Šiuo straipsniu nesiekiama detaliai
išnagrinėti visų kapitalizmo restauracijos TSRS peripetijų. Oficialiai šis
laikotarpis prasidėjo 1961 m., XXII TSKP suvažiavime priėmus naują partijos
programą, iš kurios buvo išmestas esminis naujos visuomeninės formacijos
pergalės faktorius – proletariato diktatūra. Kova tarp socializmo ir,
deja, po suvažiavimo vis stiprėjančių kapitalizmo liekanų vyko visuose
tarybinės visuomenės baruose. Tai galima matyti to meto kino filmuose,
perskaityti knygose. Kad ir V. Petkevičiaus „Grupėje draugų“ ir „Paskutiniame
atgailos amžiuje“ ar J. Avyžiaus „Chameleono spalvose“.
1965 metų ekonominės reformos deklaruotas
tikslas – socialistinės ekonomikos tobulinimas. Tačiau nutylėta reformos esmė –
socialistinių, visuomenės interesams tarnaujančių ekonominių instrumentų
pakeitimas prekiniais. Gamybos rezultatus pradėta vertinti pagal visą
pagamintos produkcijos apimtį ir gaunamą pelną, juos matuojant tik pinigine
išraiška (rubliais).
Tam, kad susigaudytume, ką tie
reformatoriai „iškrėtė“ TSRS ekonomikai, būtina bent paviršutiniškai
pasiaiškinti, kas yra tarybinė socialistinė ekonomika, kuo ji skiriasi nuo
kapitalistinės. Be šito nepavyks suprasti tos Kosygino reformos vaidmens istoriniame
procese ir jos pasekmių esmės.
Būtina įsidėmėti, kad socialistiniai
gamybiniai santykiai neatsiranda kapitalizmo gelmėse, o juos tenka naujai
sukurti. Kitaip tariant, socialistinę ekonomiką reikia statyti nuo pamatų.
Klasikai (tik V. Leninas pagyveno ir
padirbėjo socializmo statybos pradžioje), dirbę ir kūrę kapitalizmo sąlygomis,
išanalizavo kapitalizmo vystymosi tendencijas ir nustatė, kad kapitalizmą
pakeisiančioje visuomenėje vyraus betarpiškai visuomeninė gamyba, kuri
yra diametraliai priešinga prekiniam kapitalistiniam gamybos būdui.
Tačiau konkrečių instrukcijų nepateikė. Viską teko „išradinėti“ patiems
„statybininkams“.
Kapitalistinės prekinės gamybos
pagrindinis ekonominis dėsnis – vertės dėsnis.
Kas yra vertė? Tai yra vidutinės darbo sąnaudos
prekei pagaminti. Trumpiau – darbo sąnaudos. Kapitalistinės gamybos tikslas –
pelnas. O pelnas – tai pakeista pridėtinės vertės forma, pasireiškianti kaip
viso avansuoto kapitalo padarinys. Trumpiau – pridėtinės vertės forma.
Pridėtinė vertė – tai pridėtinio darbininkų darbo dalis, arba tiesiog darbo
dalis.
Kaip žinoma, darbo diena sudaryta iš
dviejų dalių – būtinojo ir pridėtinio darbo. Būtinoji darbo dienos dalis –
kuomet darbininkas „užsidirba“ savo atlyginimą, o pridėtinė – kuomet dirba
kapitalisto (šiais laikais vadinamo „darbdaviu“) naudai. Taigi pelnas darbininko
požiūriu yra jo darbo sąnaudų dalis (pvz., dabartinėje Rusijoje būtinasis
darbas trunka 1 val., o likusią darbo dienos dalį darbininkas dirba kapitalisto
labui.)
Socialistinė ekonomika, kurioje gamyba yra
diametraliai priešinga prekinei, negali remtis vertės dėsniu ir darbo
sąnaudomis. Tuomet kuo gi ji vadovaujasi? Ne verte, o vartojamąja verte.
Ir ne darbo sąnaudomis, o darbo ekonomija.
Praeito amžiaus ketvirtojo dešimtmečio
viduryje TSRS baigėsi pereinamasis iš kapitalizmo į socializmą laikotarpis ir
praktiškai pradėjo vyrauti socialistinis gamybos būdas. Teoriškai jis rėmėsi
vartojamosios vertės dėsniu ir darbo ekonomija.
Jei kapitalistinės ekonomikos tikslas –
pelnas, tai socialistinės diametraliai priešingas – visuotinė gerovė ir laisvas,
visapusiškas visų visuomenės narių vystymasis. Kas prieš šitokį tikslą?
Praktiškai niekas. Tačiau norint jį pasiekti, reikia turėti pakankamai laisvo
laiko. O tam būtina trumpinti darbo dieną, kuri trumpėja dėl darbo ekonomijos
ir dėl darbo našumo augimo.
Tokia teorija.
O kaip realybėje?
Į klausimą, kaip buvo valdomas TSRS ūkis,
didelė dauguma atsakys, kad tai buvo centralizuotas, planinis ir
valstybinis-administracinis valdymas. Tai teisingas atsakymas. Bet neišsamus.
Nes reikia žinoti ir tokio valdymo pagrindus, žinoti ką planuoti, kokius
rodiklius kontroliuoti, kaip skatinti gerai dirbančius ir t. t.
Socializmo pirmeiviai – teoretikai ir
praktikai, mokslininkai ir organizatoriai, t. y. tie, kurie statė socializmą,
atrado, pastebėjo, nustatė, net atspėjo ar apčiuopė tuos pagrindinius
parametrus ir metodus. Sovietinės ekonomikos centrinė grandis ar pagrindinė
ašis – tai gamybos produktų savikainos mažinimas, didinant darbo našumą.
Ūkinės veiklos vertinimui pasitelktas ne vertės,
o savikainos rodiklis. t. y. betarpiškai visuomeninio darbo
sąnaudos, reikalingos pagaminti betarpiškai visuomeniniam produktui. Pagrindinis
socializmo ekonomikos uždavinys – darbo sąnaudų mažinimas. Visa tarybinės
ekonomikos valdymo sistema – nuo viršaus iki apačios, – nuo centrinių organų
sostinėje iki įmonių ir net konkrečių darbo vietų dirbo tik tam, kad mažėtų
darbo sąnaudos. Šis uždavinys raudona gija ėjo per visus partinius, politinius,
administracinius ar visuomeninius to laikotarpio dokumentus. Pvz., po karo TSRS
vyko nuolatinis mažmeninių kainų mažėjimas. Gal tai vyko todėl, kad drg.
Stalinas buvo toks geras dėdulė? Ar politbiure susirinko tokie geraširdžiai,
jautrūs žmogeliai, kurie norėjo dalyti dovanėles tarybinei liaudžiai? Žinoma,
kad ne.
Jie objektyviai išnaudojo tas galimybes,
kurias suteikė tarybinė ekonomika.
Jei įmonėse mažėja darbo sąnaudos, krenta
ir gaminių savikaina. O savikaina yra didmeninės kainos dalis. Mažėjant
didmeninei kainai, krenta ir mažmeninė. Taigi, dėl darbo sąnaudų ir savikainos
mažėjimo objektyviai formuojasi sąlygos kainų mažinimui. Kitaip tariant,
mažmeninių kainų mažėjimas buvo socialistinės planinės ekonomikos sėkmingo
darbo objektyvus rezultatas. To laikotarpio darbininkas taip prisimena tuometinę
materialinio skatinimo sistemą: „Kai kolektyvui pavesdavo gaminti kokį naują
gaminį, visi stengdavosi teikti racionalizacinius pasiūlymus, ką nors išrasti,
patobulinti, kad tik mažėtų darbo sąnaudos, išsaugant visus nustatytus
techninius ir kokybinius parametrus. Kai tai pavykdavo, visi prie to prisidėję
asmenys gaudavo premijas.“
Valdžioje įsitvirtinus Chruščiovui su
šalininkais, prasidėjo grįžimas atgal. Reakcingiausias pokytis įvyko politinėje sferoje – XXII
suvažiavime iš kompartijos programos buvo išmestas teiginys apie proletariato
diktatūrą ir paskelbta bendraliaudinė valstybė, kuri realiame gyvenime virto
buržuazijos diktatūra. Taip prasidėjo
pereinamasis laikotarpis atgal – iš socializmo į kapitalizmą.
Tuo pat laikotarpiu imamasi ir socialistinę
ekonomiką griaunančių žygių. 1957 m.
vietoje centralizuotos, planinės vieningo liaudies ūkio komplekso
valdymo sistemos įvedama teritorinė (!), o vieningas ūkio kompleksas
suskaldomas į teritorines dalis.
Žinoma, būtina atsižvelgti į tai, kad
socializmas tėra pirmoji naujos pažangesnės visuomeninės formacijos stadija,
kurios vystymasis yra labai prieštaringas. Joje buvo daugybė negatyvių
reiškinių – karjerizmas, perteklinė biurokratizacija, vietininkiškumas,
iškeliant savo ir savo teritorijos interesus aukščiau visos visuomenės ir
šalies... Tačiau iki Chruščiovo jie reiškėsi tik kaip neigiami momentai, su
kuriais buvo nepaliaujamai kovojama.
Tokių permainų pasekmės netruko
pasireikšti. Pradėjo stiprėti prieštaravimai visuomenėje, net nebuvo įvykdytas
eilinio penkmečio planas, kurį teko „pervesti“ į septynmetį ir t. t.
Tuomet grupė draugų iš CK ir politbiuro
Chruščiovą „nuėmė“. Atėjo nauji veidai ir, tarsi, pradėjo viską taisyti. Tačiau
pamatinio teiginio apie proletariato diktatūrą kompartijos programon
nesugrąžino ir šiuo esminiu klausimu pratęsė Chruščiovo pradėtą revizionistinį
darbą.
Ekonomikoje jie žengė vieną teisingą
žingsnį ir atkūrė centralizuotą valdymą. Bet to nepakako. Įvertinus jų veiklos
ekonominį turinį, paaiškėjo, kad visa kita padaryta atvirkščiai. Iki reformų
buvę savikainos mažinimo, darbo našumo augimo ir pan. rodikliai buvo išmesti, o
jų vietoje atsirado nauji. Taigi planuojant, vertinant ir materialiai skatinant įmonių veiklą imta
vadovautis tokiais rodikliais: pelno ir rentabilumo bei produkcijos apimties
piniginėmis išraiškomis (rubliais). Trumpai – pradėjo atsigauti prekinė
gamyba. O kitaip – kapitalizmas, nes prekingumas pasiekia savo maksimalią
galią išskirtinai kapitalistinėje santvarkoje. „Viskas tampa preke“, –
skelbia Komunistų partijos Manifestas
nuo 1848 m.
Vertinant teoriniu ir praktiniu požiūriu
reikia pabrėžti, kad prekingumas egzistuoja ir betarpiškai
visuomeninėje socialistinėje gamyboje. Bet čia jis nėra kokia tai
sudėtinė dalis, sistemos elementas ar senojo kapitalistinio prekinės gamybos
būdo palikimas. Prekingumas tėra tik visumos – socialistinės gamybos, –
neigiamas momentas. Klasikai kapitalizmo požymius socializme vadino
liekanomis, žymėmis, pėdsakais…
[Prieš atskleidžiant prekingumo, pažangios
socialistinės visumos neigiamo momento turinį, vertėtų susipažinti su
šiuo trumpu populiariai pateiktu dialektinės logikos intarpu geresniam sąvokos
– momentas suvokimui.
Gerai išmanantys dialektinę logiką žino, kas
yra momentai. Pasinaudojus prof. Šliogerio pasiūlytais esmo ir niekio
terminais bei dialektinio mąstymo metodu, momentus rasime taip:
pradžioje yra esmas (esatis). Be jo daugiau nėra nieko. Bet pagalvojus
nieką, jis taip pat atsiranda. (Nieką patogumo dėlei pervadinsim niekiu). Bet
galvojant niekį, reiškia, kad niekis yra. Jei jis yra, vadinasi jis
esmas. Taigi paradoksas, bet pačioje pradžioje niekis ir esmas yra vienas ir
tas pats. Jie dar niekuo nesiskiria. Esmas tampa niekiu. Tuo pačiu metu ir niekis tampa esmu. Jie nepaliaujamai tampa vienas kitu - esmas niekiu, o
niekis – esmu. Taip atrandama dialektinė kategorija, kuri vadinasi tapsmas.
Tapsme jau yra pirmieji du priešingi momentai.
Momentas, kai esmas tampa niekiu ir momentas, kai niekis tampa
esmu. (Prisiminkime Internacionalą -
„..kas buvo nieks, tas bus viskuo..“). Tam, kad tolimesnis vystymasis
nesustotų, tapsmas nugriebiamas.
Pasinaudojus dialektine kategorija – nugriebimu
gauname būtį (kaip nugriebus pieną, turime grietinėlę). Kuri yra
arba kitaip – kuri egzistuoja.
Būties priešybė – nebe niekis, o nebūtis. Kodėl? Todėl, kad esmas
ir niekis, kartu su savo momentais liko nugriebtame tapsme.
O šis nugriebtas tapsmas jau yra būtis. Jos priešybė – nebūtis,
tėra neigiamas momentas, kurį būtis, kaip visuma (ir tuo
pat metu teigiamas momentas) turi nuolat paneigti, kad vystymasis
tęstųsi toliau. Nuolatinėje priešybių vienybėje ir kovoje būtis vystosi
toliau link vis sudėtingesnių savo formų, nepaliaujamai paneigdama priešingus,
neigiamus momentus. Tai
progresas. Bet tuo pačiu metu vyksta ir atvirkštinis judėjimas. Nepavykus
paneigti neigiamo momento, grįžtama atgal – nebūtis tampa būtimi,
o būtis - nebūtimi. Tai regresas.
Taigi, po pereinamojo laikotarpio
kapitalizmas tampa niekuo, o socializmas – viskuo. TSRS tai įvyko apie 1935 –
36 metus. (P.S.: ikisocialistinėje
epochoje kapitalizmas (kaip būtis ir visuma) yra tuo pat metu ir
teigiamu momentu, o feodalinės liekanos – neigiamu.) Vystantis
socializmui ir jam tampant visuma, kuri tuo pačiu yra ir teigiamu
momentu, jo neigiami momentai – kapitalizmo žymės, nuolat silpsta. Tačiau jei
socialistinė visuomenė (su savo taip vadinamu avangardu priešakyje), užuot
vysčiusi ir stiprinusi save kaip visumą, kuri tuo pat metu yra ir
teigiamu komunistiniu momentu, „persijungia“ neigiamų momentų vystymo kryptimi,
kurie savo ruožtu, tampa visuma, o socializmas tampa tik tos naujos
visumos priešybe - neigiamu momentu, rezultatas logiškas – atkuriamas
kapitalizmas, kaip būtis ir visuma. Kas ir bus atskleista žemiau.]*
Prekingumas yra neigiamas socialistinės santvarkos ekonominis momentas,
esantis jos viduje, kaip kapitalizmo pėdsakas. Taigi naujosios
ekonomikos vystymasis vyksta nepaliaujamoje kovoje su šiuo savo neigiamu
momentu. Norint laimėti, būtina nuolat paneigti prekingumą, kaip betarpiškai visuomeninės gamybos
priešybę, kuri, savo ruožtu, neigia socialistinę ekonomiką. Ir vystyti, stiprinti betarpiškai
visuomeninės gamybos charakterį.
O kas vyko TSRS dėl lybermaniškųjų reformų?
Prekingumas buvo iškeltas į pirmą vietą, t. y. visas ūkis, visa pramonė ir, atitinkamai,
planavimas, rezultatų vertinimas, skatinimas ir t. t. buvo nukreiptas į šį
neigiamą momentą, net terminas – prekiniai-piniginiai santykiai (!),
buvo suprantamas išskirtinai pagal kapitalistinės politekonomijos išaiškinimą…
Neigiamą momentą iškėlus pirmon vieton, anksčiau ar vėliau jis taps visuma,
neigiančia naujosios visumos neigiamu momentu tapusią betarpiškai visuomeninę
gamybą.
Taip ir nutiko.
Ką, pvz., turėjo daryti socialistinės
įmonės vadovas, žinodamas, kad jo įmonės, viso darbo kolektyvo įvertinimas,
premijos priklauso nuo pagamintos produkcijos apimties rubliais ir gauto pelno?
Ar jis sunkiai dirbs, ieškos naujų technologinių sprendimų, tobulins stakles,
kels darbo našumą? Žinoma ne, kai yra paprasčiausias sprendimas – didinti
kainas. Vietoje plieninių varžtų panaudosi auksinius kokiam gaminiui. Tuomet
nereikės gaminti tūkstančių vienetų, o pakaks ir kelių šimtų. Rubliais
išreikšta produkcijos apimties kaina didžiulė, pelnas auga, tau premijos ir
apdovanojimai. O gyventojams – reikalingiausių dalykų trūkumas ir dėl to
kylantis nepasitenkinimas, partijos ideologų vadintas miesčioniškumu, o
patogesnio gyvenimo siekiai – smulkiaburžuazinėmis atgyvenomis. Todėl TSRS iš
karto pradėjo kilti kainos ir mažėti pigių, kokybiškų prekių pasirinkimas.
Aišku, kad partiniai ir tarybiniai organai
atkreipė į tai dėmesį. Kvietė „ant kilimo“, aiškino, barėsi, dalino papeikimus
ar net atleisdavo iš pareigų ir paskirdavo naujus. O ką naujas? Ateidavo į darbą
ir iš karto atsidurdavo ekonominėje situacijoje, kuri reikalavo kelti kainas,
kad didėtų gaminamos produkcijos apimties piniginė išraiška rubliais. Ir
mažinti pigių prekių asortimentą. Pasikeitė ir požiūris darbo vietose. Jei
anksčiau premijas skirdavo už darbo sąnaudų mažinimą, tai dabar - už pagamintų
gaminių sumos piniginę išraišką. Jei darbininkas dirbs taip, kaip iki
vadinamųjų Kosygino reformų, jis sieks mažinti darbo sąnaudas gaminiui
pagaminti, mažės savikaina ir, atitinkamai, mažės visos gaminių apimties
piniginė išraiška. Pamiršk premijas!
Nes premijos buvo skiriamos tik tiems,
kurie pagamindavo produktų už didesnį rublių kiekį.
Partiniai ir tarybiniai organai bandė su
tuo kovoti ir rasti išeitį. Jie kaitaliojo ekonominės veiklos vertinimo rodiklius,
ėmėsi kitų priemonių (pvz., gaminiai su kokybės ženklu), tačiau neatsisakė
efektyvumo vertinimo pinigais. Jie skaičiavo ir bendrą produkcijos apimtį, ir
prekinę produkciją, ir realizuotą produkciją, ir gryną produkciją, bet niekas
nepadėjo. Ir negalėjo padėti iš principo. Todėl, kad neatsisakyta piniginės
gamybinių rezultatų vertinimo išraiškos. Todėl, kad ūkio pagrindas buvo
pakeistas į savo priešybę.
Ir centralizuota valdymo sistema pradėjo
dirbti tam, kad sugriautų socialistinę ekonomiką.
Prekingumas iš momento tapo visuma, prasidėjo prekinė gamyba ir
dėsningai nuvedė į visuotinę prekinę gamybą – kapitalizmą su atitinkamomis
pasekmėmis.
Todėl finalas – teoriškai dėsningas, nors
objektyviai nebūtinas. Socializmas, tiesa, jau tik kaip priešingas momentas
prekinės gamybos visumoje, egzistavo iki pat TSRS kolapso ir net ilgokai
po to. Tereikėjo vieno kito išmanaus poveikio ir ...
Tačiau sąjunginio ar bent respublikinio
lygmens darbininkų ir valstiečių tarybos, profesinės sąjungos, visasąjunginių suvažiavimų
delegatai nebuvo pasirengę atimti valdžios iš kompartijos politbiuro ar
Centrinių Komitetų rankų, grąžinti proletariato diktatūrą ir sugrąžinti
ekonomikai socialistinį gamybos būdą. Buvusio TSKP CK sekretoriaus, prof. Buzgalino ir
visos „Marksistinės platformos’’
frakcijos 1990 m. pavyzdys tai tik patvirtina (žr.: Aleksandras
Buzgalinas. Kaip valdžia virto pinigais – Tarybų Sąjungos galas).
O kitas buvęs TSKP CK sekretorius, tapęs
Rusijos prezidentu, pasirašė dekretą, kuriuo aplamai uždraudė TSKP. Ir
avangardo aktyvistai paklusniai nuskuodė tarnauti kapitalui.
Ateities kartoms, kurioms teks dirbti ir
gyventi socialistinės ekonomikos sąlygomis, būtina įsidėmėti, kad pagrindinis
socializmo ekonomikos dėsnis – tai vartojamosios vertės dėsnis (žr.: Apie
pagrindinį socializmo ekonomikos dėsnį).
Darbo sąnaudų mažinimas, nepaliaujamai
didinant darbo našumą, – pagrindinis modernios ekonomikos uždavinys.
Nepamirštant ir svarbiausio politinio reikalavimo – proletariato diktatūros.
Kuri privalo išlikti iki pat galutinės socializmo pergalės visame pasaulyje,
kuomet natūraliai sunyks valstybės, skirstymasis į klases ir pats tokios
diktatūros poreikis.
* Plačiau apie tai žr. – G. F. Hegel, „Science of Logic“, Cambridge University
Press; 2010.
Taip pat skaitykite:
Didelis ačiū už šitą straipsnį.
AtsakytiPanaikintiNaudingas šviečiamasis straipsnis, ačiū.
AtsakytiPanaikinti1934 m. Gosplano pažyma apie vieno iš gamyklų susivienijimo darbo rezultatus http://istmat.info/node/48374 : „Bendrąjį produkcijos planą Arsenalo(?) tresto gamyklos įvykdė 95,3 proc. (užduota 100,5 mln. rub., įvykdyta 95,8 mln. rub., įskaitant karinės produkcijos užduotį pasiekti 48,1 mln. rub., įvykdyta 52,1 mln. rub. arba 108.3 proc....“ ir t.t., ir t.t. Taigi, produkcijos apimtis rubliais buvo skaičiuojama jau 1934 m., Kosygino reforma čia ne prie ko. Sakyčiau, čia daug sauso teoretizavimo ir mažai realios faktinės medžiagos analizės. Visame kame reikia balanso. Perdėtas empirizmas daro mokslą ribotu, o sausas teoretizavimas ir neatidumas faktams savo ruožtu atitraukia nuo realybės.
AtsakytiPanaikintiPritariu paskutiniam komentarui. Tarsi proletariato diktatūros lozungo pakeitimas bendraliaudinės valstybės lozungu pats savaime gali sugriauti ekonomiką. Voznesenskio laikotarpiu (1940 - 1950)mokėjo ir už reikiama kiekį ir už kokybę. Pagrindinis rodiklis buvo grynoji produkcija. Po Voznesenskio suėmimo grizo pakartotinos apskaitos rodiklis, kai įmonė buvo suinteresuota gaminti tik tai kas brangu. Ir tos problemos prasidėjo būtent tada, t.y. nuo 1950,51 metų ne nuo 1965. Kosyginas veikė būtent tos planinės ekonomikos rėmuose, kurioje buvo pakartotina apskaita ir būtent todėl jam nieko neišėjo. Ir septynmetis planas ir vietinių liaudies ūkio tarybų įkūrimas 60-ju pradžioje ir pačios Kosygino reformos - tai vieninga grandinė, kai buvo ieškoma išeities nepanaikinant pakartotinos apskaitos. Pačios savaime 65 metų reformos visoj šitoje grandinėje nieko nereiškia
AtsakytiPanaikintiPritariu, Gintarai. Proletariato diktatūra - tik nieko nereiškiantis lozungas, kurio išmetimas nieko nesugriovė, o tik pagreitino grįžimą atgal į imperializmo šiltą glėbį. Tai tik seneliams Marksui su Leninu buvo svarbu. Ir visokiems dogmatikams dabar... Visuotinė prekinė gamyba - tai kartą ir visiems laikams pasiektas žmonijos laimėjimas. Eksperimentinis socialistinis gamybos būdas nepasiteisino, nes sutrukdė ne pakartotinė apskaita ar Kosygino reformos o pasireiškė "nematomos rinkos rankos" galingas veikimas. Ir ko tas Leninas kabinėjosi prie vargšo Bucharino su kažkokia nepreke ir nebepreke socialistinėje gamyboje? Iš viso, ko jam reikėjo grįžti iš tos Šveicarijos? (mes tai tikrai negrįžtume, ar ne?) Nebūtų grįžes 1917-ais, būtų paliktas ramybėje,jei ne jo šviesybė Lvovas, tai bent jau socialistas Kerenskis su kitais mūsiškiais. Ir II pas. karo nebūtų, ir šiaip žemėje būtų smagiau. Sutiksite, kad pagaliau darnioje aplinkoje ėmėme gyventi, kur veikia normalūs pelno, paklausos-pasiūlos, infliacijos ir kt. dėsniai. O jie čia su ta pseudomarksistine rašliava vis akis gadina.
PanaikintiAnonimas dar nemato vidiniu kapitalizmo priestaravimu, kurie, jei nebus pasalinti, pasekmes bus labai skaudzios. Turint socialistine ptirti galima sukurti tobulesne santvarka pasalinus buvusias klaidas ir atitinkant laikmecio dvasia.
AtsakytiPanaikinti