Justas Paleckis. Kai Naujas Rytas aušo (II)

1940-ųjų vasarą Lietuvoje nuvertus fašistinę diktatūrą ir „tautos vadui“ Smetonai pabėgus į nacistinę Vokietiją, naujai susikūrusi Liaudies vyriausybė ėmėsi demokratinių rinkimų į atitinkamą Liaudies seimą – pirmąją mūsų istorijoje tokio masto liaudies valdžios įstaigos – organizavimą. Apie tai, kaip vyko rinkimai į Liaudies seimą, kaip ir apie pirmuosius jo nutarimus – sekančioje ištraukoje iš Justo Paleckio atsiminimų knygos „Dvejuose pasauliuose“.

Antanas Jonynas. Tikėjimas

Lenino vardą mano kartos žmonės girdėdavo kone nuo pat lopšio. Įvairiais aspektais jis sumirgėdavo buržuaziniuose laikraščiuose, su neapykanta ir įniršimu jis buvo tariamas bažnyčiose iš sakyklų, kartas nuo karto mes, moksleiviai, jį išgirsdavome ir gimnazijoje. Pažangesnieji, o neretai ir politiškai indiferentiški, bet šiaip dori mokytojai šį vardą nejučiomis ištardavo su pagarba ir neslepiamu susižavėjimu. Tai žadino jaunuolišką smalsumą, skatino galvoti apie žmogų, giliai įsirėžusį pasaulio atmintin. Dažnai Lenino vardas suskambėdavo ir visai paprastų, kartais net užguitų, tamsių žmonių lūpose.

Justas Paleckis. Kai Naujas Rytas aušo (I)

Vienas geriausių būdų pažinti istorinius įvykius – tai skaityti tiesioginius šaltinius, pačių jų dalyvių bei liudininkų paliktus dokumentus. Šiuo požiūriu, 1940 m. vasaros įvykių Lietuvoje prasme, labai įdomūs bei vertingi yra Lietuvos „Raudonojo prezidento“ Justo Paleckio – žmogaus, buvusio visų dabar apjuodintų, bet iš tiesų didžių, revoliucinių įvykių sūkuryje – atsiminimai. Apie Smetonos režimo galą, Liaudies vyriausybės susikūrimą ir veiklą – šioje memuarinės knygos „Dviejuose pasauliuose“ ištraukoje.

Liaudies vyriausybei – 80!

Šiandien sueina lygiai 80 metų, kaip 1940-ųjų birželio 17-ąją buvo sudaryta Liaudies vyriausybė. Su ministru pirmininku, „Raudonuoju prezidentu“ Justu Paleckiu priešakyje, Liaudies vyriausybė dabartinio oficiozo vaizduojama „marionetine“, „kolaboracine“ ir visokia kitokia, tuo ne tik nutylint realųjį to meto istorinį kontekstą, bet, dar daugiau – juodžiausiu melu klastojant Lietuvos ir lietuvių tautos istoriją.

Lietuviškai amerikoniškų mankurtų eisena: ko nesupranta kritikai?

Neseniai Vilniuje įvykusi eisena Jungtinėse Valstijose vykstantiems protestams palaikyti jau spėjo iššaukti daug prieštaringų reakcijų: liberalai džiaugiasi į ją susirinkusiu „vakarietiško“ nusistatymo jaunimu, tuo tarpu visokie nesisteminiai ir antisisteminiai veikėjai pastarąjį kritikuoja, įžvelgdami čia Sorošo leteną. Ir vienoje, ir kitoje pusėje pastebėjimų yra taiklių – bet vienas, sakyčiau – esminis – momentas, deja, lieka nesuprastas.

Maksimas Gorkis. Asmenybės suirimas (II)

Buržuazijos valdomame pasaulyje įsigalėjusi miesčioniška dvasia – iš esmės parazitinė, nepajėgi nei atgaivinti, kas sena, nei sukurti nauja; vienintelis tikras suskaldytos, parazitų įnoriams pajungtos žmonijos išsigelbėjimas – socializmas, ne tik kaip ekonominė sankloda, bet dvasinė liaudies vienybė; tik šia idėja paremtų kolektyvų kūrimasis ir aktyvi jų kova prieš esamą tvarką, dėl naujo gyvenimo sukūrimo, gali šį tikslą paversti tikrovę. Apie tai ir daugiau – antroje Gorkio straipsnio „Asmenybės suirimas“ dalyje.

Neramumai JAV: liaudies sukilimas ar „spalvota revoliucija“?

Besitęsiantys neramumai JAV didmiesčių gatvėse spėjo ne tik destabilizuoti Amerikos visuomenę, bet išprovokuoti ginčus ir lietuviškosios nesisteminės opozicijos gretose: vieni idealizuoja įvykius kaip tariamą liaudies sukilimą, kiti – priešingai – liaupsina Donaldą Trampą kaip kovotoją prieš globalizmą, šiuo požiūriu tapusį liberastinės „spalvotos revoliucijos“ taikiniu. Bet kaip yra iš tikrųjų?

Koronaviruso isterija – link ko einame?

Beveik visą pavasarį besitęsus pasaulinei COVID-19 isterijai ir daugeliui žmonių puolus į paniką – ar paranojišką baimę, aklai patikėjus sisteminės žiniasklaidos teikiama įvykių versija, ar, priešingai, visokiausias sąmokslo teorijas – reikia pagaliau sudėti pagrindinius akcentus. Kas toji korona? Iš kur jinai? Kas čia vyksta? Ko šituo siekiama? Dabarties fone į šiuos klausimus atsakyti tiesiog privalu.

Maksimas Gorkis. Asmenybės suirimas (I)

Ne be reikalo sakoma, kad žmogus žmogui vilkas, kad visuomenė – tai visų kovos su visais laukas ir t. t. Iš tiesų, kokios šio susipriešinimo, susiskaldymo į atskirus ir, atrodytų, kitas kitam svetimus atomus istorinės priežastys? Ką tai reiškia žmogiškai asmenybei? Kokia išeitis iš šio pragaro į tikrai žmogišką – bendruomenišką, kolektyvinį, pilną gyvenimą? Įdomius ir šiandien aktualius atsakymus į šiuos probleminius klausimus siūlome pasiskaityti dvejomis dalimis 1909 m. išėjusiame rusų rašytojo Maksimo Gorkio straipsnyje „Asmenybės suirimas“.

Džiuljeto Kjeza: „Dabartinėmis sąlygomis pakartoti tai, ką pavyko padaryti Leninui – neįmanoma“

Šiuolaikinis Europos jaunimas jau nebežino, kas toksai Leninas, o sąvokos „socializmas“ ir „komunizmas“ sutinkamos priešiškai, rusiškai naujienų agentūrai „Krasnaja Vesna“ duotame interviu teigė neseniai iš gyvenimo išėjęs italų žurnalistas, rašytojas ir visuomenės veikėjas Džiuljeto Kjeza. 150-ojo Vladimiro Iljičiaus Lenino jubiliejaus išvakarėse duotame interviu – velionio Kjezos mintys apie visuomeninės-politinės minties krizę Europoje ir pasaulyje, laikiną Lenino ir TSRS palikimo netekimą bei tai, kaip susigrąžinti, ką praradome. 

Mirė italų kairysis žurnalistas antifašistas Džiuljeto Kjeza

Eidamas 80-uosius gyvenimo metus, Italijoje mirė garsus kairysis žurnalistas, rašytojas ir politinis veikėjas Džiuljeto Kjeza, balandžio 26 d. „La Repubblica“ pranešė jo žmona Fijameta Kukurnja.

Leninas – nestandartiškos minties ir veiksmo pavyzdys

150 metų – tiek laiko praėjo nuo tada, kai 1870 metų balandžio 22 dieną gimė Vladimiras Leninas. Jubiliejus, kurį buržuaziniai komentatoriai arba nutylės, arba pažymės šmeižikiškais straipsniais. Su jais galima polemizuoti, dėstyti tikrąją šio asmens biografiją, ar kažką įrodinėti. Be abejo, istorinė tiesa svarbi. Bet šiame rašinyje sieksiu ko kito – nušviesti pagrindinę Lenino pamoką mums, kuri aktuali ne kažkur ir kažkada, o šiandiena – dabar ir čia.

Leninui – 150

Balandžio 22-ji!

Vladimiro Uljanovo (Lenino) gimimo diena. Lietuvos aikštėse nebėra jam paminklų, nors būtent jo vadovaujama Tarybų Rusijos vyriausybė pirmoji pasaulyje pripažino buržuazinę Lietuvos Respubliką ne tik de facto, bet ir de jure. Mokyklose ir Universitetuose nebemoko, kad pirmąją milijoninę aukso rublių paskolą jaunai Respublikai ant kojų atsistoti suteikė ta pati, V. Uljanovo (Lenino) vyriausybė.

Vincas Kapsukas – Tarybų Lietuvos tėvas

Istorinių veikėjų kiekvienoje tautoje daug. Didvyrių – gerokai mažiau. Tiek tikrų, tiek netikrų. Yra ir netikrų, melagingai keliamų ant pjedestalų, kaip ir tikrų, nepelnytai paniekinamų ir nustumiamų į užmarštį. Vienas tokių, faktiškai pamirštų didvyrių – Vincas Mickevičius-Kapsukas (1880-1935): revoliucionierius, publicistas, rašytojas, vienas pagrindinių LKP iniciatorių, 1918-1919 m. revoliucijos Lietuvoje lyderis, Tarybų Lietuvos kūrėjas – šio asmens indėlis į mūsų istoriją buvo tikrai didžiulis. Iš tiesų, 140-asis Kapsuko jubiliejus – puiki proga ir prisiminti, ir apmąstyti jo nueitąjį kelią.

Marksizmas ir šeimos klausimas

Įvairūs komunizmo priešininkai aiškina, neva komunistai siekią šeimos išardymo, vadinamųjų vienalyčių santuokų įvedimo bei seksualinio ir apskritai moralinio chaoso. Bet kiek šiuose pareiškimuose tiesos? Iš tiesų, tai labai opus klausimas, ypač turint omeny bendrą padėtį Lietuvoje, kur tikrų žinių apie Marksą, marksizmą ir komunizmą – kaip itin maža, o visokiausių komunizmo juodintojų – lyg grybų po rudens lietaus. Taigi, būtent šį klausimą čia ir išsiaiškinsime.