JAV prezidento rinkimus
laimėjus D. Trampui*, žiniasklaidoje imta nuogąstauti – kaip galėjęs laimėti ne
tas, kurio buvo tikimasi? Vieniems tai sukėlė džiaugsmą, kitiems, baimę,
nusivylimą ar pasipiktinimą. Tuo tarpu dauguma lietuviškųjų „antisistemininkų“,
panašu, veržiasi į Trampo gerbėjų klubą: esą „valdantysis elitas pralaimėjo“, „prasidės
permainos“, „bus išardoma NATO“ ir t. t.
Bet šitokios viltys yra ne
kas kita, kaip naivios iliuzijos tų, kurie, matydami akivaizdų „nepriklausomos“
Lietuvos ES sudėtyje „pravalą“ ir stokodami gilesnio politinio išprusimo, yra
linkę patikėti kone kiekvienu naujai apsiskelbiančiu ar apskelbiamu „mesiju“.
Juk tie patys mūsų „antisistemininkai“ prieš pusantrų metų panašiai žavėjosi „kairiuoju“
Graikijos premjeru A. Cipru, kaip kad dabar liaupsina „ultradešiniųjų“
numylėtinį D. Trampą**.
Pirmiausiai turėtume aiškiai
suvokti, kas toks apskritai yra D. Trampas, ne tik kaip asmuo, o ir kaip
būsimasis JAV prezidentas; kokiems klasiniams interesams ir tuos interesus atitinkančiai
ideologijai jis atstovauja? Tik aiškus atsakymas į šį klausimą įgalins mus teisingai
įvertinti situaciją.
Taigi, kas yra D. Trampas?
Paprasčiausias atsakymas būtų toks: didžiule arogancija ir chamišku elgesiu
garsėjantis milijardierius ir „realybės šou“ žvaigždė. Bet tai tik bendras
fonas.
Pagrindiniu jo „pasaulėžiūros“,
jei taip galima vadinti prieštaringų pasisakymų kratinį, akcentu, kiek tai
liečia tarptautinius reikalus, yra Amerikos, kaip aukos, idėja. Esą visas
pasaulis kone čiulpiąs amerikiečių syvus, o JAV „pasaulinis policininkavimas“,
tai tikrų tikriausio altruizmo, už kurį neva trūksta pelnyto atlygio, išraiška.
Tuo tarpu jo retorikoje vyrauja abstrakčios frazės apie „didingą Ameriką“ ir
nuorodos į konkrečius atpirkimo ožius – musulmonus ir meksikiečius migrantus – laimėjusios
jam daugybės biurgerių simpatijas ir balsus.
Aišku, kad didžioji dalis
JAV piliečių nusivylė B. Obamos prezidentavimu, o balsas už H. Klinton buvo
pagrįstai laikomas balsu už Obamos politikos tąsą. Tuo tarpu aštrų liežuvį turintis
D. Trampas sugebėjo pristatyti save kaip tariamai „anti-isteblišmentinį“
kandidatą. Turint omeny JAV aštrėjančias ekonomines problemas ir Amerikos
nuosmukį pasaulinėje arenoje, natūralu, kad masės balsuotojų ieškojo tikrų ar
tariamų alternatyvų.
Tačiau, kaip ir H. Klinton, Respublikonų
kandidatu tapęs D. Trampas – joks ne „isteblišmento“ priešininkas, o dar vienas
JAV valdančiosios klasės – monopolinio kapitalo – interesų reiškėjas. Tarp
daugybės faktų, Trampo buvimą eiliniu imperialistinio plėšikavimo
šalininku, rodo jo siūlymas JAV aktyviau įsitraukti į kovą su „Islamo valstybe“,
siekiant kuo greičiau užimti Irake esančius naftos telkinius (Guardian)
bei kam, kaip ir visiems Amerikos prezidentams būdingas palankus požiūris į sionistinį
Izraelio režimą (Haaretz).
Paradoksalu, bet prie jo, kaip „anti-isteblišmentinio“ kandidato, įvaizdžio
kūrimo, nemaža dalimi prisidėjo pats „isteblišmentas“ – milijardus žarstantys
rėmėjai, korporacinė žiniasklaida ir t.
t.
Jo idėja apie Ameriką, kaip
tariamą pasaulio „auką“, turėtų kelti juoką bet kuriam žmogui, kuris nors kiek
suvokia šiuolaikiniame pasaulyje viešpataujančios sistemos – kapitalistinio imperializmo***
– esmę ir JAV poziciją šioje sistemoje. Iš tiesų JAV – jokia ne auka, o valstybė-parazitas, lobstantis iš likusio
pasaulio išnaudojimo****.
Be to, kad didžioji dalis
JAV gamybinio kapitalo išvežta į Trečiojo pasaulio šalis, kuriose greta lengvai
pasiekiamų gamtinių išteklių, barbariškai išnaudojama pusvelčiui parsiduodanti
gyva darbo jėga, milžiniškas plėšimas vykdomas ir finansinio kapitalo kanalais.
JAV doleriui esant pagrindine pasaulio rezervine valiuta, vien pinigų emisija leidžia
Amerikai vykdyti jai ypač naudingus neekvivalentinius mainus: už savaime
beverčius pinigus pasisavinamos milžiniškos gyvo darbo kuriamos medžiaginės
vertės iš viso pasaulio.
Simptomiška, kad Amerikai
priklauso 46% viso pasaulio milijonierių, tuo pačiu jai esant ir turtingiausia, ir
didžiausia turtine nelygybe pasižyminčia šalimi pasaulyje (Credit
Suisse, 2015). Nepaisant šios nelygybės ir egzistuojančio skurdo bei
socialinių problemų, itin privilegijuota JAV pozicija pasaulinės imperializmo
sistemos piramidėje laiduoja tam tikrą stabilumą ir komfortą, paremtą palyginus
gausia ir į buržuaziją orientuota „darbininkų aristokratija“.
Ir vis dėlto JAV, kaip
pasaulinio hegemono, pozicija silpsta. B. Obamos ir H. Klinton taktika šiam
nuosmukiui stabdyti – konfrontavimas su naujai kylančiomis
kapitalistinėmis-imperialistinėmis galybėmis, JAV konkurentėmis – BRICS
valstybėmis su Rusija ir Kinija priešakyje – nepasitvirtino. Todėl JAV
monopoliniam kapitalui nelieka kitos išeities, kaip ieškoti kitų išeičių.
Abejotina, ar D. Trampas
tikrai susilpninsiąs NATO. Apskritai neaišku, ar jis vykdysiąs tai, ką žadėjo
eidamas į rinkimus: juk B. Obama savo laiku kalbėjo ne tik apie Gvantanamo
kalėjimo uždarymą, bet ir apie galą savo pirmtako Dž. Bušo vestiems karams, o
praktiką matome – Libijos, Sirijos, Ukrainos konfliktai, pabėgėlių krizė ir t.
t. Pats B. Obama ne per seniausiai tikino JAV užsienio politikoje būsiant „tęstinumą“
(Time),
panašias prognozes kėlė ir V. Adamkus („JAV
užsienio politika nesikeis“).
Kita vertus, Trampas jau
spėjo telefonu pasikalbėti su V. Putinu – ir, panašu, pastarajam palikti
teigiamą įspūdį bei viltis dėl abiejų valstybių santykių normalizavimo (Президент России).
Tad neatmestina, nors toli gražu ne garantuota, ir susitarimo tarp JAV bei
Rusijos galimybė, kelianti nerimą tokiems mūsų „patriotams“ kaip L. Linkevičius
(L.
Linkevičius interviu BBC perspėjo apie Rusijos grėsmę).
Bet ką tai reiškia? Daugelis
„antisistemininkų“ iš šito tikisi vadinamosios „daugiapolės tvarkos“, kaip
tariamos pasaulio blogybių panacėjos, pagrindo lygiaverčiams ir teise, o ne
prievarta, paremtiems tarptautiniams santykiams. O tai – ypatingai naivi
pažiūra, bylojanti apie visišką nesigaudymą kapitalizmo realijose. Juk ir JAV,
ir Rusija – abi – kapitalistinės-imperialistinės valstybės, siekiančios savų
monopolistų interesų realizavimo ir išplėtimo, naujų išteklių ir rinkų
užkariavimo. Šitokiu atveju egzistuotų susitarimas tarp JAV ir Rusijos, kaip
dvejų kapitalistinių „ryklių“, dėl grobio dalybų – ir tiek. Kad toks
susitarimas įeina į pasaulio „didžiosios politikos“ darbotvarkę, rodo BRICS
kilimą ir JAV nuosmukį, kurio neišvengiamas rezultatas – „daugiapoliškumas“ –
reikš nebe vienos „supervalstybės“, kokia buvo ir dar yra JAV, hegemoniją, o
pasaulio pasidalijimą tarp eilės tarpusavyje konkuruojančių
kapitalistinių-imperialistinių jėgų.
Taip, „galimi laikini susitarimai tarp kapitalistų ir
tarp valstybių“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1983. T. 26, p. 331),
kokiu yra net kol kas dar besilaikanti ES – bet ar tai iš esmės pakeistų
pasaulio tvarką? Tikrai ne: toliau tęsis žmonių išnaudojimas, didžiulė ir vis
auganti nelygybė, karai ir prievarta tarptautiniuose santykiuose. „Ir, esant
kapitalizmui, kitaip negali būti. Atsisakyti kolonijų, „įtakos sferų“, kapitalo
išvežimo? Galvoti apie tai reiškia nusižeminti iki kunigėlio, kuris kiekvieną
sekmadienį turtingiesiems skelbia krikščionybės didybę ir pataria dovanoti
neturtėliams... na, jei ne kelis milijardus, tai kelis šimtus rublių kasmet...“
(ten pat).
Pasauliniam imperializmui
išsilaikyti, išvengti aštresnių krizių įžiebiamų neramumų ar netgi revoliucinių
situacijų, kaip niekada anksčiau svarbu stabilizuoti po truputėlį „braškančią“
vadinamojo „Auksinio milijardo“ padėtį. Apie tokio JAV ir Rusijos susitarimo galimumą byloja
ne tik pati situacija, o ir praeities aidai. Štai dar 2012 m. anglų kalba
išėjusiame veikale „Strateginės įžvalgos: Amerika ir pasaulio galios krizė“
vienas žymiausių JAV imperializmo „smegenų centrų“ veikėjų, Z. Bžezinskis,
svajoja apie „didesnių Vakarų“, į kuriuos įeitų ir Rusija, kaip „globalaus
stabilumo garanto“, sukūrimo galimybę (Z. Brzezinski. Strateginės įžvalgos:
Amerika ir pasaulio galios krizė. V., 2013, p. 196-197).
Visa tai, net jei ir taptų
tikrove – ne sisteminės permainos, o paprasčiausias jėgų perkonfigūravimas. Nei daugiau, nei mažiau. O tikintiems
iliuzijomis apie „daugiapolį pasaulį“, kaip tariamą teisybės ir lygybės
tarptautiniuose santykiuose garantą, galime atsakyti V. Lenino žodžiais apie
kapitalizmą apskritai: „Kapitalizmas yra privatinė gamybos priemonių nuosavybė
ir gamybos anarchija. Skelbti „teisingą“ pajamų pasidalijimą tokiu pagrindu yra
[...] miesčionio ir filisterio bukaprotiškumas. Negalima dalyti kitaip, kaip „pagal
jėgą“. (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1983. T. 26, p. 331).
Deja, bet šitokio
bukaprotiškumo lietuviškųjų „antisistemininkų“ tarpe netrūksta! Socialiniuose tinkluose lyg
iš gausybės rago pilasi liaupsės D. Trampui, kaip tariamam NATO ir netgi
Lietuvos buržuazinės valdžios duobkasiui; o vieną ryškiausių šitokio „Trampo
kulto“ pavyzdžių galime pamatyti „Laisvame laikraštyje“ išėjusioje pasakoje
apie tariamą „revoliuciją“ Amerikoje (Laisvas
laikraštis). Bet girdėti ir sveiko proto balsas – čia minėtinas
kairysis publicistas iš Kauno – R. Alaunis – kurio neseniai išėjusiame
straipsnyje apie Trampo pergalę pripažįstama tiesa: „Pasaulyje karai toliau
tęsis. Žmonės toliau bus išnaudojami. Globalus korporatyvinis elitas toliau
stiprės“ (JAV
prezidento rinkimai – didžiausia pavykusi psichologinė operacija).
Vis dėlto, yra ir savotiškai
teigiama D. Trampo fenomeno pusė. Apie tai, jog H. Klinton – nei kiek ne
geresnė, tiesą sakant, gerokai bjauresnė, už ją nugalėjusį oponentą,
nekalbėsime. Reikalas yra kitame: Europoje vis labiau kyla vadinamųjų „ultradešiniųjų“
judėjimų banga – nuo Le Pen „Nacionalinio fronto“ Prancūzijoje ir „Laisvės
partijos“ Olandijoje, iki atitinkamos pakraipos partijų Austrijoje, Graikijoje
ir Vengrijoje. Aišku, visos šios partijos savo pažiūromis – reakcingos,
buržuazinės-nacionalistinės ir giliai antikomunistinės, reiškiančios ES
projektu nusivylusios buržuazijos dalies bei smulkiųjų buržua interesus. Šią
„bangą“, greta vykstančios pabėgėlių krizės, neabejotinai sustiprins ir D.
