Samiras Aminas. Perteklius monopoliniame kapitalizme ir imperialistinė renta

Kapitalizmas – pasaulinė sistema. Tačiau skirtingos šalys joje nesivysto tolygiai. Nors kolonializmo epocha oficialiai pasibaigė dar XX amžiuje, iki šiol „auksinio milijardo“ kraštai (JAV, ES, Japonija, Australija ir kt.) lobsta faktinių kolonijų – gausius gamtinius išteklius bei pigios apdirbamosios gamybos produktus teikiančių Trečiojo pasaulio šalių sąskaita. Į tai atsiremia visa Vakarų gerovė bei regima socialinė taika (vadinamoji vidurinė klasė, darbo aristokratija ir t. t.) Kapitalistinių centrų priklausomybė nuo jiems pajungtos periferijos – esminis veiksnys šių laikų monopoliniam / imperialistiniam kapitalizmui suprasti. Apie jį – egiptiečio ekonomisto Samiro Amino (1931-2018) straipsnis „Perteklius monopoliniame kapitalizme ir imperialistinė renta“.

PERTEKLIUS MONOPOLINIAME KAPITALIZME IR IMPERIALISTINĖ RENTA

„Monthly Review“ redakcijos pastaba: S. Aminas sistemingai kritikavo kapitalizmą nuo 1950-ųjų, pradedant žymiuoju veikalu „Kapitalo kaupimas pasauliniu mastu“ / The Accumulation of Capital on a World Scale (1957), einant iki pat naujausių jo veikalų, pvz. – „Pasaulinės vertės dėsnio“ / The Law of Worldwide Value (2010). Teikiamame straipsnyje jis paaiškina amerikiečių ekonomistų Bernano ir Svyzio, knygos „Monopolinis kapitalas“ bendraautorių reikšmę šiai kritikai, susiedamas „perteklių“ (kurį jis tapatina su po investuotų pelnų ir darbo užmokesčių nacionalinės apskaitos sistemose liekančiomis pajamomis / išlaidomis) su imperialistine renta. Kad jo analizė būtų suprantamesnė, į tekstą įterpiame du aiškinamuosius komentarus.

Polas Bernanas su Polas Svyziu ir išdrįso, ir sugebėjo tęsti Markso pradėtą darbą. Pradėjo jie pastebėdami, jog kapitalizmui būdinga tendencija leisti darbo kainai* (darbo užmokesčiui) kilti tik tam tikru procentu atsiliekant nuo augančio visuomeninio darbo našumo. Jie priėjo išvados, kad šio nuokrypio lemiamas disbalansas prives prie sisteminių būdų absorbuoti iš minėtosios tendencijos kylančius perteklinius pelnus, kartu išvengiant stagnacijos.

* Angliškame tekste autorius (panašu, netyčia) parašė „darbo vertei“, tačiau darbo vertė, kiek apie tokią apskritai kalbama, kylant visuomeninio darbo našumui būtinai smunka. O čia omeny turimas darbo užmokestis, t. y. darbo jėgos kaina. – Red.

Šis pastebėjimas sudarė išeities tašką jų duotai „pertekliaus“ sampratai. Tada Bernanas išplėtė Markso atliktą kapitalo kaupimo dinamikos analizę, 2-ame „Kapitalo“ tome apsiribojusią dvejomis – gamybos priemonių gamybos ir vartojimo reikmenų gamybos sritimis, įvesdamas III-ią, perteklių absorbuojančią šaką.

Aš šį drąsų žingsnį visada laikiau esminiu įnašu kūrybiškai taikant Markso mintį. Barenas ir Svyzis ir drįso, ir sugebėjo „pradėti nuo Markso“, bet skirtingai, nei daugelis marksistų – jie nesustojo ties jo raštų skaitymu.

Pats pilnai priimdamas šį esminį Bareno ir Svyzio įnašą, norėčiau specialiai jų darbų atminimui pagerbti skirtame „Monthly Review“ numeriui pasiūlyti to pertekliaus „kiekybinį matą“.

Pertekliaus matas

Minimasis perteklius yra rezultatas darbo jėgos kainą pralenkusio visuomeninio darbo našumo išaugimo. Tarkime, pvz., kad visuomeninio darbo našumo augimas apytikriai lygus 4,5% per metus, kas reikštų, kad grynasis produktas turėtų maždaug padvigubėti per 15 metų; tarkime, kad tai atitinka vidutinį pagrindinių įrenginių veikimo laikotarpį. I-ąją šaką sudaro investicinės prekės, lygios investuojamam pelnui; II-ąją šaką sudaro už darbo užmokestį įgyjamos prekės, lygios darbo užmokesčiui. Paprastumo dėlei tarsime, kad tiek organinė sandara, tiek augimo tempas abiejose šakose yra konstantos. Prileisti kintamuosius šiuose parametruose verstų mus duodamajam modeliui taikyti algebrinę notaciją – ką būtų nesunku padaryti, bet tai būtų sunkiau suprasti tiems, kurie patys nėra matematikai. Esant sąlygai, kad realusis darbo užmokestis auga lėčiau už grynąjį produktą, atsižvelgimas į tokias detales visiškai nekeistų modeliu iliustruojamų išvadų.

Tad prileiskime, kad ilgainiui realieji atlyginimai augtų apie 2,5% per metus, kas per 15 metų laikotarpį reikštų 40% išaugimą. Sutinkamai su teikiama schema, gauname tokius pagrindinių modelio dydžių pakitimus (skaičiai suapvalinti):

Lentelė 1. Kaupimas ir III šaka (perteklius)

Metai	Grynosios pajamos	I šaka	II šaka	III šaka
1	100	50	50	0
15	200	70	70	60
30	400	100	100	200
45	800	140	140	520

Praėjus pusei amžiaus nevaržomos ir pastovios šios sistemos evoliucijos, perteklius (apibrėžiantis III šakos dydį santykyje su grynosiomis pajamomis – darbo užmokesčių, perinvestuotų pelnų ir pertekliaus suma) sudarys ⅔ grynojo produkto (kas apytiksliai lygu BVP) [1].

Čia pademonstruotas poslinkis daugmaž yra tai,  kas per XX amžių įvyko „išsivysčiusiuose“ pasaulinio kapitalizmo centruose (Jungtinių Valstijų, Europos ir Japonijos triadoje). Keinsas teisingai pažymėjo, kad brandusis kapitalizmas kenčia nuo latentinio polinkio į stagnaciją. Bet jis šios tendencijos nepaaiškino, nes tam būtų reikėję rimtai atsižvelgti į tai, kad „klasikinį“ konkurencijos modelį pakeitė monopolinis kapitalizmas. Tad jo paaiškinimas liko tautologiškas: stagnacija laikyta (nepaaiškinto) kapitalo ribinio našumo, arba investicijų žadamo pelno kritimo pasekme. Tuo tarpu Beranas ir Svyzis puikiai išaiškino tiek stagnacijos tendenciją, tiek būdus jai įveikti. Jie atskleidė šiuolaikinio kapitalizmo paslaptis.

Iš pradžių, t. y. iki 1914-ųjų karo perteklius prilygo tik mokesčiais padengiamoms valstybinėms išlaidoms, kurios daugiausiai tebūtų sudariusios 10-15% BVP. Nuo tokių išlaidų priklausė padengimas vidaus išlaidų (pvz. – viešojo administravimo, policijos, kariuomenės), susijusių su kai kurių viešųjų paslaugų (švietimo ir sveikatos apsaugos) valdymu bei tam tikrų infrastruktūros elementų (kelių, tiltų, uostų, geležinkelių ir t. t.) įvedimu.

Pertekliaus sampratą atitinkančių sudedamųjų analizė rodo jų administravimą apsprendžiančių taisyklių įvairovę. Maždaug sutinkamai su Markso I ir II šakomis, valstybinėje apskaitoje šie sektoriai atitinkamai apibrėžiami, kaip „pirminis“ (žemės ūkio gamyba ir šachtos) ir „antrinis“ (apdirbamoj gamyba); o dalis priklauso vadinamosioms „tretinėms“ veikloms, kurias sunku išvesti iš tam neskirtų statistikų net tada, kai aiškus pats jų apibrėžimas. Netiesiogiai I ir II šakoms priklauso priemonių transportas, gamtiniai ištekliai ir baigtiniai produktai; prekyba šiais produktais; ir I bei II šakas administruojančių finansinių įstaigų išlaikymo kaštai. Tai, kas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepriklauso šioms šakoms ir todėl laikytina pertekliumi, yra: valdžios administracija, viešosios išlaidos ir mokėjimo asignavimai (švietimui, sveikatos ir socialinei apsaugai, pensijoms, senatvės pašalpoms ir t. t.), paslaugoms (reklamai) sutinkamai su pardavimų kainomis ir iš pajamų apmokamomis asmeninėmis paslaugoms (tame tarpe būstams).

