2019 m. balandžio 25 d., ketvirtadienis

Kur „Kovos“ grupė klysta (atsakymas Mariui Jonaičiui)

Prieš kurį laiką pradėjo eiti mėnesinis laikraštis-lapelis „Kova“. Anot jo kūrėjų, tai yra marksistinis leidinys. Žodžiu – laikraštis, kurio strategiją bei idėjinį kryptingumą apsprendžia būtent marksistinė pasaulėžiūra. Visa tai, aišku – puiku. Nes tokio resurso Lietuvos publikai trūksta. Visgi šio projekto veiklą, pačią jo koncepciją grindžiančios prielaidos paliko vietos rimtoms abejonėms, kurios, savo ruožtu, mūsų draugų gretose išprovokavo principinę diskusiją.

I

Tačiau jai, kaip ir pasireiškusioms priešingoms pozicijoms suprasti, pirmiausiai reikia pradėti nuo reikalo pradžios. Tą ir padarysime pradėdami nuo „Kovos“; nuo laikraščio ir jo koncepcijos.

Štai Lietuvoje jau kuris laikas, kaip pamažu gausėja palyginti nedidelės marksistų gretos. Prie šito prisidėjo ir „Kibirkštis“. Betgi konkretesnės veiklos kaip trūko, taip trūksta. Tad natūraliai kyla klausimas – ką daryti?

Į jį „Kovos“ iniciatoriai atsako taip: mums, marksistiniams inteligentams, reikia sueiti drauge ir pradėti leisti laikraštį, kuris, viena vertus, taptų organizacine mūsų gretų ašimi, o antra vertus – suteiktų mums tribūną kreiptis į mases.

Idėja graži. Iš ties reikia organizuotis, o be centro, apie kurį viskas suktųsi – tai vargiai įmanoma. Teisingai. O visuomenės be masių juk nepakeisi. Atminkime klasiką – idėja tampa materialine jėga, kai tik ji užvaldo mases (K. Marksas) [1]. Vėlgi, teisingai.

Tačiau tai tik formaliai, logiškai teisinga schema. Savaime ji gali būti veiksminga, bet gali būti ir niekinė. Viskas priklauso nuo to, kokia bus šios teorinės abstrakcijos konkretika. Žodžiu, turinys.

Kaip nekeista, „Kova“ tokį turinį lyg ir siūlo.

Pirma – sudaryti ir plėsti leidinio redkolegiją, kaip centrinį, vadovaujantįjį mūsų gretų organą, apie jį telkti rašytojus, maketuotojus, laikraščių-lapelių platintojus, taip skleidžiant ištisą tinklą Lietuvoje.

Antra – orientuoti leidinį į pramonės darbininkus, agituojant juos vienytis į profesines sąjungas ekonominei kovai (dėl kolektyvinių sutarčių, didesnių atlyginimų, trumpesnių darbo valandų ir t. t.) su kapitalistiniais darbdaviais.

Ypač akcentuojamas būtinumas leidžiamoje medžiagoje koncentruotis ties (kone išimtinai) ekonominiais klausimais, kurie būsiantys „liaudžiai suprantami“. Pačių aštriausių idėjinių klausimų, pvz. – Tarybų Sąjungos ir apskritai istorijos, revoliucijos, komunistinės visuomenės ir pan. nekeliant ir paliekant ratelių diskusijoms.

Metus iš metų taip veikdami esą paskleisime Lietuvos dirbančiųjų tarpe atitinkamą klasinę sąmonę, kuri taps prielaida iškilti socialistiniam-komunistiniam politiniam judėjimui.

II

Tokia, bendrai imant, yra „Kovos“ laikraščio-lapelio koncepcija.

Niekas neginčijo, kad pati mintis marksistams leisti laikraštį - sveikintina. Konkrečiai, kad jis tiek kaip organizacinis, tiek kaip propagandinis įrankis mums iš tiesų reikalingas. Tik kažin – ar savalaikis.

Todėl, kad „ėjimas į mases“, t. y., išėjimas su agitacine-propagandine medžiaga, jei tik nenorima apsijuokti, privalo remtis labai konkrečia analize, tikslia ir situacijai adekvačia strategija bei taktika. Žodžiu, reikalinga aiškiai įsisąmoninta ir suformuluota teorinė bazė.

Tokią mano turį draugai, inicijavę „Kovos“ leidimą. Bet kaip tik tokiu jų manymu buvo garsiai suabejota nurodžius, kad leidinio koncepciją grindžiančios prielaidos – iš esmės klaidingos.

Konkrečiai kaip ir kodėl – pamatysime iš vieno pagrindinių „Kovos“ entuziastų, drg. Mariaus Jonaičio parašyto straipsnio „Nematomas“ proletaras ir kritika saviems“, kuriuo jis pabandė tiek apginti savo pažiūras, tiek paauklėti nuo tariamai teisingo kelio nukrypusius kolegas.

Straipsnis prasideda kvietimu „kritiškai įvertinti mąstymo klaidas, kurios trukdo naujai suvokti esamą situaciją Lietuvoje“. Autoriaus manymu, šių klaidų esmė – įsitikinimas, kad Lietuvoje jokio proletariato nėra, jog profsąjungų nesukursi, o jų kova būsianti pralaimėta, nespėjusi kaip reikiant net prasidėti.

Tiesa, tuo tarpu, tokia, kad Lietuvoje proletariatas ne tiktai yra, bet dargi auga. Dar daugiau, kad čia esama ir darbininkų judėjimo, t. y. stichinio jų pasipriešinimo kapitalistams. Žodžiu, yra visos sąlygos – ir proletariatas, ir dirbančiųjų bruzdėjimai. Tiesiog dalis marksistų nenori šito matyti, kad pateisintų tariamą savo neveiklumą.

III

Tokias tezes drg. Jonaitis, apkaltinęs savo oponentus „intelektualiniu tingumu“, mėgina įrodinėti pasitelkdamas Lietuvos apdirbamosios gamybos atvejį. Jis nurodo, kad 2014 m. joje buvę 198,7 tūkst. „darbininkų“, o 2018 m. – jau 219,7 tūkst. [2]. Vadinasi, per 4-eris metus „Lietuvoje atsirado 21 tūkst. proletarų“ (M. J. žodžiai – aut. past.). Visgi toks tvirtinimas – mandagiai tariant abejotinas.

Pradėkime tuo, kad autorius daro grubią metodologinę klaidą, „proletarams“ priskirdamas kone bet kurį samdomą darbuotoją. Kol iš tiesų yra toli gražu ne taip.

Klasę marksizmas apibrėžia pagal istoriškai susiklosčiusiam visuomeninės gamybos būde veikiančios „didelės žmonių grupės“ (V. Leninas) užimamą vietą santyky su: 1) gamybos priemonių nuosavybe, 2) visuomeninio darbo organizavimu, t. y. valdžia; 3) visuomeninio produkto paskirstymu [3].

Proletariatą daro proletariatu ne vien 1-asis kriterijus. Bet ir 2-as su 3-iu. Jis ne tik parduoda savo darbo jėgą, bet priklauso visuomenės „apačiai“ tiek valdžios, tiek visuomeninio produkto paskirstymo atžvilgiu. Tokia jo apibrėžtis. Tokia esmė. O neatsižvelgimas į kurį nors iš šių aspektų būtinai baigiasi absurdu.

Pvz. – jei imsime vien tik pirmutinį kriterijų (t. y. santykį gamybos priemonių nuosavybės atžvilgiu), „proletaru“ galėsime pavadinti nors ir 5 tūkst. eurų mėnesinį atlyginimą gaunantį įmonės direktorių vien dėl to, kad jis – samdomas darbuotojas. O jei turėsime omeny 2-ąjį ir 3-iąjį kriterijus, greitai suprasime, kad joks jis ne proletaras. Nes jo atlyginimo fondą sudaro kitų, būtent proletarų kuriamos vertės nusavinimas. Todėl net nebūdamas kapitalistu, toksai asmuo visgi priklauso ne liaudies, bet išnaudotojų sluoksniams.

Labai naivu visus 198,7, arba 219,7 tūkst. (kaip ir naujai atėjusius 21 tūkst.) apdirbamosios gamybos darbuotojus priskirti „proletariatui“. Ar netgi „darbininkams“ (autorius taip pat naudoja ir šią sąvoką). Kurgi tada buhalteriai, inžinieriai, vadybininkai ir t. t.? Vien šiuo pagrindu (nė „negryninant“ proletariato apibrėžties, bet apsiribojant paprastesniu, „darbininkų“ kriterijumi) galima atminusuoti bent apie 15% drg. Jonaičio duodamo skaičiaus.

Bet tiek to. Pažvelkime nors į tai, tarp kokio didumo įmonių ši didžiulė (daugiau kaip 200 tūkst. galvų!) minia pasiskirsčiusi. Nes tai, ką mums davė autorius – tėra abstrakcija. Kadangi 2018-iems skaičių dar nėra, pasinaudosime 2017 m. duomenimis [4]. Vaizdą gauname tokį:

216 tūkst. 717 darbuotojų, iš jų įmonėse su:
iki 9 darbuotojų
10-19 darbuotojų
20-49 darbuotojų
50-249 darbuotojų
nuo 250 darbuotojų
25 tūkst. 880
15 tūkst. 690
29 tūkst. 349
73 tūkst. 477
72 tūkst. 320

Arba (šiek tiek supaprastinus):

216 tūkst. 717 darbuotojų, iš jų
Mažose įmonėse
Vidutinėse įmonėse
Stambiose įmonėse
70 tūkst. 919
73 tūkst. 477
72 tūkst. 320

Dabar viskas konkrečiau. Ne paslaptis, kad dauguma mažųjų įmonių priklauso lietuviškam kapitalui. Jose rasime daugiausiai tų, kurie daugmaž pretenduotų į proletarų gretas, būtent – dirbtų už „minimalkę“, turėtų ne pačią stabiliausią padėtį ir t. t. Tačiau, kaip rodo praktika – tokiose firmelėse profsąjungų nepadarysi, kadangi kadrų kaita ten yra nuolatinė, žmonės ilgai neužsibūna ir migruoja tarp įmonių, o kai galutinai trūksta kantrybė, emigruoja iš Lietuvos... O vien stambiose įmonėse – 72 tūkst., taigi tik ⅓ tos 216 tūkst. žmonių minios.

Tad darbininkų yra. Niekas su tuo nesiginčija (ir nesiginčijo...). Ar imtume tą „idealesnį“ trečdalį, ar net visus 216 (arba 219) tūkst. Kitas klausimas – kokie tie darbininkai. Kokia jų padėtis, psichologija ir t. t. Taip sakant, koksai tas jų „proletariškumas“...

IV

Į tai nesigilindamas (nes kurgi besigilinsi, neturėdamas tikslaus apibrėžimo?), drg. Jonaitis ima moralizuoti, pasitelkdamas istoriją.

Štai 1939 m. Lietuvoje tebuvo tik 38 tūkst. 227 apdirbamosios gamybos darbuotojų. Ir tai „netrukdė kurtis darbininkų profsąjungoms ir veikti pogrindžio (komunistų – aut. past.) partijai.“

Potekstė aiški: kas gi mums trukdo tą pakartoti čia ir dabar? Toks iš esmės yra autoriaus numatomas klausimas. Ir jis teisus, kiek tai liečia praeitį. Darbininkų judėjimas tada buvo. Kompartija – irgi. Abu šie poliai kartu augo ir stiprėjo. Tai buvo visiškai realu.

Tačiau ir situacija buvo atitinkama. Išskyrimas vien apdirbamosios gamybos darbuotojų šiuo atveju negali duoti pilnutinio klasinio pasidalijimo tuometėje visuomenėje vaizdo, nes Lietuvos tada būta agrarinio krašto. Kokia buvo jos klasinė sudėtis? Į tai atsako ši lentelė [5]:

Lietuvos gyventojų klasinė sudėtis 1940 m. pradžioje (be Klaipėdos krašto)
Socialinė grupės
Gyventojų skaičius tūkst.
%
Pramonės ir žemės ūkio proletarai, įskaitant žemės sklypų savininkus iki 2 ha
985,7
33,7
Miesto ir kaimo pusiau proletarai, daugiausia vargingieji (2-5 ha) ir smulkieji (5-10 ha) valstiečiai
658,2
22,5
Vidutiniai valstiečiai (10-20 ha ir du trečdaliai mišrios 20-30 ha valstiečių grupės), tarnautojai, darbo inteligentai, smulkieji prekybininkai, amatininkai
976,9
33,4
Nedidelių pramonės ir prekybos įmonių savininkai, buožės (30-100 ha ir trečdalis mišrios 20-30 ha valstiečių grupės)
283,7
9,7
Vidutiniai ir stambieji įmonininkai, bankininkai, pirkliai, stambūs žemvaldžiai ir dvarininkai (100 ha ir daugiau), aukštieji valdininkai
20,5
0,7
Iš viso
2925,0
100,0

Tai leidžia tvirtinti, kad proletariniai (ir proletariatui artimi) sluoksniai sudarė, vienaip ar kitaip, absoliučią visuomenės daugumą, nusverdami vidutinįjį smulkiųjų buržua, miesčionių sluoksnį, buvusį pagrindine negausios išnaudotojų viršūnėlės atrama. Darbininkų streikai tuo metu buvo kažkas įprasto. O kad tai buvo adekvati atrama socialistiniam-komunistiniam politiniam sąjūdžiui, parodė istorija.