Trampo laimėjimas, kurį visos šios krypties partijos sutiko lyg šventę. Aišku,
iš jų tikėtis tikrai pažangių permainų būtų giliai klaidinga. Bet čia, kaip
sakoma liaudies išminties, „nėra to blogo, kas neišeitų į gera“: šių reakcingų
jėgų iškilimas, šiaip ar taip, labai realiai gali prisidėti prie ES, kaip
vienos pagrindinių šiuolaikinio imperializmo struktūrų, subyrėjimo, „išsprogdinimo
iš vidaus“. Revoliucinio marksizmo požiūriu tokia įvykių eiga būtų neabejotinai
palanki, nes ji stipriai susilpnintų kol kas dar itin stiprias buržuazijos
pozicijas Europoje.
Tuo tarpu, kai dėl Amerikos –
aišku – didžiulė dalis D. Trampą palaikiusių žmonių – balsavo už jį, kaip už
alternatyvą H. Klinton, patikėdami jo tariamu „anti-isteblišmentiniu“
įvaizdžiu. Turint omeny, kad net šie amerikiečiai, gyvenantys JAV provincinėse
vietovėse ir patiriantys vienus ar kitus ekonominius sunkumus, „neturi nei
išsivysčiusios klasinės sąmonės, nei egzistuojančios stiprios darbo žmonių
partijos“, puolė į šią apgaulingos demagogijos balą. „Vietoje to, kad kaltintų
tikrąjį priešą ir savo vargų šaltinį – kapitalistinę sistemą – didelis procentas
Amerikos liaudies sluoksnių buvo sužavėtas Trampo pseudorevoliucinės,
reakcingos ir ksenofobiškos retorikos“ (In
Defence of Communism).
Tačiau kuo kas betikėtų,
tikrovės tai nekeičia. Amerikoje, kaip ir kitose vadinamosiose „demokratijose“,
„valdžia tėra tik komitetas, tvarkąs bendruosius visos buržuazijos klasės
reikalus“ (K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai. V., 1949. T. 1, p. 11), –
o D. Trampas – joks ne „antisistemininkas“ – o tiesiog būsimasis šio komiteto
Amerikoje pirmininkas. Žinoma, tokia demokratija, kuri galioja „tiktai
turtingiesiems, mažumai“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1986. T. 33,
p. 85), su visais savo rinkimais, yra paprasčiausias farsas, arba, kaip rašo R. Alaunis, „psichologinė
operacija“. Monopolijos kaip valdė anksčiau, taip valdys ir dabar.
Bet jei niekas iš esmės
nesikeis – kam tada toks didelis triukšmas dėl D. Trampo? Net nekalbant
atskirai apie masinius protestus ir kai kur pratrūkstančias riaušes, bet
apskritai apie šios žinios garsą pasaulyje, vietinėje ir tarptautinėje
buržuazinėje žiniasklaidoje? Atsakymas gana paprastas: visa tai yra tam tikras
propagandinis šou, persunktas tuščių kalbų ir prasimanymų. „Miesčioniškoji
publika, pastačiusi ausis, klausosi šių prasimanymų, pasakėles priima už gryną
pinigą ir aklai seka paskui aferistus, kurie stengiasi sudominti „visuomenę“
kaip tik tuo, ko jiems, aferistams, reikia. Miesčioniškoji publika nė nenumano,
kad ji šoka pagal svetimą dūdą, kad skambiomis frazėmis [...] dangstomos
finansinių sukčių ir visokių kapitalistinių avantiūristų machinacijos.
Pikantiškos naujienos [...] kaip tik tam ir yra skirtos, kad atitrauktų minios dėmesį nuo tikrai
svarbių klausimų, nuo tikrojo „aukštosios“ politikos pagrindo.“ (V. Leninas.
Pilnas raštų rinkinys. V., 1982. T. 23, p. 120). Kitaip tariant, visas šis
triukšmas – įskaitant ne tik bulvarinę spaudą, o ir tariamus „politikos
analitikus“ bei kitus buržuazinės „tiesos“ korifėjus – tėra tik valdymo ir
manipuliavimo judesys.
Tokia yra tikrovė ir tai,
kad kažkas tikės, ieškos „vilties“ netikrų pranašų ir „gelbėtojų“ paistaluose,
jos nei kiek nepakeis, o tiktai pagilins sąmonėje esančias iliuzijas.
Iliuzijas, iš kurių ir galima, ir būtina vaduotis. „Politikoje žmonės visuomet
buvo ir visuomet bus naivios apgaudinėjimo ir apsigaudinėjimo aukos, kol jie
išmoks už bet kokių dorovinių, religinių, politinių, socialinių frazių,
pareiškimų, pažadų įžvelgti vienų ar kitų klasių interesus.“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1982. T. 23, p.
46-47) – savo laiku rašė didysis marksizmo-leninizmo klasikas.
To ir belieka palinkėti
kiekvienam šio straipsnio skaitytojui: išmokti už frazių įžvelgti realius
klasinius interesus, juos suvokti ir nebūti už nosies vedžiojama buržuazinio
politinio žaidimo auka!
Parašė: Vincas Nevėžietis
* Lapkričio 8 d. vykusius
JAV prezidento rinkimus laimėjo Respublikonų kandidatas D. Trampas. Iš maždaug
231 mln. balsavimo teisę turinčių amerikiečių, prie balsadėžių atėjo apie 120
mln., iš kurių 60 mln. 350 tūkst. 241 (47,3%) palaikė D. Trampą, o 60 mln. 981
tūkst. 118 (47,8%) – H. Klinton. Milimetriniu skirtumu atsilikusio D. Trampo
pergalę vis dėlto lėmė JAV prezidentinių rinkimų sistemos subtilybė: jis
surinko absoliučią daugumą (290) rinkėjų kolegijos balsų, gerokai aplenkdamas
savo konkurentę (CNN).
Be to, verta pastebėti, kad Respublikonų partija ne tik laimėjo Baltuosius
rūmus, bet šiuo metu turi absoliučią daugumą ir Senate (51 mandatų), ir Atstovų
rūmuose (238 mandatai). Tik teisminėje JAV valdžios šakoje – Aukščiausiame
teisme – šiandien vyrauja Demokratų partijos liniją palaikantys teisėjai. Red.
** 2015 m. rinkimus
laimėjusi ir su A. Cipru priešakyje Graikijos vyriausybę sudariusi SYRIZA
sukėlė panašų „antisistemininkų“ entuziazmą, kokį dabar kelia D. Trampo
laimėjimas. Be akivaizdaus skirtumo, esančio tarp milžiniškos imperialistinės
valstybės, kokia yra Amerika, ir palyginti nedidelės Graikijos, daug kas labai
panašu: ir čia, ir ten – netikros viltys, netikri pranašai, „kovotojų prieš
sistemą“ simuliakrai. Tik „Syrizos“ atveju šis simuliakras buvo „iš kairės“, o
Trampo atveju – „iš dešinės“. – Ir kas, jei ne tai, gali geriau parodyti, jog
tiek šiandienos „kairieji“ socialdemokratai, tiek „ultradešinieji“, kaip tas
pats Trampas arba Le Pen Prancūzijoje, yra ne kas kita, kaip politinis pūvančio
imperialistinio kapitalo rezervas? Red.
*** Kapitalas yra „internacionalinis
ir monopolistinis“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1983. T. 27, p.
330). „Pasaulis pasidalytas tarp saujelės didžiųjų valstybių, t. y. tų, kurios
klesti smarkiai plėšdamos ir engdamos nacijas“ (ten pat). Tokios realijos – dar
nuo XIX-XX a. sandūros, šiandien peraugusios į naują ir daug žiauresnę kokybę. Red.
**** Šitokio tipo valstybes,
kurių išsivystymas dar toli gražu nesiekė esamojo lygio, V. Leninas apibūdino
prieš šimtmetį išėjusioje knygoje „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo
stadija“: „Imperializmas reiškia, kad nedaugelyje šalių labai susikaupia
piniginis kapitalas [...]. Dėl to nepaprastai išauga rentininkų klasė, arba,
teisingiau, sluoksnis, t. y. asmenys, gyvenantys „iš kuponų karpymo“, –
asmenys, visiškai nedalyvaujantys jokioje įmonėje, – asmenys, kurių profesija
yra dykinėjimas. Kapitalo išvežimas [...] dar labiau padidina šį visišką
rentininkų sluoksnio atitrūkimą nuo gamybos, uždeda parazitizmo antspaudą visai
šaliai, gyvenančiai iš kelių užjūrio šalių ir kolonijų darbo išnaudojimo.“ (V.
Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1983. T. 27, 377). Tokia valstybė
rentininkė – ne kas kita, kaip „parazitinio, pūvančio kapitalizmo valstybė“
(ten pat, p. 379). Red.
Na jeigu Trampas darys ką pažadėjo, tai tame yra vienas pliusas - pramonės grąžinimas į JAV ir darbininkų klasės susiformavimas iš naujo. Gal tuo pačiu pasibaigs tas seksualinių mažumų briedas ir bobų diktatūra B-)
AtsakytiPanaikinti