Tai, ar valstybinėje apskaitoje kartu po „tretinių veiklų“ pavadinimu (su galimybe tarp jų išskirti dar naują, „ketvirtinę“ šaką) suplaktos „paslaugos“ valdomos privačių, ar valstybinių įmonių – dar savaime nelemia to, priklauso jos III šakai, ar ne. Lieka faktas, kad „tretinių veiklų“ dydis išsivysčiusiose centro šalyse (kaip ir daugelyje periferinių šalių – nors čia šis klausimas mūsų nedomina) yra žymiai didesnės, nei I ar II šakų. Dar daugiau, mokesčių bei kt. privalomų įmokų suma tose šalyse pati yra lygi, ar netgi viršija 40% jų BVP. „Mažinti“ šias fiskalines priemones reikalaujančios kai kurių fundamentalistinių dešiniųjų ideologų kalbos – grynai demagoginės: kapitalizmas kitaip veikti niekaip nebegali. Iš tiesų bet koks galimas „turčių“ mokamų mokesčių sumažinimas būtinai turės kristi ant „varguolių“ pečių!

Tad nerizikuodami didesnėmis paklaidomis galime teigti, kad „perteklius“ (t. y. III šaka) sudaro pusę BVP ar, kitaip tariant, išaugo nuo 10% BVP XIX amžiuje iki 50% pirmame XXI amžiaus dešimtmetyje. Taigi, jei Markso laikais I ir II šakomis apsiribojusi Markso duotoji kaupimo analizė buvo adekvati, šiandien jau yra kitaip. Todėl Berano, Svyzio ir Magdofo [2] įnašas į marksistinę mintį, jiems atsižvelgus į III šaką (ir nuo jos neatsiejamą „pertekliaus“ sąvoką, kurią jau apibrėžėme) yra lemiamas. Kad dauguma analitikų marksistų tuo dar abejoja, mano manymu, yra kažkas apgailėtina!

Visgi ne viskas šiame pertekliuje yra „smerktina“, kaip nenaudinga ar parazitiška. Toli gražu! Priešingai, žymi dalis su šia III šaka susijusių išlaidų netgi nusipelno palaikymo. Žmonijai pasiekus aukštesnę civilizacijos stadiją, išlaidos tokioms veikloms, kaip švietimas, sveikatos apsauga, socialinė apsauga ir pensija – ar netgi kitoms visuomeninėms „paslaugoms“, susijusioms su demokratinėmis struktūrinėmis alternatyvomis rinkos struktūrai, pvz., viešajam transportui, ar būstams – įgytų dar didesnę reikšmę. Tuo tarpu kai kurios III šakos sudedamosios, antai XX amžiaus bėgyje kone pasakiškai išaugusios „pardavimų kainos“ savo pobūdžiu yra aiškiai parazitinės ir gan anksti buvo taip įvardytos kai kurių už to pripažinimą savo kolegų tarpe sumenkintų bei pažemintų ekonomistų, pvz. – Joanos Robinson [3]. Tam tikros viešosios (pvz. – ginklams) ir kai kurios privačios (pvz. – apsaugos darbuotojams, teisininkams) išlaidos yra parazitinės. Dalį III šakos, be abejo, sudaro (o gal reiktų sakyti – „sudarė“?) darbininkus ir jų pajamas remiančios išlaidos (pvz. – sveikatos apsauga, nedarbo draudimas, pensijos). Visgi šios nuolaidos, kurias dirbančiųjų sluoksniai buvo sunkiai išsikovoję, per pastaruosius tris dešimtmečius atsidūrė po klaustuku, kuomet kai kurios buvo žymiai sumažintos, o kitos – iš socialinio solidarumo principu paremto viešojo sektoriaus neva „laisvu sutarimu“ perduotos privatininkams, kad veiktų „individualių teisių“ pagrindu. Tokia Jungtinėse Valstijose vyraujanti, o Europoje dar plintanti politika atveria labai pelningas nišas pertekliaus investavimui.

Visgi kapitalizme visas BVP – ar „naudingas“, ar ne, būna sunaudojamas atlikti tai pačiai funkcijai: padaryti įmanomu tolimesnį kaupimą nepaisant vis labiau neužtenkamų darbo pajamų. Dar daugiau, nepertraukiama kova dėl daugybės esminių III šakos elementų perdavimo iš viešojo sektoriaus privačiajam atveria papildomas galimybes kapitalui „kalti pelną“ (ir tuo būdu didinti perteklių!). Privati sveikatos apsauga pirmiausiai teigia, kad „jei ligoniais ir bus pasirūpinta, tai svarbiausia, kad šitai būtų pelninga“ (privačioms klinikoms, laboratorijoms, farmacijos gamintojams ir draudimo įmonėms)! Mano analizė dėl III šakos atlikta novatoriško Berano ir Svyzio darbo dvasioje. Iš to būtinai seka išvada, kad didelė dalis tokiu pagrindu vedamų veiklų yra parazitinės ir išpučia BVP, tuo būdu smarkiai sumažindama jo, kaip realiojo visuomenės „turto“ rodiklio reikšmę.

