Lietuvius keičia imigrantai. Kieno naudai?

Lietuviams toliau masiškai plūstant į Vakarus, „Delfyje“ ne be tam tikro džiugesio tvirtinama, esą šių metų gegužę į Lietuvą įvažiavusieji po ilgo laiko pirmąsyk viršijo emigrantų skaičių – pirmųjų fiksuojami 3627, pastarųjų – 3084 asmenys, vadinasi, sudarydami teigiamą 543 balansą. Tiesa, daugumą atvykėlių sudaro ne grįžtantys tėvynainiai, bet imigrantai iš rytinių kaimynių, ypač Ukrainos, bet, minėtojo portalo rašeivų manymu, viskas čia gerai, svarbu tik, kad būtų darbo jėgos...

Nors skaičiai duodami Statistikos departamento, turime atminti, kad oficialūs duomenys ir realus gyvenimas neretai skiriasi. Kaip žinia, Šengeno erdvės teikiamos laisvo darbo bei kapitalo judėjimo galimybės lemia, kad didelė dalis emigravusių savo išvykimo visai nedeklaruoja – tad ir jų skaičius, tikėtina, gerokai didesnis, nei mums nurodo statistai. Tuo skundžiasi ir dėl mokesčių atsakingos įstaigos.

Lietuviai, skurdo spaudžiami, kone evakuojasi iš šalies. Vargu, ar gali būti kitaip, kuomet kaimuose bene visi, išskyrus stambieji buožės žemvaldžiai – išstumiami (apie jų vykdomą Europos pinigų pasisavinimą skaitykite čia), o pati socialinė situacija. valdžios visąlaik bandoma gražinti, nors yra dar blogesnė, nei mums leidžia manyti. Negana to, net oficiozuose giriami pensijų fondai vietoje to, kad padėtų Lietuvos varguoliui ruoštis senatvei – tik krauna pelnus skandinavų bankams, kurių trupiniai tenka Švedijos pensininkams.

Imigrantai, tuo tarpu, pas mus atvyksta panašiai, kaip lietuviai į Vakarus – būdami pigiau parsiduodančia darbo jėga. Nors „Delfis“, pasiremdamas abejotinais „Sodros“ darbuotojų tvirtinimais, teigia priešingai – esą ukrainiečiai mūsuose uždirba „beveik“ tiek, kiek vietiniai darbininkai.

Taip, išmokamos sumos kai kuriais atvejais tebūna šiek tiek mažesnės, kaip vietiniams, tačiau apeinamas faktas, kad užmokestis beveik visada tenka ne patiems darbininkams, o tarpininkaujančioms įmonėms (pavyzdžiui: Ukrainiečiai.lt ir kt), kurios didžiąją dalį jų ir pasisavina. Darbininkams lieka nuo stalo metami trupiniai, tiesa, didesni nei būtų tėvynėje – todėl jie čia ir bėga, kad ir atsidurdami apgailėtinoje antrarūšių gyventojų padėtyje.

Ir čia kyla eilė pasekmių.

Pirma – vietoje išvykstančių Lietuvos gyventojų, gaunama pigesnė darbo jėga atvykstančių imigrantų pavidalu.

Antra – iš to puikiai pelnosi tarpininkaujančios kompanijos.

Trečia – pamažu numušinėjama realioji vietinės darbo jėgos kaina, ko pasėkoje lietuviai darbininkai kiršinami su atvykėliais vietoje to, kad organizuotųsi į profesines sąjungas savo bendriesiems reikalams apginti.

Kieno naudai tai vyksta? Ogi buržujų – kapitalistų, kurių labui ir pastatyta visa egzistuojanti visuomeninė ekonominė santvarka bei ją aptarnaujanti politinė sistema. Darbininkui – ar lietuviui, ar ukrainiečiui, tai tereiškia laisvę pasirinkti, vergauti tėvynėje, ar „tepti slides“ į užsienius neva „geresnių“ išnaudotojų ieškotis.

Tokia mūsų lietuviška tikrovė. Ir valdančiajai klasei ji puikiai tinka. Buržujų pelniukai auga, dvarai ir pilys kyla, tuo tarpu bėgančius „runkelius“ keičia kiti, atvykstantys ir, galbūt, dar klusnesni, nuolankesni. Tad ko dar norėti? Taip yra ir situacija į gera tikrai nesikeis tol, kol bėgsime į užsienius ar sėdėsime rankas sudėję vietoje to, kad čia – savo tėvynėje, pradėtume burtis kartu už savo, kaip darbo žmonių, tikruosius interesus.

Kibirkštis