Mockaus krokodilo ašaros ir socializmo baubas

Kone visos „normalios“ politinės partijos daugiau ar mažiau sulaukė D. Mockaus „MG Baltic“ finansinės paramos. Tiek liberalai, tiek jų kolegos konservatoriai, socdemai ir „tvarkiečiai“. Netgi „valstiečiai“. Tiek kairė, tiek dešinė – visi. Skandalas netyla, bet vis tęsiasi. Prabilo ir pats Mockus – mat jį, girdi, kažkas persekioja, nori nuskriausti. Ir ne bet kaip, o taikant „istorijoje išnykusių santvarkų metodus“. Apie ką čia kalba?

Reikalas paprastas. Esama Lietuvos valstybė – žaisliukas valdančiosios klasės rankose. Tam ji ir buvo sukurta, kad buvusį LTSR liaudies turtą uzurpavę pseudokomunistiniai biurokratai, kartu su naujai iškeptais spekuliantais ir kriminaliniu elementu, pasivadinę „elitu“ ir „verslininkais“, galėtų nevaržomai viešpatauti ant daugumos piliečių bei lobti jų sąskaita.

Tokia esmė. Bet ji nerodoma atvirai – juk nuogas karalius įsivaizduoja esąs aprengtas. Taip ir čia. Ypač, kai vaizdas kuriamas masėms. Reikia palaikyti teisėtumo regimybę. Tačiau yla, kaip sakoma, iš maišo išlenda. Būtent tai vyksta su „MG Baltic“. Pasirodo, ant Mockaus pavadžio buvo ne vien E. Masiulis ar jo vadovautasis Liberalų sąjūdis, bet ir panelė prezidentė. Dabar žvilgsnis krypsta ir link konservatorių.

Šiame fone R. Karbauskio LŽVS gali bandyti kažkiek atsigriebti savo prarasto politinio kapitalo. Todėl matome tam tikrą „bangą“, kylančią prieš „MG Baltic“ bei koncerno kišenines partijėles – liberalus su konservatoriais. Viskas aišku. Štai čia ir stojasi Mockus, kaltindamas savo kaltintojus kone kėsinimusi į jo, kaip elitinio oligarcho, privilegijuotą padėtį. Ir to jam maža. Jis, verkdamas krokodilo ašaromis, piktinasi, kad „teisinėje valstybėje“ apskritai gali būti kritiškai svarstomi tokių ponų karaliukų, kaip jo, nešvarūs darbeliai.

Mat čia kvepia „demokratinių laisvių“ (laisvių kam? – buržujams) pažeidinėjimu, arba bent suvaržymu. Tiesa, nevertėtų per daug džiaugtis. Tai tik dar viena vidinė valdančiosios klasės „razborkė“, kurios eigoje, galbūt, bus paaukotas vienas ar kitas asmuo. Tarkime, tas pats Masiulis. Galbūt kuri jų grupė. Bet pati buržujų klasė kaip liko, taip ir liks savo soste. Apie tai kalbėjome anksčiau. Bet Mockus, jausdamas grėsmę, spirga.

Ir su pasipiktinimu sako, kad štai, jo priešininkai norėtų valdyti, naudodami buvusių santvarkų metodus. Kokių santvarkų? Labai aišku – aliuzija duodama į tarybinius laikus. Būtent, į socializmą. Štai čia ir šuo pakastas. Socializmas, kad ir savo buvusia forma TSRS, atima laisvę tokių, kaip Mockus, krautis turtus svetima sąskaita, išnaudoti kitų darbo jėgą. Atima laisvę privatinių savininkų būti tuo, kuo jie pagal savo objektyvią ekonominę padėtį ir yra – išnaudotojais. Nes panaikina atitinkamus socialinius, nuosavybės santykius. Ir vietoje jų įveda kitus, ne privačius, bet kolektyvinius, kuriuose telieka lygių darbas su lygiais. Tame visa esmė.

Aišku, nieko panašaus Karbauskis ir Ko įvesti nė neketina. Šis buvęs kolūkietis per gerai gyvena, kad atsisakytų savo žemių ir prestižinio buožės statuso. Nė nesvajokite. Bet kažką visgi bando daryti. Ypač prieš D. Grybauskaitę, ko šie „šaunuoliai“ ypač nemėgsta. Tad girdime atitinkamus kaltinimus. Kurie ir parodo klasinę dalyko esmę.

Bijo oligarchai ne tiek vieni kitų, kaip galimybės, kad paprasti žmonės, ilgus metus letargo miegu užsnūdusi liaudis pakiltų reikalaudama savo teisių. Čia nei jis, nei N. Numavičius ar dar kokie „verslininkai“ niekuo nesiskiria. Klasinis interesas vienas ir tas pats. Siekdamas sugėdyti ar kiek „nusodinti“ savo priešininkus, Mockus traukiasi iš po lovos jau seniai nuvalkiotą, bet vis nepasenstantį socializmo, kaip „baisios sovietų diktatūros“, baubą. Suprantama, nes tokia tvarka reikštų galą jo nešvariems darbeliams.

Tad matome: Mockus, lyg už rankos pagautas nusikaltimo vietoje, apšaukia savo kaltintojus kone didžiausia buržujams nuodėme – baisia, „sovietiška“ nepagarba jo ir panašių į jį privatinei nuosavybei. Nors nei viena šių stovyklų, gink dieve, socializmo nenorėtų ir su juo, be gimimo TSRS fakto, nieko bendro neturi, visgi tokie pasisakymai nemaža pasako.

Socializmas – štai ko niekšai labiausiai nenori! Net pati idėja juos gąsdina. Tad kaltina vieni kitus šia „neatleistina“ nuodėme. Iš tiesų, visuomenė, užkertanti kelią ekonominiam parazitizmui, išnaudojimui žmogaus kito žmogaus. Tai yra didžiausias mockų, numavičių, o kartu, ir jų politinių statytinių, žodžiu, išnaudotojų mažumos, košmaras.  

Gal būtent tame jų košmare – didžiosios visuomenės daugumos išsigelbėjimas?..

Parašė: Juozas Mickevičius