Vladimiras Leninas. Komunos atminimui

1871 m. kovo 18 d. sukilę Paryžiaus darbininkai ir kareiviai, nuvertę tuometę buržujų valdžią, paskelbė pirmąsyk pasaulio istorijoje proletariato diktatūrą, darbo žmonių valstybę – Paryžiaus Komuną. Vos porą mėnesių, iki tų pačių metų gegužės 28-osios teišsilaikiusi, jungtinių Prancūzijos ir Vokietijos karinių pajėgų nuslopinta, didvyrių kraujuose paskandinta Komuna išliko pavyzdžiu susipratusių darbininkų kovingumo, jų revoliucinės jėgos. Marksizmo-leninizmo klasikai ne be reikalo šiam įvykiui skyrė ypatingą dėmesį, visapusiškai išanalizuodami Komunos patyrimą, kurio esmę žemiau duotame legendinių Paryžiaus įvykių 40-mečiui skirtame straipsnyje trumpai susumavo V. Leninas.

KOMUNOS ATMINIMUI

Keturiasdešimt metų praėjo nuo tos dienos, kai buvo paskelbta Paryžiaus Komuna. Pagal Įsigalėjusį paprotį Prancūzijos proletariatas mitingais ir demonstracijomis pagerbė 1871 metų kovo 18 dienos revoliucijos veikėjų atminimą; o gegužės pabaigoje jis vėl neš vainikus ant sušaudytųjų komunarų – baisiosios „gegužės savaitės“ aukų – kapų ir ant jų kapų vėl prisieks kovoti, nenuleisdamas rankų, iki pat visiškos jų idėjų pergalės, kol bus visiškai įvykdytas jų priesakas.

Kodėl gi ne tik Prancūzijos, bet ir viso pasaulio proletariatas gerbia Paryžiaus Komunos veikėjus kaip savo pirmtakus? Ir koks yra Komunos palikimas?

Komuna atsirado gaivališkai, niekas jos sąmoningai ir planingai nerengė. Nesėkmingas karas su Vokietija, kančios apgulos metu, proletariato nedarbas ir smulkiosios buržuazijos nuskurdimas; masių pasipiktinimas aukštuomenės klasėmis ir visiškai nieko nesugebančia vyresnybe, neaiškus darbininkų klasės bruzdėjimas – ji buvo nepatenkinta savo padėtimi ir siekė kitokios socialinės santvarkos; reakcinė Nacionalinio susirinkimo sudėtis, vertųsi būgštauti dėl respublikos likimo, – kartu visa tai ir daug kitų dalykų pastūmėjo Paryžiaus gyventojus į kovo 18 dienos revoliuciją, kurios metu valdžią netikėtai paėmė nacionalinė gvardija, darbininkų klasė ir prie jos prisidėjusi smulkioji buržuazija.

Tai buvo istorijoje neregėtas įvykis. Iki tol valdžia paprastai priklausė dvarininkams ir kapitalistams, t. y. jų patikėtiniams, sudarantiems vadinamąją vyriausybę. O po kovo 18 dienos revoliucijos, kai p. Tjero vyriausybė su savo kariuomene, policija ir valdininkais pabėgo iš Paryžiaus, liaudis tapo padėties viešpačiu ir valdžia atiteko proletariatui. Bet šių laikų visuomenėje proletariatas, kapitalo pavergtas ekonomiškai, negali politiškai viešpatauti, nesutraukęs savo grandinių, kurios jį laiko prikaustytą prie kapitalo. Štai kodėl Komunos judėjimas neišvengiamai turėjo įgauti socialistinį atspalvį, t. y. pradėti siekti, kad būtų nuverstas buržuazijos viešpatavimas, kapitalo viešpatavimas, likviduoti patys šių laikų visuomenės santvarkos pagrindai.

Iš pradžių šis judėjimas buvo nepaprastai mišrus ir neaiškus. Prie jo prisidėjo ir patriotai, kurie tikėjosi, kad Komuna vėl pradės karą su vokiečiais ir kariaus iki laimingos pabaigos. Jį palaikė ir smulkūs krautuvininkai, kuriems grėsė nuskurdimas, jei nebus atidėtas vekselių išpirkimas ir buto nuomos mokėjimas (vyriausybė nenorėjo jiems to atidėti, o Komuna atidėjo). Pagaliau iš pradžių jam iš dalies pritarė ir buržuaziniai respublikonai, būgštavę, kad reakcinis Nacionalinis susirinkimas („kaimo stuobriai“, laukiniai dvarininkai) atkurs monarchiją. Bet svarbiausią vaidmenį tame judėjime atliko, žinoma, darbininkai (ypač Paryžiaus amatininkai); paskutiniais Antrosios imperijos metais tarp jų buvo aktyviai skleidžiama socialistinė propaganda ir daugelis jų priklausė net Internacionalui*.

Tik darbininkai iki galo liko ištikimi Komunai. Buržuaziniai respublikonai ir smulkieji buržua netrukus pasitraukė nuo jos: vienus išgąsdino revoliucinis socialistinis, proletarinis judėjimo pobūdis; kiti nuo jo pasitraukė, pamatę, kad jis neišvengiamai pralaimės. Tik Prancūzijos proletarai, nejausdami baimės ir nuovargio, rėmė savo vyriausybę, tik jie kovėsi ir mirė dėl jos, tai yra dėl darbininkų klasės išsivadavimo, dėl geresnės visų darbo žmonių ateities.

Vakarykščių sąjungininkų palikta ir niekieno neremiama Komuna neišvengiamai turėjo pralaimėti. Visa Prancūzijos buržuazija, visi dvarininkai, biržos verteivos, fabrikantai, visi stambūs ir smulkūs vagys, visi išnaudotojai susivienijo prieš ją. Šiai buržuazijos koalicijai, remiamai Bismarko (kuris paleido iš vokiečių nelaisvės 100000 prancūzų kareivių revoliuciniam Paryžiui numalšinti), pavyko prieš Paryžiaus proletariatą nuteikti tamsius valstiečius ir smulkiąją provincijos buržuaziją ir geležiniu žiedu apsupti pusę Paryžiaus (antroji pusė buvo Vokietijos kariuomenės apgulta). Kai kuriuose dideliuose Prancūzijos miestuose (Marselyje, Lijone, Sent Etjene, Dižone ir kt.) darbininkai taip pat mėgino paimti valdžią, paskelbti Komuną ir eiti gelbėti Paryžiaus, bet šie mėginimai greitai žlugo. Ir Paryžius, pirmasis iškėlęs proletariato sukilimo vėliavą, buvo paliktas gintis savo jėgomis ir pasmerktas tikrai pražūčiai.

Kad socialinė revoliucija laimėtų, reikia bent dviejų sąlygų: kad gamybinės jėgos būtų labai išsivysčiusios ir kad proletariatas būtų pasirengęs. Tačiau 1871 metais abiejų šių sąlygų nebuvo. Prancūzijos kapitalizmas dar menkai tebuvo išsivystęs, ir Prancūzija tada buvo daugiausia smulkiosios buržuazijos (amatininkų, valstiečių, krautuvininkų ir kt.) šalis. Antra vertus, nebuvo darbininkų partijos, darbininkų klasė nebuvo pasirengusi ir neturėjo ilgamečio patyrimo, darbininkų masės dar net ne visai aiškiai teįsivaizdavo savo uždavinius ir jų įvykdymo būdus. Nebuvo nei tikros politinės proletariato organizacijos, nei plačių profesinių sąjungų ir kooperatinių draugijų...

Bet svarbiausia – Komunai trūko laiko, laisvės apsižvalgyti ir imtis įgyvendinti savo programą. Nespėjo ji imtis darbo, kai Versalyje įsitvirtinusi vyriausybė, visos buržuazijos remiama, pradėjo karo veiksmus prieš Paryžių. Ir Komunai pirmiausia reikėjo pagalvoti apie savigyną. Iki pat galo – iki gegužės 21-28 dienos, jai nebuvo laiko rimtai pagalvoti apie ką nors kita.

Kad ir tokiomis nepalankiomis aplinkybėmis, kad ir trumpai gyvavusi, Komuna vis dėlto suspėjo imtis kai kurių žygių, pakankamai apibūdinančių jos tikrąją prasmę ir tikslus. Nuolatinę kariuomenę – aklą viešpataujančiųjų klasių įrankį – Komuna pakeitė visuotiniu liaudies apsiginklavimu; ji paskelbė, kad bažnyčia atskiriama nuo valstybės, panaikino kultų biudžetą (t. y. valstybinę algą kunigams), liaudies švietimą padarė grynai pasaulietišką – ir taip sudavė smarkų smūgi sutanotiems žandarams. Grynai socialinėje srityje ji nedaug tesuspėjo padaryti, bet ir tai, ką ji padarė, vis dėlto gana aiškiai parodo, kad ji buvo liaudies, darbininkų vyriausybė: buvo uždraustas nakties darbas kepyklose; panaikinta pabaudų – įteisinto darbininkų apiplėšimo – sistema; pagaliau buvo išleistas garsusis dekretas (įsakas), pagal kurį visi fabrikai, gamyklos ir dirbtuvės, jų savininkų palikti arba sustabdyti, buvo perduodami darbininkų artelėms, kad vėl būtų pradėta gamyba. Ir, lyg norėdama pabrėžti, jog ji yra tikrai demokratinė, proletarinė vyriausybė, Komuna nutarė, kad visų administracijos ir vyriausybės pareigūnų atlyginimas neturi viršyti normalaus darbininko darbo užmokesčio ir jokiu būdu negali būti didesnis kaip 6000 frankų per metus (mažiau kaip 200 rublių per mėnesį).

Visos šios priemonės gana aiškiai rodė, kad Komuna kelia mirtiną grėsmę senajam pasauliui, pagrįstam pavergimu ir išnaudojimu. Todėl buržuazinė visuomenė negalėjo ramiai miegoti, kol ant Paryžiaus miesto valdybos plevėsavo raudonoji proletariato vėliava. Ir kai pagaliau organizuotai vyriausybės jėgai pavyko įveikti menkai organizuotą revoliucijos jėgą, vokiečių sumušti ir prieš nugalėtus tautiečius narsūs Bonaparto generolai – Prancūzijos renenkampfai ir meleriaizakomelskiai – surengė tokias skerdynes, kokių Paryžius dar nebuvo matęs. Sužvėrėjusi kariauna nužudė apie 30000 paryžiečių, apie 45000 buvo suimta ir daugelis jų vėliau nužudyti, tūkstančiai išsiųsti į katorgą ir ištremti. Iš viso Paryžius neteko apie 100000 sūnų, tarp jų geriausių visų profesijų darbininkų.

Buržuazija buvo patenkinta. „Dabar su socializmu ilgam susidorota!“ – sakė jos vadas, nuožmusis nykštukas Tjeras, po kruvinos pirties, kurią jis su savo generolais buvo surengęs Paryžiaus proletariatui. Bet veltui šie buržuazijos varnai kranksėjo. Praslinkus kokiems šešeriems metams po Komunos nuslopinimo, kai daugelis jos kovotojų dar tebesikankino katorgoje ir ištremtyje, Prancūzijoje ir vėl prasidėjo darbininkų judėjimas. Nauja socialistinė karta, praturtinta savo pirmtakų patyrimo, bet anaiptol neprislėgta jų pralaimėjimo, pakėlė iš Komunos kovotojų rankų iškritusią vėliavą ir tvirtai ir drąsiai nešė ją į priekį, šaukdama: „tegyvuoja socialinė revoliucija! tegyvuoja Komuna!“ O dar po dvejų trejų metų nauja darbininkų partija ir šalyje jos skleidžiama agitacija privertė viešpataujančiąsias klases paleisti belaisvius komunarus, dar tebebuvusius vyriausybės rankose.

Komunos kovotojų atminimą gerbia ne tik Prancūzijos darbininkai, bet ir viso pasaulio proletariatas. Nes Komuna kovojo ne dėl kokio nors vietinio arba siauro nacionalinio uždavinio, o dėl visų darbo žmonių, visų pažemintųjų ir nuskriaustųjų išsivadavimo. Kaip priešakinis kovotojas dėl socialinės revoliucijos, Komuna nusipelnė simpatijų visur, kur proletariatas kenčia ir kovoja. Jos gyvenimo ir mirties paveikslas, pasaulio sostinę paėmusios ir daugiau kaip du mėnesius savo rankose laikiusios darbininkų vyriausybės vaizdas, didvyriškos proletariato kovos vaizdas ir jo kančios po pralaimėjimo, – visa tai pakėlė milijonų darbininkų dvasią, sužadino jų viltis ir patraukė jų simpatijas j socializmo pusę. Paryžiaus patrankų griausmas pažadino giliu miegu miegojusius labiausiai atsilikusius proletariato sluoksnius ir visur paskatino suaktyvinti revoliucinę socialistinę propagandą. Štai kodėl Komunos reikalas nežuvo; jis iki šiol gyvas kiekviename iš mūsų.

Komunos reikalas – tai socialinės revoliucijos reikalas, visiško politinio ir ekonominio darbo žmonių išsivadavimo reikalas, tai viso pasaulio proletariato reikalas. Ir šia prasme jis yra nemirtingas.

Šaltinis: V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 20. V., 1982, p. 205-209.

* Kalbama apie I Internacionalą (Tarptautinę darbininkų asociaciją) – pirmąją masinę tarptautinę proletariato organizaciją, įkurtą 1864 m. rugsėjo 28 d. tarptautiniame darbininkų susirinkime, kurį buvo sušaukę Londone Anglijos ir Prancūzijos darbininkai. I Internacionalo sukūrimas – daug metų trukusios atkaklios K. Markso ir F. Engelso kovos dėl revoliucinės darbininkų klasės partijos rezultatas. K. Marksas buvo I Internacionalo organizatorius ir vadovas, jo „Steigiamojo manifesto“, Įstatų ir kitų programinių bei taktinių dokumentų autorius. Kaip pažymėjo V. Leninas, I Internacionalas „padėjo pamalus tarptautinei darbininkų organizacijai, kurios tikslas – paruošti revoliucinį darbininkų puolimą prieš kapitalą“, „padėjo tarptautinės proletariato kovos dėl socializmo pamatus“ (Raštai. V., 1954. T. 29, p. 278).

Centrinis vadovaujantis I Internacionalo organas buvo Tarptautinės darbininkų asociacijos Generalinė taryba, kurios nuolatinis narys buvo K. Marksas. Kovodamas su smulkiaburžuazinėmis įtakomis ir sektantiškomis tendencijomis, tuomet vyravusiomis darbininkų judėjime (tredjunionizmas Anglijoje, prudonizmas ir anarchizmas romanų šalyse, lasalizmas Vokietijoje), Marksas telkė apie mokslinio socializmo principus pažangiuosius Europos ir Amerikos darbininkus. I Internacionalas vadovavo ekonominei ir politinei įvairių šalių darbininkų kovai ir didino tarptautinį jų solidarumą. I Internacionalas suvaidino labai svarbų vaidmenį, skleisdamas marksizmą, jungdamas socializmą su darbininkų judėjimu.

Pralaimėjus Paryžiaus Komunai, darbininkų klasei iškilo uždavinys sukurti masines nacionalines partijas, remiantis I Internacionalo nustatytais principais. „Kaip aš suprantu padėtį Europoje, – rašė 1873 metais K. Marksas, – būtų tikrai naudinga laikinai atidėti į šalį formalų Internacionalo organizavimą“ (Маркс К., Энгельс Ф. Избранные письма. 1953, c. 288). 1876 metais Filadelfijos konferencijoje I Internacionalas oficialiai buvo paleistas.