Šitam priešpastatoma dabartinė mada galvoti, kad spartus III šakos augimas reiškia kapitalizmo transformaciją, jo perėjimą iš „pramoninio amžiaus“ į „žinių ekonomiką“. Tuo būdu nepertraukiamas siekimas realizuoti kapitalą išlaiko savo legitimumą. Tačiau pats „žinių kapitalizmo“ išsireiškimas yra oksimoronas. „Žinių ekonomika“ iš tiesų būtų rytojaus ekonomika, socialistinė ekonomika: o kapitalizmas tokia niekad nebus. Fantazijos, kad gamybinių jėgų raida pati kapitalizmo rėmuose kuria rytojaus ekonomiką, kaip tikinama Antonijaus Negrio ir jo mokinių raštuose, atrodo pagrįstos tik iš pirmo žvilgsnio. O iš tiesų kapitalo realizavimas, kuris būtinai paremtas darbo pavergimu, pats paneigia progresyvųjį šios raidos aspektą. Šis paneigimas sudaro III šakos branduolį ir yra skirtas nuo monopolinio kapitalizmo neatsiejamo pertekliaus absorbavimui.

Todėl neturėtume painioti šiandieninės tikrovės (kapitalizmo) su svajone apie ateitį (socializmu). Socializmas nėra kažkokia adekvatesnė kapitalizmo forma, kuri atliktų tą patį, tiktai geriau ir kiek lygiau paskirstant pajamas. Jo vedančioji paradigma – tiesioginis vartojamųjų verčių gamybos valdymo suvisuomeninimas – tiksliai dera su galingu išvystymu tų išlaidų, kurios dabar, t. y. esant kapitalizmui, prisideda prie pagrindinės funkcijos absorbuoti perteklių.

Imperialistinės rentos dydis

Globaliu savo pavidalu kapitalizmas yra neatsiejamas nuo viešpataujančių centrų vykdomo jiems pajungtųjų periferijų išnaudojimo. Monopolinio kapitalizmo sąlygomis tas išnaudojimas įgauna monopolinių rentų (paprastai tariant – transnacionalinių korporacijų viršpelnių) formą, kuri pati iš esmės ir yra imperialistinė renta.

Teiginiuose, kuriuos iškėliau formuluodamas globalizuotos vertės dėsnio sampratą (žr.: The Law of Worldwide Value; angl. k.: „Pasaulinis vertės dėsnis“), aš nurodžiau tikrąją šios vertės svarbą [4]. Čia norėčiau parodyti jos kiekybinę apimtį monopoliniame kapitalizme bei susieti jos pasekmes su pertekliaus absorbavimo pasekmėmis.

Akivaizdu, kad apskaičiuojamoji imperialistinės rentos dydžio dalis, kaip lygaus našumo darbo jėgų kainų diferencialo pasekmė, iš tiesų yra didelė. Kad galėtume bent apytikriai įsivaizduoti jos dydį, tarkime esant Bendrojo pasaulinio produkto (BPP) padalijimą į ⅔ centrams (sudarantiems 20% žemės gyventojų) ir ⅓ periferijai (sudarančiai 80% žemės gyventojų). Prileidžiame, kad metinis bendrojo produkto augimas tiek centruose, tiek periferijose lygus 4,5%; o darbo užmokesčio augimas centruose lygus 3,5% į metus, bet periferijose lygus 0, t. y., kad ten jis iš vis neauga. Per penkiolika metų tokį modelį atitinkančios raidos, gautume šioje lentelėje apibendrinamus rezultatus:

Lentelė 2. Perteklius (III šaka) ir imperialistinė renta

	Centras	Periferija	Pasaulis
1-ieji metai
Bendrasis produktas	66	33	100
Darbo užmokestis	33	17	50
Pelnas	33	16	50
15-ieji metai
Bendrasis produktas	132	68	200
Darbo užmokestis	56	17	73
Pelnas	56	17	73
III šaka	20	–	20
Imperialistinė renta	–	34	34

Žinoma, šios imperialistinės rentos dydis, lygus maždaug pusei periferijų BVP, arba 17% BPP ir 25% centrų BVP, žymia dalimi paslepiamas valiutų keitimo kurso. Čia yra klausimas dėl gerai žinomos, į tarptautinius palyginimus neaiškumą įvedančios realijos: ar BVP palyginimai turėtų būti daromi pagal valiutų rinkos kursus, ar perkamųjų galių paritetą atspindinčius valiutų keitimo kursus? Dar daugiau, renta centrams neatitenka kaip grynoji nauda. Tai, kad vietinės valdančiosios klasės dalį jos pasilieka sau, jau savaime yra būtina sąlyga šioms sutikti „žaisti globalizacijos žaidimą“. Visgi lieka įsidėmėtinas faktas, kad šios rentos teikiama materialinė nauda kaupiasi ne tik pasauliniu mastu viešpataujančio kapitalo pelnui, bet lygiai ir turtingųjų centrų visuomenių gyventojams apskritai [5].

Be apskaičiuojamų pranašumų, kuriuos teikia netolygūs darbo jėgos įkainiai, yra ir kitų, neapskaičiuojamų, bet ne mažiau svarbių, teikiančių išimtinę prieigą prie planetos materialinių išteklių, prie technologinių monopolijų bei prie globalizuotos finansinės sistemos kontrolės.

Savo ruožtu, iš periferijų centrams perduodama imperialistinės rentos dalis užakcentuoja Berano parodytą globalųjį disbalansą ir sudaro dar vieną veiksnį, kuris išpučia absorbuoti turimą perteklių. Esamame krizės etape matomas kontrastas tarp silpno augimo centruose (Jungtinėse Valstijose, Europoje, Japonijoje) ir spartaus augimo besivystančiuose periferijos kraštuose, turėtų būti suprantamas tik bendra analize, apjungiančia pertekliaus absorbavimo analizę su imperialistinės rentos analize.

2012 m.

Šaltinis: Monthly Review

Vertė: Juozas Mickevičius

Taip pat skaitykite:

Vladimiras Leninas. Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija
Zak Cope. Divided World Divided Class
Juozas Mickevičius. Kur„Kovos“ grupė klysta

[1] Pirmame pavyzdyje Aminas kelia prielaidą, kad kainos proporcingos darbo jėgos vertėms, t. y., kad organinė kapitalo sudėtis (santykis tarp kintamosios ir pastoviosios kapitalo dalies – Red.) vienoda visame ūkyje, kad išnaudojimo laipsnis (pelnas padalijus iš darbo užmokesčio) – irgi lygūs. Jei rinkos būtų konkurencingos, tada, kaip teigia standartinė neoklasikinė ekonomikos teorija, darbo užmokestis kiltų tokiu pat procentu, kaip ir darbo našumas. Duotame pvz. darbo užmokestis pakiltų 4,5% - tiek pat, kiek numanomas darbo našumas. Tačiau, kaip teigia Beranas ir Svyzis, monopolinio kapitalo sąlygomis darbo užmokestis auga lėčiau už darbo našumą (dėl šito priežasčių pirmiausiai žr. Džono Belamio Fosterio esė). Tai reiškia, kad bėgant laikui skirtis tarp visos bendrosios visuomeninės gamybos ir darbo užmokesčio vis auga. Tai atspindi paskutiniame lentelės stulpelyje nurodomas perteklius, kuris privalo būti absorbuotas, jog sistema išvengtų stagnacijos. – Monthly Review.
[2] Heris Samuelis Magdofas (1913-2006) – žydų kilmės JAV visuomeninis bei politinis veikėjas, vienas iš marksistinio žurnalo „Monthly Review“ steigėjų. Aktyviai bendradarbiaviavo su Bernanu ir Svyziu monopolinio kapitalo temai skirtuose jų moksliniuose darbuose.
[3] Joana Robinson (1903-1983) – britų ekonomistė, savo darbuose nagrinėjusi keinsizmą ir kapitalo kaupimo procesą.
[4] Samir Amin. The Law of Worldwide Value. New York: Mothly Review Press, 2010.
[5] Antrame pavyzdyje Aminas savo pertekliaus analizę išplečia visam pasauliniam ūkiui. Čia monopolinis kapitalas gali judėti aplink visą planetą ir naudotis savo ekonomine bei politine galia, kad globalinio kapitalizmo periferijos darbininkams mokėtų žymiai mažesnį darbo užmokestį, nei kad centre, nors jų našumas ir būtų vienodas. Paprastumo dėlei Aminas kelia prielaidą, kad periferijoje atlyginimai iš vis nekyla. Tai pasireiškia milžinišku pertekliaus periferijoje išaugimu, kuris daugiausiai imperialistinės rentos pavidalu transnacionalinių korporacijų perkeliamas į centrą. Viršpelniai (gaunami iš papildomo išnaudojimo) tada turi būti absorbuojami, kas Berano ir Svyzio išanalizuotą stagnacijos tendenciją galimai daro dar sunkiau įveikiama. – Monthly Review.