kaime, visą kaimo raidą
(klestėjimą ir nuosmukį) mačiau savo akimis, todėl ir kilo mintis tai išdėstyti
raštu.
Mano pirmieji sąmoningi atsiminimai mena
laikus nuo tada, kai man sukako maždaug penki metai, o tai buvo tūkstantmečių
sandūroje – 1999-2000 metai. Tais laikais dar jokia „Briuselio dėdės ranka“
nebuvo palietusi mano gimtojo kaimo. Maždaug iki 2005-tųjų metų mano kaime
veikė batų taisykla, trys maisto ir viena buitinių prekių bei dėvėtų drabužių
parduotuvės, ambulatorija, vaistinė, viešoji pirtis, kultūros namai, baras,
senelių namai, biblioteka, paštas, mokykla, vaikų darželis. Kaimo kultūros
namuose dažnai vykdavo įvairūs renginiai, koncertai, jaunimo diskotekos,
mokykloje mokėsi virš trijų šimtų moksleivių, kurie turėjo daug laisvalaikio
užimtumo burelių, kaimo centras niekada nebūdavo tuščias, nes jame rinkdavosi
jaunimas, žaisdavo vaikai, ant suoliukų sėdėdavo pensininkai. Beveik visi
gyventojai laikė daugiau negu po dvi karves, turėjo kiaulių, vištų. Tačiau per
pastaruosius trylika metų, Lietuvai
pradėjus gauti „Briuselio dėdės“ pinigėlius, skirtus kaimo plėtrai, viskas
labai stipriai pasikeitė... Iš visų prieš tai išvardintų įstaigų, kaime liko
tik viena maisto prekių parduotuvė, paštas ir mokykla su tris kartus
sumažėjusiu mokinių skaičiumi. Turbūt jums dabar iškilo klausimas, kaip taip
galėjo nutikti, kai Europa, atrodo, skyrė didžiulius pinigus kaimo plėtrai, o
kaimas vietoje to, kad imtų labiau klestėti, baigia visiškai sunykti. Aš jums
pasistengsiu visą tai paaiškinti labai paprastai.
Kaimo plėtros programa prasidėjo nuo 2007
metų, ir jos tikslas buvo padėti modernizuoti jau esamus ūkius, arba padėti jauniems
ūkininkams sukurti naujus. Skirti pinigai galėjo būti panaudoti perkant naują
žemės ūkio techniką, statant žemės ūkio paskirties pastatus, arba perkant žemės
ūkio paskirties žemės plotus. Norint gauti tokią paramą reikėjo rengti
projektus ir įveikti painias biurokratines „džiungles“. Modernizuojant jau
esamą ūkį, Europa padengdavo iki 50% išlaidų, o jaunam ūkininkui, kuriančiam
savo ūkį, buvo padengiama iki 80% visų numatytų išlaidų. Beje, vienas žmogus,
gavęs paramą, toliau penkis metus negalėjo pretenduoti gauti kitos sekančios
paramos. Iki šios vietos viskas atrodo labai gražu, nes teoriškai visi kaimo
gyventojai galėjo bandyti gauti paramą ir taip pasilengvinti savo sunkius žemės
darbus. Bet čia kažkodėl įvyko taip, jog paramas gavo tik tie, kurie ir taip
buvo patys turtingiausi ir jau turėjo didelius kapitalus. Bet ir tai dar nėra
viskas. Pirmųjų paramų šiems stambiems žemvaldžiams neužteko. Jiems pasidarė
per maža to, kad Europa padėjo jiems įsigyti šiek tiek naujos technikos, todėl
jie įsigudrino ir savo sutuoktinių arba pilnamečių vaikų vardu paėmė dar po
kelias paramas, taigi gavosi taip, kad vieni negavo nieko, o kiti gavo dvigubai
arba net trigubai daugiau, negu galėjo gauti. Kaime prasidėjo didžiulė konkurencija
dėl žemės plotų. Stambieji žemvaldžiai, Europos dėka nusipirkę naujus ir
modernius traktorius, galėjo apdirbti daugiau žemės negu paprastas žmogus su
kolūkio laikų technika, todėl gavosi taip, kad smulkieji ėmė trauktis ir
pradėjo emigruoti. Ūkininkai gavę didžiulius pinigus nesukūrė nei vienos
legalios darbo vietos, todėl likusiems gyventojams nebeliko ką veikti tame
kaime. Didžioji dalis jaunimo emigravo į užsienį, o kaime gyventi pasiliko
labai nedaug, iš kurių dauguma – stambiųjų žemvaldžių vaikai. Drastiškai
sumažėjus gyventojų skaičiui, pradėjo nykti ir pats kaimas. O viskas juk galėjo
būti kitaip... Jei pinigai būtų buvę paskirstyti tolygiai, kaimas tikrai būtų
klestėjęs, kaip žadėjo kaimo plėtros programa, bet gavosi taip kaip gavosi. Iš
Europos pinigų pralobo tik keli žmonės, kurie dabar turi tikrai didžiulius turtus,
o likęs kaimas skursta.