Nė nekalbant apie 1917 m. įvykių įtaką, tuometė Lietuva buvo pusiau kolonijinis kraštas, mažai kuo tesiskyręs nuo dabarties 3-iojo pasaulio šalių. Joje pramonė vos tik mezgėsi, išnaudojimo lygis buvo pasibaisėtinas, o apie pragyvenimą iš pašalpų ir ES fondų teikiamų lėšų tada vargu ar būtų buvę galima pasvajoti...

Nieko panašaus dabar nėra. Nei veiksnaus pasaulinio revoliucinio judėjimo, nei jo baze esančios valstybės (kokia buvo TSRS). Lietuva, vienaip ar kitaip (nors ir kaip antrarūšis sąjungininkas, bet visgi sąjungininkas), priklauso vienam pagrindinių pasaulinio imperializmo centrų (ES). Atidavusi milžiniškus darbo jėgos rezervus Vakarams, atgal ji gauna iš ties solidžią finansinę paramą.

O ar esant tokiai „ramybės būsenai“ darbininkai bruzda, ar esama jų judėjimo – tepasako mums skaičiai [6].

Metai
2015
2016
2017
Dirbusių skaičius
1 mln. 468 tūkst. 900
1 mln. 473 tūkst. 300
1 mln. 463 tūkst.
Streikavusių skaičius
7 tūkst. 126
6 tūkst. 295
2 tūkst. 205
% (nuo visų dirbančiųjų)
0,48%
0,43%
0,15%

Kaip nekeista, žymesnio streikų judėjimo nėra. O kiek jo ir esama – tai visiškai ne darbininkiškas (ir tikrai ne proletariškas!) reiškinys. Kam reikia, tas žino, kad Lietuvoje streikuoja praktiškai vien arba medikai, arba pedagogai (būtent jie 2015, 2016 ir 2017 m. sudarė tuos kelis tūkstančius buvusių streikininkų). Kartais dar kažkokie kiti valstybės tarnautojai. Bet tik tiek.

Kai dėl darbininkų, tai drg. Jonaitis, norėdamas įrodyti, kad Lietuvoje egzistuoja darbininkų judėjimas, kaip stichinis pasipriešinimas kapitalistams, pateikia vos porą pavyzdžių: Kauno troleibusų vairuotojų streiką (2010 m.) ir „Švyturio“ aludarių streiką (2018 m.). Nė neminint šių bruzdesių rezultatų, o taip pat jų menkumo, vien faktas, kad aptarinėjamo straipsnio autorius, siekdamas „įrodyti“ darbininkų judėjimą pas mus esant yra priverstas griebtis dvejų, vienas nuo kito per 8-eris metus (!) nutolusių pavyzdžių – kalba pats už save.

Tad kur tasai „darbininkų judėjimas“ Lietuvoje, kai net esant ne tokiam jau mažam apdirbamosios gamybos darbininkų skaičiui (nežiūrint daugelio kt. sričių, pvz. – statybos, didmeninės prekybos ir t. t.) jokie jų streikai ar bruzdėjimai nevyksta? Atsakymas: jo nėra.

V

Štai čia pasirodo, kad bėda ne (tikram ar tariamam) drg. Jonaičio oponentų intelektualiniam tingume, o paprasčiausiose dabarties, t. y. ne 1939-ųjų, o XXI amžiaus pradžios Lietuvos objektyviose sąlygose.

Tačiau tai mūsų autoriui nė motais. Jei darbininkų judėjimo nėra, vadinasi – jį reikia sukurti. Trumpai tariant, patiems marksistams eiti į darbininkus, neva rodyti jiems kelią, propaguoti profesinių sąjungų idėją – ir toksai judėjimas anksčiau ar vėliau atsiras. O čia mums atsiskleidžia dar viena pamatinė, net metodologinė jo klaida. „Metodologinė“, nes jos nepadarytų žmogus, išmanantis bei sąžiningai taikantis marksizmą. Ne kaip kokią tai religinę dogmą, bet mokslinę pasaulėžiūrą, žodžiu – įrankį objektyviai tikrovei pažinti.

Dar klasikai teigė, kad komunistų teiginiai, jų programa yra tik bendroji vykstančios klasių kovos tikrųjų santykių, prieš mus vykstančio istorinio judėjimo išraiška (K. Marksas ir F. Engelsas) [7]. Tai reiškia, kad komunistų strategija remiasi ne kokiais išmįslais, ne savų subjektyvių troškimų primetimu tikrovei, o, priešingai – objektyvių istorinių procesų pažinimu ir šių žinių praktiniu pritaikymu.

XIX amžiuje, kada gyveno, kovojo ir kūrė Marksas su Engelsu, darbininkų judėjimas Europoje buvo ne palyginti mažos komunistų sektos pageidavimas, ne jų sąmokslo keltas projektas – bet visiškai realus, objektyvus tuometės visuomenės gyvenimo faktas, kuriuo marksizmo kūrėjai grindė savo politinę strategiją.

O XIX-XX amžių sankirtoje Rusijos imperija, kur veikė Leninas, šiuo požiūriu nesudarė išimties. Joje augo pramonė, stiprėjo kapitalistiniai santykiai, savo ruožtu augo ir proletariatas (žr.: „Plechanovo „Mūsų nesutarimai“ – aktuali knyga šiandienai“), tapęs tuomečių komunistų – revoliucinių Rusijos socialdemokratų, bolševikų socialine baze.

Tačiau šis judėjimas, būtent gaivališka dirbančiųjų ekonominė kova, bolševikams niekad nebuvo kažkas savaiminio, žodžiu, tai jiems nebuvo fetišu.

Pats Leninas pažymėjo, kad ekonominė kova dar ≠ klasinei kovai.

Tokia prasideda tik konkrečios šalies darbininkų daugumai įsisąmoninus savo klasinę priklausomybę, tik jiems savo atskirą kovą laikant dalimi kovos prieš visą buržuaziją ir jai tarnaujančią valdžią [8].

Tuo tarpu ekonominė kova pati savaime „neturi nieko socialistiško“ (V. Leninas). Priešingai, profsąjunginis judėjimas gali būti netgi reakcingas ir antikomunistinis, priklausomai nuo konkrečios situacijos [9].

Leninas mokė, kad politiko-marksisto pareiga – ne „padėti darbininkams“, ne „remti jų ekonominę kovą“, bet panaudoti šią kovą, kad ji paremtų socialistinį-komunistinį politinį judėjimą [10].

Todėl marksistų uždavinys – į gaivališką, su jais ar be jų (t. y. objektyviai) egzistuojantį darbininkų judėjimą įnešti socialistinę ideologiją. Pajungti gaivališkumą sąmoningumui. Nes darbininkai patys savarankiškai tegali pasiekti ekonominės kovos, taip vadinamo tredjunionizmo lygį. Kaip tik čia įsijungia subjektyvus veiksnys.

Visa tai išdėstyta Lenino brošiūroje „Ką daryti?“ [11], kuria, tarp kitko, pretenduoja remtis „Kovos“ grupė. Tačiau jos atstovai nori įnešti sąmoningumą ten, kur net nėra gaivališkumo! Jie ne tik ignoruoja pačią objektyvaus proceso sampratą voliuntaristiškai reikalaudami, kad patys marksistiniai inteligentai, lyg kokie dievai-kūrėjai, iš niekur nieko ateitų ir sukurtų mūsuose nesantį darbininkų judėjimą, bet eina dar toliau... Į gaivališkumo (kaip bebūtų keista – nesamo) garbinimą, kuris pasireiškia tuo aklu ekonominės kovos, kaip savaiminio tikslo kėlimu, nežiūrint net to, kad ji iš tiesų nevyksta.

VI

Tačiau tokiu ironišku „susimėtymu“ dalykas dar nesibaigia.

Mūsų aptariamo straipsnio autorius pretenduoja į marksisto vardą ir, norėdamas pateikti lietuviško proletaro išnaudojimo pavyzdžių, samprotauja vėl apie tą pačią apdirbamąją gamybą. Oficialiai joje skaičiuojama vidutinė 34 tūkst. 800 eurų metinė pridėtinė vertė darbuotojui; tuo tarpu kol vidutinis darbuotojo atlygis siekia 10 tūkst. 470 eurus.

Drg. Jonaitis iš to daro išvadą, neva tai reiškia, kad Lietuvos apdirbamosios gamybos darbuotojo išnaudojimo norma yra „3,2 karto“ (tiksliau: 34800 / 10470 = 3,32 = 332% – aut. past.) [12]. Kad čia drg. Jonaičio padaryta aritmetinė klaida – tik smulkmena. Pagrindinė problema ta, kad pats šis skaičiavimas yra neadekvatus, nes lietuviškoje leksikoje „pridėtinė vertė“ nelygi „pridėtinei vertei“...

Nelygi, nes šiuo atveju susiduriame su homonimu: apie vienokią pridėtinę vertę kalbėjo Marksas. Apie visai kitokią – XX ir XXI amžių buržuaziniai ekonomistai, kurių sukurtomis sąvokomis naudojasi šiuolaikinės kapitalistinės valstybės (pvz. – nustatant bei skaičiuojant PVM‘us).

Šių laikų lietuviškas biurokratas, kalbėdamas apie „pridėtinę vertę“, turi omeny ne ką kita, kaip štai tokią sudėtinę lygtį: Pridėtinė vertė = Darbas + Nusidėvėjimas + Pelnas. Toks skaičiavimas remiasi prielaida, kad „vertė“ kyla nebūtinai iš darbo, bet ir mainų (pirkimo-pardavimo) proceso.

Angliškai tokia „pridėtinė vertė“ vadinasi value added.

Visai kitą „pridėtinės vertės“ apibrėžimą mums duoda Marksas, iš klasikinės anglų politinės ekonomijos autorių perėmęs supratimą, kad vienintelis vertės šaltinis yra darbas. Nes mainai nekuria. Jie nebent tiktai (lygiai ar netolygiai) perskirsto jau esamas vertes, niekad tiesiogiai nepadidindami bendrosios jų sumos. Todėl pridėtinė vertė atitinkamai ir skaičiuojama:

(kai: M – pridėtinės vertės masė; m – Atskiro darbininko vidutiniškai per dieną teikiama pridėtinė vertė; v – kasdien avansuojamas vienai darbo dienai kintamasis kapitalas; V – bendra kintamojo kapitalo suma; k – vidutinės darbo jėgos vertė; a / a'
– darbo jėgos išnaudojimo laipsnis; n – naudojamų darbininkų skaičius).[13]

Vokiškam originale Marksas šią pridėtinę vertę pavadino Mehrwert, senesniuose lietuviškuose tekstuose dar pažodžiui verstą kaip antvertę. O štai angliškai tai jokia ne added, o būtent surplus value.

Pirmąja pridėtinės vertės, arba value added samprata remiasi kone visas oficialusis dabarties (ir taip – nuo XIX amžiaus galo...) ekonomikos mokslas, kuris, atlikdamas buržuazijai ideologinį užsakymą, atsisako darbinės vertės teorijos pagal taip vadinamos neoklasikinės ekonomikos mokyklos mokymą.

Antrąja pridėtinės vertės, arba Mehrwert (angliškai: surplus value) samprata remiasi marksizmas. O tai, skaityk – vienintelis tikrasis visuomenės, taigi ir ekonomikos mokslas.

Perfrazuojant liaudišką išsireiškimą: ta pati suknelė, tik kita mergelė...

Marksistinė analizė tegali remtis 2-uoju keliu gautais duomenimis. Tuo tarpu drg. Jonaitis ima skaičius (34 tūkst. 800 eurų) kurie buvo gauti naudojantis 1-ąja „pridėtinės vertės“ (value added) formule ir taip, lyg tuo būtų buvus apskaičiuota pridėtinės vertės (surplus value) masė, bando skaičiuoti darbo jėgos išnaudojimo normą.

Nėra jokios abejonės, kad iš Lietuvos apdirbamosios gamybos darbuotojo (kuriam priskiriama 10 tūkst. 470 eurų vidutinė metinė alga) kapitalistas paima tam tikrą pridėtinę vertę. Tačiau minėtieji 34 tūkst. 800, gauti pagal 1-ąją nemarksistinę, vadinasi – nemokslinę formulę, jokiu būdu jos neatitinka. Nes žymi jų dalis priklauso pastoviajam kapitalui, t. y. žaliavai, pagalbinėms medžiagoms, darbo priemonėms ir t. t. (K. Marksas) [14].

O tai ne tik nėra to konkretaus darbininko darbo vaisiai, bet pačio darbo proceso prielaidos. Todėl išnaudojimo norma minėtuoju atveju būsianti tikrai mažesnė, negu spėja mūsų autorius (aišku, kokia ji – neįmanoma nustatyti, neradus duomenų pridėtinės vertės masei apskaičiuoti, bet čia to nesiimsime).

VII

Aiškumo dėlei įsivaizduokime veikėją, kuris save laiko chemiku, puikiai išmanančiu D. Mendelejevo periodinę elementų lentelę ir besiremiančiu ja. Bet kartu besinaudojančiu „moksliniais“ alchemijos būdais atliktų tyrimų rezultatais savo paties išvadoms paremti. Kiek tokio „chemiko“ veikloje moksliškumo – tegali būti retorinis klausimas.

Analogiškai mūsų tariamam „chemikui“, tokį pat „marksizmą“ politinės ekonomijos srityje sutinkame cituotame straipsnyje.

Bet lyg to būtų maža, drg. Jonaitis savo skaitytojams pateikia dar vieną, ne mažiau įdomų „atradimą“...

„Kapitalistas tiek susiurbė vertės iš darbininko, jog Lietuvoje egzistuoja toks reiškinys kaip „nepaskirstytas pelnas“, – rašo jis, iš žodyno pateikdamas sąvokos apibrėžimą (dividendais neišmokėta pelno dalis, likusi įmonei sumokėjus pelno mokestį).

Mūsų autorius ne be tam tikro pasipiktinimo nurodo, kad (tikriausiai iš tokio nepaskirstyto pelno sankaupų) 2017 m. eilė Lietuvoje veikiančių įmonių buvo sukaupusios gan solidžius rezervinius fondus, pvz. – „Orlen Lietuva“ – 381 mln., „Achemos grupė“ – 350,7 mln., SBA – beveik 82 mln. eurų ir t. t. Jis nuogąstauja, kad tokie dideli pinigai „tikrai pašildytų darbininko kišenę“, bet kad taip nevyksta, suprask – dėl to, kad už tai nekovojama.

Potekstė tokia, lyg tokių fondų susidarymas pats savaime reikštų kone didžiausią išnaudojimą, bet realybė ta, kad tokie rezervai būtini ir neišvengiami bet kokios įmonės funkcionavimui, pvz. – įmonės inventoriaus priežiūrai, atnaujinimui, remontams, nenumatytų nelaimių ir t. t. atvejams padengti. Ką jau kalbėti apie tai, kad drg. Jonaičio minimos įmonės yra didelės rizikos, pvz., galima tik įsivaizduoti, kokio dydžio nuostoliai sektų po kokios nors rimtesnės avarijos „Achemoje“, ir tuos nuostolius reikės iš kažko padengti.

Lygiai taip pat tiek kapitalizme, tiek socializme-komunizme – tai neatsiejama nuo visuomeninio darbo pasidalijimo.

Reikalavimas tokių rezervų sankaupas tiesiog išdalyti įmonių darbuotojams (nepriklausomai nuo to, ar įmonių nuosavybė būtų privati-buržuazinė, ar visuomeninė-socialistinė) pavieniui – tolygus pačiam jų panaikinimui. Kas kiekvienu atskiru atveju praktiškai reikštų pačios įmonės, kaip tam tikros kooperacijos formos, sužlugdymą.

Čia nėra nieko nei marksistiško, nei socialistiško.

Priešingai, tokie teiginiai mažų mažiausiai išduoda, kad autoriui trūksta adekvataus ekonominio mąstymo. Galbūt, net kažkokį jo palinkimą į vulgarų, utopišką anarchizmą. O daugiausiai – tiesiog ėmimąsi demagogijos siekiant netgi nepagrįstais ekonominiais pažadais suvilioti tą išgirtąjį pramonės darbininką.

Kuris tai variantas, paliksime atsakyti pačiam drg. Jonaičiui. O mes, tuo tarpu, nei kiek neabejodami pačių jo ketinimų (pasitarnauti socialistiniam reikalui Lietuvoje) nuoširdumu, keliausime toliau...

VIII

Toliau, t. y. šiek tiek atgal prie klausimo apie „proletariatą Lietuvoje“. Jį jau aptarėme aukščiau, bet iš tiesų tai dar ne viskas. Mat drg. Jonaitis, davęs mums savus išnaudojimo ir kapitalistinio turtų kaupimo pavyzdžius, toliau tikina, kad Lietuvoje proletariatas auga.

Vadinasi, net jei mūsuose kol kas ir nėra socialinės bazės norimam profsąjunginiam (o paskui ir politiniam) judėjimui, tai visgi ji ne tiktai atsiras, bet jau formuojasi mums prieš akis.

Šis išvedžiojamas grindžiamas aukščiau duotais duomenimis, rodančiais Lietuvos apdirbamosios gamybos (kaip vienos „darbininkiškų“ darbų atšakos) darbuotojų skaičiaus augimą. Tačiau kiek šis augimas tikrai teikia proletariatą, kaip jį suprato klasikai – lieka atviru klausimu.

Kaip jau parodėme, jokio darbininkų judėjimo Lietuvoje nėra. Tai yra objektyvus faktas. Atrodytų, kad jei pas mus visgi esama žymesnės masės to tikrojo proletariato, tai toksai jo pasyvumas turėtų kainuoti sulig metais vis nuožmesnį ir nuožmesnį jo darbo jėgos išnaudojimo laipsnį. O atitinkamai – ir jo materialinio pragyvenimo lygio kritimą.

Vis dėlto skaičiai (iš tos pačios apdirbamosios gamybos) mums rodo ką kita [15]:

Metai
2010
2015
2016
2017
Vidutinis darbo užmokestis (eurais)
558,7
723,3
800,5
872,5

Tiesa, čia būtina atsižvelgti į 2015 m. pradžioje sulig euro Lietuvoje įvedimu įsibėgėjusį pragyvenimo kainų kilimą. Taip pat į tai, kad „vidutinis“ atlyginimas dar nepasako visko konkrečiai. Tai abstrakcija, neretu atveju nieko nepasakanti apie konkrečius individus. Todėl pasižiūrėsime į reikalą dar detaliau, imdami pokyčius, įvykusius 2016 ir 2017 m. laikotarpiu:


2016 m.
2017 m.
% darbuotojų, gavusių minimalų atlyginimą
8,9%
2,4%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė mažiau 400
4,7%
5,2%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė nuo 401 iki 450
6,9%
6,9%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė nuo 451 iki 600
21%
18,3%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė nuo 601 iki 800
22%
22,7%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė nuo 801 iki 1000
14,5%
16%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė nuo 1001 iki 1300
11,3%
14,4%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė nuo 1301 iki 1600
5,4%
7,1%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė virš 1601
5,3%
7,0%

Čia jau aiškiai matyti aukštesnius atlyginimus gaunančių darbuotojų sluoksnių gausėjimas. Atitinkamai – ir pragyvenimo lygio kilimas. Ryšium su kuo, turint omeny pačios materialinės gamybos požiūriu itin didelio augimo nerodančio mūsų ūkio, apie aštrėjantį išnaudojimo laipsnį apdirbamojoje gamyboje kalbėti būtų sunkoka.

Neužmirškime: visas šis atlyginimų kilimas pasiektas be jokių streikų, žodžiu – be darbininkų judėjimo.

Profsąjungų vaidmuo, kiek jo čia apskritai esama – tėra ne kovotojo, bet derybininko tarp atskirų, kvalifikuotų darbuotojų, ir kapitalistų. Šios derybos, kaip taisyklė, dažniausiai liečia tik pavienius individus, o retesniais (pvz. – kolektyvinių sutarčių) atvejais apsiriboja išimtinai vienos kurios įmonės kolektyvu.

Visa tai rodo, kad pramonės darbininkas Lietuvoje yra gan stabiliai integruotas į esamą santvarką ir neturintis objektyvaus materialinio intereso prieš ją kovoti. Su XIX amžiaus klasikiniu proletaru (pvz., kokį veikale „Darbininkų klasės padėtis Anglijoje“ aprašė F. Engelsas) jis praktiškai neturi nieko bendro, išskyrus formalų buvimą samdomu darbuotoju.

Be abejo, tai nereiškia, kad proletariato Lietuvoje apskritai nebūtų. Tokį teiginį priskirdamas savo oponentams, drg. Jonaitis klysta. Apie jį galime kalbėti, pvz. daugelio mažmeninės prekybos tinklų (Maxima, Norfa, Rimi ir t. t.) darbuotojų atvejais. Bet apie tai, koks šio mūsuose silpno sluoksnio aktyvumas – jau kalbėjome aukščiau. Jam nesama net objektyvių prielaidų. Tuo tarpu kol dauguma jam priklausančių, kurie nepatenkinti gyvenimu – renkasi emigraciją į Vakarus.

Ar tai reiškia, kad Lietuvoje nebūtų skurdo, nelygybės ir t. t.? Aišku, ne. Tačiau reikalas tas, jog didžiajai daliai šių problemų (kaip ir jų gimdomam revoliuciniam masių potencialui) nuo įsijungimo į ES 2004-aisiais, o ypač nuo 2009 m. krizės buvo labai sėkmingai „nuleistas garas“. Todėl neturėtų kelti nuostabos, kad darbo judėjimų, bruzdėjimų ir t. t. prasme Lietuvoje iš esmės niekas nevyksta.

Tačiau „Kovos“ grupės poziciją atstovaujantys mūsų draugai gali paraginti mus pasižiūrėti kt. šalių patyrimą. Pvz., Turkijos arba Indijos, kur šiai dienai iš tiesų matyti galingi darbininkų judėjimai, o ir atitinkamai kylančios komunistų partijos. Ezopiškas pamokslas būtų toks: kas gi trukdo, tai padaryti čia?

Į tai galime atsakyti tik tuo, kad tokie palyginimai gali būti adekvatūs tik tokiu atveju, jei jie daromi atsižvelgiant į konkrečių šalių padėtį pasaulinio kapitalizmo struktūroje. Nes bet kokia sistema tegali būti pažinta savo visumoje. Ir tik toje visumoje gali būti adekvačiai įvertinta kurios konkrečios jos sudedamosios dalies, šiuo atveju – šalies padėtis.

Todėl lyginti Lietuvą turėtume su daugiau ar mažiau panašią padėtį pasaulinėje sistemoje (apie ją – truputėlį vėliau) užimančiais kraštais. Pvz. imkime Lenkiją. Didelę mūsų kaimynę, taip pat priklausančią ES ir NATO, taip pat turinčią problemą su masine emigracija, bet taip pat gavusią milžiniškus pinigus iš europinių fondų. Beje – priešingai Lietuvai, sėkmingai vystančią tiek pramonę, tiek apskritai infrastruktūrą.

Kaipgi Lenkijoje pastaruoju metu „streikuoja pramonės darbininkai“, žodžiu, tasai tariamas proletariatas, kurio augimu (ir revoliucingumu...) taip karštai tiki mūsų draugas Marius. Pasižiūrėkime [16]:


2015 m.
2016 m.
Streikavusių skaičius:
19 tūkst. 56
709
% (nuo visų dirbančiųjų)
0,19%
0,01%

Ir matome, kad kaip pas mus, taip ir pas kaimynus šiuo požiūriu praktiškai niekas nevyksta. Bet situacijų analogiškumas tuo dar nesibaigia.

Pvz. – Lenkijoje taip, kaip ir Lietuvoje, jei kas streikuoja, tai pagrinde valstybės tarnautojai. O apie dabar (t. y. 2019 m. pavasarį) ten prasidedantį 2018 m. galo Lietuvai analogišką mokytojų bruzdėjimą galime pasiskaityti angliškai rašančiam portale „In Defence of Marxism“ [17].

Kol mūsuose šis judėjimas tebuvo prieš LŽVS vyriausybę „pasišakoti“ panorusios opozicijos, konservatorių ir socialdemokratų viešųjų ryšių akcija (plačiau apie tai žr.: „2018-ieji Lietuvoje – protestų metai? (ar tik konservatorių mobilizacija?..), jam analogišką sąjūdį Lenkijoje minėtame portale rašantis lenkų trockistas Henrikas Kozlovskis bando pavaizduoti kone kaip didžiulį darbininkų, žodžiu – proletarų klasės pabudimą, jos kilimą kovon ir t. t.

Tokio vertinimo neadekvatumą, be abejo, rodo tiek konkretus Lietuvos patyrimas, tiek bendra situacija, būtent – XXI amžiaus pradžios komunizmo šalininkų praktika tiek Europoje, tiek Jungtinėse Valstijose (apskritai vadinamosiose išsivysčiusiose, arba Pirmojo pasaulio šalyse), kai instinktyviai net menkiausias bruzdesys „pritempinėjamas“ prie revoliucingumo net tada, kai tokio nėra nei kvapo.

IX

Visa tai pripažinus, negali nekilti klausimas: kodėl taip yra?

Kai dėl pačių socialistų ir komunistų lūkesčių, arba veiksmų neadekvatumo – taip yra todėl, kad objektyviai šiose visuomenėse niekas nevyksta, kas teiktų realų pagrindą atitinkamo tipo judėjimams.

Pvz. – darbininkų judėjimo nebuvimas. O kiek kažkas lyg ir pakyla (pvz. – Prancūzijoje), tai tokie sąjūdžiai, kaip taisyklė, niekad neina iki galo, niekad nemeta iššūkio pačiai buržuazinei santvarkai. Nenuostabu, kad tai pripažinti mums, Europoje gyvenantiems socializmo-komunizmo šalininkams, gali būti nepatogu, tačiau faktai yra faktai.

Į šį pripažinimą drg. Jonaitis reaguoja kone lyg į aukščiausio lygio „ideologinę nuodėmę“. Tai jis grindžia faktu, kad tezė apie tariamą „proletariato išnykimą“ dabarties, neva „socializuotame“, „postindustriniame“ kapitalizme remia tikrų tikriausi antikomunistai. Anot jų, niekas nenuskurdo, jokia revoliucija neįvyko, tad galiausiai ir Marksas buvo neteisus.

O dabar, girdi, tą patį dalyką kartoja save marksistais laikantys mūsų autoriaus oponentai.

Tačiau toks kaltinimas yra klaidingas.

Marksas tikrai neklydo, savo moksliniuose darbuose apibrėžęs pagrindinius kapitalizmo dėsningumus. Jų esmę ir veikimo kryptį. Tačiau jis, gyvenęs XIX amžiuje ir būdamas ne kokiu tai dievu, o tik paprastu mirtinguoju, negalėjo numatyti, kokias formas šie dėsningumai ir nuo jų neatsiejami prieštaravimai (pvz. – prieštaravimas tarp buržua ir proletaro) įgys ateityje, XX amžiuje, ką bekalbėti apie XXI-ąjį.

Iš tiesų tezė apie „proletariato išnykimą“ atrodo įtikinama. Tačiau tai tėra regimybė, išliekanti tol, kol žiūrima vien į turtingąsias pasaulio šalis (pvz. – Jungtines Valstijas, ES, Australiją ir t. t.) izoliuotai nuo likusio pasaulio. O reikalas tas, kad kapitalizmą, kaip bet kurią kitą sistemą, adekvačiai suprasti tegalima jo visumoje, kas reiškia suprasti kapitalizmą, kaip pasaulinę ekonominę sistemą.

Pvz. – Markso ir Engelso laikais skirtis tarp turtingiausių ir skurdžiausių kraštų, tiksliau, metropolijų ir kolonijų, atitiko santykį 3:1 [18]. Tada kapitalistiniai santykiai kolonijose vos mezgėsi, o metropolijose klestėjo pramonė, kurios pagrindu formavosi klasikinis proletariatas, kurio istorinės kovos kairiesiems teikia įkvėpimo iki šiol.

Bet jau XX amžiaus pradžioje jautėsi poslinkis, imperializmas. Jo esmę sudarė monopolijų pradėtas gamybinių procesų iškėlimas į kolonijines valdas ir šių išnaudojimo suteiktas viršpelnis, t. y. pelnas, gautas virš to, kurį kapitalistai išspaudžia iš „savo“ šalies darbininkų, įgalinęs metropolijų kapitalistus sukurti vietinę darbo aristokratiją, kaip privilegijuotų, „suburžuazėjusių darbininkų“ sluoksnį (V. Leninas) [19], kuris integravęsis į kapitalistinę santvarką ir savo interesais turi daugiau bendro su pačiais buržua, nei proletarais, ką bekalbėti apie tikrai pavergtąsias kolonijinių kraštų mases.

Imperializmas prieštaravimą tarp kapitalo ir darbo išreiškė prieštaravimu tarp metropolijų ir joms pajungtų kolonijų; tarp centro ir periferijos.

O darbo aristokratija vis augo.

Viena vertus, tai skatino 1945 m. pasėkoje apie Tarybų Sąjungą susikūręs socialistinis blokas, privertęs kapitalistus didinti nuolaidas saviesiems, imperialistinių kraštų darbininkams.

Antra vertus, materialinę bazę tam teikė vis didėjęs vadinamojo Trečiojo pasaulio šalių (kurių dauguma ir po formalios dekolonizacijos XX amžiaus antrojoje pusėje faktiškai liko kolonijomis) ekonominis pavergimas; ypač 1970-aisiais kaip niekad anksčiau įsibėgėjęs deindustrializacijos, t. y. pramonės perkėlimo iš Pirmojo į Trečiąjį pasaulį procesas.

Atskirtis tarp metropolijų ir kolonijų, šiuolaikiškai tariant, Pirmojo ir Trečiojo pasaulių, XX amžiaus gale pasiekė santykį 74:1 [20]. Kas išreiškė tiek dar didesnį (kaip XIX amžiaus kolonijinių imperijų epochoje) Trečiojo pasaulio pajungimą Pirmojo ekonominiam viešpatavimui, tiek kone visišką pastarojo ekonominę priklausomybę nuo pirmojo, kurią labai aiškiai parodo rusų marksisto Aleksandro Tarasovo duodami (2000-2002 m. datuojami) duomenys [21]:

Medžiaga
% medžiagos, metropolijų gaunamos iš 3-io pasaulio kraštų
Energetiniai ištekliai
52% (o vien angliavandenilių – 79%)
Metalai
81%
Cheminės pramonės žaliavos
89%
Maisto pramonės žaliavos ir žemės ūkio gaminiai
46%
Lengvosios pramonės žaliavos ir gatavi produktai
67%

Iš kapitalistinio pasaulio periferijos į centrą tekančių gėrybių gausa reiškia gan griežtą, tarp šalių veikiančią ekonominę hierarchiją, kuri neblogai atsispindi tiek BVP (vienam gyventojui) [22], tiek gyventojų vidutinių metinių pajamų [23] rodikliuose (tiesa, kaip aukščiau minėtuoju value added atveju, taip čia rodikliai nenurodo sukuriamo materialinio produkto, bet visgi atspindi konkrečios šalies gaunamas įplaukas):

Šalis
BVP gyventojui (JAV doleriais)
Monakas
115 tūkst. 700
Jungtinės Valstijos
59 tūkst. 500
Švedija
51 tūkst. 500
Vokietija
50 tūkst. 400
Australija
50 tūkst. 300
Izraelis
36 tūkst. 300
Slovėnija
34 tūkst. 400
Lietuva
32 tūkst. 300
Lenkija
29 tūkst. 500
Rusija
27 tūkst. 800
Latvija
27 tūkst. 600
Meksika
19 tūkst. 900
Baltarusija
18 tūkst. 800
Kinija
16 tūkst. 700
Egiptas
12 tūkst. 700
Ukraina
8 tūkst. 700
Indija
7 tūkst. 200
Vietnamas
6 tūkst. 900
Pakistanas
5 tūkst. 400
Bangladešas
4 tūkst. 200
Tadžikistanas
3 tūkst. 200
Madagaskaras
1 tūkst. 600
Nigeris
1 tūkst. 200
Kongo Demokratinė Respublika
800

Šalis
Vidutinės metinės pajamos (JAV doleriais)
Monakas
186 tūkst. 80
Jungtinės Valstijos
58 tūkst. 270
Švedija
52 tūkst. 590
Australija
51 tūkst. 360
Izraelis
37 tūkst. 270
Vokietija
43 tūkst. 490
Slovėnija
22 tūkst.
Lietuva
15 tūkst. 200
Latvija
14 tūkst. 740
Lenkija
12 tūkst. 730
Rusija
9 tūkst. 230
Meksika
8 tūkst. 610
Kinija
8 tūkst. 690
Baltarusija
5 tūkst. 280
Egiptas
3 tūkst. 10
Ukraina
2 tūkst. 390
Vietnamas
2 tūkst. 160
Indija
1 tūkst. 800
Pakistanas
1 tūkst. 580
Bangladešas
1 tūkst. 470
Tadžikistanas
990
Kongo Demokratinė Respublika
460
Madagaskaras
400
Nigeris
360

Įsidėmėtina, pvz., kad Monakas, kuris praktiškai nieko negamina, turi didžiausią BVP iš visų išvardytų šalių. Tuo tarpu Kongas, kuriame išgaunami milžiniški kiekiai kobalto, ličio ir kolumbito (teikiami tiek Vakarų, tiek kiniečių įmonėms) atsiduria tos pačios hierarchijos dugne.

Monake vargu ar rasi proletariatą, nors ten – grynai kapitalistinė visuomenė, kas reiškia, kad joje kažkas kažkam turi dirbti, kad sukurtų vertę. O jei šalyje to proletariato nėra, vadinasi, ji pati gauna produktą iš kitur, t. y. pati yra parazitinė (kaip patsai buržua), gyvenanti tokių šalių, kaip Kongas (faktiškai atitinkančių „proletarą“), sąskaita.

Marksizmas tokias parazitines valstybes įvardija kaip valstybes-rentininkes (V. Leninas) [23].

XXI amžiuje tokiomis valstybėmis (nors ne tokiu kraštutiniu laipsniu, kaip nykštukinis Monakas, ar, pvz. – Lichtenšteinas, Andora ar kt.) yra visos Pirmojo pasaulio šalys (JAV, ES, Australija, Japonija ir t. t.),  vadinamasis „auksinis milijardas“, kuriam kapitalo išvežimas į Trečiąjį pasaulį, tariant Lenino žodžiais, – „uždeda parazitizmo antspaudą“ [24].

Imperialistiniai viršpelniai čia tampa lemiamu faktoriumi. Trečiojo pasaulio išnaudojimas „laimėtojais“ verčia ne vien didžiuosius kapitalistus, bet ir Pirmojo pasaulio kraštų darbininkus, kurių dauguma XX amžiaus bėgyje (ką bekalbėti apie XXI amžių) integruojasi į pradžioje tik žymią jų mažumą įtraukusį darbo aristokratijos sluoksnį. Čia pilnai, nors nebūtinai tiesiogiai pasitvirtina dar Markso numatyta galimybė darbininkui išnaudoti kitą darbininką [25].

Taip gauname Pirmąjį pasaulį, kaip kolektyvinį eksploatatorių (A. Tarasovas) [26], t. y. parazitinį pasaulinės kapitalizmo sistemos centrą, kurio gyventojus – tiek kapitalistus, tiek darbininkus vienija bendras ekonominis interesas laikyti sau pajungtą periferiją, žodžiu – Trečiąjį pasaulį.

Tikrasis, didžiąją dalį vertės kuriantis proletariatas niekur nedingo, bet tiesiog persikėlė iš imperialistinių centrų, susikoncentruodamas Trečio pasaulio šalyse*, kurios ant savo pečių išlaiko visą Pirmąjį pasaulį su jam būdinga liberalia morale, vartotojiška kultūra, vadinamąja demokratija ir t. t.

* Visiškai dėsninga, kad kol deindustrializuotuose Pirmojo pasaulio kraštuose darbininkų judėjimas kone miręs, pasaulinio kapitalizmo periferijoje jis kyla. Pvz., vien 2019 m. sausį Indijoje įvyko bene didžiausias istorijoje visuotinis streikas, kuriame (ne be raudonų vėliavų su komunistine simbolika) dalyvavo per 200 mln. darbo žmonių [27].

Lietuva imperialistinėje hierarchijoje, tuo tarpu (kaip galime matyti iš aukščiau duotų lentelių) turi kiek aukštesnę, kaip vidutinę poziciją. Pvz. – iš 229 CŽV faktų knygoje (CIA Factbook) duotų valstybių pagal BVP gyventojui (32 tūkst. 300 $), Lietuva užima 62-ąją vietą [28] beveik trigubai lenkdama 10 tūkst. 714 $ skaičiuojamą pasaulinį BVP (vienam gyventojui) vidurkį [29] (2017 m. duomenys). Dar daugiau, netgi Pasaulio bankas Lietuvą įvardija esant „aukštų pajamų“ (high income) valstybe [30]. Įvardyti ja pilnutine imperialistinio centro nare, pvz., kaip kokią Vokietiją, neišeina. Tačiau Lietuva – ne periferinė zona. Lietuva – tai privilegijuota centro periferija.

Tokiame kontekste turėtume vertinti ir šalį, ir jos klasinę sudėtį. Tame tarpe aukščiau minėtus drg. Jonaičio teiginius apie mūsuose neva „augantį“ proletariatą. Ryšium su jais net vertėtų paklausti, kas gi čia auga – proletariatas („kažkodėl“ patenkintas ir nieko neveikiantis...), ar vis dėlto darbo aristokratija?

Į šį klausimą galime atsakyti tik skaičiais ir moksliniais sąvokų apibrėžimais.

Laimei, tokius turime – 2012 m. išėjusiam politekonominiam veikale „Skilęs pasaulis – skilusi klasė“ (Divided World Divided Class) marksistas Zekas Koupas (Zak Cope) duoda matematiškai tikslų darbininko priklausymo „darbo aristokratijai“ kriterijų, paremtą kapitalizmo, kaip pasaulinės sistemos buvimo faktu: atlygį, viršijantį vidutinę vertę (vienam žmogui), sukuriamą pasauliniu mastu [31].

Mainai, savaime nekurdami jokios vertės, bet ją tik perskirstydami, imami atskirai, tikrosios vertės neatspindi. Bet imami visumoje, šiuo atveju, pasaulinėje kapitalizmo rinkoje – jie neišvengiamai tarpusavy išsilygina (nes bendra verčių suma dėl jų vis tiek nesikeičia).

Todėl BVP metodologija, kad ir neatspindėdama realios gamybos konkrečioje šalyje, imama pasauliniu mastu čia teikia visiškai adekvačius duomenis, būtent – Bendrąjį pasaulinį produktą (Gross World Product) gyventojui, 2017 m. prilygintą 10 tūkst. 714 JAV dolerių sumai [31]. Išvertę į eurus, gausime 9 tūkst. 603. Norint paversti tai mėnesiniu atlyginimu, telieka paprasta aritmetika:


Tad pagal aukščiau pateiktą kriterijų ~ 800 € būtų laikytina „minimalia“ šių laikų darbo aristokrato alga.

Atsižvelgdami į ją įvertinkime padėtį tiek mūsų aukščiau nagrinėtoje apdirbamojoje gamyboje, tiek keliose kitose srityse (konkrečiai: statybos; prekybos ir transporto remonto*; apgyvendinimo bei maitinimo paslaugų).

* Statistikoje tai nurodoma kaip „Didmeninė ir mažmeninė prekyba; variklinių transporto priemonių ir motociklų remontas.“Aut. past.

Pažiūrėkime į jas trimis aspektais.

Pirma, pagal darbuotojų skaičių [33]:

Ūkinės veiklos rūšis:
2013 m. joje dirbo:
2014 m. joje dirbo:
2015 m. joje dirbo:
2016 m. joje dirbo:
2017 m. joje dirbo:
Apdirbamoji gamyba
197 tūkst. 923
207 tūkst. 74
211 tūkst. 598
214 tūkst. 557
216 tūkst. 716
Statyba
96 tūkst. 779
103 tūkst. 218
105 tūkst. 806
105 tūkst. 14
107 tūkst. 99
Prekyba ir transporto remontas*
245 tūkst. 505
251 tūkst. 735
254 tūkst. 750
255 tūkst. 893
250 tūkst. 321
Apgyvendinimo ir maitinimo paslaugos
26 tūkst. 404
28 tūkst. 579
31 tūkst. 290
33 tūkst. 726
34 tūkst. 858

Antra, pagal jiems skaičiuojamą vidutinį darbo užmokestį [34]:

Ūkinės veiklos rūšis:
2010 m. vidutinis atlyginimas:
2015 m. vidutinis atlyginimas:
2016 m. vidutinis atlyginimas:
2017 m. vidutinis atlyginimas:
Apdirbamoji gamyba
558,7
727,3
800,5
872,5
Statyba
500,5
663,7
715,5
781,2
Prekyba ir transporto remontas
498,7
649,7
711,3
789,4
Apgyvendinimo ir maitinimo paslaugos
322,1
452,9
522,2
563,6

Trečia, pagal tai, kaip šiose srityse pasiskirstę konkretūs atlyginimai [35]:

Apdirbamoji gamyba

2016 m.
2017 m.
% darbuotojų, gavusių minimalų atlyginimą
8,9%
2,4%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė mažiau 400
4,7%
5,2%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė nuo 401 iki 450
6,9%
6,9%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė nuo 451 iki 600
21%
18,3%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė nuo 601 iki 800
22%
22,7%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė nuo 801 iki 1000
14,5%
16%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė nuo 1001 iki 1300
11,3%
14,4%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė nuo 1301 iki 1600
5,4%
7,1%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė virš 1601
5,3%
7,0%
Statyba

2016 m.
2017 m.
% darbuotojų, gavusių minimalų atlyginimą
12,7%
3,4%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė mažiau 400
5,5%
7,2%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė nuo 401 iki 450
6,7%
7,6%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė nuo 451 iki 600
22,0%
21,7%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė nuo 601 iki 800
19,4%
18,4%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė nuo 801 iki 1000
13,9%
14,8%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė nuo 1001 iki 1300
10,9%
13,9%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė nuo 1301 iki 1600
4,8%
6,9%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė virš 1601
4,1%
6,1%
Prekyba ir transporto remontas

2016 m.
2017 m.
% darbuotojų, gavusių minimalų atlyginimą
13,6%
4,0%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė mažiau 400
6,7%
9,3%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė nuo 401 iki 450
11,3%
11,0%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė nuo 451 iki 600
23,9%
23,7%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė nuo 601 iki 800
16,7%
18,3%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė nuo 801 iki 1000
9,9%
11,2%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė nuo 1001 iki 1300
8,0%
9,7%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė nuo 1301 iki 1600
4,3%
5,4%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė virš 1601
5,7%
7,4%
Apgyvendinimo ir maitinimo paslaugos

2016 m.
2017 m.
% darbuotojų, gavusių minimalų atlyginimą
23,4%
7,8%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė mažiau 400
13,5%
17,2%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė nuo 401 iki 450
16,2%
19,3%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė nuo 451 iki 600
22,4%
24,9%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė nuo 601 iki 800
12,7%
15,0%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė nuo 801 iki 1000
5,8%
7,5%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė nuo 1001 iki 1300
3,2%
4,4%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė nuo 1301 iki 1600
1,4%
1,9%
% darbuotojų, kurių atlyginimas siekė virš 1601
1,3%
1,8%

Kaip matyti iš skaičių, proletariškiausiai gyvena būtent apgyvendinimo ir maisto paslaugų, o taip pat – prekybos darbuotojai. Paprasčiau šnekant – kavinių, valgyklų ir restoranų (taip pat viešbučių) bei didžiųjų prekybcentrių darbuotojai. Bet apie šio sluoksnio nepastovumą, jo barstymąsi (emigraciją ir t. t.) jau kalbėjome.

Dar daugiau, maisto ir apgyvendinimo sritis dirbančiųjų skaičiaus požiūriu yra mažiausia. Tuo tarpu prekyba, nors būdama didžiausia, per pastaruosius keletą metų šiuo atžvilgiu didesnio augimo neparodė.

Augo būtent mūsų draugo Mariaus pamėgtos (ir 2-os pagal dirbančiųjų gausą) apdirbamosios gamybos sritis. O taip pat, nors ne tokiu mastu – statyba. Abiejose iš jų pajamos eiliniam darbuotojui yra bene didžiausios iš visų minėtųjų*, t. y. labiausiai atitinkančios „darbo aristokratijos“ apibrėžimą.

* Tai ypač pasakytina apie statybas. Šiose įmonėse, kaip taisyklė, itin žymi dalis atlygio išmokama „vokeliuose“, tuo būdu nepatekdama į mūsų naudojamą statistiką kaip vadinamosios šešėlinės ekonomikos dalis. – Aut. past.

Dar daugiau. Kone visose duotose srityse daugiau ar mažiau matyti pajamų augimo tendencija, artėjanti prie minėtosios 800 eurų ribos (o neretu atveju net ją pralenkianti).

Ir tai, kaip jau kalbėjome anksčiau – be streikų, be darbininkų judėjimo, žodžiu, be jokio radikalesnio konflikto su kapitalistu, ar juo labiau pačia santvarka. Todėl nenuostabu, kad tipinis šių dienų Lietuvos darbininkas mąstys ne apie ekonominę, ar dargi klasinę kovą prieš kapitalistą, o apie (žymiai daliai dirbančiųjų) visiškai realistišką individualų kopimą link aukštesnių, t. y. darbo aristokratiškų pajamų.

Dėl šito „kaltinti“ klasinio sąmoningumo nebuvimą (ar juolab marksistų neveiklumą – kaip daro drg. Jonaitis) – graudžiai juokinga. Nes toks sąmoningumas yra. Tiesiog jis neproletarinis. Kadangi stiprėjantis sluoksnis čia – irgi neproletarinis. Ir dėl to „kaltos“  tik objektyvios ekonominės sąlygos, lemiančios ne proletariato, bet būtent darbo aristokratijos Lietuvoje augimą bei stiprėjimą.

Proletariatas, tuo tarpu, geriausiu atveju Lietuvoje patiria stagnaciją, o blogiausiu – tiesiog byra, jo atstovams traukiant link Vakarų ir ten integruojantis į didžiųjų ES valstybių darbo aristokratijos sluoksnius, arba, pvz. – įsiliejant į individualia veikla besiverčiančių darbuotojų gretas (kurių skaičius vien 2019 m. pradžioje šoktelėjo nuo 119 tūkst. iki beveik 137 tūkst., t. y. net 15%) [36].

X

Ar tai visgi reiškia, kad marksistams „Kovos“ siūloma praktinė programa, t. y. susikoncentravimas į profsąjungas ir t. t. – Lietuvoje iš principo negalimas dalykas?

Ne visai. Nors darbininkų judėjimo, kaip jau parodėme – nei Lietuvoje, nei apskritai mūsų regione (t. y. rytinėje ES dalyje, kurios pvz. buvome paėmę gerokai didesnę Lenkiją) nėra, tai dar nereiškia, kad nebūtų įmanomas tam tikras pagyvėjimas ateityje.

Tarp mūsų proletarinių sluoksnių, žinant jų specifiką – toks judėjimas dabar ar artimiausių metu neiškiltų. Kitaip yra su augančiąja darbo aristokratija. Jos atstovai iš ties galėtų susigundyti „europietiškesnių“ (t. y. visai 800 eurų kartelę pralenkiančių) atlyginimų perspektyva. Ir kelti atitinkamus reikalavimus.

Aišku, galima pagrįstai suabejoti net tokia tikimybe. Pvz. – vien dėl pajamų kilimo nevykstant jokiai ekonominei kovai. Bet tarkime, kad toks judėjimas Lietuvoje (o, galbūt, ir kuriame kaimyniniame krašte) išsivystytų. Kažkada pasiektų tam tikrų laimėjimų, pvz. – aukštesnio minimalaus atlyginimo, arba 7 val. darbo dienos.

Tačiau toks judėjimas tik sustiprintų ir taip Lietuvoje besivystančią darbo aristokratiją.

Ryšium su kuo natūraliai kyla klausimas – kas iš to? Konkrečiai socializmo-komunizmo reikalo požiūriu.

Pvz., jei būtų stiprinamos proletariato pozicijos, rengiama dirva socialistiniam-komunistiniam politiniam judėjimui, jo kovai dėl valdžios užgrobimo ir t. t. – viskas būtų aišku.

Tačiau šiuo atveju taip nėra. Nes proletariato pozicijų stiprėjimas – revoliucingas reiškinys. O darbo aristokratijos atveju – visai kitaip.

Pvz., dar 2008 m. krizė (ir ją sekę keleri metai) buvo puikiu XXI amžiaus darbo aristokratijos „revoliucingumo“ išbandymu.

Prieš vakarų Europos dirbančiuosius (kurių dauguma – darbo aristokratai) kapitalas nukreipė ištisus neoliberalių ekonominių reformų paketus. Stichinių protestų buvo. Bet jie, kiek tik likdavo masiniais, niekad nemesdavo iššūkio pačiam kapitalizmui. Dar daugiau, šie protestai iš esmės būdavo konservatyvūs. Pvz. – Britanijos darbininkai į krizę reagavo surengdami eilę streikų ir piketų, ne kovodami su kapitalistais, bet reikalaudami jų nepriiminėti į darbą imigrantų. Žodžiu, darbininkai kovojo prieš darbininkus.

Tuo tarpu atitinkamos reformos kaip eidavo, taip praeidavo. O tie patys darbininkai, kurį laiką pabruzdėję, vos ūkiniams reikalams pagerėjus netruko grįžti į minėtąsias reformas pravedusių buržuazinių partijų (nesvarbu – ar „dešiniųjų“, ar „kairiųjų“) glėbį. Nes jie, priklausydami darbo aristokratijai, yra iš esmės patenkinti savo socialine padėtimi ir nori nebent dalinių reformų. Bet tikrai ne radikalių permainų.

Darbo aristokratija atsiskleidžia kaip itin konservatyvi klasė būtent savo interesu išsaugoti, užkonservuoti jos pačios egzistavimą įgalinančią padėtį (t. y. į Trečio pasaulio šalis išvežtų kapitalų pagrindu gaunamus viršpelnius, jų išlaikomas „gerovės valstybes“ ir t. t.). Tad visiškai natūralu, kad darbo aristokratijos protestinis potencialas, kiek tokio apskritai esama – irgi konservatyvus.*

* Įsidėmėtina, kad dar 1920 m. (taigi – kai darbo aristokratija Europoje dar nesudarė dirbančiųjų daugumos) Leninas, kalbėdamas Kominterno suvažiavimui, pabrėžė instinktyvų darbo aristokratijos kontrrevoliucingumą. „Darbininkų aristokratija, bijanti aukų, būgštaujanti dėl „per daug didelio“ nuskurdimo revoliucinės kovos metu, negali priklausyti partijai“, – nurodė jis [37].

Problema tame, kad dauguma kairiųjų Pirmojo pasaulio kraštuose, netgi laikydami save marksistais, šią tikrovę supranta idealistiškai. Jie nemato, o tiksliau – nenori matyti tiesos apie darbo aristokratiją Pirmajame pasaulyje. Žodžiu, jie nesupranta XXI amžiaus. Nes jie atsisako tikrai materialistinės situacijos analizės.

Verčiau jie renkasi savo pačių susikurtą XIX amžiaus proletaro vaizdinį kaip tam tikrą išankstinę schemą „primesti“ visiškai kitokiai juos supančio pasaulio tikrovei (prisiminkime minėtąjį lenkų trockistą H. Kozlovskį).

O tokių „primetinėjimų“, kaip ir jais paremtų veiklų neadekvatumą kuo puikiausiai parodė praktika. Kuri yra ta, kad Pirmajame pasaulyje – ar vakarų Europoje, ar Jungtinėse Valstijose, ar kt., komunistai geriausiu atveju tesudaro nedidukes, marginalines sektas. Bet tikrai ne realias politines partijas.

Visa tai straipsnyje „Pasaulinė revoliucija-2“ puikiai paaiškina A. Tarasovas, toliau pažymėdamas bene pagrindinį momentą, kurio (praktinis) nesupratimas ir yra tokios situacijos priežastis. „Išnaudotojai ir parazitai revoliucijų nekelia“, – rašo jis [38]. Būtent, darbo aristokratai, būdami pilnai įsitraukę į Pirmąjį pasaulį, kaip į kolektyvinį eksploatatorių – kolektyvinį parazitą, revoliucijų nekelia. Ir nekels.*

* Pvz. – drg. Jonaitis savo laiku yra tam paprieštaravęs, nurodydamas į tai, kaip esą 51% šių dienų amerikiečių jaunimo pritaria nuomonei, kad socializmas – geresnė santvarką nei kapitalizmas (žr.: Report: young Americans prefer socialism to capitalism). Kad JAV „socializmo“ sąvoka reiškia paprasčiausią vakarų Europos „gerovės valstybę“ – nė motais. O net jei ir taip, visgi čia neva „pažangus poslinkis“. Nors iš tiesų tokio režimo įvedimas reikštų ne ką kita, kaip tik šiek tiek „lygesnį“ imperialistinių viršpelnių paskirstymą JAV visuomenėje. Tuo tarpu žvelgiant materialistiškai, eilinis amerikietis, priklausydamas darbo aristokratijai, įvedus socializmą atsidurtų turtiniu atžvilgiu prastesnėje padėtyje, nei yra dabar.

Vadinasi, į aukščiau keltąjį klausimą, kas iš to darbo aristokratijos rėmimo pačiam komunizmo reikalui – atsakome vienareikšmiškai: nieko. Absoliučiai nieko.

Iš to natūraliai seka dar vienas klausimas – link kur ilgainiui veda „Kovos“ grupės pasiūlyta veikimo programa? Į jį, kaip nekeista, atsakyti ne taip jau sunku.

Vieną variantą iš esmės jau aptarėme. Būtent, perėmimą „geriausių“ XX amžiaus pabaigos – XXI amžiaus pradžios Pirmojo pasaulio marksistų (ar bent tokiais save laikančių veikėjų...) tradicijų. Žodžiu, pasitenkinimą būnant graudžiai juokinga marginalų sekta.

Antras, tuo tarpu, gan natūraliai seka iš nusivylimo pirmuoju, t. y. – paprasčiausia asimiliacija (ideologinė ir kitokia) į buržuazinę sistemą. Nes darbo aristokratijos reikalų atstovavimas, šiaip ar taip, yra savita niša, kurią kažkam tenka užpildyti. Tai visai sėkmingai, kad ir su tam tikru nuosmukiu XXI amžiaus pradžioje, atlieka vakarietiška socialdemokratija.

Tokiu atveju mūsų draugų dogmatizmas (XIX amžiaus proletaro „primetimas“ dabarčiai ir t. t.) tiesiog išvirstų į paprasčiausią oportunizmą, būtent ilgalaikių tikslų paaukojimą dėlei trumpalaikės naudos, kuri šiuo atveju, galbūt, vienam ar kitam asmeniui reikštų tam tikrą „prasimušimą“ į smulkiaburžuazinę, iš esmės reformistinę politiką.

Paradoksalu, bet būtent tokia trajektorija tikėtina „Kovos“ grupei tuo atveju, jei ji deramai neišsiaiškins pamatinių XXI amžiaus marksizmo klausimų ir nepažvelgs karčiai tikrovei į akis. Ir čia nepadės nė doriausi jų, kaip ir mūsų drg. Jonaičio, motyvai. Nes oportunizmas, šiaip ar taip, visgi yra oportunizmas. O „doras“ oportunizmas – bene pavojingiausias iš visų (F. Engelsas) [39].

Vienintelė alternatyva – pakeitimas kurso iš tikrovei neadekvataus į adekvatų. O tai reiškia strategiją, paremtą aukščiau mūsų išdėstytų aplinkybių, XXI amžiaus pasaulinės kapitalizmo sistemos struktūros, žodžiu, prieštaravimo tarp Trečiojo ir Pirmojo pasaulio (t. y. kolektyvinio eksploatatoriaus), įsisąmoninimu. Tačiau norint tokios prieiti, būtina atsisakyti visų dogmatinių iliuzijų.

Esminis momentas – persiorientavimas nuo Pirmojo pasaulio masių, aprioriškai tikint nesamu jų revoliucingumu, į Trečiąjį pasaulį.

Turint omeny jau aukščiau mūsų aptartą Pirmojo pasaulio, arba kolektyvinio eksploatatoriaus, žodžiu – centro ekonominį priklausomumą nuo periferijos, nereikia fantastiškos vaizduotės, norint suprasti galimas tokios strategijos perspektyvas.

Pvz., revoliucijai laimėjus Konge (kur tarp pavergtųjų masių iš ties galima kalbėti apie objektyvų ekonominį interesą pokyčiams) – kolektyviniam eksploatatoriui būtų nutrauktas kobalto bei ličio tiekimas.

Arba, tarkime – Indijoje, Bangladeše ir kt. milžiniškus pigios darbo jėgos rezervus (kolektyviniam eksploatatoriui) teikiančiuose pietryčių Azijos kraštuose tai reikštų imperialistiniam kapitalui tiesiog gyvybiškai svarbios bambagyslės nukirpimą.

Pavyzdžių gali būti ir daugiau (pvz. – revoliucijos Artimųjų rytų kraštuose, kur gausu naftos ir t. t.). Tačiau visų jų esmė viena ir ta pati: „kranelių“ kolektyviniam eksploatatoriui užsukimas iš Trečiam pasauliui priklausančių kraštų.

Kas praktiškai reikalautų veiksnaus, pasaulį apimsiančio revoliucionierių tinklo (pvz. – bendro tandemo tarp palyginti negausių, bet dėl savo geresnės padėties finansavimą ir infrastruktūrą teikti galėsiančių vienminčių bendruomenių Pirmojo pasaulio šalyse ir, iš kitos pusės – politinių komunistų organizacijų, realiai, tame tarpe ginklu kovosiančių dėl valdžios Trečiojo pasaulio šalyse ir t. t.).

Šiuolaikinės globalizacijos sąlygomis (ypač kas liečia transportą, komunikaciją ir t. t.) tai – jokia utopija.

Pvz. – islamistai būtent taip ir veikia, plėtodami tikinčiųjų tinklą nuo vakarų Europos šalių (kur pasekėjų skaičius nors augantis, bet palyginti nedidelis), per visą Aziją, dalis Afrikos ir iki pat Okeanijos kraštų.

Nenuostabu, kad anksčiau mūsų cituotame straipsnyje A. Tarasovas numatė [40], kad iniciatyvos neperėmus kairiesiems revoliucionieriams, būtent islamas „išeis ant bangos“, nes jų strategija atitinka skirtį tarp Pirmojo ir Trečiojo pasaulio, kol jų skelbiami šūkiai nors nesąmoningai, bet atliepia opiąsias pastarojo gyventojų (tarp kurių ir susikoncentravę XXI amžiaus proletarai) socialines problemas.

Islamo valstybės (2014-2019 m.) patyrimas tai tik patvirtino. Nepaisant jos pralaimėjimo, radikalusis islamas toliau plinta ne vien Trečiam pasauliui priklausančiuose arabų kraštuose, bet netgi metropolijose (ypač marginalinę padėtį užimančių migrantų tarpe).

Tačiau dabartinis, t. y. XX pabaigos ir XXI amžiaus pradžios islamizmo pavyzdys šiuo požiūriu nėra originalus. Nors iš priešingos stovyklos, bet čia precedentu jam kažkada buvo komunistinis judėjimas.

Dar Lenino laikais, vos užgimus Tarybų Sąjungai būtent marksizmas, kaip kad dabar islamas – tapo pasaulio pavergtųjų ir išnaudojamųjų vėliava.

O tai lėmė buvimas aiškios pasaulinės revoliucinės strategijos. Dar daugiau, tai lėmė buvęs šios strategijos adekvatumas tuometei situacijai.

Yra visiškai dėsninga, kad tada komunizmą kiek rovė – neišrovė, kiek skynė – nenuskynė. Nes jis buvo suleidęs šaknis į realų gyvenimą, į materialią tikrovę. Lygiai taip pat, kaip šiandien – islamistinis judėjimas.

Pavyzdys stiprus ir teisingas. Aišku, turint omeny ne reakcingą jų ideologiją, bet būtent globalų islamistų mąstymą, šiuo atveju, faktinę orientaciją į vadinamąsias Trečiąsias šalis ir ne vietines, griežtai nacionalines organizacijas, bet tarptautinį tiek neformalių bendruomenių, tiek įvairaus pavidalo politinių susivienijimų tinklą.

Niekas be mūsų pačių bailumo, arba dogmatinių iliuzijų – netrukdo mums, XXI amžiaus komunistams, juo pasekti.

Kad tai tarp dabarties marksistų ne tik ne populiariausia, bet, kaip nekeista – netgi ne pati žinomiausia pozicija, neturėtų kelti nuostabos. Nes priešingu atveju komunistinis judėjimas tikrai nebūtų toje duobėje, kurioje yra dabar. Ir kovos su šių dienų imperializmu laurus skintų ne islamas – o komunistai.

Visgi kai kam tokios mintys gali asocijuotis su tam tikru avantiūrizmu. Bet tai – klaida. Tokia pasaulinė revoliucinė strategija, apie kurią kalba Tarasovas, nėra trumpalaikis, o priešingai – ilgų dešimtmečių reikalas. Prie kurio prieisime ne pavieniui svaičiodami apie vienokias ar kitokias (greičiausiu metu tikrai neįvyksiančias) revoliucijas, bet imdamiesi kol kas dar mažų, bet konkrečių darbų.

Tai mus ir grąžina prie klausimo, ką gi daryti. Ne kažkur ir kažkada, bet dabar ir čia. Ryšium su kuo negalime pamiršti mūsų straipsnio pradžios – ginčo dėl „Kovą“ pradėjusių leisti draugų koncepcijos, kurią taip smulkiai, bet, atrodo – nuosekliai iškritikavome.

Kad ji neadekvati (tiek dėl klaidingų teorinių prielaidų, tiek dėl nesuprastų faktinių aplinkybių ir t. t.) – jau įrodėme.

Tačiau ką siūlome vietoje to?

Pradžiai – rimtai susimąstyti ir atlikti savo „namų darbus“.

Pirma – iš pagrindų viską permąstant, kiek galima objektyviau atsakant į opiausius dabarties teorinius klausimus. Nes be revoliucinės teorijos nebus ir revoliucinio judėjimo (V. Leninas) [41].

Antra – atsakant patiems sau į klausimą, ko norime. Skęsti ir nuskęsti ekonomizme, pretenduojant į kažkokį tai atstovavimą darbo aristokratijos sluoksniams, ar vis dėlto žengti revoliucinio komunizmo keliu.

Visa tai, be abejo, neįmanoma neįsisavinus čia mūsų išdėstytų faktų, kurie nuo pradžios ligi galo parodė „Kovos“ laikraščio koncepcijos nepagrįstumą.

Nėra Lietuvoje nei tikros proletarinės kovos, nei juo labiau augančio proletariato. „Nematomasis“ proletaras, apie kurį mums kalbėjo drg. Jonaitis iš ties ir negali būti matomu – nes jis šiuo atveju tėra fikcija.

Tačiau tai nereiškia, kad reikia nieko neveikti. Ar, kad reiktų atsisakyti nuo pačios laikraščio idėjos. Tiesiog ją reikia perorientuoti.

Konkrečiai šnekant – jei mūsuose nėra tikrai revoliucinės klasės, tai ir laikraštis-lapelis turėtų būti kitoks.

Supratus, kad čia ir dabar masių nepaimsime (nes tokių, būtent proletarinių masių – čia nepakanka), verčiau koncentruotis ties asmenybėmis, galinčiomis tapti iš ties idėjiniais marksistais, t. y. nepriklausomai nuo jokio materialinio intereso atsidavusiais komunizmo šalininkais.

Atitinkama turėtų būti laikraščio orientacija. Ne į ekonominę agitaciją, ar (kol kas svajonėse esantį) profsąjunginį veikimą, bet į atvirą, aštrią ir kovingą komunizmo idėjos propagandą. Radikalią visuomenės pagrindų – jos santvarkos, kultūros, psichologijos bei moralės kritiką.

Puikiai suprantant, kad tai pritrauks ne daugiatūkstantines minias, bet tik atskalūnus, kuriuos reikiamai atsijojus bus galima plėsti bei stiprinti jau esamą vienminčių bendruomenę.

O ilgainiui – ką gali žinoti?

Dirbant, augant, plečiant ryšius ir pažintis, net Pirmame pasaulyje esančių tokių grupių tinklas su laiku turi pilną potencialą tapti nauju Internacionalu, veiksiančiu globaliai (pagal aukščiau minėtą revoliucionierių tandemo principą)  ir pasiremsiančiu Trečiuoju pasauliu, kaip baze revoliuciniam veiksmui.

Iš to bus, kas bus. O mes, marksistai – darysime, ką privalome.

Parašė: Juozas Mickevičius

[1] Dėl Hėgelio teisės filosofijos kritikos. Įvadas. – K. Marksas. F. Engelsas. Apie religiją. V., 1958, p. 39.
[2] Lietuvos Oficialiosios statistikos portalas (OSP). Užimti gyventojai pagal veiklos rūšis ir lytį.
[3] Didžioji iniciatyva. – V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 39. V., 1987, p. 14.
[4] Verslo įmonių statistika 2017, 2018, p. 56.
[5] Lietuvos Komunistų Partijos istorijos apybraiža. T. 2. V., 1978, p. 563.
[6] Lietuvos Oficialiosios statistikos portalas (OSP). Gyventojų užimtumas ir nedarbas.
[7]
Komunistų partijos manifestas. – K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 1. V., 1949, p. 20
[8] Mūsų artimiausias uždavinys. – V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 4. V., 1977, p. 177-178.
[9]
Dėl „Profession de foi“. – V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 4. V., 1977, p. 304.
[10] Ten pat.
[11] Ką daryti? – V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 6. V., 1978, p. 30-31.
[12] Pridedamosios vertės normos įvairios formos. – K. Marksas. Kapitalas. T. 1. V., 1957, p. 471-474.
[13] Pridedamosios vertės norma ir masė. – K. Marksas. Kapitalas. T. 1. V., 1957, p. 273.
[14] Pastovusis kapitalas ir kintamasis kapitalas. – K. Marksas. Kapitalas. T. 1. V., 1957, p. 189.
[15] Lietuvos Oficialiosios statistikos portalas (OSP). Lietuvos statistikos metraštis, 2018, p. 129.
[16] Statistics Poland. 2017 Yearbook of Labour Statistics, p. 227-228.
[17] In Defence of Marxism. Poland: a historic strike is being prepared
[18]
Syed Nawab Haider Naqbi. Development Economics – Nature and Significance. New Delhi, 2002, p. 57.
[19] Imperializmas – aukščiausia kapitalizmo stadija. – V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 27. V., 1983, p. 294.
[20] Syed Nawab Haider Naqbi. Development Economics – Nature and Significance. New Delhi, 2002, p. 57.
[21]
Скепсис. Александр Тарасов. Мировая революция-2
[22] CIA World Factbook. Country comparison. GDP per capita (PPP).
[23] World Data. Average income around the world.
[24] Imperializmas – aukščiausia kapitalizmo stadija. – V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 27. V., 1983, p. 377-379.
[25] Vienetinis darbo užmokestis. K. Marksas. Kapitalas. T. 1. V., 1957, p. 493.
[26] Скепсис
. Александр Тарасов. Мировая революция-2.
[27] MR Online. Why are 200 million workers on strike in India?
[28] CIA World Factbook. Country comparison. GDP per capita (PPP).
[29] The Statistics Portal. Global gross domestic product (GDP) per capita from 2007 to 2017, at current prices (in U.S. dollars)
[30] The World Bank. The World by Income and Region.
[31] Zak Cope. Divided World Divided Class. Kersplebedeb. Montreal, 2012, p. 28.
Verslo įmonių statistika, 2017, p. 56.
[32] The Statistics Portal. Global GDP (gross domestic product) at current prices from 2010 to 2022 (in billion U.S. dollars)
[33] Verslo įmonių statistika 201, 2018, p. 56-57.
[34] Lietuvos Oficialiosios statistikos portalas (OSP). Lietuvos statistikos metraštis, 2018, p. 126.
[35] Ten pat, p. 129.
[36] VMI naujienos. VMI: daugėja gyventojų, vykdančių individualią veiklą pagal pažymą
[37] Kalba apie priėmimo į Komunistų Internacionalą sąlygas liepos 30 d. – V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1988. T. 41, p. 240
[38] Скепсис
. Александр Тарасов. Мировая революция-2.
[39]
К критике проекта социал-демократической программы 1891 года. – К. Маркс и Ф. Энгельс. Сочинения. Том 22 Москва, стр. 237.
[40] Скепсис
. Александр Тарасов. Мировая революция-2.

[41] Ką daryti? – V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 6. V., 1978, p. 24.


7 komentarai:

  1. Kalbant apie proletaro situaciją šiandieniniame pasaulyje ir jo perspektyvą ateityje, nepamirškite kad technologijos kaip robotizacija, dirbtinis intelas mažina dirbančiuju (proletaro) kieki. Tai labai svarbu suvokt norint marksistines idėjas pritaikyti šiandien. Ateities perspektyva — kad nekuribiškusdarbus perimtu robotai ir dirbtinis intelektas ir išliks tik tokios profesijos, kuriu negalės pakeisti technologijos — profesijos reikalaujančios kūrybiškumo. Tačiau istorija byloja, kad kapotalistiniame pasaulyje technologinė pažanga nesumažina socialinės atskirties, skurdo ir t.t. Taigi šiandien svarbu sąmoninti miesčioniška (pardavėju, vadybininku, administratoriu ir pan) ir tarnautoju klasę, nes jie sudaro kritinę klasę, kurią reikia šviesti. Bēda tame, kad ta klasė yra užnuodyta prokapitalistine pasaulėžiūra ir pakankamai buka ir nenorinti plėsti pažinimo ribas, o žodžiai marksizmas, socializmas ir pan juos taip baugina, kad užsiblokuoja visos pilkosios ląstelės.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Pirmiausiai būtina padėkoti autoriui už naudingą kritiką ir gausius, faktais grindžiamus, įdomius pastebėjimus.
    Tačiau kritika skirta „Kūlgrindoje“ paskelbtam drg. Jonaičio straipsniui. Bet pakritikavęs drg. Jonaitį ir jo straipsnį, jūs, be jokios matomos priežasties, pereinate prie „Kovos“ grupės.
    Ne „Kūlgrindai“ jūs skiriate savo patarimus, bet „Kovai“. Nors ir nesiremiate jokiais „Kovoje“ paskelbtais straipsniais, bet būtent „Kovai“ paskyrėte savo pamokymus. Tačiau visiškai neaišku, su kuo jūs nesutinkate ir kodėl. Jokių citatų iš „Kovos“ publikacijų nepateikiate, pats keliate kažkokias problemas, pats jas narstote, kritikuojate ir t.t. Dėkui, kad pateikėte „Kovos“ koncepciją, bet tai tur būt vidiniai reikalai, nes laikraštyje net tokio termino nėra?
    Kuo jums neįtiko „Kovos“ laikraštis, kad pradėjęs nuo „Kūlgrindos“ peršokote prie jos? Sprendžiant iš teksto, jūs, drg.Mickevičiau, akivaizdžiai esate „Kovos“ redkolegijos dalimi, nes rašote tai, kas nežinoma eiliniams skaitytojams. Ar bent jau tikrai buvote(?). Ar jums nėra leidžiama savo pastebėjimų išsakyti? Ar jūsų siūlomos „koncepcijos“ buvo atmestos? Galų gale, ar siūlote „Kovos“ laikraščiui savo samprotavimus, ar pasiūlėte kad ir šį savo straipsnį? (P.S. Visur skelbiamas e-paštas: redakcija@kova.news , jei, vis gi, klystu ir jūs neturite nieko bendro su „Kovą“ leidžiančiais draugais).

    Jūsų patarimas „Kovos“ grupei išsiaiškinti pamatinius XXI a. marksizmo klausimus yra teisingas. Kad jis būtų dar ir vertingas, derėtų bent trumpai juos išvardinti ar bent nurodyti, kur jie iškelti ir atsakyti. Be šito, jūsų kritika verta tiek pat, kaip ir jūsų mėgiamo Plechanovo bolševikų taktikos kritika.
    (Svarbus yra jūsų pasiūlymas – atsisakyti iliuzijų. Pastebėsiu tik tiek - nežinia kaip su likusia redkolegija, bet jums, drg. Mickevičiau, tikrai reikia atsikratyti iliuzijos, kad neišstudijavus „Kapitalo“ jums pavyks ižvelgti naujas socialines tendencijas XXI a. Ar suprasti tuos, kurie jas įžvelgia. )

    Taigi, nors jūsų kritika įdomi, bet be adekvačios alternatyvos siūlymo, beprasmė. Toliau skaitom, ką jūs siūlote? (Kažkodėl atkakliai siūlote „Kovai“, nors remiatės „Kūlgrindos“ straipsniu).

    Pirmiausiai, jūs siūlote PERMĄSTYTI ir sukurti šiuolaikinę teoriją. Be to, kad neaišku, kas turi kurti naująją teoriją, nenurodote ir kas paseno(netinka) senojoje. Be kelių standartinių visų laikų marksizmo priešininkų pamėgtų pastabų kartojimo (XIX a. jau seniai ptaėjo, tuomet dar nebuvo to ar ano ir pan., kuo tik įrodote, kad net „Kapitalo“ nesate įsisavinęs), jūs siūlote alternatyvą – dirbti Trečiojo pasaulio naudai. Kaip, kokia forma?
    Antrasis jūsų siūlymas – „Kovos“ grupei atsakyti į klausimą, ko norime, - yra atsakytas pačiame pirmajame „Kovos“ puslapyje „Kas esame ką siūlome“. Žr. Internete.

    Visa kita, emociniai paistalai, nepuošiantys marksistu save įvardijančio autoriaus. Deja.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Sveiki,

    į jųsų komentarą atsakau iš karto.

    1. Neslepiu - vidiniai "Kovos" reikalai man nėra paslaptis. O straipsnį parašiau kaip tik norėdamas išdėstyti (o kartu pagrįsti) atitinkamą principinę poziciją. Tekstas iš esmės poleminis, imant tiek drg. Jonaičio straipsnio, tiek gyvų pasikalbėjimų medžiagą kaip "atspirties tašką". Kaip tik šie momentai lėmė teksto struktūrą. Tuo neturėjau (ir neturiu) kitų tikslų, kaip tiktai konstruktyvią kritiką, t. y. kritiką, ne tik pasakančią, kas ne taip, bet ir siūlančią, ką keisti.

    2. Manoji kritika sukasi apie tai, kad Lietuvoje jokio proletarinio judėjimo ne tik nėra, bet - kad tokiam net nesama objektyvių sąlygų. Šį teiginį pagrindžiau atitinkamais duomenimis. Dar daugiau. "Pagrindiniais XXI amžiaus marksizmo klausimais" turėjau (ir turiu) omeny kaip tik šiuolaikinę imperializmo struktūrą, lemiančią darbo aristokratijos sluoksnio ĮSIVIEŠPATAVIMĄ (t. y. jo virtimo DAUGUMA) Pirmojo pasaulio, arba metropolijos / centro šalyse. Taip pat, kas liečia mus čia ir dabar - Lietuvos užimamą padėtį pasaulinėje kapitalizmo sistemoje, kuri atitinkamai veikia krašto klasinę sandara.

    3. Kai dėl "Kapitalo" įsisavimo - tikrai nelaikau savęs viską žinančiu, arba vaikštančia enciklopedija. Tikrai turiu, kur stiprinti žinias (ir tuo pamažu užsiimu). Tačiau diletantu čia irgi nesu. Vis dėlto ne aš, o kažkas kitas daro klaidas, suplakdami "value added" (dabar taip vadinamą pridėtinę vertę) su Mehrwert, t. y. marksizmo apibrėžiamą pridedamąją vertę. Pagaliau, jei kalbame apie "XXI amžiaus tendencijas" - vėlgi grįžkime prie to, koks yra dabarties pasaulis. Kokia kapitalistinės sistemos (kuri yra GLOBALI) struktūra. Pripažinkime darbo aristokratijos faktorių.

    4. Priešingai jūsų tvirtinimams, aš straipsny pateikiau gan konkrečią alternatyvą. Pradedant "globaliu" masteliu, pereidamas prie mūsų vietinės konkretikos. Galbūt ties čia būtų buvę galima dalyką kiek daugiau detalizuoti. Bet to nepadariau. Bet esmė paprasta: ar svaigstame apie nerealias galimybes sukurti masinį judėjimą (o eidami tokiu keliu - arba būnama juokingai besielgiančia sekta, arba asimiliuojamas pagaliau į sistemą); ar vis dėlto priimame tikrovę, kad esamu metu tai objektyviai neįmanoma ir kreipiame jėgas į nedidelių grupelių formavimą. Ryšium su tuo ir kitokia laikraščio orientacija. Tarp kitko, kalbant apie "asmenybes" (vietoje masinės orientacijos į klasę, būtent revoliucinę - kurios pas mus čia ir dabar nėra) - tai reikštų prioritą būtent jaunimui. Nes kaip tik jauni žmonės formuojasi, tad gali priimti naujas mintis, atitinkamai eiti į gyvenimą ir t. t. (priešingai tiems, kurie jau susiformavę, jau prisirišę prie kažko kt. ir t. t.).

    Viskas konkretu, apibrėžta ir argumentuota. Todėl perskaitęs kaltinimą "emociniais paistalais" pagalvojau - arba patingėjote perskaityti iki galo visą tekstą (prisipažinsiu - jis gavosi išplėstas), arba tiesiog užsiiminėjate sofistika. Nes taip ir apėjote visus straipsnyje išdėstytus ekonominius faktus. O juk jie, galų gale, ir lemia objektyvias sąlygas. Apie kurias čia ir eina kalba.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėkui už reagavimą. Atleiskite, bet emociniais paistalais vadinasi visa tai, ką jūs rašote pabaigoje, pradedant sakiniu - „Kad ji neadekvati (tiek dėl klaidingų teorinių prielaidų, tiek dėl nesuprastų faktinių aplinkybių ir t. t.) – jau įrodėme.“ Nieko jūs neįrodėte, nes tik „praktika yra tiesos kriterijus“ (V.I.Leninas). Jums jau padėkota už pastebėtus netikslumus ir klaidas „Kūlgrindos“ straipsnyje. Kaip ir už įdomią statistinę apžvalgą. O už ką jūs kritikuojate Jonaitį? Už tai, kad jis siūlo išdalinti darbininkams per daug pinigų ir neatsižvelgia į panelės Lūbytės interesus bei jos „Achemą“? Ar už tai, kad paskaičiavo per didelę išnaudojimo normą, remdamasis netiksliais skaičiais? Tai pateikite savo tikslesnius apskaičiavimus – tai ir bus konstruktyvi kritika.
      O kodėl Jums nepatinka, kad „Kovos“ laikraštis skelbiasi, jog skirtas darbininkams ir stengiasi padėti jiems pasigerinti darbo ir gyvenimo sąlygas, ar bent jau susivokti savo klasiniuose interesuose? Jūs nepritariate 6 val. darbo dienos įvedimui? Jūs kritikuojate kažkokios redkolegijos intencijas ar koncepciją, apie ką žinote tik iš nuogirdų – pats rašote, kad „1. Neslepiu - vidiniai "Kovos" reikalai man nėra paslaptis….“. Kas trukdo jums įsitraukti į tą „Kovą“ ir pakreipti viską teisinga linkme?
      O jūsų išdidaus pareiškimo - „Viskas konkretu, apibrėžta ir argumentuota.“ net ir komentuoti neverta. Gal vietoje „Kapitalo“ jums vertėtų pirmiau susipažinti su dialektine logika? Kaip aprašyta Lenino - „Trijuose marksizmo šaltiniuose ir sededamosiose dalyse“. Gal tuomet suprasite, kad socializmas yra tik pirmoji komunizmo fazė. O darbininkų klasė ir kompartija yra vientisas darinys, tiesiog partija – avangardas. O ne kažkokie poliai :). Bet, sapienti satus.
      Beje, sofizmas wikipedijoje apibrėžiamas taip – „ Sofizmas (gr. sophisma – vingrybė, prasimanymas) – retorikos metodas, sąmoningai klaidingas samprotavimas, kuris pateikiamas kaip teisingas. “

      Panaikinti
    2. Matau, kad nesusikalbame. Ir kažkaip abejoju, ar susikalbėsime. Tačiau dėlei teisybės (o taip pat - skaitytojų) pasikartosiu.

      Straipsnyje pateikta ekonominė analizė, kuri parodė labai aiškiai, kad "Lietuvos darbininkai", imant konkrečiai apdirbamosios pramonės darbuotojus, didžiąja dalimi reiškiasi ne kaip proletariatas, bet darbo aristokratija. Kas atitinka Lietuvos vietą pasaulinėje kapitalizmo sistemos piramidėje (apie tai vėlgi buvo kalbėta). Tuo tarpu kiek iš viso turime proletariato, tai jis - nykstantis (šį reiškinį galima įvardyti kaip klasės byrėjimą), atomizuotas ir nesudaro pakankamai žymios dirbančiųjų dalies. Juo labiau, nenusistovi, kaip stabili grupė. Apie visa tai parašyta straipsnyje; be to - pateiktas net matematiškai tikslus darbo aristokratijos kriterijus.

      Kokia to praktinė reikšmė? Tokia, kad Lietuvoje nėra revoliucinės klasės. O jei tokios nėra, tada apie kokias agitacijas ar "darbo ir gyvenimo sąlygų" gerinimą kalbame? Atsakau: darbo aristokratijos. Taigi, puiku. Einate tarnauti darbo aristokratijai. Pirmyn! Norite ko, darbo aristokratijos diktatūros? Neišdegs, nes ji, kaip jai gimininga smulkioji buržuazija, niekad neviešpatavo ir neviešpataus. Tai - tik buržuazijos naminiai gyvuliukai, augintiniai. Bet tarkime, kad einate tokiu keliu. Gerai. Bet ką tai turi bendro su socializmu ir komunizmu? Ogi absoliučiai nieko, nes tai yra sluoksnis, objektyviai suinteresuotas kapitalizmo išsaugojimu. Kuris, kiek apskritai turi protestinio potencialo - iš esmės yra ir privalo būti konservatyvus. Apie viską parašyta straipsnyje.

      Ryšium su tuo drg. Jonaitis ir kritikuojamas. Nes tikisi pasitarnauti socializmo reikalui imdamasis veiklos, kuri to atžvilgiu čia geriausiu atveju - bergždžias Sizifo darbas. Ką parodė ne vieneri ir ne dveji metai praktikos. Tiek vietinės, tiek visos Europos mastu.

      Todėl siūlyčiau prieš mokant kitus (puikiai žinomų ir seniausiai įsisavintų dalykų), pirmiausiai patiems:

      1. Peržiūrėti faktus, kuriais grindžiate savo prielaidas (apie taip vadinamą pagalbą darbininkams ir to perspektyvas);

      2. Pradėti tą pačią teoriją, kurią taip akcentuojate, realiai taikyti objektyviai tikrovės analizei;

      3. Persiskaityti nuo pradžios ligi galo straipsnį, o jei perskaitėte - nežaisti žodžiais, traukiant kažką iš konteksto, bet kalbėti apskritai ir iš esmės.

      Panaikinti
    3. 2.Marksizmas - tai teorija ir praktika viename. O ne teorija, skirta analizei :)
      1. Prielaidos - tai pavienės šio straipsnio pastraipos. Jas išmetus, liktų tik dėkoti ir dėkoti autoriui. O faktai, deja, priklauso nuo interpretacijų. Išmintingas - interpretuoja vienareikšmiškai, kvailys - savaip, svarbu, kad kitoniškai...

      3. O jūs persiskaitėte? Čia jūsų ir tik jūsų "marksistinis" teiginys. Ne iš konteksto, o su visu kontekstu. Citata: "Ir jis teisus, kiek tai liečia praeitį. Darbininkų judėjimas tada buvo. Kompartija – irgi. Abu šie poliai kartu augo ir stiprėjo. Tai buvo visiškai realu".

      Deja, bet tai ne vienintelis "marksistinis" perlas. Kurie stipriai menkina, visumoje labai naudingą medžiagą.

      Panaikinti
  4. Manau, kad straipsnis gavosi išplėstas. Bet pagrindine mintis aiški - Kova krypsta į ekonomizmą, kitaip tariant yra polinkis apsiriboti esamais ekonominiais reikalais ir neturint didelių tikslų yra pavojus, kad bus įsiderinta į kapitalistinę sistemą. Tai pirma. Antra. Kova nori kurti profsąjungas. Bet ji neatsižvelgia į tai, kad dabar jų niekam nereikia. Labai nemaža dalis dirbančiųjų dirba mažose įmonėse kur didelė kadrų kaita. Didelėse įmonėse atlyginimai kyla be jokios klasių kovos. Jei kam nors kas nors nepatinka tas emigruoja į vakarus. Pats pažįstu ne viena, kuris dirba vakaruose. Pas juos ne tik, kad nėra revoliuciniu nuotaiku, bet dažnas iš jų net nežino kas yra profsąjungos. Kitaip tariant, autorius aprašo situaciją, kai darbininkai jau turi ką prarasti. Tam tikra prasme netgi tapo konservatyvia jėga. Jie nenori ne tik, kad politinės kovos jie nenori net ekonominės kovos. Aš asmeniškai manau, kad Kova daro didelį dalyką. Bet ar nebus nukrypta į iliuzijas? Kokios profsąjungos? Bet, kad aprašinėti socialine neteisybę tas taip. Esu girdėjęs pasiūlymą, kad aprašyti faktus kaip blogai darbininkams be profsąjungų, kai jie neturi kolektyvinės sutarties darbdavys daro ką nori. Ar yra tokiu straipsnių Kovoje? Manyčiau, kad propaguoti aiškinti marksizmą žinoma reikia. Bet nedaug kas supras aukštą teoriją. Kova tegu rašo apie socialine neteisybę, bet tegu mažiau turi iliuzijų dėl profsąjungų.

    AtsakytiPanaikinti