Maksimas Gorkis. Pastabos apie miesčionis

Miesčionis: susmulkėjęs, sumaterialėjęs žmogysta, ne kūrėjas, ne pilietis, bet vartotojas, prisitaikėlis, parazitėlis – tai neabejotinai yra šiandieniniame, XXI amžiaus „civilizuotame pasaulyje“ vyraujantis tipažas. Nors kitame istoriniame kontekste, su ja susidūrė, ją kritikavo ir, kaip tik galėdamas, su ja kovojo ir Maksimas Gorkis – didysis rusų rašytojas, naujojo, komunistinio humanizmo šauklys. Daugiau apie jo požiūrį į miesčionis, į parazitinę miesčioniškumo esmę – žemiau pateikiamame 1905 m. „Novaja žizn“ išėjusiame straipsnyje „Pastabos apie miesčionis“.

Sergejus Kurginianas: mutuojantys Vakarai – visos žmonijos priešas!

Aš niekada nebuvau klasikiniu antivakarininku. Tai yra, jei, apskritai šnekant, vadinti daiktus tikraisiais vardais, tai mano gilus įsitikinimas yra tas, kad Rusija – tai alternatyvūs Vakarai, kad šitas alternatyvumas siekia tūkstantmečius, kad vienų vienintelių Vakarų nėra. Kad Roma ir Graikija – du skirtingi Vakarai, kad stačiatikybė ir katalikybė – du skirtingi krikščioniški Vakarai. Galima sakyti ne tiktai: „Kokiais gi nori būti Rytais: Rytais Kserkso ar Kristaus?“, – galima paklausti, – „kokiais tu nori būti Vakaarais?“ Kad Marksas vakarininkas, kad Rusija ir Tarybų Sąjunga – alternatyvūs Vakarai ir, kad tame yra mūsų misija – būti alternatyva.

Kauno savivaldybėje – žygis prieš Petrą Cvirką

Ir taip jau patologiškai antitarybinėje Lietuvoje – naujas antitarybinis ekscesas: anot „Kauno dienos“, Visvaldo Matijošaičio valdomoje Kauno savivaldybėje kelią skinasi iniciatyva iš vietos pašalinti adresu K. Donelaičio g. 13 prie vaikų bibliotekos stovintį lietuvių literatūros klasiko, tarybinio rašytojo Petro Cvirkos biustą.

Andrius Krutoguzenko. Komunizmas, socializmas, kapitalizmas

Panaudosiu visiems daugmaž girdėtus terminus, kad galėtume orientuotis aprašomoje situacijoje. O situacija tokia, kad mūsų organizmas dirba komunizmo sąlygomis. Tai yra iš kiekvieno pagal gabumus, galimybes ir kiekvienam pagal poreikius.

Gitanas Nausėda: Lietuva ir JAV – „ypatingas ryšys“ ar vasalo reveransas feodalui?

Su oficialiomis iškilmėmis minėdamas 1940-ųjų liepos 23-iosios dienos, kada Jungtinės Valstijos pareiškė „nepripažįstančios“ ir laikančios „neteisėtu“ tuometės Lietuvos sprendimą dėl įsijungimo į Tarybų Sąjungos sudėtį, prezidentas Gitanas Nausėda ne tiktai visaip išpliekė taip vadinamą „sovietų okupaciją“, bet ir pareiškė, neva tarp Lietuvos ir Amerikos egzistuojąs kažkoks tai „ypatingas ryšys“... Įdomu, ką gi tai reiškia?

Eduardas Mieželaitis. Arba prometėjizmas – arba egoizmas

... Jaunam žmogui atrodo, kad viskas dar priešaky, kad jis viską dar suskubs padaryti – gyvens du, tris gyvenimus. Jaunam žmogui atrodo, kad ji supanti erdvė yra beribė ir laikas, kurio rėmuose jis egzistuoja, yra begalinis. Vėliau šis požiūris keičiasi. Erdvės susigniaužia kaip balzakiška šagrenės oda. Paaiškėja, kad ir laikas visai ne begalinis. Ir žmogui pradeda atrodyti, kad per maža padaryta. O padaryti reikia labai daug. Ir pradeda jį kankinti ir persekioti šmėklos – nepadaryti darbai...

Sergejus Kurginianas: trockizmas ir neokonservatizmas JAV kaip esamosios krizės kūrėjai

Naujai išėjusioje analitinės laidos „Žaidimo prasmė“ serijoje, Rusijos filosofas ir politologas, judėjimo „Laiko esmė“ lyderis Sergejus Kurginianas tvirtina, kad esamoje koronaviruso istorijoje vieną iš esminių vietą užima itin galingos ir įtakingos Amerikos politinės krypties – neokonservatizmo – veikėjai.