Dabartinis realus kaimo vaizdas tikrai
nedžiugina. Formaliai čia yra daug vidutinių ūkių, nors iš tiesų yra tik keli
stambūs ūkiai dokumentuose išdalinti šeimos nariams, jog būtų lengviau gauti
paramas ir daugiau lengvatų. Kad lengviau įsivaizduotumėte situaciją, kaip
pavyzdį paimsiu vieną stambiausią mūsų kaimo ūkininką, kurio vardo ir pavardės
neminėsiu. Tas ūkininkas realiai valdo virš 700 ha žemės, o dokumentuose ūkis
išdalintas visiems šeimos nariams. Pačią pirmąją paramą jis ėmė kaip ir
priklauso – savo vardu, bet to jam buvo negana. Dalį ūkio perrašė vyriausio
sūnaus vardu ir paėmė dar vieną jaunojo ūkininko įsikūrimui skirtą paramą.
Atrodo, jau dvi paramos turėjo pasotinti ši žmogų, bet dar po metų jis visas
naujai pirktas žemės užrašė savo jauniausios dukros, medicinos studentės,
vardu. Ta dukra tikrai nieko nenusimano apie žemės ūkį, bet jos vardu buvo
sėkmingai paimta dar viena parama. Taigi gaunasi taip, kad po vienu stogu trys
ūkiai telpa, gauna paramas, naudojasi mažesniems ūkiams skirtomis lengvatomis,
nors realiai tai yra vienas labai stambus ūkis. Kaimui tikrai menka nauda, jog
jame gyvena keli turtuoliai o likusieji skursta. Stambieji žemvaldžiai, gavę didžiulius
pinigus iš Europos, sukūrė neproporcingai mažai darbo vietų, kas atrodo labai
neteisinga, nes Europos pinigai yra mūsų visų pinigai, kurie naudą turėtų nešti
visiems o ne saujelei išrinktųjų. Net Meksikos narkotikų kartelių vadai yra
geresni savo žemiečiams, nes juos aprūpina elektra, pastato ligonines,
mokyklas, kai tuo tarpu Lietuvos stambieji žemvaldžiai savo kaimo gyventojus
aprūpina tik padidėjusiu nitratų kiekiu šuliniuose.
Parašė: Skaitytojas
Redakcijos
komentaras: Labai malonu sulaukti tokios
jaunų skaitytojų publicistikos, keliančios aikštėn opiuosius mūsų šalies
gyvenimo klausimus. Vertėtų pažymėti tik tai, kad Europos Sąjunga, pati būdama
stambaus kapitalo projektu, yra kapitalistinė sąjunga, aptarnaujanti
pirmiausiai didžiųjų valstybių oligarchų interesus, o šalis, kaip mūsiškę,
paliekanti pariby. Tiesa, už atitinkamus „trupinius“ paperkant viršutinius
visuomenės sluoksnius, o likusiems „runkeliams“ atverdama emigracijos kelius –
pagal vietines kainas gan pigiai atidirbinėti Vakarų buržujams. Naivu tikėtis
ko kito. Viskas vyksta pagal marksizmo klasikų nusakytus imperialistinio
kapitalizmo raidos dėsnius. Ką Lietuvoje ir matome.
Smulkūs ir vidutiniai ūkiai neturi jokios ateities. Nes brangi technika atsiperka tik apdirbant didelius žemės plotus. O ir kitos problemos lengviau įveikiamos. Jei kaimiečiai būtų neišnaikinę kolūkių/bendrovių arba bent jau steigę didelius - kelių, o dar geriau keliolikos tūkstančių ha turinčius kooperatyvus (pavadinę agrokoncernais), viskas būtų kitaip. Šiuo metu nepanašu, kad kas nors įstengtų pakeisti kaimo naikinimo tendenciją. Juolab, kad net ir nemėginama. Straipsnis tiksliai apibūdina esamą padėtį. Bet kitaip kapitalizme nebus.
AtsakytiPanaikintiNiekas nieko uz dyka neduoda, tad net jei ir butu parama padalinta proporcingai, vistiek is to naudos realiai nebutu.
AtsakytiPanaikinti