Demonstrantų susidūrimas su policija A. Kranauso laidotuvių metu |
Šiandienos
Lietuvoje, kur masinių protestų kultūra visai apmirusi, retas težino apie 1936
m. birželio įvykius Kaune, kuomet, išreikšdami solidarumą su fabrikantą Kamberį
nušovusiu, o paskui nusižudžiusiu lentpjūvės darbininku Antanu Kranausku, 30
tūkst. dirbančiųjų užplūdo gatves, birželio 17 d. pradėdami trijų dienų trukmės
visuotinį politinį streiką prieš tuometę fašistinę diktatūrą. Apie didžiai
pamokančią bei įkvepiančią Kauno darbininkų kovą, jos socialines bei politines
sąlygas – žemiau duotoje istoriko P. Štaro brošiūroje.
VISUOTINIS POLITINIS DARBININKŲ STREIKAS KAUNE 1936 METAIS
1936
metai Lietuvoje buvo ypatingai gausūs paaštrėjusių proletariato klasinių
susidūrimų su buržuazija.
Vienas
iš žymiausių to meto susidūrimų buvo birželio 17 dienos 30000 darbo žmonių
demonstracija ir po to sekęs 3 dienų visuotinis politinis darbininkų streikas
Kaune, kuriems vadovavo Lietuvos Komunistų partija. Tai buvo galinga darbininkų
klasės revoliucinių jėgų manifestacija, kuri parodė stiprėjančią liaudies masių
kovą prieš fašizmą ir nuolat didėjančią Komunistų partijos jėgą.
Dar
prieš šiuos įvykius, 1935 m. rugpjūčio mėn., Suvalkijoje prasidėjo dideli
valstiečių neramumai, kurie tęsėsi ir 1936 m. Darbininkų klasės kova prieš
kapitalistus žadino klasių kovą kaime, įkvėpė darbo valstiečius ir rodė jiems
aktyvaus pasipriešinimo išnaudotojams pavyzdį. Valstiečių neramumams malšinti
fašistinė policija nesigailėjo nei kulkų, nei kalėjimų. Eilė valstiečių žuvo
susirėmimuose su policija, keli buvo nubausti mirties bausme: sušaudyti arba
dujų kamerose nunuodyti, o daugelis buvo nuteisti ilgiems metams kalėti. Tačiau
fašistai buvo bejėgiai sulaikyti vis stiprėjančią revoliucinę kovą.
Lietuvos
Komunistų partija nuolat stiprino darbininkų ir valstiečių sąjungą, kurioje
vadovaujantį vaidmenį vaidino darbininkų klasė – plačiųjų liaudies masių
vadovas jų kovoje prieš fašistinę diktatūrą.
Teroras
prieš komunistus ir visų pažangiųjų elementų persekiojimas Lietuvoje vyko visą
buržuazijos viešpatavimo laikotarpį. Nepaisant šių smurto priemonių, plačiosios
mūsų krašto darbo žmonių masės nesidavė įbauginamos ir, Lietuvos Komunistų
partijos vadovaujamos, toliau aktyviai kovojo prieš buržuazijos diktatūrą dėl
lietuvių tautos laisvės, dėl socializmo. Tos kovos eigoje darbo žmonių masės
vis labiau įsitikino, kad visos buržuazinės ir smulkiaburžuazinės partijos,
tame tarpe socialdemokratų ir liaudininkų partijos, visokiais būdais išduoda
liaudies interesus.
Padėtis Lietuvoje streiko
išvakarėse
Tai
buvo metai tolesnio prieštaravimų paaštrėjimo tiek tarp kapitalistinių šalių,
tiek ir šių šalių viduje.
Kai
Tarybų Sąjunga iškilo visam pasauliui kaip tautų laisvės ir demokratijos,
taikos ir socializmo švyturys, – tuo metu kapitalistinėse šalyse, jų tarpe ir
Lietuvoje, vis labiau dūko monopolistinio kapitalo pagimdytas tarptautinis
fašizmas. Hitlerinė Vokietija, Amerikos ir Anglijos monopolistinių sluoksnių
remiama, atvirai ruošėsi agresijai prieš taikingąsias tautas, grasino savo
kaimynams, jų tarpe ir Lietuvai. Buvo visiškai aišku, kad Lietuvos buržuazija
buvo pasiryžusi kiekvienu patogiu momentu išduoti Lietuvą hitlerininkams, kurie
padėtų jai susidoroti su darbo žmonių revoliucine kova, paversti Lietuvą
fašistiniu kalėjimu ir kariniu placdarmu imperialistų rengiamai avantiūrai
prieš Tarybų Sąjungą. Lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų išdavikišką
politiką ryškiai rodė siautėjęs teroras prieš darbo žmones, vidaus gyvenimo
fašizavimas hitlerinės Vokietijos pavyzdžiu. Dar 1933 m. birželio 1 d.
tautininkų laikraštis „Lietuvos Aidas“ tiesiai rašė: „Reikia ilgai nelaukiant
pasiekti... jos (t. y. Vokietijos. – P. Š.) vidaus santvarką“.
Lietuvos
Komunistų partija savo spaudoje ir darbininkų susirinkimuose nenuilstamai
aiškino darbo žmonėms, kad tolesnis buržuazijos viešpatavimas Lietuvą atiduos
praryti hitlerininkams ir ragino darbo žmones stiprinti kovą už išsivadavimą iš
fašizmo, už sąjungą su tarybinėmis tautomis.
Savo
1933 m. liepos mėn. atsišaukime „šalin Lietuvos pardavimą Vokietijos
imperialistams!“ Lietuvos Komunistų partijos Centro Komitetas rašė:
„Lietuvos
tautininkų fašistų valdžia stengiasi visokiais būdais paslėpti nuo plačiųjų
masių Vokietijos fašistų imperialistinius planus. Jie yra pasiruošę taip pat
prisidėti prie Vokietijos imperialistų karo prieš Tarybų Sąjungą. Bet ką tai
neša Lietuvos darbo masėms? Tai neša visišką Lietuvos pardavimą Vokietijos
imperialistams ir dar baisesnį darbo masių vargą ir skurdą...“
Sunki
išnaudojimo našta slėgė Lietuvos darbo žmones fašistinio siautėjimo metais.
Pagrobę valdžią, fašistai atvėrė plačias pralobimo galimybes fabrikantams,
įvairaus plauko spekuliantams, aukštiesiems valdininkams, o dešimtis tūkstančių
žmonių pasmerkė skurdui ir nedarbui... Buržuazijos valdymo metais Lietuvos
pramonė buvo menkai išsivysčiusi, nes tikrieji Lietuvos pramonės šeimininkai –
užsienio monopolijos nebuvo suinteresuoti jos augimu. Kai kuriose pramonės
šakose darbininkų skaičius ir pramonės produkcija net sumažėjo palyginti su
laikotarpiu prieš pirmąjį pasaulinį Karą. Pavyzdžiui, metalo apdirbimo
pramonėje 1913 m. dirbo 4 000 darbininkų, o 1936 m. – tik 2 178 darbininkai.
Odų ir kailių pramonėje darbininkų skaičius per tą patį laiką sumažėjo nuo 1 500
ligi 800 darbininkų ir t. t.[1]
Tai
rodo, kad didesnieji mūsų krašto metalo ir odos fabrikai, netekę savo natūralių
Rusijos rinkų, sumažino savo darbą per pusę. Lietuvos buržuazija, gausiai
pelnydamasi kaip užsienio monopolistinio kapitalo tarpininkas, nebuvo
užinteresuota, kad mūsų krašte būtų vystoma sava pramonė., jai buvo naudinga,
kad Lietuva liktų ekonomiškai atsilikusia šalimi, pigios žaliavos ir žemės ūkio
produkcijos tiekėja. Fašistinė vyriausybė sudarydavo su užsienio imperialistais
Lietuvos liaudžiai žalingas prekybines sutartis ir stūmė liaudies ūkį į dar
didesnį nusmukimą.
Imperializmo
epochai būdingas reiškinys yra kapitalo išvežimas į ekonomiškai atsilikusias
šalis. „Tose atsilikusiose šalyse,– sakė Leninas,– pelnas paprastai yra
didelis, nes kapitalų maža, žemės kaina palyginti nedidelė, darbo užmokestis
žemas, žaliavos pigios.“[2]
Lietuva
buržuazijos valdymo metu kaip tik ir buvo viena iš tokių atsilikusių šalių, į
kurias skverbėsi užsienio kapitalas, pajungdamas savo interesams krašto
ekonominį bei politinį gyvenimą.
1934
metais Lietuvos pramonės akcinėse bendrovėse užsienio kapitalas sudarė jau apie
45% viso jų akcinio kapitalo. Lietuvoje susisuko šiltas gūžtas ir žiauriai
išnaudojo darbo žmonių darbą Vokietijos kapitalistai (prekyboje ir bankuose),
Belgijos (elektros energijos gamyboje), Jungtinių Amerikos Valstybių (pramonėje
ir kredite), Anglijos kapitalistai (mėsos ir pieno gaminių bei miško medžiagos
eksporte) ir kiti.
Kai
kurios Lietuvos pramonės šakos visai neaugo, nes užsienio kapitalistai domėjosi
tik tomis pramonės šakomis, iš kurių jie laukė didesnio pelno bei kurias
lengviau ir patogiau, be didelių kapitalo investicijų, buvo galima organizuoti
ir valdyti. Oficialiais buržuazinės statistikos duomenimis 1936 metais
Lietuvoje veikė 1 135 įmonės, kiekvienoje iš kurių dirbo mažiau kaip 5 asmenys.
Iš viso tokiose įmonėse tais metais dirbo 25 844 samdomi darbininkai.[3]
Didesnę
dalį šių įmonių sudarė pusiau amatininkiško pobūdžio dirbtuvės.
Menkas
pramonės augimas visiškai neatitiko darbo jėgos pasiūlos augimo. Miestuose vis
daugiau atsirasdavo bedarbių. Smunkant smulkiųjų ir vidutiniųjų valstiečių
ūkiams, didėjant proletarizacijai, į miestus vis daugiau plaukdavo ieškančiųjų
darbo. Pačiame Kaune, kuriame sparčiais tempais augo ir turtėjo Lietuvos
buržuazija, bedarbių 1936 m. darbo biržoje užregistruota 11 095 žmonės.[4]
Tačiau
tai ne visi bedarbiai, buvę tuomet Kaune, nes fašistinė savivaldybė,
neįstengdama aprūpinti juos darbu, darė įvairias kliūtis bedarbiams
registruotis.
Pagrindinis
akstinas pramonei vystyti buržuazijos valdymo metais Lietuvoje buvo kapitalistų
pelnas. Žinios apie buržuazinės pramonės ir prekybos pelningumą pradėta rinkti
tik 1931 metais. Šį darbą atliko Kredito įstaigų ir įmonių viešoji atsiskaitymo
inspekcija. Remiantis Kredito įstaigų ir įmonių viešosios atsiskaitymo
inspekcijos duomenimis 1936 m. atskiros pramonės ir prekybos įmonės vien
dividendo metalų pramonėje išmokėjo: „Neris“ – 10%, akc. b-vė „Techpramonė“ –
14%, chemijos pramonės įmonė „Kochas“ – 15,4%. Aukščiausiu pelningumu
pasižymėjo tekstilės, odos ir maisto produktų pramonės šakos. Jose užsienio
kapitalo investicija metai iš metų augo. Taip vyko todėl, kad palyginti su
kitomis pramonės šakomis kapitalo apyvarta šiose pramonės šakose vyksta
sparčiau ir reikalauja mažesnių investicija. Pvz., 1936 m. akc. b-vė „Drobė“
išmokėjo dividendo 40%. Vidutiniškai tekstilės pramonė turėjo 21,7% pelno; odos
pramonė – 29,2%, maisto produktų pramonė – 15,4%). Akcinė bendrovė „Maistas“,
turėjusi Lietuvoje mėsos produktų eksporto monopolį, vien tik per 1930-1935 m.
laikotarpį vidutiniškai gaudavo kasmet daugiau kaip po 10 milijonų litų gryno
pelno. „Pienocentras“, turėjęs monopolinę teisę eksportuoti iš Lietuvos pieno
produktus ir kiaušinius, per 1932-1935 metus gavo apie 25 milijonus litų gryno
pelno. Milžiniškus pelnus taip pat gaudavo „Lietuvos linas“, „Lietuvos cukrus“
ir kt.
Nors
šis monopolinių pramonės ir prekybos įmonių statistikos pateiktas pelningumas
yra gana aukštas, tačiau ir jis nerodo viso įmonių pelno, nes žymi dauguma
pramonės ir prekybos įmonių savo pelnus dažnai nuslėpdavo įvairiomis
kombinacijomis.
1936
metai monopolistiniam kapitalui Lietuvoje buvo neaukštos konjunktūros metai,
nes 1929-1933 metais visame kapitalistiniame pasaulyje siautuąi ekonominė krizė
nu-smukdė miesto ir kaimo perkamąjį pajėgumą.
įsigalėjusi
1929-1933 metais kapitalistiniuose kraštuose ekonominė krizė ypač ilgai buvo
jaučiama Lietuvoje, kaip viename iš atsilikusių agrarinių kraštų, nes užsienio
monopolistinis kapitalas, norėdamas padengti savo nuostolius, stengėsi dar
labiau išnaudoti darbininkus priklausomose šalyse.
1934
m. įvykęs partijos XVII suvažiavimas, apibūdindamas tuometinę ekonominę krizę,
pažymėjo, kad ji yra sunkiausia iš visų anksčiau buvusių analoginių krizių.
Jeigu anksčiau krizės trukdavo 1–2 metus, tai 1929 m. prasidėjusi krizė
penkerius metus iš eilės niokojo.kapitalistinių šalių ūkį, susilpnindama jų
ekonominį pajėgumą.
Nepakenčiama
buržuazijos valdymo metais Lietuvos darbininkų padėtis dar labiau pablogėjo
ekonominės krizės metais, nes buržuazija visus krizės sunkumus krovė ant darbo
žmonių pečių, stiprindama jų išnaudojimą, didindama jų darbo intensyvumą.
Darbininkų
darbo užmokestis fašistų valdomoje Lietuvoje buvo labai žemas, o ryšium su
ekonomine krize jis dar labiau mažėjo. Tuo tarpu pragyvenimo reikmenų kainos
dėl monopolininkų machinacijų buvo aukštos, o tai dar labiau mažino realųjį
darbo užmokestį. Fabrikuose, įmonėse, prie miško darbų, prie plentų statybos,
smulkesnėse įmonėse ir daug kur kitur darbininkai gaudavo 2–3 litus į dieną, o
retai – 4 litus ar daugiau. Darbo diena trukdavo dažnai 10–12 ir daugiau
valandų.
Tuometinė
pogrindinė komunistinė spauda yra pilna pranešimų apie sunkią darbininkų
padėtį. Taip, pavyzdžiui, LKP CK organas „Tiesa“ 1934 m. lapkričio 25 d.
korespondencijoje iš Biržų rašė, kad darbininkai prie plento darbų, dirbdami
nuo tamsos iki tamsos, uždirba vos 2 litus per dieną. LKP Kauno rajono komiteto
laikraštis „Revoliucinis darbininkas“ 1935 m. lapkričio mėn. nurodė, kad Kaune
„Kodimo“ saldainių fabrike dirba daugiau kaip 100 darbininkų, gaudami už labai
įtemptą darbą 2–4 litus per dieną. 1935 m. sausio mėn. „Revoliucinis
darbininkas“ rašė, kad Kaune Sragavičiaus baldų fabrike per paskutiniąsias dvi
savaites fabrikantas atleido 20 darbininkų, daugiausia statybininkus, neva dėl
to, kad nėra darbo. Tuo tarpu likusius darbininkus vertė dirbti po 18 val. per
dieną.
Be
paliovos miestuose augo bedarbių armija, kuri buržuazijos buvo išnaudojama
vadinamiems „viešiesiems darbams.“ Kokiomis sąlygomis bedarbius priversdavo
dirbti šiuose „viešuosiuose darbuose“ matyti iš korespondencijos, atspausdintos
„Viešųjų darbų darbininkų ir bedarbių balse“ 1936 m. sausio mėn., kurioje
rašoma: „Plentų valdyba išsiuntė Kauno bedarbius dirbti į Kauno–Babtų plentą.
Iš viso apie 250 darbininkų. Darbas labai sunkus, didelis purvas, iki pilvo
reikia braidžioti purve. Po darbo nėra kur pailsėti, nes bedarbiai gyvena
valstiečių trobose, viename mažame kambaryje po 20–30 žmonių. Uždarbis labai
mažas: 2,5 lito per dieną.“[5]
Dar
sunkesnė buvo darbo moters padėtis. Moterys darbininkės kapitalistų buvo
išnaudojamos kaip pigiausia darbo jėga, duodanti didžiausią pelną
išnaudotojams, nes dirbant lygų darbą su vyrais darbininkais, darbo užmokestis
joms buvo mokamas žymiai mažesnis, dažnai tik 50% ir net mažiau.
Žiauriai
buržuazija išnaudojo darbo jaunuolius, kurie buvo priversti užsidirbti sau
duonos kąsnį dar tuomet, kai daugeliui jų reikėjo sėdėti mokyklos suoluose.
Tūkstančiai jaunuolių už menkus centus arba ir visai veltui buvo priversti
nešti sunkią išnaudojimo naštą kaip mokiniai dirbtuvėse, fabrikuose, statybose
ir kitur. „Lietuvos fašistai,– rašė LKJS CK organas „Darbininkų ir valstiečių
jaunimas“,– įstūmė jaunimą visiškon samdytojų sauvalėn. Daugelyje fabrikų, kaip
„Cotton“, „Silva“, „Inkaras“, „Kauno audiniai“ ir kt., dirba jaunuoliai nuo 10–13
metų. Iki 17 metų jie gauna po 1–2 litus už 10–12 val. darbo dieną“.[6]
Fašistinės
valdžios nustatytas darbo užmokesčio minimumas buvo priemonė dar labiau mažinti
darbininkams darbo užmokestį. Tai itin ryškiai pasirodė 1936 metais, kai maisto
ir kitų vartojimo reikmenų kainos pakilo 25–30 ir net 100%, o darbo užmokesčio
minimumas liko pastovus. Tuo būdu darbo užmokesčio minimumas pasidarė priemonė
fabrikantų interesams ginti.
Be
to, gobšūs fabrikantai atrado visokių progų tą pačios buržuazinės valdžios
nustatytą minimumą apeiti ir mokėti mažiau. Pvz., Marijampolės cukraus fabrike
prie statybos dirbantiems 50-čiai darbininkų minimumas buvo nustatytas 5 litai
už 8 valandas, o fabrikantas mokėjo 3 su puse lito už, 10 valandų darbo dieną.[7]
Kapitalistai
taip „energingai“ ėmė taikyti šį minimumą ir taip nežmoniškai išnaudoti
darbininkus, kad net pats buržuazinės valdžios oficiozas „Lietuvos Aidas“ 1936
m. buvo priverstas rašyti:
„neseniai
vidaus reikalų ministeris patvirtino atskiromis apygardomis statybos
darbininkams atlyginimo normas. Tačiau kai kurie rangovai pradėjo savo
darbininkams mokėti už akordiniu būdu atliktus darbus, bet atlyginimas nesiekia
nustatytų uždarbio normų minimumo. Tokių reiškinių pasitaiko ir pramonės
įmonėse.“[8]
Visoj
eilėj įmonių darbo užmokesčio minimumo nustatymas fabrikantams buvo „teisėta“
priemonė sumažinti darbininkams darbo užmokestį. Pvz., Kaune „Aleksoto“ stiklo
fabrike, kur dirbo 250 darbininkų, prieš minimumo nustatymą 40 stiklo pūtėjų už
vienos rūšies 100 bonkų išpūtimą gaudavo 3 litus 70 centų, o po uždarbio
minimumo nustatymo ėmė gauti už tą patį darbą 3 lt. 30 ct. Už kitos rūšies
bonkų išpūtimą tie pūtėjai anksčiau gaudavo 5 lt. 50 ct., o po minimumo įvedimo
– 4 lt. 80 ct.[9]
Oficialiai
vidaus reikalų ministro buvo nustatyta, kad I zonoj (Kaunas su priemiesčiais)
vyrai darbininkai turi gauti ne mažiau kaip 4 lt., moterys – 3 lt., jaunuoliai
iki 18 metų – 2 litus už 8 valandų darbo dieną.[10]
Tačiau
padieniai darbininkai 1936 m. I pusmetyje Lietuvoje gaudavo: vyrai – nuo 2,25
lt. iki 2,45 lt. dienai, moterys – nuo 1,50 lt. iki 1,60 lt.[11]
Vadinasi,
net tuo atveju, jei darbininkas kasdien turėtų darbo, jo mėnesinis darbo
užmokestis neviršytų vyrams 60 lt., o moterims – 40 litų.
Faktiškai
darbininko uždarbis buvo dar mažesnis, nes eilė įmonių, pvz., gumos fabrikai
Kaune ir kiti, dirbo nepilną darbo savaitę. Krizei buržuaziniame pasaulyje
siaučiant, Lietuvos pramonės padėtis buvo katastrofiška: dėl rinkos siaurumo
fabrikai dirbdavo vos 3–4 dienas per savaitę. Savininkai sąmoningai
sustabdydavo įmonę laikotarpiu nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, atleisdami
darbininkus nuo darbo be jokios kompensacijos tam, kad vėliau juos priimtų vėl
į darbą blogesnėmis sąlygomis. Taip 1936 m. pradžioje padarė Petrašiūnų
popieriaus fabriko savininkai, taip darė ir daugelio kitų įmonių savininkai.[12]
Tuos
darbininkus, kurie protestavo prieš tokią savininkų savivalę, fabrikantai
persekiodavo visokiais būdais. Tuo tikslu fabrikantai buvo įvedę vadinamąsias
juodąsias knygas, į kurias įrašydavo tokius darbininkus, kurie išeidami
pareikalaudavo kompensacijos. „Tarpusavyje darbdaviai apie tokius darbininkus
pranešinėja ir sekančiais metais tokių darban nepriima.“[13]
Fabrikantai
plačiai praktikuodavo darbininkų atleidimą iš darbo po 11 darbo mėnesių, kad
išvengtų atostogų davimo darbininkams. Gi ten, kur darbininkams pasisekdavo
iškovoti apmokamas atostogas, jos buvo labiau panašios į pasityčiojimą iš
darbininkų, negu į atostogas. Pavyzdžiui, Klaipėdos celiuliozės fabrike,
kuriame dirbo apie 2 000 žmonių, darbininkai, dirbę įmonėje 1-3 metus,
tegaudavo 3 dienas apmokamų atostogų per metus, dirbę 4 metus – 4 dienas, 5
metus – 5 dienas, tačiau ne daugiau kaip 6 dienas per metus.
Darbininkų
padėtį sunkino vis didėjantieji išskaitymai iš darbininko darbo užmokesčio: į
ligonių kasas, darbo pajamų mokesčiui, mokesčiui Darbo rūmams išlaikyti, ginklų
fondui, baudoms už „nuostolius“, už „broką“, „netinkamus dirbinius“ ir pan.
„Lietuvos
manufaktūroj, – rašė „Tiesa“ 1934 m. lapkričio 25 d.,– dirba 500 darbininkų,
tarp jų 300 moterų... Darbas akordinis... Dažnai nuo išdirbtų 25–30 litų
negaunama nė pusės... Yra įvesta pabaudų sistema ir baudžiama (už ką panori)
pirmą kartą 2 litu, antrą kartą – 5 ir trečią kartą visai išmeta iš darbo“.
Tuo
būdu, kai darbininkų masės už savo sunkų darbą gaudavo centus, fabrikantai iš
jų darbo krovėsi sau turtus: jų pelnai dažnai siekdavo net 40–60% nuo įdėto
pagrindinio kapitalo.
Vakarų
imperialistai, kurie šeimininkavo Lietuvoje, kaip savo puskolonijėje, nuolat
trukdė mūsų krašto ekonominį vystymąsi. Nepaliaujamai didėjo Lietuvos darbo
žmonių išnaudojimas ir skurdas. Mases slėgė dviguba priespauda – „savosios“
buržuazijos ir užsienio kapitalistų jungas. Darbo žmonių masėms kasdien darėsi
vis sunkiau ir nepakenčiamiau gyventi.
Buržuazija
laikė kraštą nuolatinėje karo padėtyje, viešpatavo karinė fašistinė diktatūra.
Už priešinimąsi išnaudotojų valdžiai šimtai darbo žmonių, ir visų pirma
komunistai ir komjaunuoliai, buvo suimami ir kišami į kalėjimus. Tai buvo
savivalės, smurto, žiauraus išnaudojimo, politinio darbo žmonių beteisiškumo
laikotarpis.
Tačiau
visa tai nepalaužė Komunistų partijos kovingumo, o jos įtaka plačiosiose
liaudies masėse dar labiau sustiprėjo. Lietuvos darbo žmonės, Komunistų
partijos vadovaujami, vis labiau kilo į kovą dėl savo laisvės bei teisių. Tai
ryškiai rodo komunistų pasiekta pergalė per rinkimus į ligonių kasų tarybas
1931 metais, profesinių sąjungų kairėjimas ir šalyje kilusi streikų banga. Jei
1930 metais Lietuvoje nepilnais duomenimis įvyko 27 ekonominiai ir politiniai
streikai, kuriuose dalyvavo apie 1 300 darbininkų, tai 1934 metais įvyko 90
streikų ir streikavusių skaičius pasiekė 10 000.
1936
metais vyko eilė streikų Kauno, Šiaulių, Klaipėdos, Jonavos fabrikuose, Telšių–Kretingos
geležinkelio, Marijampolės cukraus fabriko statybose ir kitose vietose.
Darbininkai streikų metu kovojo labai vieningai ir daugeliu atvejų streikus
laimėjo. Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir kituose miestuose, besivystant
streikų kovai, darbininkai vis dažniau pradėjo kelti politinius reikalavimus. Nežiūrint
sustiprėjusio teroro, 1936 m. buvo plačiai atžymėta tarptautinė darbo žmonių
solidarumo šventė – Gegužės Pirmoji. Lietuvos darbo žmonės 1936 metais Gegužės
Pirmosios šventę sutiko įnirtingos, kovos su tamsiomis reakcijos jėgomis –
lietuviškuoju fašizmu – sąlygomis.
Visą
balandžio mėnesį siautė fašistinė žvalgyba, darydama masines kratas ne tik
Kaune, bet ir periferijoje. Masiniai suėmimai vyko Kaune, Jonavoje, Panevėžyje,
Virbalyje ir kitose Lietuvos vietoje. Vien Kaune Gegužės Pirmosios išvakarėse
buvo padaryta apie 100 kratų ir suimta daugiau kaip 20 žmonių.[14]
Nepaisant
fašistų panaudotų teroro priemonių, Gegužės Pirmąją darbo žmonės daug kur
streikavo. Kaune tą dieną iš laikraščių teišėjo tik fašistinis „Lietuvos Aidas“
ir klerikalinis „Rytas“. Klaipėdoje streikavo 600 darbininkų. Streikai taip pat
įvyko Plungėje, Salantuose, Anykščiuose ir kitur.
Šie
politiniai darbo žmonių streikai ir išstojimai buvo nukreipti prieš fašistinę
diktatūrą, prieš fašistinių Darbo rūmų rinkimus, prieš profsąjungų uždarymą,
prieš mėginimus fašizuoti ligonių kasas.
1936
m. gegužės mėn. Lietuvos Komunistų partijos Kauno rajono komitetas suorganizavo
visuotinį Kauno statybininkų streiką.
Prasidėjus
statybos sezonui, visoje Lietuvoje gavo darbo nemažas skaičius darbininkų.
Daugumas tų statybos darbininkų žiemą buvo be darbo, ilgą laiką su šeimomis
badavo, smarkiai įsiskolino. Tuo tarpu darbo užmokestis prie statybos buvo
visai menkas. Kaune statybos darbininkai gaudavo 45–50 ct. už valandą,
provincijoje 25–30 ct.[15]
Gegužės
6 d. Kaune prasidėjo statybos darbininkų streikas. Pirmieji sustreikavo
Karininkų ramovės statybos darbininkai (apie 100 žmonių). Gegužės 7–8 d.
streikas išsiplėtė, apimdamas valstybines ir privatines statybas. Sustreikavo
apie 400 statybos darbininkų. Prie jų tuojau prisidėjo 300 viešųjų darbų
darbininkų, Kliokio baldų dirbtuvės 50 darbininkų ir 100 darbininkų vieno gumos
fabriko skyriaus. Streikas pradėjo plėstis į periferiją. Ukmergėj sustreikavo
200 statybos darbininkų, dirbusių prie tilto, halės ir kareivinių statybos;
Šiauliuose – 200 darbininkų, dirbusių prie Apygardos teismo, ligonių kasos,
pradžios mokyklos ir privačių statybų; ties Raseiniais sustreikavo apie 200
plento statybos darbininkų, Ariogaloje – dirbantieji prie kareivinių statybos
ir kitur. Be to, Šiauliuose apie 200 darbininkų, dirbę prie aerodromo,
sustreikavo, solidarizuodamiesi su statybos darbininkais.
Visuotinio
statybininkų streiko metu Kauno darbininkai viešai rinkosi Laisvės alėjoj, ten
pravesdavo pasitarimus, susirinkimus, rinkdavo pinigus streikuojantiems
darbininkams remti. Statybininkų streiko komiteto pirmininku buvo komunistas A.
Vilimas, kuris palaikė ryšius su Lietuvos Komunistų partijos Kauno rajono
komitetu ir gaudavo iš jo nurodymų.
Fašistinių
Darbo rūmų agentai visaip stengėsi streiką suardyti, tačiau jiems tai
nepasisekė. Atvirkščiai, streiko metu darbininkai aiškiai rodė savo neapykantą
Darbo rūmams.
Kada
Kauno streikuojančių darbininkų reikalavimas suteikti jiems Darbo rūmų salę
savo susirinkimui nebuvo patenkintas, patys darbininkai be leidimo užėmė salę.
Tame susirinkime dalyvavo daugiau kaip 500 darbininkų. Panašiai buvo Šiauliuose
ir kitur.
Fašistų
valdžia, matydama, kad streikas plečiasi, nusigando ir išleido darbo užmokesčio
minimumo įstatymą statybos darbininkams. Kartu su tuo ji ragino darbininkus
grįžti į darbą. Tačiau darbininkai atsisakė priimti tokį užmokesčio minimumą
(už jį agitavo Darbo rūmų agentai), nes jis buvo sudarytas rangovų naudai, ir
streiką tęsė toliau.
Beveik
po dviejų savaičių streiko, t. y. gegužės 18 d. kada rangovai sutiko mokėti
daugiau negu buvo nustatyta minimumo, darbininkai ėmė grįžti prie darbo.
Darbininkai išsikovojo darbo užmokestį, 25–100% didesnį, negu buvo prieš
streiką.
Tuo
pat metu Kaune buvo suorganizuotas lentpjūvių darbininkų streikas.
Lentpiūvininkų streikas prasidėjo nuo žaliojo kalno lentpjūvių. 1936 m.
birželio pradžioje Lietuvos Komunistų partijos Kauno rajono komitetas savo
posėdyje nutarė pradėti lentpjūvininkų ir medžio apdirbimo įmonių darbininkų
streiką ir paversti jį visuotiniu Kauno darbininkų streiku.[16]
Kaune
iš tikrųjų sustreikavo visos lentpjūvės, visos medžio apdirbimo įmonės.
Streikas vis plėtėsi. Buvo organizuojami streiko komitetai bendrojo fronto
pagrindais. Į kovą prieš reakcijos jėgas ėmė įsitraukti darbininkai
socialdemokratai ir federantai, atsimesdami nuo savo reakcingų vadų.
Pagrindiniai darbininkų reikalavimai buvo 8 val. darbo diena, darbo užmokesčio
pakėlimas, profsąjungų legalizavimas ir t. t. Streikas ėmė įgauti politinį
pobūdį. LKP Kauno rajono komitetas savo atsišaukimuose ragino statybininkus,
viešųjų darbų ir kitus darbininkus paskelbti solidarumo su lentpjūvininkais
streikus.
Šie
streikai turėjo didelę reikšmę. Streikų metu, ypač Kaune, žymiai išsiplėtė
Komunistų partijos darbo užmojis, sustiprėjo klasinis darbininkų solidarumas.
Streikuojantiems remti buvo sudarytas piniginis fondas. Lietuvos Komunistų
partijos Centro Komitetas, betarpiškai (kartu su LKP Kauno rajono komitetu)
vadovaudamas streikui, išvystė energingą darbą: išleido atsišaukimus į
darbininkus, organizavo partijos kuopelių pasitarimus, ugdė aktyvą,
instruktuodavo LKP Kauno rajono komitetą, kaip geriau pravesti streikus.
Įvykę
streikų metu susidūrimai su policija grūdino darbininkus ir turėjo didelį
poveikį jų tolesnėje kovoje.
Revoliucinis
masių pakilimas parodė fašistiniams valdovams, jog vien tik teroro priemonėmis
jie negalės toliau išsilaikyti. Tad liaudžiai bent kiek nuraminti jie sugalvojo
organizuoti seimo „rinkimų“ komediją. Tuo pačiu tikslu buvo įkurti fašistiniai
Darbo rūmai, su kurių pagalba buvo tikimasi suardyti stiprėjančią darbininkų
klasės vienybę bei suduoti smūgį liaudies fronto pagrindais prieš fašizmą
vedamai kovai, fašizuoti darbininkų judėjimą.
Tačiau
ir šios priemonės nepateisino fašistų dedamų į jas vilčių – jų valdžia diena iš
dienos darėsi nepastovesnė, jų įtaka dar labiau silpnėjo.
Lietuvos
Komunistų partija, vadovaudamasi Komunistų Internacionalo VII kongreso
nutarimais, bendro ir liaudies fronto pagrindais aktyviai telkė visus darbo
žmones kovai prieš fašizmą: organizavo darbininkų streikus; kėlė darbininkų ir
darbo valstiečių revoliucinę kovą prieš išnaudotojus, dėl darbo žmonių
politinių teisių, dėl fašistinės valdžios nuvertimo.
Lietuvos
Komunistų partijos Centro Komitetas kreipėsi į visus norinčius kovoti prieš
fašizmą, kviesdamas sudaryti bendrą ir liaudies frontą prieš fašistų diktatūrą.
1935
m. sausio–vasario mėn. „Tiesa“ išspausdino Lietuvos Komunistų partijos Centro
Komiteto kreipimąsi į socialdemokratus, kuriuo buvo siūloma sudaryti bendrą
kovos frontą prieš fašizmą, tačiau socialdemokratų vadai, kaip ištikimi
kapitalistų tarnai, nenorėjo jokio bendro fronto, nes jie nenorėjo kovoti prieš
fašizmą.
Visu
ryškumu liaudies fronto šūkis buvo iškeltas Lietuvos Komunistų partijos Centro
Komiteto rezoliucijoje 1935 m. liepos mėn. „Apie platų antifašistinį liaudies
frontą“, kurioje rašoma:
„įtraukimui
plačių liaudies masių į kovą prieš fašizmą ir prieš karą, kurį hitlerinė
Vokietija ruošia ir rengiasi okupuoti Lietuvą, LKP turi būti plataus
antifašistinio liaudies fronto iniciatorius ir vykdytojas. Platus
antifašistinis liaudies frontas turi apimti ne tik komunistus, socialdemokratus
ir aplamai darbininkus, bet ir valstiečius-liaudininkus ir visus
antifašistiniai nusistačiusius. Nors plataus antifašistinio liaudies fronto
sudarymas daug priklauso nuo bendro darbininkų fronto sudarymo, bet nelaukiant,
kada mes sugebėsime sudaryti tvirtesnį bendrą darbininkų frontą, privalom
tučtuojau imtis plataus antifašistinio liaudies fronto sudarymo.“[17]
Ryšium
su ta rezoliucija Lietuvos Komunistų partijos Centro Komitetas išleidę eilę
atsišaukimų. Atsišaukime „šalin fašistinės savivaldybės!“ iškeliamas kovos dėl
demokratinių rinkimų į savivaldybes šūkis. Kitame atsišaukime „Kovokim už
demokratines laisves“, išleistame tų pat metų liepos mėn., buvo iškeltas
klausimas apie kovą dėl demokratinių laisvių.
Nors
reakcinės liaudininkų ir socialdemokratų partijų vadovybės draudė savo
vietinėms organizacijoms dėtis prie bendro, ir liaudies fronto, tačiau bendro
ir liaudies fronto idėja ėmė rasti vis daugiau pritarimo. Darbo žmonių
simpatijos bendram ir liaudies frontui kasdien augo.
Kaune
atskirų gamybos šakų darbininkai ima kurti savo bendro fronto komitetus. Bendro
fronto komitetus priešakyje su komunistais sudaro tekstilininkai, odininkai,
spaustuvininkai, medžio apdirbimo įmonių darbininkai, popieriaus fabriko
darbininkai, Klaipėdos uosto darbininkai.
Šių
bendro fronto komitetų dėka daugelyje įmonių pasisekė bendromis jėgomis atremti
išnaudotojų puolimus, sutrukdyti fašistų šauktus susirinkimus „darbininkų
atstovybei“ įkurti ir t. t. Nežiūrint fašistinio teroro, antifašistinis
judėjimas Lietuvoje plėtėsi. Jau 1935 m. pabaigoje Lietuvos Komunistų partijai
pavyksta susitarti su kai kuriomis vietinėmis socialdemokratų organizacijomis
dėl bendro veikimo. 1935 m. spalio 12 d. „Darbininkų vienybės komiteto“
pasirašytas išeina pirmas bendro fronto atsišaukimas: „Į visus Lietuvos darbo
žmones. Budėkite dėl Lietuvos laisvės. Kovokim prieš karą ir fašizmą.“
1936
m. sausio mėn. Kaune išleidžiamas antras „Darbininkų bendro fronto komiteto“
atsišaukimas dėl rinkimų į Darbo rūmus. To komiteto pastangomis Kaune buvo
išstatytas bendro fronto sąrašas į Darbo rūmų rinkimus, o po kandidatų sąrašais
surinkta šimtai parašų.
Bendro
ir liaudies fronto komitetų vardu atsišaukimai buvo išleisti taip pat kitose
Lietuvos vietose: Plungėje, Telšiuose, Mažeikiuose, Klaipėdoje ir kitur.
Lietuvos
Komunistų partijos Centro Komitetas daug dėmesio kreipė darbui pažangiosios
inteligentijos tarpe. Gyvenimo įvykių ir Lietuvos Komunistų partijos teisingos
politikos veikiama, darbo inteligentija vis labiau įsijungė į antifašistinį
judėjimą.
Į
antifašistinį judėjimą įsitraukė Petras Cvirka, Salomėja Nėris, Stepas Žukas ir
kiti rašytojai bei poetai, dailininkai ir artistai, studentai ir moksleiviai.
1932 metais pasirodė revoliucinės studentijos laikraštis „Aurora“. Ėjusiame
legaliame žurnale „Trečias frontas“ Salomėja Nėris 1931 m. padarė revoliucinį
pareiškimą: „Nuo šio laiko aš sąmoningai stoju prieš darbininkų išnaudotojus ir
savo darbą stengsiuos sujungti su išnaudojamųjų masių veikimu, kad mano
ateities poezija būtų jų kovos įrankis ir reikštų jų norus ir kovos tikslus.“
Rašytojai antifašistai nuveikė didelį darbą Kauno darbininkų sporto
organizacijoje „Viltis“ savo literatūriniais išstojimais tos organizacijos
klube. Dailininkas Stepas Žukas, Salomėja Nėris nuo 1933 metų jau aktyviai
veikė pogrindinėje Lietuvos Raudonosios pagalbos organizacijoje (informacijos
nuoroda). 1934 metais pasirodė revoliucinės satyros laikraštis „Šluota“.
Visa
tai rodo atkaklų Komunistų partijos darbą buriant antifašistines jėgas į bendrą
ir liaudies frontą kovai prieš fašistinę diktatūrą ir jos tarnus – reakcinius
liaudininkų if socialdemokratų vadus.
Antifašistinė demonstracija
darbininko A. Kranausko laidotuvių metu
Ryžtingas
Kauno darbininkų protestas prieš žiaurų kapitalistinį išnaudojimą ir fašistų
teroristinę diktatūrą išsiveržė 1936 m. vasarą. Tai buvo betarpiškai susieta su
Kamberio lentpjūvės darbininko Antano Kranausko mirtimi, kuris žuvo, kaip
žiauraus kapitalistinio išnaudojimo auka.
Kamberio
lentpjūvės darbininkai kentėjo ne tik nuo „savosios“ buržuazijos, bet ir nuo
Anglijos monopolininkų jungo, nes pagal sutartį, sudarytą tarp miškų
departamento ir anglų firmų, Kamberio lentpjūvėje turėjo būti apdirbama į Angliją
eksportuojama miško medžiaga. Anglų firmos, paėmusios pagal sutartį į savo
rankas iš Lietuvos eksportuojamą miško medžiagą, žiauriai išnaudojo
darbininkus, pelnydamosios didelius pelnus. Apie žiaurų darbininkų išnaudojimą
Kamberio lentpjūvėje kalba LTSR Centriniame valstybiniame archyve išlikęs
dokumentas, kuriame rašoma:
„Kamberis
turėjęs teisę mokėti darbininkams mažiau, negu nustatytas atlyginimo minimumas,
kadangi jis, buvęs sudaręs sutartį su miškų departamentu ir pelnu dalijęsis su
departamentu pusiau. Departamentas teikęs Kamberiui miško medžiagą, šis ją supjaustęs,
ieškodavęs jai rinkos parduoti. Kadangi užsieniuose lietuviai turi daug
konkurentų„ tai Kamberis išsirūpinęs sau teisę mokėti darbininkams ne 4 litus
už darbo dieną (toks yra nustatytas minimumas), bet tik 3 litus.“[18]
Nebepakeldami
šio beteisiškumo ir žiauraus išnaudojimo, Kamberio lentpjūvės darbininkai 1936
m. gegužės 25 d. sustreikavo. Atvykęs į darbo vietą Kauno miesto inspektorius
Liutermoza ir Darbo rūmų atstovas dėjo pastangas streiką numalšinti, tačiau
streiko sužlugdyti jiems nepasisekė.
Lentpiūvės
savininkas Kamberis atmetė darbininkų reikalavimus. Matydamas, kad streikas
užsitęsė, jis, tyčiodamasis iš darbininkų, kalbėjo: „Po dviejų-trijų dienų
pradėsit stipti iš bado, o tada pulsit ant kelių, kad tik duočiau darbo.“[19]
Tačiau
jis smarkiai apsiriko. Lietuvos Komunistų partijos Kauno rajono komitetas organizavo
streikuojančių darbininkų rėmimą, pravesdamas pinigų rinkliavas, ir streikas
tęsėsi savaitę, o paskui ir antrą. Stovinti lentpiūvė nešė savininkui didelius
nuostolius. Kilo grėsmė, kad bus neįvykdytas Anglijos užsakymas pristatyti
supjaustytai miško medžiagai, ir ji nutrauks sutartį. Tada Kamberis pasikvietė
į pagalbą fašistinius budelius. Atvykę žvalgybos ir policijos būriai apsupo
visą įmonės teritoriją, suvarė darbininkus į lentpiūvę ir, šaukdami po vieną į
kontorą, pradėjo tardyti. Už stalo sėdėjo policijos viršininkas, žvalgybininkai
ir pats Kamberis. 14 darbininkų, kuriuos įtarė streiko organizatoriais, buvo
suimti, dalis išmesta iš darbo, o likusiems pasiūlyta arba grįžti į darbą, arba
pasitraukti. Komunistų paraginti, solidarizuodamiesi su Kamberio lentpiūvės
darbininkais, tuojau sustreikavo visų lentpiūvių darbininkai.
Birželio
15 d. Kamberio lentpiūvės darbininkas Antanas Kranauskas, giliai pasipiktinęs
išnaudotojo žiaurumu ir savavaliavimu, skurdžių gyvenimo sąlygų įvarytas į
visiškai neviltį, nušovė lentpiūvės savininką ir paskui pats nusižudė.
Būdamas
klerikalų organizuotos Lietuvos Darbo jaunimo sąjungos narys, A. Kranauskas
nesuprato, kad individualus teroras prieš fabrikantus nieko negali duoti
darbininkams, kad tik masine kova, Komunistų partijai vadovaujant, darbo žmonės
gali nuversti išnaudotojų santvarką.
Nors
Kauno darbininkai gerai žinojo, kad individualaus teroro kovos būdas yra
neteisingas ir organizuotam proletariatui nepriimtinas, bet į A. Kranausko šūvį
jie pažiūrėjo kaip į protestą prieš kapitalistų savivalę, prieš fašistų smurtą.
Lietuvos
Komunistų partijos Kauno rajono komitetas išleido atsišaukimą, kuriame aiškino
darbininkams, kad A. Kranauskas yra kapitalizmo ir fašizmo auka, ir ragino
visus darbininkus sustreikuoti, reikalauti liaudies pasitikėjimą turinčios
vyriausybės sudarymo.
Lietuvos
Komunistų partijos Kauno rajono komitetas kvietė visus Kauno darbininkus
masiškai dalyvauti A. Kranausko laidotuvėse. Rajono komitetas nutarė, kad
komunistai paimtų laidotuvių vadovavimą į savo rankas ir kad laidotuvės būtų
paverstos antifašistine demonstracija. Buvo sudaryta laidotuvių komisija, į
kurią įėjo LKP Kauno rajono komiteto nariai A. Petrauskas, A. Kleineris, A.
Vilimas ir kiti. Klerikalai iš Darbo jaunimo sąjungos vadovybės K. Ambrazaitis,
J. Bernotas ir kiti mėgino A. Kranausko laidotuvėms patys „vadovauti“: jie
visaip stengėsi neprileisti, kad laidotuvės virstų antifašistine demonstracija,
priešinosi pianui, kad laidotuvių eisena pereitų centrinėmis Kauno miesto
gatvėmis.
Birželio
17 d., darbui fabrikuose ir įmonėse pasibaigus, į laidotuves prie Kauno
universiteto medicinos fakulteto rūmų, kur anatomikume buvo laikomi po skrodimo
A. Kranausko palaikai, susirinko milžiniška minia – apie 30 tūkstančių žmonių.
Fašistinė policija, matydama, kokį nelauktą jai pobūdį įgyja laidotuvės, ėmė
grasinti ir reikalauti, kad darbo žmonės išsiskirstytų. Tačiau jos grasinimai
nieko neįbaugino. Tada apie 18 val. II-sios policijos nuovados viršininkas
pranešė, kad laidotuvės įvyksiančios sekančią dieną. Policija norėjo slapta nuo
darbininkų palaidoti A. Kranauską. Anatomikumas policijos buvo apsuptas ir
durys uždarytos.
Supratę
policijos manevrą, komunistai A. Kleineris, A. Vilimas, komjaunuolis H.
Baratinskas ir kiti jėga per langą iš anatomikumo išnešė karstą į gatvę. Jau
anatomikume įvyko pirmasis darbininkų susidūrimas su policija, kuri prieš
darbininkus pavartojo gumines lazdas – „funkes“.
Prasidėjo
iškilminga eisena. Priešakyje buvo nešama apie 100 vainikų iš gyvų raudonų
gėlių su raudonais kaspinais. Raudonuose kaspinuose buvo įrašyti darbininkų
šūkiai. Orkestro garsams aidint, eisena, išėjusi iš Kalėjimo gatvės, pasuko į
Kęstučio gatvę. Ryški, raudona spalva mirguliavo vainikų eilėje.
Eisenai
pasukus Kęstučio gatve Kanto gatvės link, kad vėliau Kanto gatve pereitų į
Laisvės alėją, ties Daukanto gatve policija bandė pastoti darbininkams kelią ir
neleisti toliau eiti.
Darbo
jaunimo sąjungos ir buvusios Darbo federacijos vadai įkalbinėjo darbo žmones
nesipriešinti policijai ir dėjo pastangas, kad laidotuvių demonstracija nebūtų
nukreipta prieš fašistinę valdžią Lietuvoje.
Bet
tų reakcionierių pastangos sukėlė žmonėse didžiausią pasipiktinimą.
Aktyvesnioji darbininkų dalis, komunistų vadovaujama, susibūrė eisenos
priešakyje, jėga pralaužė ir nubloškė policininkų sudarytą grandinę.
Demonstrantų
tarpe buvo matyti didelis pakilimas. Darbininkai ėjo paskui karstą, kad viešai
išreikštų jau seniai susikaupusią darbininkų klasės neapykantą išnaudotojams ir
fašistinei valdžiai. Nors visi po darbo buvo pavargę, bet energija ir
pasiryžimas taip ir dvelkė iš galingos darbo žmonių masės. Gausios darbo žmonių
kolonos iškilmingai ir didingai slinko pirmyn. Staiga prieš eiseną iššoko
policijos rezervo būrys, kuris ties Maironio gatve padarė užtvarą ir pasitiko tvarkingą
darbo žmonių eiseną kardais.[20]
Atsakydami
į žvėriškus policijos veiksmus, darbininkai pradėjo laužti Kęstučio gatvėje
esančias tvoras, o kiti nešėsi iš kiemų pagalius, plytas ir akmenis, kad
apsigintų nuo policijos. Dargi vaikai aktyviai įsijungė į kovą. Jie su
didžiausiu užsidegimu rinko ir nešė darbininkams akmenis. Iš gretimų namų, t.
y. „Raidės“ spaustuvės, Amerikos lietuvių prekybos akc. bendrovės garažo
antrojo aukšto ir kitų namų ant policijos pradėjo kristi puodai, pagaliai bei
plytos.[21]
Policijos
rezervas, nebeišlaikydamas darbininkų spaudimo, pasitraukė į Maironio gatvę
Laisvės alėjos link ir paleido išilgai Maironio gatvės Nemuno kryptimi
užtveriamąją ugnį.
Gatvėse
pasiliejo darbininkų kraujas. Čia pat krito peršautas vienas jaunas 20-ties
metų darbininkas statybininkas, nešęs vainiką. Jau rados ir sužeistų.
Siekdama
suardyti vieningas darbininkų gretas, žvalgyba ėmėsi įvairių provokacijų,
mėgino sukelti tautinę nesantaiką. Tačiau darbininkai nepasidavė fašistų
siundymams bei provokacijoms. Žvalgybai ir policijai apšaudant, darbininkai
nešė karstą toliau. Sužeistų darbininkų vietas užimdavo kiti.
Žvalgybininkams
pradėjus šaudyti iš vieno namo. į eiseną, aktyviausių darbininkų dalis metėsi į
tą namą. Tuo metu privažiavusi policija su sunkvežimiu atėmė karstą ir norėjo
pasprukti. Ji ėmė važiuoti tiesiai į eiseną. Užtvara, sudaryta iš vyrų rankų,
kad nepraleistų policijos mašinos, baigė iširti. Tada viena moteris darbininkė
sučiupo vaiką, Iškėlė jį aukštyn prieš sunkvežimį ir sušuko: „Na, rupūžės,
važiuokit dabar!“[22]
Šoferis
sutriko. Darbininkai vėl atgavo ištvermingumą ir atėmė iš policijos karstą.
Daug kartų eisenos metu moterys parodė tokio nepaprasto didvyriškumo, ištvermingumo
ir narsumo pavyzdžių.
Per
grumtynes aktyvesnieji darbininkai su karstu prasiveržė pro policijos rezervo
užtvarą Kanto gatvės link. Taip demonstracija buvo perkirsta į dvi dalis: viena
pasiliko vienoj gatvės pusėje, kita – kitoj.
Kada
gatvėje vyko grumtynės su policija ir liejosi darbininkų kraujas, Maironio–Kęstučio
gatvių kampe važinėjo sportinio tipo automobilis, o jame sėdėjo bulvarinio
laikraščio „Sekmadienis“ redaktorius su foto aparatu ir ieškojo „žavingesnio“
vaizdo. Darbininkai, pribėgę prie automobilio, redaktorių išmetė, o į jo vietą
pasodino sužeistą darbininką.
Prasiveržusi
pro policijos rezervo užtvarą, antroji demonstrantų dalis prisijungė prie
eisenos, susitvarkė ir ėjo paskui karstą toliau. Ties teatru, Kęstučio gatvėje,
eisena sutiko iš IX forto važiuojantį uždarą kalėjimo automobilį su
politkaliniais-komunistais. Darbininkai apsupo mašiną ir sustojo pasveikinti
kalinamųjų draugų. Prasidėjo mitingas. Suplevėsavo raudonos vėliavos. Vienas iš
politkalinių pro automobilio lango grotas pasveikino darbo žmonių
demonstraciją. Liepsninga politkalinio kalba padarė didžiulį įspūdį. Nuotaika
dar labiau pakilo ir pasigirdo entuziastiški kovos šūkiai: „Šalin fašistų
valdžią!“, „Tegyvuoja Lietuvos Komunistų partija!“, „Tegyvuoja liaudies frontas!“,
„Laisvė politkaliniams“ ir t. t.
Kalinių
prižiūrėtojai griebėsi už ginklo. Pasigirdo šūviai. Pirmieji šūviai buvo
nukreipti į automobilio langą, kad nutildytų kalbėtoją, kiti tiesiog į minią.
Susidūrimo metu darbininkai puolė daužyti mašiną akmenimis bei pagaliais,
norėdami išlaisvinti politkalinius. Tačiau gerokai nukentėjusiam automobiliui
pasisekė pasprukti.
Per
kovas darbininkai pralaužė ginkluotos policijos kordoną Kęstučio gatvėje ir per
Kanto gatvę išėjo į Laisvės alėją, nešdami A. Kranausko karstą. Eisenai
įžygiavus į Laisvės alėją, darbininkų ir darbininkių masės užtvindė visą gatvę,
greit sutvarkiusios savo kolonas, žengė Laisvės alėja, dainuodami revoliucinę
dainą „Kovoj jūs pražuvot, brangieji draugai...“ Raitosios policijos iš abiejų
pusių lydimi darbininkai priėjo miesto kapines Vytauto prospekte.
Kapines
apstojo ginkluoti policininkai ir norėjo įleisti tik karstą su vainikais,
atkirsdami kelią kitiems eisenos dalyviams. Bet darbininkai prasiveržė pro
vartus, kiti perlipo per tvoras, ir netrukus kapinės buvo pilnos darbo žmonių.
Karstą
įleidus į duobę, įvyko mitingas. Čia darbininkai parodė didelį susipratimą ir
solidarumą. Kada kapinėse vienas žvalgybininkas norėjo nufotografuoti
kalbėtoją, darbininkai žvalgybininką sumušė ir jo aparatą sudaužė.
Mitingo
metu prie kapo duobės kalbėjusieji darbininkai komunistai šaukė darbininkus į
kovą prieš fašizmą, už demokratines laisves, už liaudies fronto vyriausybės
sudarymą. Jie ragino darbininkus burtis į bendrą frontą prieš fašistų valdžią
bei kapitalistus ir protestuoti prieš darbininkų šaudymą, kankinimą ir
persekiojimą.
Komunistams
pasiūlius, susirinkusieji darbininkai priėmė rezoliuciją, kurioje buvo
reikalaujama: suteikti laisvę politkaliniams antifašistams, panaikinti Darbo
rūmų rinkimus, panaikinti darbo pajamų mokestį, reikalauti demokratiškai
išrinkto seimo, panaikinti karo lauko teismus, panaikinti karo ir apgulos stovį
ir t. t.[23]
Darbininkų
reikalavimams paremti, komunistams pasiūlius ir miniai entuziastiškai
pritariant, buvo nutarta paskelbti visuotinį politinį streiką nuo birželio 18
d. 12 valandos, demonstratyviai renkantis Laisvės alėjoje.
Kalbų
ir pasiūlymų metu darbininkai visą laiką plojo, šaukė „valio“, „Šalin fašistų,
budelių, tironų valdžia!“, „Šalin karo lauko teismai!“, „Laisvė
politkaliniams!“, „Šalin kruvinas fašizmas!“, „Šalin žandaro Čapliko gauja nuo
liaudies!“, „Tegyvuoja Lietuvos Komunistų partija!“, „Tegyvuoja Tarybų
Sąjunga!“ ir t. t.
Po
kalbų, komunistų pasiūlymu, buvo sugiedotas internacionalas ir „Kovoj jūs
pražuvot, brangieji draugai...“
Pamažu
darbininkai pradėjo skirstytis namo. Jie buvo pavargę nuo dienos darbo ir nuo
susirėmimų su policija, bet veiduose buvo matyti drąsa, pasiryžimas ir
susikaupimas rytojaus dienai, kuri pranašavo naują kovą ir jų jėgų išmėginimą.
Birželio 18-20 d. visuotinis politinis streikas
Birželio 18-20 d. visuotinis politinis streikas
Po
laidotuvių demonstracijos LKP Kauno rajono komitetas susirinko į posėdį
Žaliakalnyje. Pirmininkaujant rajono komiteto sekretoriui Antanui Petrauskui,
buvo aptarti vadovavimo visuotiniam protesto streikui klausimai. Tą pačią naktį
buvo išleisti komunistiniai atsišaukimai, kviečią darbo žmones streikuoti.
Kauno darbininkai sparčiai ruošėsi visuotiniam politiniam protesto streikui.
Birželio 17 ir 18 dienomis, iš ryto visuose fabrikuose, įmonėse, statybose ir
kitose vietose ėmė kurtis streiko komitetai, į kuriuos įėjo įvairių politinių
pažiūrų darbininkai. Tokiu būdu susidarė platus bendras darbininkų frontas
kovai prieš fašizmą ir kapitalistinį išnaudojimą. Bendram darbininkų frontui
betarpiškai vadovavo komunistai.
Su
visu buržuazijai būdingu žiaurumu, su visu nežmonišku fašistiniu įtūžimu
vyriausybė ėmėsi teroro darbininkams įbauginti. Fašistinė valdžia visų pirma
griebėsi masinių suėmimų. Dar darbo žmonėms skirstantis iš laidotuvių
demonstracijos, policija buvo suėmusi apie 200 aktyviausių darbininkų. Suimtų
buvo saugumo departamente ir visose viešosiose policijos nuovadų daboklėse.
Tačiau tuo dar nebuvo pasitenkinta. Suėmimai buvo vykdomi visą naktį. Buvo
suimami ne tik laidotuvių dalyviai, bet ir šiaip „įtariamieji“ darbininkai.
Be
to, fašistų valdžia paskelbė apgulos stovį, uždraudė demonstracijas ir
susibūrimus gatvėse, aikštėse ir kitose viešose vietose. Policija bet kurioje
vietoje ir kiekvienu metu galėjo sustabdyti judėjimą, uždrausti eiti gatve ar
pasilikti gatvėje net ir atskiriems žmonėms. Kauno miesto ir apskrities karo
komendanto 1936 m. birželio 18 d. įsakyme buvo grasinama karo lauko teismu.
Birželio
18 d. 12 valandą policija pradėjo blokuoti visus Kauno priemiesčius – iš jų į
centrą buvo sustabdytas bet koks judėjimas. Vilijampolės, Aleksoto, Panemunės
tiltus apstojo karo policija. Nei iš priemiesčių į centrą, nei iš centro į
priemiesčius žmonės nebuvo leidžiami. Persikeliančius per upę laiveliais
fašistai kai kur netgi apšaudydavo.
Į
miestą buvo sutraukta policija net iš pasienio rajonų ir provincijos miestų. Iš
Trakų, Alytaus, Marijampolės, Ukmergės ir net Zarasų apskričių pribuvę
policininkai buvo : paskirstyti priemiesčiuose. Prie visų fabrikų buvo
pastatyti policijos būriai, ginkluoti šautuvais ir kulkosvaidžiais. Buvo
manoma, kad šitokių fašistų valdžios priemonių darbininkai pabūgs, pakriks ir
streikas neįvyks.
Tačiau
birželio 18 dieną, lygiai 12 valandą, vieningai sustaugė visų Kauno fabrikų
sirenos, duodamos ženklą pradėti streiką. Darbininkų parodytas vieningumas buvo
nepaprastas. Sustojo visos dirbtuvės, statybos ir kiti darbai. Užsidarė visos
svarbiausiose gatvėse esančios krautuvės, valgyklos, restoranai, kirpyklos.
Sustojo autobusų, taksi ir vežikų judėjimas. Neišėjo laikraščiai ir žurnalai.
Neveikė telefonas. Miesto gyvenimas buvo paralyžiuotas.
„Kiekvienas
streikas, – rašė V. I. Leninas dar 1899 m. straipsnyje „Apie streikus“, –
primena kapitalistams, kad tikrieji šeimininkai yra ne jie, o darbininkai,
kurie vis garsiau ir garsiau reiškia savo teises.“[24]
Iš
visų miesto dalių ir priemiesčių darbininkai, metę darbą, pradėjo organizuotai
žygiuoti į miesto centrą. Streikuojančius darbininkus fašistinė policija
pasitiko šūviais ir ašarinėmis dujomis. Raitosios policijos rezervas išvaikė iš
Žaliakalnio žygiuojančius į miesto centrą darbininkus. Parodos gatvėje, kuri
jungia Žaliakalnį su miesto centru, tarp darbininkų ir policijos įvyko smarkūs
susirėmimai. Vilijampolėje iš visų įmonių ir statybų susirinkę darbininkai
traukė tilto link, tačiau iššaukti ugniagesiai pastojo jiems kelią,
apšvirkšdami minią vandeniu. O kai šitokios priemonės nepaveikė, tada
sustiprintas Vilijampolės policijos būrys pavartojo prieš demonstrantus šautuvų
buožes ir ašarines dujas. Per susirėmimus gatvėse Vilijampolėje daug darbininkų
buvo sužeisti, 54 darbininkai buvo suimti.
Iš
Aleksoto į miesto centrą žygiavo Kamberių, Levino, Dinerio lentpiūvių, „Stiklo“
fabriko, „Metaliuminium“ dirbtuvių ir kitų įmonių darbininkai.
Žygiuojančius
Aleksoto darbininkus fašistinė policija pasitiko užtveriamąja šautuvų ugnimi,
troškino juos ašarinėmis dujomis. Suimtuosius grūdo į kalėjimus. Tačiau
darbininkai, nebodami aukų, per kovą prasiskverbė į miesto centrines gatves.
Aleksoto
darbininkai tą dieną aktyviai veikė. Tai matyti iš Aleksoto 7 nuovados
viršininko raporto Kauno apskrities policijos vadui, kuriame rašoma: „Pranešu,
kad š. m. birželio mėn. iš 18 į 19 d. nuovadoje sulaikytų už būrimąsi gatvėje
ir neklausymą pareikalavus išsiskirstyti yra 250. Visiems vedama kvota.“[25]
Taip
pat smarkūs susirėmimai vyko tarp policijos ir darbininkų Šančiuose. Čia į
Juozapavičiaus prospektą buvo išėję „Metalo“, „Drobės“, „Vienybės“,
„Lietmedžio“, „Cotton“, „Ringuvos“, „Audimo“, „Tilkos“ ir kitų fabrikų bei
dirbtuvių darbininkai į didingą demonstraciją. Vietos policija pasijuto bejėgė
prieš demonstrantus. Buvo iškviesta raitoji policija, kuri žiauriausiu būdu
susidorojo su streikuojančiais darbininkais. Šančių gatvės buvo pilnos akmenų,
plytgalių, pagalių ir išdaužytų langų stiklų, kurie liudijo atkaklią darbininkų
kovą su policijos būriais.
Panašūs
kruvini susirėmimai tarp žygiuojančių darbininkų ir kelią pastojusios policijos
“Buvo visuose Kauno priemiesčiuose.
Nepaisant
pačių žiauriausių priemonių, kurių ėmėsi fašistų valdžia streikui likviduoti,
darbininkai, nebodami aukų, pripildė Kauno centrines gatves. Kaunas dar
niekuomet nebuvo matęs tokio plataus streiko. Vienu metu streikavo visų gamybos
šakų darbininkai Kaune – apie 30 000 žmonių. Prie streiko prisidėjo ir smulkūs
tarnautojai.
Vidinei
darbininkų vienybei suardyti fašistinė žvalgyba mėgino pasiųsti į fabrikus ir
dirbtuves persirengusius žvalgybininkus ir streiklaužius. Streikui palaužti
buvo susirinkę ir kai kurie „Liteks“ inžinieriai ir meistrai, bet susirinkę
darbininkai jų prie darbo neprileido...
Miesto
centre prasidėjo mitingai ir demonstracijos. Mitinguose darbininkai anksčiau,
dar kapinėse, „priimtus politinius reikalavimus papildė naujais, būtent: nubausti
policijos viršininką teroristą Nakutį, kuris darbininko Kranausko laidotuvių
metu policijai davė nurodymą šaudyti į darbininkus; paleisti streiko išvakarėse
suimtuosius darbininkus; duoti laisvę profesinėms sąjungoms; nustatyti ne
mažesnį kaip 5 litų uždarbį į dieną darbininkams; įvesti 8-ių valandų darbo
dieną; panaikinti vakarinį viršnorminį darbą; pagerinti darbo sąlygas; apmokėti
už streiko ir 1936 m. pavasario potvynio metu nedirbtas dienas ir t. t.
Šie
darbininkų reikalavimai buvo plačiai keliami ir platinami Lietuvos Komunistų
partijos Centro Komiteto ir Kauno rajono komiteto atsišaukimuose. Atsišaukimai
turėjo didžiulę reikšmę politiškai auklėjant darbininkų mases, telkė ir jungė
jas apie partijos lozungus. Be to, mieste gausiai buvo išklijuoti plakatai su
šūkiais „Tegyvuoja Tarybų valdžia Lietuvoje“ ir pan.
Mitinge,
kuris vyko Laisvės alėjoje, darbininkai išrinko savo delegaciją iš atstovų nuo
29 stambiausių Kauno įmonių, kuri, darbininkų demonstracijos lydima, nuvyko pas
vidaus reikalų ministrą J. Čapliką. Darbo žmonių budelis J. Čaplikas, policijos
būrių apsuptas, atsisakė kalbėti su darbininkų delegacija, pareikšdamas, kad
jis kalbėsiąs tik su Darbo rūmų atstovais.
Išėjus
darbininkų delegacijai iš vidaus reikalų ministerijos, prasidėjo mitingas.
Darbininkai savo kalbose reikalavo, kad vidaus reikalų ministerija patenkintų
darbininkų reikalavimus. Be to, jie pareikalavo grąžinti demonstracijos metu
užmuštų draugų lavonus, kuriuos policija buvo pagrobusi ir nežinia kur nakties
metu paslėpusi.
Kalbant
LKP Žaliakalnio porajonės komiteto sekretoriui A. Vilimui, demonstrantus
užpuolė policijos ir karo policijos būrys.
Prasidėjus
susirėmimui, atvyko raitosios policijos būrys. Panaudojus ginklus, ašarines
dujas ir raitiems jojant tiesiog ant žmonių, užpuolikams pavyko išsklaidyti
streikuojančių darbininkų mitingą.
Išsklaidyti
darbininkai vėl rinkosi Laisvės alėjoje ties Mickevičiaus gatve, kur tuo metu
vyko arši kova tarp Karininkų ramovės statybos darbininkų ir fašistinės
policijos. Karininkų ramovės statybos darbininkai 12 val. metė darbą,
užsibarikadavo statomame pastate ir, apsiginklavę plytomis, atrėmė žvėrišką
viso policijos būrio puolimą. Darbininkai narsiai gynėsi. Kova užsitęsė ilgesnį
laiką. Susirinkę miesto darbininkai apgultiems Karininkų ramovės statybos
darbininkams padėti Laisvės alėjoje, ties Mickevičiaus gatve, pradėjo statyti
barikadą. Ją statė vyrai, moterys ir vaikai. Buvo suversti alėjos suolai, iš
kiemų suneštos malkos, akmenys, lentos, iš krautuvių dėžės ir t. t.
Už
pastatytos barikados gintis susirinko keli tūkstančiai darbininkų. Barikados
gynybai vadovavo komunistai A. Kleineris, A. Vilimas ir kiti. Priešakinių
kovotojų eilėse buvo revoliucinis Kauno jaunimas, kuris kartu su vyresniaisiais
darbininkais kovojo prieš užpuolikus miesto gatvėse, parodydamas neprilygstamos
drąsos ir pasiaukojimo pavyzdžius.
Didžiųjų
susirėmimų su policija metu komjaunuolis Henrikas-Kazys Baratinskas, drąsiai ir
ryžtingai gindamas barikadą, skatino kitus į kovą.
Policija,
kuri buvo apgulusi Karininkų ramovės statybos darbininkus, matydama augant
naujas barikadas, jau buvo besitraukianti, bet atvykus karo policijai bei
policijos rezervui, pradėjo žvėriškai pulti. Prasidėjo atkaklus mūšis tarp
užsibarikadavusių darbininkų ir policijos.
Streikininkai,
apsiginklavę akmenimis ir plytgaliais, kovėsi su policija. Kovoje dalyvavo net
moterys ir vaikai. Paprastos moterys-darbininkės, tarnaitės – O. Puteikytė, S.
Bajerytė ir kitos kovojo barikadoje lygiomis su vyrais, Fašistinė policija
šaudė į streikuojančius darbininkus, troškino juos ašarinėmis dujomis. Tačiau
tik po atkaklios kovos policijai pavyko palaužti didvyrišką darbininkų
pasipriešinimą ir šturmu užimti barikadą.
Prasidėjo
beginklių darbininkų mušimas ir suėmimas. Daug žmonių pateko į kalėjimą, kiti į
policijos nuovadas, kur jie vėl buvo žiauriai mušami. Ginant barikadą, buvo
sužeista daug darbininkų. Sužeistų tarpe buvo ir A. Vilimas. Dažnai galima buvo
matyti, kaip įniršę policininkai mušė gulintį sužeistą, netekusį sąmonės
darbininką. Bet darbininkų masės drąsiai toliau kovojo, atkakliai priešinosi
policijos antpuoliams.
Susibūrę
ties miesto sodu darbininkai pagriebė sodo suolus ir pradėjo jais gintis nuo
policijos puolimų. Pagaliau iš tų suolų buvo suverstos barikados. Grumtynėse
tarp suverstų suolų kovėsi vyras prieš vyrą. Kardais, durtuvais, Šautuvų
buožėmis ginkluoti policininkai žvėriškai puolė ir daužė darbininkus. Kauno
vasaros teatras buvo visas prikimštas suimtųjų.
Panašių
susirėmimų tarp darbininkų ir policijos buvo visame mieste. Taip praėjo pirmoji
visuotinio politinio streiko diena.
Antrąją
visuotinio streiko dieną darbininkai vėl rinkosi gatvėje. Kad ir buvo
suvaržytas susisiekimas, vis dėlto Laisvės alėjoje ir kitur susirinkdavo gana
dideli būriai darbininkų.
Lietuvos
Komunistų partijos Centro Komitetas antrąją streiko dieną kreipėsi į
streikuojančius darbininkus su specialiu atsišaukimu, kuriame rašė:
„Draugai
ir draugės! Mes sveikiname didvyrišką Kauno proletariatą, kuris parodė savo
jėgą kovoje prieš fašistų valdžią. Dar mes nematėme tokio pakilusio darbininkų
judėjimo nuo 1919 metų, kada Lietuvos proletariatas kovojo dėl darbininkų ir
valstiečių valdžios užkariavimo... Mes visi nulenkiame galvas prieš žuvusių
mūsų draugų lavonus. Bet kova dar nebaigta. Mes šaukiame jus į tolimesnę
organizuotą kovą.“[26]
Streikas
išgąsdino Lietuvos buržuaziją. Kai kurie kapitalistai ir bankininkai tomis
dienomis slapstėsi rūsiuose ar bėgo iš Kauno, kad tik išvengtų darbininkų
keršto. Susispietusios miesto centre buržuazijos ramumui apsaugoti vidaus
reikalų ministras kruvinasis žandaras J. Čaplikas įsakė tramdyti bet kokį
didesnį susibūrimą. Todėl ginkluoti policijos bei karo policijos būriai buvo
sunkvežimiais vežiojami Kauno gatvėmis. Kur tik buvo susitelkę daugiau žmonių,
sunkvežimiai sustodavo, policininkai šokdavo šautuvų buožėmis mušti žmones.
Mušė visus, kas tik gatvėje buvo. Tokiu būdu antrąją streiko dieną buvo gana
daug sumušta ne tik streikuojančių darbininkų, bet ir šiaip miesto gyventojų.
Iš viso buvo apie 150 sužeistų. Sužeistųjų tarpe oficialiai buvo užregistruota
6 profesoriai. Policijos žiaurumas inteligentijos sluoksniuose sukėlė gilų
pasipiktinimą. Pažangiosios inteligentijos simpatijos buvo streikuojančių
darbininkų pusėje. Visa eilė Kauno universiteto profesorių karštai pritarė
darbininkų vedamai antifašistinei kovai.
Antrąją
streiko dieną fašistinė valdžia visokiais būdais pradėjo raginti darbininkus
grįžti į darbą. Darbo inspektorius, Darbo rūmų ir kiti fašistiniai agentai ne
tik ragino darbininkus, bet ir grasino jiems.
Streikas
buvo tęsiamas ir trečią dieną. Mieste ėmė trūkti duonos bei kitų produktų.
Iš
įmonių bei fabrikų nuolat buvo vežami suimtieji darbininkai, kurie saugojo savo
darbovietes. Visos policijos nuovados ir kalėjimai buvo perpildyti, net
policijos nuovadų kiemai buvo pilnai prikimšti suimtųjų. Kada ir ten jau
nebetilpo, policija vežė juos į Ukmergės ir kitus kalėjimus.
Lietuvos
Komunistų partijos Kauno rajono komitetas trečiąją streiko dieną išleistame
atsišaukime rašė: „Jau trečia diena kaip tęsiasi generalinis protesto streikas,
jau ketvirta diena kaip kruvinoji fašistų valdžia visaip terorizuoja Kauno
darbininkus ir visą pažangiąją visuomenę, mušdama, žudydama, ir areštuodama
kiekvieną, kas tiktai drįsta protestuoti prieš fašistų valdžios suruoštas
skerdynes.
Draugai,
Kauno darbininkai parodė savo jėgą. Darbininkai be partijos ir pažiūrų skirtumo
parodė savo vieningumą ir didvyriškai kovojo prieš fašistų policiją barikadose.
Budeliška žandarų policija užmušė daug darbininkų, dar daugiau yra sužeista ir
šimtus darbininkų prikimšo policijos nuovadose ir kalėjimuose.“[27]
Žiauriausiomis
priemonėmis paremtos fašistų pastangos neįbaugino streikuojančių darbininkų.
Nei teroru, nei bjauriausiomis provokacijomis fašistams nepasisekė suardyti
streikuojančių darbininkų vienybės. Streikas, kuris organizuotai tęsėsi tris
dienas, buvo organizuotai pačių darbininkų nutarimu nutrauktas.
Vadovaujantis
vaidmuo streike priklausė Lietuvos Komunistų partijai. Tos kovos istorijoje
garbingą vietą užima Antano Sniečkaus, I. Meskupo-Adomo, Antano Petrausko,
Alterio Kleinerio, Alfonso Vilimo, taip pat komjaunuolio Henriko Baratinsko ir
kitų vardai. Komunistų ir komjaunuolių didvyriška bebaimė kova prieš kruviną
fašistų diktatūrą tapo narsumo ir pasiaukojimo pavyzdžiu liaudžiai.
Visuotinis
politinis Kauno darbininkų streikas rado didžiausią atgarsį visoje šalyje.
Trečią streiko dieną, solidarizuodamiesi su Kauno darbininkais, sustreikavo
taip pat beveik visi Jonavos, Anykščių, o kiek vėliau ir Alytaus darbininkai.
Jonavos
darbininkai streikavo 3 dienas. Ten taip pat buvo aštrių susirėmimų su
policija.
Revoliucinė
antifašistinė kova palietė ir kariuomenę. Nepasitikėdami kareiviais, fašistai
streiko dienomis uždarė juos kareivinėse, kad kareiviai negalėtų išeiti į
gatvę. Kareivinėse buvo sustiprintos sargybos. 2-jo ir 5-jo pulko karininkai
reikalavo iš policijos greičiau palaužti darbininkų pasipriešinimą, nes jie
kitaip negalėsią sulaikyti kareivių nuo protestų. Tuo tarpu darbininkai
stengėsi užmegzti ryšius su kariais ir paraginti juos prisidėti prie darbininkų
streiko. Tai matyti ir iš archyvinių dokumentų.
„Š.
m. birželio 19 d. vakare, – sakoma viename žvalgybos dokumente, – gavau žinią,
kad tas pats V. A. stengėsi užmegzti ryšius su pažįstamais kariais, per
kuriuos, esą, galima būsią kareivių tarpe pradėti agitaciją, nukreiptą prieš
esamą santvarką ir raginančią prisidėti prie darbininkų ir padėti jiems
nuversti fašistinę valdžią, kuri esanti darbininkų ir kareivių vargų bei
nelaimių kaltininkė.“[28]
Kokia
padėtis buvo susidariusi streiko dienomis Kaune, matyti ir iš buržuazinės
užsienio spaudos, kuri Kaune turėjo savo korespondentus.
Buržuazinės
Latvijos dienraštis „Jaunakas Zinas“ 1936 m. birželio 20 d. rašė: „...Ypatingai
karšta buvo Laisvės alėjoje, kur atsirado barikadų, ir ties Karininkų ramovės
statyba, kur dirbusieji plytomis apmėtė policiją, pastaroji atsakė šūviais.
Vokiečių atstovybės automobiliui nutraukta vėliavėlė. Miestan sutraukta
papildomos jėgos. Jaučiama maisto stoka“.
„Kurjer
Vilenski“ Nr. 169 rašė: „Birželio 18 d. beveik visas miestas per 8 val. buvęs
darbininkų rankose, kurie statė barikadas.
Policija
buvusi bejėgė prieš didelę darbininkų masę ir apvaldžiusi padėtį tik po kruvinų
susirėmimų ir sutrukdžius susisiekimą tarp priemiesčių ir miesto centro.
Valdžia nenorėjusi ieškoti pagalbos kariuomenėje, nes nepasitikėjusi ja“.
Varšuvos
„Der Moment“ 1936.VI.21 d. rašė: „Dėl padėties rimtumo dabar Lietuvoje
paskelbta apsiausties padėtis. Įvykiams dabar vadovauja komunistai. Valdžia
sutraukė iš provincijos policiją. Visame Kaune buvo iškabinti plakatai.
Prancūzų
laikraštis „Le Temps“ 1936 m. birželio 22 d. rašė, kad „penktadienį vakare
Kauno minia puolusi pro šalį pravažiuojantį vokiečių pasiuntinio automobilį ir
nuplėšusi jam hitlerinę vėliavėlę. Visus kelius aplink Kauną saugojanti
policija, kadangi bijomasi valstiečių neramumų. Buvo nutrauktas susisiekimas
tarp miesto ir jo priemiesčių“.
Kaip
buržuazija buvo išgąsdinta visuotinio politinio Kauno darbininkų streiko, rodo
ir toks faktas, kad Kauno miesto ir apskrities viršininkas užsakė Amerikos
lietuvių akcinėje bendrovėje šarvuotą keturių tonų keliamosios galios
automobilį suimtiems vežti. Būdinga yra tai, kad šarvuotame automobilyje turėjo
būti įrengti dujų vamzdžiai, nukreipti prieš demonstrantus, o reikalui esant,
dujos galėjo būti įvestos į suimtųjų skyrių.[29]
1936
m. birželio mėnesio Kauno darbininkų visuotinis politinis streikas buvo rimtas
perspėjimas Lietuvos buržuazijai. Šiame streike pasireiškė milžiniška
pakilusios į ryžtingą kovą prieš buržuazinę fašistinę valdžią ir kapitalistinį
išnaudojimą darbininkų klasės revoliucinė jėga. Šioje kovoje visu didingumu
pasireiškė darbininkų klasės didvyriškumas.
Visuotinis
politinis Kauno darbininkų streikas turėjo didžiulę reikšmę visam politiniam
Lietuvos gyvenimui. Darbininkai iš savo patyrimo įsitikino, kad ekonominė kova
su išnaudotojais kapitalistais negali būti sėkminga be ryžtingos politinės kovos
prieš fašistinį režimą, be kovos prieš fašistinę valdžią.
Visuotinis
politinis Kauno darbininkų streikas paralyžiavo buržuazinės valdžios jėgas ir
kartu dar aukščiau iškėlė Lietuvos Komunistų partijos kaip priešakinio kovotojo
ir visos liaudies kovos prieš fašizmą organizatoriaus autoritetą.
Gegužės-birželio
mėn. streikų eigoje Kauno komunistai plačiai išvystė organizacinį ir agitacinį
darbą darbininkų masėse. Komunistų partijos iškelti lozungai plito darbo masėse
ir darėsi jų kovos vėliava. Ypač aiškiai tai pasireiškė bendrojo ir liaudies
fronto sudarymo klausimu ir klausimu dėl ekonominių streikų pavertimo
politiniais.
LKP
Kauno rajono komiteto rezoliucijoje apie visuotinį politinį streiką rašoma:
„...Kauno RK laiku apsvarstė ir davė kai kurioms kuopelėms nurodymų, kaip
organizuoti laidotuvių demonstraciją ir kaip ją pravesti. Daugelis partnarių
laidotuvių demonstracijoje dalyvavo ir aktingai gynė ją nuo užpuolusios
policijos. Partnariai gerai vykdė RK nurodymus ir patys tinkamai
organizavosi... Dauguma jų buvo pirmose eilėse. Visuotinio protesto streiko
paskelbimas ir didele dalimi jo organizavimas taip pat įvykdytas Kauno
partorganizacijos...“[30]
Streikas
pakirto autoritetą fašistų sušauktam seimui, o taip pat Darbo rūmams, kurie
buvo sudaryti darbininkų apgaulei. Visuose politiniuose darbininkų išstojimuose
vyravo antifašistiniai šūkiai, nukreipti prieš fašistų seimą ir Darbo rūmus.
Buvo reikalaujama laisvės darbininkų organizacijoms. Darbininkai parodė, kad
kovoje dėl liaudies teisių jie eina visų Lietuvos darbo žmonių priešakyje.
Visuotinis politinis Kauno darbininkų streikas parodė lemiamą Lietuvos
Komunistų partijos vaidmenį visos antifašistinės kovos organizavime, parodė jos
nenuilstamą, atkaklų darbą buriant visas antifašistines jėgas į liaudies
frontą, kovojant prieš reakcinius liaudininkų ir socialdemokratų vadus –
buržuazijos agentūrą darbininkų klasėje.
Galingas
Kauno darbininkų išstojimas privertė fašistų valdžią ir fabrikantus užmokėti darbininkams
už streiko dienas, už pavasario potvynio metu nedirbtą laiką ir t.t.
Fašistų
valdžia buvo priversta sutikti su darbininkų reikalavimais, kad būtų išmokėta
darbininkams už sugaištą laiką sugedus mašinoms, kad būtų vykdomi darbo
apsaugos įstatymai, kad būtų duodama savaitėje ne mažiau kaip 4 dienas darbo,
kad būtų panaikintas vakarinis viršnorminis darbas – kad būtų apskritai
pagerintos darbo sąlygos. Visi tie užkariavimai buvo pasiekti tiktai dėl to,
kad vieningomis jėgomis išstoję darbininkai parodė savo nepalaužiamą jėgą.
Įvertindamas
šį streiką Lietuvos Komunistų partijos Centro Komitetas 1936 m. birželio 24
dienos atsišaukime pareiškė: „Darbininkai savo visuotinį politinį protesto
streiką baigė organizuotai. Ne fašistų grasinimai ir jų agentų Darbo rūmų
fašistinis atsišaukimas paskatino darbininkus pradėti darbą. Darbininkai,
pravedę galingą protesto streiką ir išlupę iš fašistų nasrų eilę užkariavimų,
pradėjo darbą.“[31]
Visuotinis
politinis Kauno darbininkų streikas visu ryškumu parodė visišką fašistų
valdžios ir jos įtakos darbo žmonių masėse bankrotą. Jis padidino darbininkų
pasitikėjimą savo jėgomis, dar plačiau išplėtė Lietuvos darbo masėse
antifašistinio liaudies fronto idėją, dar aukščiau iškėlė autoritetą Lietuvos
Komunistų partijos – vienintelės partijos Lietuvoje, nuosekliai kovojusios dėl
darbo žmonių reikalų.
Apie
šiuos didžiuosius įvykius Lietuvos Komunistų partijos Centro Komitetas savo
atsišaukime rašė: „...Kovingi birželio išstojimai įkvėpė darbininkams daugiau
pasitikėjimo savo jėgomis ir sustiprino antifašistinį liaudies frontą ir dar
labiau padidino plačiųjų darbo masių neapykantą fašizmui.“[32]
Visuotinio
streiko dienomis Lietuvos Komunistų partija dar labiau sustiprino savo ryšius
su darbo masėmis.
Lietuvos
darbo žmonių aktyvumas, esant sunkiausioms sąlygoms, siaučiant kruvinam fašizmo
terorui, nuolat didėjo. Į kovą įsitraukė vis nauji darbininkų sluoksniai.
Buržuaziniai nacionalistai buvo bejėgiai prieš augantį revoliucinį judėjimą,
prieš lemiamą marksizmo idėjų įtaką plačiuose liaudies masių sluoksniuose.
Šaltinis:
Revoliucinis judėjimas Lietuvoje. V., 1957, p. 415-432.
[3] Žr. „Tautos ūkis“ Nr. 3 (87), 1937 m.
vasario 20 d., 60 psl.
[4] Žr. LTSR CVA, 56 f., 5 ap., 1937 m.,
2249 b, 98 l.
[5] „Viešųjų darbų darbininkų ir bedarbių
balsas“ Nr. 1, 1936 m. sausio mėn.
[6] „Darbininkų ir valstiečių jaunimas“ Nr.
7, 1937 m. gruodžio mėn.
[7] Žr. „Lietuvos Žinios“ Nr. 128(5129),
1936 m. liepos 14 d.
[8] „Lietuvos Aidas“ Nr. 527(2943), 1936 m.
liepos 19 d.
[9] Žr. „Lietuvos Žinios“ Nr. 106, 1936 m.
birželio 8 d.
[10] „Lietuvos Žinios“ Nr. 137(5138), 1936
m. liepos 24 d.
[11] Žr. „Priekalas“ Nr. 4(70), 1937 m.
balandžio mėn., 227 psl.
[12] Žr. „Priekalas“ Nr. 4(70), 1937 m.
balandžio mėn., 229 psl.
[13] „Darbas“ Nr. 52, 1936 m. gegužės 9 d.
[14] Žr. „Priekalas“ Nr. 6 (60), 1936 m.
birželio mėn., 375 psl.
[15] Žr. „Priekalas“ Nr. 7 (61), 1936 m.
liepos mėn., 457 psl.
[16] Žr. LKP CK Partarchyvas, 3377 f., 3377
ap., 1239 b., 43 l.
[17] „Tiesa“ Nr. 7 (23), 1935 m. liepos mėn.
[18] LTSR CVA Kauno filialas, Spaudos
dienynas, III d., 3 l.
[19] Žr. LKP CK Partarchyvas, 3377 f., 3377
ap., 1289 b., 2 l.
[20] Žr. LTSR CVA 56 f., 4 ap., 1936 m., 604
b., 6 l.
[21] Žr. LTSR CVA 56 f., 4 ap., 1936 m., 604
b., 6 l.
[22] Žr. „Priekalas“ Nr. 9 (63), 1936 m.
rugsėjo mėn., 583 psl.
[23] Žr. LTSR CVA, 56 f., 4 ap., 1936 m.,
604 b., 7 l.
[24] V. I. Leninas, Raštai, 4 t., Vilnius,
1951, 283 psl.
[25] LTSR CVA Kauno filialas, 61 f., 1 ap.,
1936 m., 362 b., II d., 527 psl.
[26] LKP CK Partarchyvas, FS 1770–XII, 1936
m., 1 b., 97 l.
[27] LKP CK Partarchyvas, FS 1770–XII, 1936
m., 1 b., 180 l.
[28] LTSR CVA Kauno filialas, 56 f., 4 ap.,
1936 m., 823 b., 1 l.
[29] Žr. LTSR CVA Kauno filialas, 61 f., 3
ap., 447 b., 164 l.
[30] LKP CK Partarchyvas, 77 f., 19 ap.,
1936 m, 11 b., 11.
[31] LKP CK Partarchyvas, FS 1770–XII, 1936
m., 1 b., 98 l.
[32] LKP CK Partarchyvas, FS 1770–XII, 1936
m., 1 b., 102 l.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą