Du patriarchai ir JAV CŽV draugai: Landsbergis ir Dalai Lama |
Lietuvoje
viešėjęs taip vadinamas „Tibeto dvasinis lyderis“ Dalai Lama, pradžioje
pasirodęs Vilniaus universiteto kiemelyje, paskui padarė egzotišką
šou miesto „Siemens“ arenoje. Tiesa, oficialiosios valstybinės valdžios
atstovai – D. Grybauskaitė, S. Skvernelis ar V. Pranckietis – šįsyk nedalyvavo,
bet nusivilti svečiui visgi neteko. Priešais susirinkusią minią jį išliaupsino
meras liberalas R. Šimašius, kalbą pasakė ir buržujų Lietuvos patriarchas V.
Landsbergis. Įdomu – kas gi juos sieja?
Atsakykime
pradėdami nuo paprasčiausio. Dalai Lama, nuo 1959-ųjų metų pabėgęs Indijon,
ilgus dešimtmečius kaltina Kinijos vyriausybę tariama Tibeto okupacija bei
genocidu. Dar daugiau, jis save vaizduoja tikriausiu demokratijos ir žmogaus
teisių gynėju. Tačiau toksai įvaizdis, nuosekliai formuojamas Vakarų masinės
žiniasklaidos priemonėse, smarkiai prasilenkia su istoriniais faktais.
Mat
iki Tibeto įsijungimo į tuo laiku socialistinę Kinijos Liaudies Respubliką
1950-aisiais, Lamų valdytasis Tibetas buvo kas tik nori, bet ne graži ir
pūkuota meilės, taikos ir dvasios ramybės šalis ir juolab ne demokratija.
Krašte gyvavo nuožmi dvasininkų luomo diktatūra su Dalai Lama, kaip „Avataru“,
žmonių kalba tariant, tariamu dievu žemėje, priešakyje. Didžiuma gyventojų
tebuvo beteisiais vergais ir baudžiauninkais, tuo tarpi kol viršutiniai
sluoksniai, tesudarę iki 5% Tibeto gyventojų, maudėsi pasakiškuose turtuose.
Teokratija ir kastų sistema, o ne jokia „demokratija ir laisvė“ buvo tuometė
šalies tikrovė.
Negana
to, Tibetas vienaip ar kitaip buvo Kinijos dalimi, o pastarajai pasukus
socializmo keliu ir patiems tibetiečiams nuvertus lamų diktatūrą, krašto
gyventojai pagaliau įgijo elementariausias žmogiškąsias bei pilietines teises,
apie kurias Dalai Lama taip mėgsta svaičioti. Todėl jo kritika Kinijos adresu,
kokia bebūtų jos politika ar dabarties tikrovė, yra mažų mažiausiai
veidmainiška.
Tačiau
Vakarams tai nė motais – Amerikos Centrinei Žvalgybos Valdybai (CŽV) rūpi ne
kokia nors istorinė tiesa, bet JAV imperijos galios plėtimas. Čia Dalai Lama –
patogus įrankis, siekiant diskredituoti Kiniją tarptautiniu mastu ar netgi
mėginti destabilizuoti padėtį pačiame Tibete, beje, nesėkmingai. Po nekaltu
dvasinio tėvelio šydu slepiasi buvusio tironiško despoto, paskui tapusio eiline
JAV imperijai tarnaujančia prostitute, menkystė.
Šiame
kontekste tampa nebesunku suprasti jo idėjinę bei dvasinę giminystę mūsiškiams „patriotams“,
juolab V. Landsbergiui, kuris, kalbėdamas „Siemens“ arenoje, Dalai Lamą
pavaizdavo bene geriausiu Lietuvos draugu. Tiesa, pastarasis šventino
Landsbergį dar Sąjūdžio metu, džiūgaudamas, kol plėšomos TSRS tautų turtus
išgrobti buržujais virtę išsigimusios partinės nomenklatūros bonzos. Vienas dar
prieš kelis dešimtmečius savų, tibetietiškų „runkelių“ neteko, o štai antras,
tuomet dar palyginti nesenas, stovėjo savosios, landsbergizmo epochos, priešaušryje.
Kaip
sakoma, panašus traukia panašų. Dalai Lama, buvęs Tibeto valdovas, traukia ir
negali netraukti mūsų lietuviškojo pusiau nomenklatūrininko, pusiau feodalo,
mūsų šiaudinių „patriotų“ Patriarcho, V. Landsbergio. Juos sieja panaši
prigimtis, o kartu ir tarnystė bendram ponui – JAV imperijai. Ir tai nei vienam
jų netrukdo ciniškai kabinti makaronus liaudžiai apie meilę, laimę, sąžinę bei
kitas gražias sąvokas.
Tačiau
žinodami, kas yra kas, neapsigausime. Romių avelių kailiai gal stori, bet net
ir jie negali pridengti po apačia slypinčių vilkų.
Kibirkštis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą