Pagal vietinės spaudos pranešimus, Rusija
jei ne šiandien, tai rytoj puls…Kariuomenės gausa manevruose rekordinė,
pratybos veja pratybas… Tą patį skelbia dar neužblokuoti rusiški infokanalai,
tik atvirkščiai – tai NATO blokas telkia gausias pajėgas aplink Rusijos sienas,
pratybos iš vienų valstybių keliasi į kitas ir tuoj, tuoj užpuls...
Baltarusija praneša atnaujinanti
ginkluotę, Lenkija už savo pinigus ruošiasi statyti karinę bazę amerikiečiams.
Raketos telkiamos kuo arčiau išorinių sienų, kad nepavėluotų smogti bent
atsakomąjį smūgį, jei nepavyktų pirmasis. Dedamos milžiniškos pastangos
visuomenei suvienyti ir mobilizuoti. Nepritrūksta metafizinės neapykantos
priešui valandų TV ekranuose, interneto forumuose vis atviriau raginama
susidoroti su vidaus išdavikais. Eitynės Lenkijoje ar Ukrainoje su fakelais ir
šūkiais „…über alles!“ jau vyksta reguliariai, kaskart sutraukdamos vis
gausesnes minias.
Kai beveik prieš 106 metus lapkričio 24 d.
Bazelyje į savo Neeilinį IX Kongresą susirinko II Internacionalas, iki I
Pasaulinio karo pradžios dar buvo likę beveik 2 metai. Tiesa, Balkanuose jau
vyko, kaip skelbtų šiandienos žiniasklaida, lokalūs ginkluoti konfliktai. Bet
ir tų laikų spaudoje buvo gausu vos ne
analogiškų šiandienai politinės padėties aprašymų ir bjaurių priešų atvaizdų. O
apie patriotinių jausmų skatinimo lygį, tai, ko gero, nūdienos „masmedijai“ dar
toli siekia.
Neeiliniame Kongrese, Europos valstybių socialdemokratai
vienbalsiai priėmė Bazelio manifestą, kuriuo kvietė tarptautinį proletariatą į
negailestingą kovą prieš karą ir jo sukėlėjus – kapitalistines valstybes valdančias
klases. Manifestas skelbė:
„Labiau
nei kada nors anksčiau, iš tarptautinio proletariato aplinkybės reikalauja
sutelkti visą įmanomą energiją ir galią savo sutartinei veiklai. Iš vienos
pusės, visuotinės beprotiškos ginklavimosi varžybos, brangindamos pragyvenimą,
užaštrino klasinius skirtumus ir nustūmė darbininkus į nepakeliamą padėtį.
Darbininkai nusprendė padėti tašką šiam beprasmiškam išlaidavimui ir panikai.
Iš kitos pusės, nuolat kylanti karo grėsmė vis labiau piktina liaudį. Didžios
Europos tautos stovi prieš nuolatinę galimybę būti nusviestos vienų prieš
kitas, ir toks bet kokių žmonijos išminties ir tarpusavio meilės principų
laužymas negali būti pateisinamas tų pačių tautų interesais“ <…>
„toks
įvykis taptų gėdingu istoriniu reiškiniu dėl neišmatuojamų katastrofos mąstų ir
ją sukėlusių interesų menkystės.“ <…>
„Darbininkų
nuomone, šaudymas vienų į kitus vardan kapitalistų naudos, dėl dinastijų garbės
troškimo ar įmantrių slaptų susitarimų yra nusikaltimas. Jei vyriausybės,
smaugdamos bet kokias teisingos evoliucijos galimybes, verčia visos Europos
proletariatą priimti žūtbūtinius sprendimus, tai joms ir atiteks visa atsakomybė
dėl jų sukeltos krizės.“
Taip pat socialdemokratų II
Internacionalas savo Manifestu organizavo ir vieningą proletariato kovą už
taikos išsaugojimą, paskirstė konkrečias užduotis atskirų valstybių
socialdemokratų partijoms – Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos,
Austro-Vengrijos, Rusijos, Bosnijos ir Hercogovinos, Kroatijos ir Slovėnijos…
Kaip
visiems gerai žinoma, praktika parodė, ko verti buvo tie žodžiai. Tačiau
ne gėda pareikšti Manifestui pelnytos
pagarbos už savalaikės einamojo momento politinės analizės objektyvumą ir
prognozės tikslumą.
Po didžiosios TSKP išdavystės vis dar
nokaute esantis tarptautinis komunistinis judėjimas nieko panašaus net
deklaratyvioje formoje paskelbti nėra pajėgus.
Na, o šiuolaikinis pasaulio socialdemokratų sambūris –
Socialistų internacionalas, įstengia parengti vien politkorektiškas
rezoliucijas apie siekius mažinti ekonominius nelygumus, propaguoti
multilaterizmą (toks pakaitalas šūkiui – visų šalių proletarai, vienykitės!),
pavienių ginkluotų konfliktų sąrašus ar nuolat skambiai kartoti - laisvė,
teisingumas, solidarumas.
Niekada jų pranešimuose ar dokumentuose
nesutiksite didžiausiųjų imperialistinių valstybių politiką kritikuojančių
pastabų, kaip ir raidžių rinkinio – NATO. Matyt kuklus, vos pusantro milijono
metinis biudžetas neleidžia XXI a. socialdemokratams analizuoti ekonominės ar
politinės nelygybės priežasčių ar pasiūlyti pasaulio dirbantiesiems ką nors rimtesnio,
nei politinę demokratiją ir nuolat paminimą, nežinia, net kaip jiems patiems suprantamą
terminą – socializmas.
Jie greičiausiai įsitikinę, kad vietoje
kapitalistinis išnaudojimas, reikia sakyti socialistinis. Tuomet išnaudojimas
tampa saldus ir palaimingas. Kaip karai – jie tik įveda taiką ir demokratiją, o
ne sprendžia įgimtus imperializmo vidinius prieštaravimus visų dirbančiųjų
sąskaita...
Kibirkštis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą