Niekam
ne paslaptis, kad 2016-ųjų gale D. Trampas JAV prezidento rinkimus laimėjo su
visa puokšte skambių šūkių bei pažadų, tarp kurių, be kita ko, buvo ne tik „Amerika
pirmiausia“, bet ir aliuzijos į NATO panaikinimą ar reformavimą. Kol daugelis
mūsų „antisistemininkų“ naiviai svaigo, esą įvyksiančios kokios esminės
permainos, mes dar tada nurodėme
tokių vilčių iliuziškumą. Visgi pastarojo meto įvykiai reikalauja šį tą
patikslinti.
Pradėkime
nuo pagrindinio klausimo. Trampas, kalbėdamas apie pramoninę gamybą, teigė grąžinsiąs
darbo vietas į JAV. Tuo jis patraukė nemažą dalį savo rinkėjų. Pati dalykų
ekonominė logika smarkiai riboja Trampo galimybes šitai įgyvendinti – mat gamybinių
procesų iškėlimas į vadinamojo Trečiojo pasaulio šalis ne tik pelningesnis, bet
jau gyvybiškai būtinas pačiai imperialistinio kapitalizmo sistemai išsilaikyti.
Pasispardyti galima, bet laikrodžio atgal nebeatsuksi.
Kita
vertus, tam tikri žingsniai jau matomi. Štai, po ilgų svaičiojimų, Trampas
galiausiai ryžosi uždėti Europos Sąjungos (ES), Kanados ir Meksikos
teikiamą plieną 25%, o aliuminį – 10% muitais. Nenuostabu, kad pastarųjų šalių
vadovai smarkiai pasipiktino, kol Tarptautinis valiutos fondas apkaltino
jį prekybos žlugdymu. Kanada su Meksika jau spėjo atsakyti pačios įvesdamos
naujus muitus, tuo tarpu ES žada skųsti JAV sprendimą Pasaulio prekybos organizacijai.
Verta
atminti ir tai, kad prieš mūsų akis vykstąs JAV ir ES santykių „atšalimas“
siejasi ir su Rusijos, ir anksčiau atmestosios Transatlantinės prekybos
sutarties (TTIP) klausimais. Mat ES, ypač Vokietijos kapitalo magnatams,
svarbus priėjimas prie Rusijos pigiai teikiamų gamtinių išteklių, tuo tarpu JAV
siūlytoji TTIP jiems pasirodė vienašališka, perdėm paranki JAV ir dėl to atmesta.
Kartu su tuo, į JAV, kaip pirmaujančios pasaulio ekonominės galios vietą kylant
Kinijai, ryškėja ir kintanti jėgų pusiausvyra, ir eilės kapitalo centrų
interesų takoskyra. Ligšiolinis JAV-ES tandemas, panašu, silpnėja ir, tikėtina,
ilgainiui gali visai iširti, juolab kai ES į Trampo paskelbtus muitus atsako
taip pat muitais.
Iki
TSRS žlugimo kapitalistinį pasaulį vienijo tiek bendro priešo buvimas
socialistinio bloko pavidalu, tiek neginčytina tuomečių Jungtinių Valstijų
galybė. Imperialistinis kapitalas tenkino savo plėtimosi poreikius Trečiųjų
šalių sąskaita, darydamas žymias nuolaidas Europos bei Šiaurės Amerikos
darbininkijos atžvilgiu. Tačiau žlugus TSRS ir nusistovėjus vadinamai
vienapolei pasaulio tvarkai su JAV, kaip vienvaldžiu pasaulinio kapitalo centru,
situacija ėmė kisti. Regime ir buvusiųjų kapitalistinių
„gerovės valstybių“ eroziją, ir kylančią alternatyvių kapitalo centrų ne
vien ES, bet ir vadinamųjų BRICS valstybių pavidalu, pasaulinę reikšmę, jų
konkurenciją prieš JAV. Tačiau šioje globalaus kapitalo sistemoje vedantį
vaidmenį, be abejo, užima nebe gamybinis, o finansinis kapitalas – tai savo
chrestomatiniame darbe apie imperializmą kadaise pažymėjo dar V. Leninas.
Šiame
kontekste Trampas pasireiškia kaip JAV pramoninio kapitalo magnatų interesų
atstovas, stojantis prieš tą su visai transnacionaliniu finansiniu kapitalu
susirišusią buržujų dalį, kuriai Amerikoje per rinkimus atstovavo H. Klinton. ES,
tuo tarpu, šiai vidinei kovai tarp užsilikusių „nacionalinių“ buržujų ir grynai
globalaus kapitalo atstovauja eurofederalistų ir vadinamųjų „ultradešiniųjų“,
arba nacionalistinių jėgų perskyra.
Kuo
tai baigsis – lėtu JAV nuosmukiu ir ES virtimu vieninga valstybe, ar JAV
pasipriešinimu eile didesnių ar mažesnių karų, o gal net ir ES „sprogimu“ iš
vidaus, lieka atviru klausimu, bet aišku yra viena, kad dalykai kinta ir toliau
kis. Kapitalo globalizacija, tuo tarpu, likdama neišvengiamu ekonominiu
procesu, anksčiau ar vėliau lems Trampo pozicijos krachą – net galimo
trumpalaikio pasisekimo atveju. Vedančią pasaulinę poziciją JAV praras. Skurdas
ir išnaudojimas niekur nedings, bet tik toliau augs, mat abi čia kovojančios
pusės atstovauja tik skirtingoms buržujų oligarchų stovykloms.
Ilgalaikėje
perspektyvoje į darbotvarkę, kaip vienintelė alternatyvą kapitalizmui, būtinai
grįš socializmas-komunizmas. Tai lems paprasčiausia aplinkybė, kad dirbantieji –
tie, kurių fizinė bei protinė darbo jėga realiai sukuria visą dabarties
pasaulio materialinę bazę – santvarkoje, kurios skirtingoms formoms atstovauja tiek
Trampas, tiek jo nekentėjai, lieka ir kuo toliau, tuo labiau liks už borto.
Reikės ieškotis kitų, savų kelių.
Jokie
trampai, le penai, orbanai ar kitokie buržuaziniai veikėjai nepadės. Nes, kaip
mokė klasikai – darbininkų klasės išvadavimas lieka pačių darbininkų reikalu.
Kibirkštis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą