Ne vienam galėjo kilti toks klausimas,
prieš kurį laiką pasklidus žiniai, kad TS LKD svarstomas ne šiaip koksai
„partijos atsinaujinimas“, bet gal netgi pavadinimo keitimas. Iš „Tėvynės
sąjungos“ – į... „Žmonių partiją“! Apie tai dar spalio gale „tarp raidžių“ užsiminė
paties „Patriarcho“ anūkėlis Gabrielius, mūsuose paskatindamas gan plačias
diskusijas apie tai, kas gi vyksta bene „tradiciškiausios“ iš dabarties
Lietuvos „tradicinių“ partijų gretose.
KAS
YRA KONSERVATORIAI?
Atsakymą į tai vienaip ar kitaip žino bene
kiekvienas Lietuvos gyventojas. Tačiau nuoseklumo dėlei apsibrėžkime, apie ką
gi čia kalbame – kas gi tie konservatoriai? Tai yra apie mūsų „lietuviškąjį“
kupriuką-muzikantą Vytautą Landsbergį susibūrusi, daugiausiai buvusių
(pokarinių) Sibiro tremtinių bei miškinių ir jų palikuonių pritraukusi,
atviriausią panieką tiek Tarybų Lietuvos palikimui, tiek plačiosioms liaudies
masėms apskritai reiškusi partija, vietą buržuazinės Lietuvos politinėje
padangėje radusi greta pseudokairiosios Algirdo Brazausko LDDP (paskui – LSDP),
kartu su ja sudarydama savotišką kairįjį-dešinį tandemą.
Konservatoriams, pastarąjį dešimtmetį
žinomiems TS LKD vardu, pavyko daugelį (daugiau kaip 20) metų išlaikyti šią
savo pirminę orientaciją, būnant reakcingiausios Lietuvos buržuazijos dalies
interesų bei politinių pozicijų reiškėja. Kaip šitai atrodė praktikoje, matė
visi, kai 2008-ųjų gale ankstesnę LSDP vyriausybę su Gediminu Kirkilu
priešakyje pakeitė valdžion atėję Andriaus Kubiliaus (ir, žinoma,
Landsbergio...) vestoji TS LKD.
Tuometės pasaulinės kapitalizmo
(buržuazinėje leksikoje vadinamos tiesiog „finansų“) krizės metu, Kubilius
nepabijojo imtis drastiškų veiksmų, kaip ir daugelis kitų Vakarų dešiniųjų
politikų, suversdamas visą ekonominę naštą ne ant bankininkų, kapitalistų ar
kitų spekuliantų, o darbininkų, smulkiųjų verslininkų ir kt. liaudies sluoksnių
pečių. Ką netrukus sekė dabar jau legendinis 2009-ųjų sausio 16-osios mitingas
ir tos pat TS LKD vadovų įsakytas jo sušaudymas Vilniuje priešais Seimo rūmus.
Tuo būdu, kokie bebūtų Lietuvos
socialiniai bei politiniai poslinkiai, TS LKD, t. y. konservatoriai, kaip ir
patsai Landsbergis, didžiulei daliai lietuvių tapo skurdo, socialinės
nelygybės, sušaudytų demonstracijų ir bemaž neslepiamo valdančiųjų išnaudotojų
cinizmo ženklu; ženklu, pritraukiančiu nebent pagrindiniuose didmiesčiuose
gyvenančių buržujų, biurokratų ir jų atžalų „grietinėlę“, bet plačiajai
visuomenei keliančiu mažų mažiausiai – nepasitikėjimą.
ANŪKAS
– ŠEIMOS BIZNIO PERĖMĖJAS
Kaip žinia, į šią partiją prieš keletą
metų atėjo jos „naujuoju veidu“ pretendavęs tapti (ir, vienaip ar kitaip, juo
tapęs) veikėjas – minėtasis „Patriarcho“ Anūkas. Gabrielius Landsbergis – TS LKD
pirmininko rinkimuose, ne be savo senelio pridėtos „rankos“, nukonkuravęs „senajam“
konservatorių flangui atstovaujančią Ireną Degutienę. Simptomiška, kad šis jaunas
politikierius gavo aukščiausius partinius postus vos atėjęs – ilgesnis stažas
ar, juolab, kokie tai konkretūs nuopelnai (pačio landsbergistų klano atžvilgiu)
nesiskaitė, kaip kažkas būtina.
Svarbiausia – tinkamos pažintys. Šiuo
atveju, tinkamesnių nė būti negalėjo. Buvimas savotiško šeimos biznio, kokiu
tam tikra prasme landsbergiams ir yra TS LKD, „tikruoju“ paveldėtoju, jau daug
ką reiškia. Tačiau nors viršūnė išliko, kokia buvusi (t. y. faktiškai
įtvirtintas dinastinis TS LKD perimamumas), tam tikrų pokyčių būta, konkrečiai –
pačioje konservatorių taktikoje atsisakius ankstesnio blokavimosi su Liberalų
sąjūdžiu, kas, nevyniojant žodžių vaton, reiškė vadinamojo „MG Baltic“ skandalo
pradžią („pakišus“ liberalus už jų nešvarius darbelius ir taip nusikračius
papildomais konkurentais kovoje dėl vietos „prie lovio“).
