Trampas ir JAV pasaulinis nuosmukis

Niekam ne paslaptis, kad 2016-ųjų gale D. Trampas JAV prezidento rinkimus laimėjo su visa puokšte skambių šūkių bei pažadų, tarp kurių, be kita ko, buvo ne tik „Amerika pirmiausia“, bet ir aliuzijos į NATO panaikinimą ar reformavimą. Kol daugelis mūsų „antisistemininkų“ naiviai svaigo, esą įvyksiančios kokios esminės permainos, mes dar tada nurodėme tokių vilčių iliuziškumą. Visgi pastarojo meto įvykiai reikalauja šį tą patikslinti.

Pradėkime nuo pagrindinio klausimo. Trampas, kalbėdamas apie pramoninę gamybą, teigė grąžinsiąs darbo vietas į JAV. Tuo jis patraukė nemažą dalį savo rinkėjų. Pati dalykų ekonominė logika smarkiai riboja Trampo galimybes šitai įgyvendinti – mat gamybinių procesų iškėlimas į vadinamojo Trečiojo pasaulio šalis ne tik pelningesnis, bet jau gyvybiškai būtinas pačiai imperialistinio kapitalizmo sistemai išsilaikyti. Pasispardyti galima, bet laikrodžio atgal nebeatsuksi.

Kita vertus, tam tikri žingsniai jau matomi. Štai, po ilgų svaičiojimų, Trampas galiausiai ryžosi uždėti Europos Sąjungos (ES), Kanados ir Meksikos teikiamą plieną 25%, o aliuminį – 10% muitais. Nenuostabu, kad pastarųjų šalių vadovai smarkiai pasipiktino, kol Tarptautinis valiutos fondas apkaltino jį prekybos žlugdymu. Kanada su Meksika jau spėjo atsakyti pačios įvesdamos naujus muitus, tuo tarpu ES žada skųsti JAV sprendimą Pasaulio prekybos organizacijai.

Verta atminti ir tai, kad prieš mūsų akis vykstąs JAV ir ES santykių „atšalimas“ siejasi ir su Rusijos, ir anksčiau atmestosios Transatlantinės prekybos sutarties (TTIP) klausimais. Mat ES, ypač Vokietijos kapitalo magnatams, svarbus priėjimas prie Rusijos pigiai teikiamų gamtinių išteklių, tuo tarpu JAV siūlytoji TTIP jiems pasirodė vienašališka, perdėm paranki JAV ir dėl to atmesta. Kartu su tuo, į JAV, kaip pirmaujančios pasaulio ekonominės galios vietą kylant Kinijai, ryškėja ir kintanti jėgų pusiausvyra, ir eilės kapitalo centrų interesų takoskyra. Ligšiolinis JAV-ES tandemas, panašu, silpnėja ir, tikėtina, ilgainiui gali visai iširti, juolab kai ES į Trampo paskelbtus muitus atsako taip pat muitais.

Iki TSRS žlugimo kapitalistinį pasaulį vienijo tiek bendro priešo buvimas socialistinio bloko pavidalu, tiek neginčytina tuomečių Jungtinių Valstijų galybė. Imperialistinis kapitalas tenkino savo plėtimosi poreikius Trečiųjų šalių sąskaita, darydamas žymias nuolaidas Europos bei Šiaurės Amerikos darbininkijos atžvilgiu. Tačiau žlugus TSRS ir nusistovėjus vadinamai vienapolei pasaulio tvarkai su JAV, kaip vienvaldžiu pasaulinio kapitalo centru, situacija ėmė kisti. Regime ir buvusiųjų kapitalistinių „gerovės valstybių“ eroziją, ir kylančią alternatyvių kapitalo centrų ne vien ES, bet ir vadinamųjų BRICS valstybių pavidalu, pasaulinę reikšmę, jų konkurenciją prieš JAV. Tačiau šioje globalaus kapitalo sistemoje vedantį vaidmenį, be abejo, užima nebe gamybinis, o finansinis kapitalas – tai savo chrestomatiniame darbe apie imperializmą kadaise pažymėjo dar V. Leninas.

Šiame kontekste Trampas pasireiškia kaip JAV pramoninio kapitalo magnatų interesų atstovas, stojantis prieš tą su visai transnacionaliniu finansiniu kapitalu susirišusią buržujų dalį, kuriai Amerikoje per rinkimus atstovavo H. Klinton. ES, tuo tarpu, šiai vidinei kovai tarp užsilikusių „nacionalinių“ buržujų ir grynai globalaus kapitalo atstovauja eurofederalistų ir vadinamųjų „ultradešiniųjų“, arba nacionalistinių jėgų perskyra.

Kuo tai baigsis – lėtu JAV nuosmukiu ir ES virtimu vieninga valstybe, ar JAV pasipriešinimu eile didesnių ar mažesnių karų, o gal net ir ES „sprogimu“ iš vidaus, lieka atviru klausimu, bet aišku yra viena, kad dalykai kinta ir toliau kis. Kapitalo globalizacija, tuo tarpu, likdama neišvengiamu ekonominiu procesu, anksčiau ar vėliau lems Trampo pozicijos krachą – net galimo trumpalaikio pasisekimo atveju. Vedančią pasaulinę poziciją JAV praras. Skurdas ir išnaudojimas niekur nedings, bet tik toliau augs, mat abi čia kovojančios pusės atstovauja tik skirtingoms buržujų oligarchų stovykloms.

Ilgalaikėje perspektyvoje į darbotvarkę, kaip vienintelė alternatyvą kapitalizmui, būtinai grįš socializmas-komunizmas. Tai lems paprasčiausia aplinkybė, kad dirbantieji – tie, kurių fizinė bei protinė darbo jėga realiai sukuria visą dabarties pasaulio materialinę bazę – santvarkoje, kurios skirtingoms formoms atstovauja tiek Trampas, tiek jo nekentėjai, lieka ir kuo toliau, tuo labiau liks už borto. Reikės ieškotis kitų, savų kelių.

Jokie trampai, le penai, orbanai ar kitokie buržuaziniai veikėjai nepadės. Nes, kaip mokė klasikai – darbininkų klasės išvadavimas lieka pačių darbininkų reikalu.

Kibirkštis