Grupė bankui „Luminor“ dirbančių
oficiozinių „ekspertų“ praneša,
esą Lietuva kelis šimtus metų taip gerai negyvenusi, kaip gyvena dabar. Kuo
remiasi jų tariama „ekspertizė“? Ogi skaičiavimu, pagal kurį Lietuvos BVP
vienam asmeniui prilygstąs 72% vakarų Europos vidurkio, ko nesą buvę nuo
1594-ųjų metų. Dar daugiau, Lietuvoje tarpstantis skurdas ir jo fone vykstantis
krašto, ypač provincijos tuštėjimas – neva niekuo nepagrįsti mitai, kuriuos
mūsų ponai „ekspertai“ įtikinamai paneigę. Skamba gražiai, bet kiek šitame
tiesos?
Pradėkime nuo svarbiausio – BVP.
Skaičiai auga, tiesa, bet ar jie būtinai atspindi, geruoju ar piktuoju, realias
liaudies materialinio pragyvenimo sąlygas? Augant kainoms ir smunkant daugelio
perkamajai galiai, BVP irgi gali augti – ir mūsuose jis auga! Bet tai atspindi nebent prekių mainais realizuojamus
kapitalistų pelnus, o ne bendrą gerovės lygį. Šiuo požiūriu pati BVP metodika –
giliai ydinga.
Negana to, dideles abejones kelia ir BVP
skaičiuoti užsimojusių ekonomistų išvedžiojimai dėl praeities. Kur, kokie
duomenys leistų tai patikimai nustatyti? Beje, tuometėje feodalinėje ūkio
sanklodoje greta paprastosios prekinės gamybos vyravo tiesiog natūrinis ūkis.
Nė neminint abejotinų duomenų, kokie jie begalėtų būti, BVP metodika šiuo
atveju atrodytų dar labiau juokinga.
Panašu, kad čia eilinį sykį susiduriame
su parsidavėlišku „mokslu“, skirtu ne objektyviai tikrovei nušviesti, bet
patogiai valdančiosios klasės interesus atitinkančios santvarkos apologijai
duoti. Tiesa, kadangi tokie ekonomistai, būna, anot Lenino, „ne kas kita,
kaip mokyti kapitalistų klasės tarnai“*, tai nėra ko stebėtis – bambagyslė sočiai
juk maitina...
Toliau seka „mitų“ paneigimai: esą
Lietuva neprasiskolinusi, mat kitų valstybių skolos didesnės; ir 2020-aisiais
besibaigsiančios ES išmokos neva niekuo neatsiliepsiančios ūkiui; o štai ir
demografinio kracho nėra, nes ir tas vyksta svetur. Tai – ne kas kita, kaip
demagogija, pseudomokslininkų pučiama migla bjauriai Lietuvos tikrovei
pridengti.
Bet eikime iki galo: tie patys „ekspertai“
pripažįsta, kad ir jų išgirtasis BVP augimas paskirsto visai netolygiai, netgi
didžiosios visuomenės dalies nenaudai. Ir kaip ten bebūtų, vėlgi reikia kelti
principinius klausimus.
Kas viską sukuria? Dirbantieji. O
pasisavina? Saujelė buržujų oligarchų. Čia ir pamatinė problema, esminis
dabarties prieštaravimas: darbo ir kapitalo, visuomeninio darbo pobūdžio ir
privačios nuosavybės formos, o su ja, ir produkto pasisavinimo, prieštaravimas.
Štai kur pakastas šuo. Ir to pagrinde
nepakeis kad ir kai kurių siūlomi progresiniai mokesčiai ar kt. kosmetinės
socialinės reformos. Ką geriausiai rodo istorija – Tarybų Lietuva, patinka kam
ar ne, bet buržuazinę Lietuvą slegiančių problemų praktiškai nežinojo, nes
visuomenine nuosavybe paremta santvarka, socialistinė ūkio bazė garantavo orų gyvenimą
visiems dirbantesiems.
Todėl reikia ne tikėti „moksliškai“
apipavidalinamais šarlatanų paistalais, bet žvelgti į gyvenimą blaiviu
žvilgsniu, pažinti jį tokį, koksai jis yra. Tuomet galėsime suvokti tikruosius
savo visuomeninius, klasinius interesus, o ne merdėti vergaudami saujelei
išnaudotojų bei tikėdami, kaip nori mums įteigti ponai „ekonomistai“, neva kaip
niekad geru gyvenimu.
Šiuo atveju visa tai padaryti mus
įgalina marksizmo ekonominis mokslas, kuriuo remiantis ir atsijoja pelai nuo
grūdų, tikrovė nuo pasakų, proletarinė tiesa nuo buržuazinio melo.
Kibirkštis
* V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T.
18. V., 1981, p. 345.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą