Lapkričio 17-oji, eilinis lietuvių poetės, Salomėjos Nėries, gimtadienis. Nedaugelis jį temini. Bet iš mininčiųjų, dauguma pasiduoda štai tokiai schemai: „Poetė buvo gera, net geniali, bet visas tas komunizmas, toji „Stalino saulė“ – tai jau ne...“ Ir seka atitinkami išvedžiojimai – būk tai, Salomėja Nėris – „Lietuvos išdavikė“. Arba, kitu atveju – „paklydusi“ ar, sakykime, kažkieno ir kažkaip „suklaidinta“ siela... O kad „Tautos Lakštingala“ iš tikrųjų buvo idėjiškai apsisprendusi, sąmoningai atitinkamą (t. y. tarybinę, komunistinę) poziciją priėmusi ir dėl to nei kiek ne mažiau lietuviška, nei kiek ne mažiau patriotiška, asmenybė – tai tiesa, kurios nei literatūriniai, nei akademiniai „nepriklausomosios“ Lietuvos miesčionys negali sau leisti pripažinti. Tad būtent šią poetės pusę ir reikėtų nušviesti. Šiuo tikslu dabar siūlome „Kibirkšties“ skaitytojams susipažinti su Salomėją Nėrį asmeniškai pažinojusio rašytojo, Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus memuariniu straipsniu – „Liepsningoji siela“.