576 tūkst. lietuvių – žemiau skurdo ribos

Taigi, tokie yra skaičiai, pirmiausiai skelbiami ne Putino, ne „Sputniko“ ar dar kokio Lietuvai „nedraugiško“ šaltinio, bet mūsų lietuviškojo statistikos departamento: iš tiesų, būtent tiek žmonių, anot oficialių skaičiavimų, 2019 m. Lietuvoje gyveno žemiau skurdo ribos. Ir tai – tais pačiais metais išrinktojo prezidento Gitano Nausėdos kalbų apie „gerovės valstybę“ fone...

Sergejus Kurginianas. Apie komunizmo ateitį

Arba aukščiausių kūrybinių jėgų išlaisvinimas ir pažadinimas kiekviename žmoguje, arba nuosmukis.

Puteikio ir tautininkų susijungimas: kovos „prieš sistemą“ imitacija

Viena šviežiausių Lietuvos opozicinės politikos naujienų – tai Naglio Puteikio perimtos Centro partijos ir Tautininkų sąjungos su Sakalu Gorodeckiu priešakyje, susijungimas; pastarieji, kaip nekeista, ketina dalyvauti šį rudenį artėjančiuose Seimo rinkimuose, kuriuose žada sudaryti antioligarchinę, antikarantininę ir visaip kitaip antisisteminę platformą. Tarp jų į rinkimus eina ir žurnalistė Rūta Janutienė.

Lietuvos Liaudies Seimui – 80

Brangūs draugai, skaitytojai!

Šiandien sueina lygiai 80 metų, kaip 1940 m. liepos 21 d. į pirmąjį posėdį susirinko Liaudies Seimas; būtent šiam Seimui su Justu Paleckiu priešakyje teko spręsti Lietuvos ir lietuvių tautos likimą, priimti lemiamus nutarimus, reiškusius istorinį lūžį krašto gyvenime, o būtent – Lietuvos posūkį link socializmo, link Tarybų Sąjungos.

Sergejus Kurginianas. Apie klasių kovą ir alternatyvas jai

Ar yra klasės? Taip, yra. Ar yra klasių kova? Taip, yra. Ar gali klasių kova stumti pirmyn istoriją? Taip, gali. Bet – iki tol, kol yra istorija. Visi tie klasiniai momentai, nors ir nesudarydami viso visuomeninio gyvenimo, bet daug kuo priduodami jam toną, iš tikrųjų funkcionuoja tik tada, kai yra galingas kylantysis istorijos srautas.

Justas Paleckis. Kai Naujas Rytas aušo (II)

1940-ųjų vasarą Lietuvoje nuvertus fašistinę diktatūrą ir „tautos vadui“ Smetonai pabėgus į nacistinę Vokietiją, naujai susikūrusi Liaudies vyriausybė ėmėsi demokratinių rinkimų į atitinkamą Liaudies seimą – pirmąją mūsų istorijoje tokio masto liaudies valdžios įstaigos – organizavimą. Apie tai, kaip vyko rinkimai į Liaudies seimą, kaip ir apie pirmuosius jo nutarimus – sekančioje ištraukoje iš Justo Paleckio atsiminimų knygos „Dvejuose pasauliuose“.

Antanas Jonynas. Tikėjimas

Lenino vardą mano kartos žmonės girdėdavo kone nuo pat lopšio. Įvairiais aspektais jis sumirgėdavo buržuaziniuose laikraščiuose, su neapykanta ir įniršimu jis buvo tariamas bažnyčiose iš sakyklų, kartas nuo karto mes, moksleiviai, jį išgirsdavome ir gimnazijoje. Pažangesnieji, o neretai ir politiškai indiferentiški, bet šiaip dori mokytojai šį vardą nejučiomis ištardavo su pagarba ir neslepiamu susižavėjimu. Tai žadino jaunuolišką smalsumą, skatino galvoti apie žmogų, giliai įsirėžusį pasaulio atmintin. Dažnai Lenino vardas suskambėdavo ir visai paprastų, kartais net užguitų, tamsių žmonių lūpose.

Justas Paleckis. Kai Naujas Rytas aušo (I)

Vienas geriausių būdų pažinti istorinius įvykius – tai skaityti tiesioginius šaltinius, pačių jų dalyvių bei liudininkų paliktus dokumentus. Šiuo požiūriu, 1940 m. vasaros įvykių Lietuvoje prasme, labai įdomūs bei vertingi yra Lietuvos „Raudonojo prezidento“ Justo Paleckio – žmogaus, buvusio visų dabar apjuodintų, bet iš tiesų didžių, revoliucinių įvykių sūkuryje – atsiminimai. Apie Smetonos režimo galą, Liaudies vyriausybės susikūrimą ir veiklą – šioje memuarinės knygos „Dviejuose pasauliuose“ ištraukoje.