Kokių dar „žmonių“ partija? (landsbergistų „atsinaujinimo“ klausimu)

Ne vienam galėjo kilti toks klausimas, prieš kurį laiką pasklidus žiniai, kad TS LKD svarstomas ne šiaip koksai „partijos atsinaujinimas“, bet gal netgi pavadinimo keitimas. Iš „Tėvynės sąjungos“ – į... „Žmonių partiją“! Apie tai dar spalio gale „tarp raidžių“ užsiminė paties „Patriarcho“ anūkėlis Gabrielius, mūsuose paskatindamas gan plačias diskusijas apie tai, kas gi vyksta bene „tradiciškiausios“ iš dabarties Lietuvos „tradicinių“ partijų gretose.

KAS YRA KONSERVATORIAI?

Atsakymą į tai vienaip ar kitaip žino bene kiekvienas Lietuvos gyventojas. Tačiau nuoseklumo dėlei apsibrėžkime, apie ką gi čia kalbame – kas gi tie konservatoriai? Tai yra apie mūsų „lietuviškąjį“ kupriuką-muzikantą Vytautą Landsbergį susibūrusi, daugiausiai buvusių (pokarinių) Sibiro tremtinių bei miškinių ir jų palikuonių pritraukusi, atviriausią panieką tiek Tarybų Lietuvos palikimui, tiek plačiosioms liaudies masėms apskritai reiškusi partija, vietą buržuazinės Lietuvos politinėje padangėje radusi greta pseudokairiosios Algirdo Brazausko LDDP (paskui – LSDP), kartu su ja sudarydama savotišką kairįjį-dešinį tandemą.

Konservatoriams, pastarąjį dešimtmetį žinomiems TS LKD vardu, pavyko daugelį (daugiau kaip 20) metų išlaikyti šią savo pirminę orientaciją, būnant reakcingiausios Lietuvos buržuazijos dalies interesų bei politinių pozicijų reiškėja. Kaip šitai atrodė praktikoje, matė visi, kai 2008-ųjų gale ankstesnę LSDP vyriausybę su Gediminu Kirkilu priešakyje pakeitė valdžion atėję Andriaus Kubiliaus (ir, žinoma, Landsbergio...) vestoji TS LKD.

Tuometės pasaulinės kapitalizmo (buržuazinėje leksikoje vadinamos tiesiog „finansų“) krizės metu, Kubilius nepabijojo imtis drastiškų veiksmų, kaip ir daugelis kitų Vakarų dešiniųjų politikų, suversdamas visą ekonominę naštą ne ant bankininkų, kapitalistų ar kitų spekuliantų, o darbininkų, smulkiųjų verslininkų ir kt. liaudies sluoksnių pečių. Ką netrukus sekė dabar jau legendinis 2009-ųjų sausio 16-osios mitingas ir tos pat TS LKD vadovų įsakytas jo sušaudymas Vilniuje priešais Seimo rūmus.

Tuo būdu, kokie bebūtų Lietuvos socialiniai bei politiniai poslinkiai, TS LKD, t. y. konservatoriai, kaip ir patsai Landsbergis, didžiulei daliai lietuvių tapo skurdo, socialinės nelygybės, sušaudytų demonstracijų ir bemaž neslepiamo valdančiųjų išnaudotojų cinizmo ženklu; ženklu, pritraukiančiu nebent pagrindiniuose didmiesčiuose gyvenančių buržujų, biurokratų ir jų atžalų „grietinėlę“, bet plačiajai visuomenei keliančiu mažų mažiausiai – nepasitikėjimą.

ANŪKAS – ŠEIMOS BIZNIO PERĖMĖJAS

Kaip žinia, į šią partiją prieš keletą metų atėjo jos „naujuoju veidu“ pretendavęs tapti (ir, vienaip ar kitaip, juo tapęs) veikėjas – minėtasis „Patriarcho“ Anūkas. Gabrielius Landsbergis – TS LKD pirmininko rinkimuose, ne be savo senelio pridėtos „rankos“, nukonkuravęs „senajam“ konservatorių flangui atstovaujančią Ireną Degutienę. Simptomiška, kad šis jaunas politikierius gavo aukščiausius partinius postus vos atėjęs – ilgesnis stažas ar, juolab, kokie tai konkretūs nuopelnai (pačio landsbergistų klano atžvilgiu) nesiskaitė, kaip kažkas būtina.

Svarbiausia – tinkamos pažintys. Šiuo atveju, tinkamesnių nė būti negalėjo. Buvimas savotiško šeimos biznio, kokiu tam tikra prasme landsbergiams ir yra TS LKD, „tikruoju“ paveldėtoju, jau daug ką reiškia. Tačiau nors viršūnė išliko, kokia buvusi (t. y. faktiškai įtvirtintas dinastinis TS LKD perimamumas), tam tikrų pokyčių būta, konkrečiai – pačioje konservatorių taktikoje atsisakius ankstesnio blokavimosi su Liberalų sąjūdžiu, kas, nevyniojant žodžių vaton, reiškė vadinamojo „MG Baltic“ skandalo pradžią („pakišus“ liberalus už jų nešvarius darbelius ir taip nusikračius papildomais konkurentais kovoje dėl vietos „prie lovio“).

Tačiau net TS LKD su Anūku priešakyje daugmaž monopolizavus „liberalkonservatoriškąją“ nišą, jų pačių gretose liko „savų“, manančių, kad konservatorių partija – kažkas daugiau, nei landsbergių šeimyninis biznis. Prasidėjus agitacijai dėl 2019-aisiais įvyksiančių prezidento rinkimų, dalis jų susispietė apie Vygaudą Ušacką, faktiškai metusį iššūkį Anūko ir Ko hegemonijai TS LKD viduje. Vis dėlto ir šis „paklydėlis“ buvo savotiškai nugesintas, vietoje jo iškėlus finansininkės (ir Dalios Grybauskaitės numylėtinės...) Ingridos Šimonytės, oficialiai net ne TS LKD narės, kandidatūrą partijos viduje. Kaip nekeista, pastaroji šią vidinę „razborkę“ laimėjo, dar sykį parodant, kad TS LKD – Anūko atnaujinamas landsbergių šeimos biznis.

NAUJIEMS RINKIMAMS REIKIA NAUJO ĮVAIZDŽIO

Kaip ten bebūtų, kad ir Anūkui atėjus, TS LKD dar nėra ten, kur norėtų būti, t. y. parlamentinėje pozicijoje (kas buvo senais gerais Kubiliaus laikais). Viena vertus, tai gan natūraliai atitiko lietuvišką „kairės-dešinės“ estafetės principą, 2012-ais (po TS LKD „diržų veržimosi“...) rinkimus laimėjus LSDP. Iš kitos pusės, net 2016-ais, per jau kitus Seimo rinkimus daug kam spėjus išsipagirioti nuo apgaulingų socialdemokratų lozungų (neva tai „svarbiausia – žmogus“...), konservatoriams nepavyko pasiekti tikro laimėjimo.

Todėl, kad Ramūno Karbauskio „žaliųjų valstiečių“ pavidalu arenon įžengė lygtais nauja jėga, LŽVS. Žaisdama liaudies sluoksnių nepasitenkinimu, ši partija, realiai atstovaudama alternatyvios (skaityk: ne Landsbergio) oligarchų grupuotės (pirmiausiai – paties Karbauskio ir kt. stambiųjų žemvaldžių) interesams, sugebėjo gan svaria persvara laimėti 2016-ųjų parlamento rinkimus ir „tradicinius“ dešiniuosius – TS LKD – palikti bemaž tik pirštą čiulpusius.

Vadinasi, dabar – nušlavus į šalį Liberalų sąjūdį (kaip pagrindinį konkurentą dėl daugiausiai Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos savimi patenkintos miesčionijos balsų), Anūko partijai lieka uždavinys kažkiek „pagerinti“ įvaizdį, norint pritraukti prie savęs bent kokį procentą jų pačių taip niekinamų „runkelių“ (t. y. paprastos liaudies). Iš to ir kyla vadinamosios „žmonių partijos“ projektas.

KOKIŲ „ŽMONIŲ“ PARTIJA?

Pavadinimas – „Žmonių partija“, iš esmės tiek tepasakantis, kiek ir „sviestuotas sviestas“. Bet, kaip bebūtų gaila, mūsuose tokios ir panašios abstrakcijos sykiais visai neblogai suveikia, kaip „pijaro“ priemonės įgudusių demagogų rankose. Galbūt, kažkas tokio suveiks ir čia – pamatysim.

Vis dėlto reikėtų neapsigauti ir konkretizuoti – kokių būtent „žmonių“ partiją buria Anūkas? Ogi buržujų. Ir ne bet kokių, o būtent tų, kurie atviriausiai rodo savo panieką „runkeliams“, t. y. absoliučiai Lietuvos gyventojų daugumai. Dalykas ne toks jau sudėtingas. TS LKD – partija, ginanti stambaus kapitalo interesus bei pritraukianti bene labiausiai supuvusius miesčionijos sluoksnius. Tuos, kurie, taip sakant, mėgsta rengti puotas maro metu. Kol Lietuvos provincija merdi, o dirbantieji priversti emigruoti tam, kad galėtų išgyventi, tie žmonės, kuriuos atstovauja TS LKD, jei ne stačiai milijonuose vartosi, tai sėdi šiltose ir gerai apmokamose valstybės tarnybos vietose, dėkodami dėdulei Landsbergiui už įgytąją gerovę. O taip pat ir jų atžalas, įsivaizduojančius, kad Lietuva – jų klikos privatus UAB‘as, kol tuo tarpu „išrinktųjų“ tarpan nepakliuvę – „lūzeriai“, „vatnikai“ ir kt. „šiukšlės“, kurioms ir verta tepti slides užsienin.

Trumpai tariant – tai yra arogantiškų buržujų, smetoninių buožių palikuonių, išlepusių „auksinių jaunuolių“ ir šiaip parazituojančių biurokratų partija. Tokie tai jų „žmonės“. Nevertėtų apsigauti, kad kažkokie kitokie. Nes kokie buvo, tokie yra ir liks. Keisis nebent apvalkalai, formos, bet esmė čia viena. O ar su tokiais „žmonėmis“ ir jų partija kam pakeliui – teatsako kiekvienas pats sau...

Kibirkštis