Tačiau net TS LKD su Anūku priešakyje
daugmaž monopolizavus „liberalkonservatoriškąją“ nišą, jų pačių gretose liko „savų“,
manančių, kad konservatorių partija – kažkas daugiau, nei landsbergių
šeimyninis biznis. Prasidėjus agitacijai dėl 2019-aisiais įvyksiančių
prezidento rinkimų, dalis jų susispietė apie Vygaudą Ušacką, faktiškai metusį
iššūkį Anūko ir Ko hegemonijai TS LKD viduje. Vis dėlto ir šis „paklydėlis“
buvo savotiškai nugesintas, vietoje jo iškėlus finansininkės (ir Dalios
Grybauskaitės numylėtinės...) Ingridos Šimonytės, oficialiai net ne TS LKD
narės, kandidatūrą partijos viduje. Kaip nekeista, pastaroji
šią vidinę „razborkę“ laimėjo, dar sykį parodant, kad TS LKD – Anūko atnaujinamas
landsbergių šeimos biznis.
NAUJIEMS
RINKIMAMS REIKIA NAUJO ĮVAIZDŽIO
Kaip ten bebūtų, kad ir Anūkui atėjus, TS
LKD dar nėra ten, kur norėtų būti, t. y. parlamentinėje pozicijoje (kas buvo
senais gerais Kubiliaus laikais). Viena vertus, tai gan natūraliai atitiko
lietuvišką „kairės-dešinės“ estafetės principą, 2012-ais (po TS LKD „diržų
veržimosi“...) rinkimus laimėjus LSDP. Iš kitos pusės, net 2016-ais, per jau
kitus Seimo rinkimus daug kam spėjus išsipagirioti nuo apgaulingų socialdemokratų
lozungų (neva tai „svarbiausia – žmogus“...), konservatoriams nepavyko pasiekti
tikro laimėjimo.
Todėl, kad Ramūno Karbauskio „žaliųjų
valstiečių“ pavidalu arenon įžengė lygtais nauja jėga, LŽVS. Žaisdama liaudies
sluoksnių nepasitenkinimu, ši partija, realiai atstovaudama alternatyvios
(skaityk: ne Landsbergio) oligarchų grupuotės (pirmiausiai – paties Karbauskio
ir kt. stambiųjų žemvaldžių) interesams, sugebėjo gan svaria persvara laimėti
2016-ųjų parlamento rinkimus ir „tradicinius“ dešiniuosius – TS LKD – palikti bemaž
tik pirštą čiulpusius.
Vadinasi, dabar – nušlavus į šalį Liberalų
sąjūdį (kaip pagrindinį konkurentą dėl daugiausiai Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos
savimi patenkintos miesčionijos balsų), Anūko partijai lieka uždavinys kažkiek „pagerinti“
įvaizdį, norint pritraukti prie savęs bent kokį procentą jų pačių taip
niekinamų „runkelių“ (t. y. paprastos liaudies). Iš to ir kyla vadinamosios „žmonių
partijos“ projektas.
KOKIŲ
„ŽMONIŲ“ PARTIJA?
Pavadinimas – „Žmonių partija“, iš esmės
tiek tepasakantis, kiek ir „sviestuotas sviestas“. Bet, kaip bebūtų gaila,
mūsuose tokios ir panašios abstrakcijos sykiais visai neblogai suveikia, kaip „pijaro“
priemonės įgudusių demagogų rankose. Galbūt, kažkas tokio suveiks ir čia –
pamatysim.
Vis dėlto reikėtų neapsigauti ir
konkretizuoti – kokių būtent „žmonių“ partiją buria Anūkas? Ogi buržujų. Ir ne
bet kokių, o būtent tų, kurie atviriausiai rodo savo panieką „runkeliams“, t.
y. absoliučiai Lietuvos gyventojų daugumai. Dalykas ne toks jau sudėtingas. TS
LKD – partija, ginanti stambaus kapitalo interesus bei pritraukianti bene
labiausiai supuvusius miesčionijos sluoksnius. Tuos, kurie, taip sakant, mėgsta
rengti puotas maro metu. Kol Lietuvos provincija merdi, o dirbantieji priversti
emigruoti tam, kad galėtų išgyventi, tie žmonės, kuriuos atstovauja TS LKD, jei
ne stačiai milijonuose vartosi, tai sėdi šiltose ir gerai apmokamose valstybės
tarnybos vietose, dėkodami dėdulei Landsbergiui už įgytąją gerovę. O taip pat
ir jų atžalas, įsivaizduojančius, kad Lietuva – jų klikos privatus UAB‘as, kol
tuo tarpu „išrinktųjų“ tarpan nepakliuvę – „lūzeriai“, „vatnikai“ ir kt. „šiukšlės“,
kurioms ir verta tepti slides užsienin.
Trumpai tariant – tai yra arogantiškų
buržujų, smetoninių buožių palikuonių, išlepusių „auksinių jaunuolių“ ir šiaip
parazituojančių biurokratų partija. Tokie tai jų „žmonės“. Nevertėtų apsigauti,
kad kažkokie kitokie. Nes kokie buvo, tokie yra ir liks. Keisis nebent
apvalkalai, formos, bet esmė čia viena. O ar su tokiais „žmonėmis“ ir jų
partija kam pakeliui – teatsako kiekvienas pats sau...
Kibirkštis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą