 |
| G. Kirkilas LSDDP steigiamajame suvažiavime |
Praėjusį šeštadienį, kovo 24-ą dieną,
Vilniuje įvyko ką tik „iškeptos“ Lietuvos
Socialdemokratų Darbo Partijos (LSDDP) steigiamasis suvažiavimas. Kaip žinia,
šis darinys, kurio branduolį sudaro būrelis atskilėlių nuo „tradicine“ tapusios
Lietuvos Socialdemokratų Partijos (LSDP), užsimojęs nukonkuruoti savo buvusius
kolegas. Naujosios LSDDP priešaky stojęs G. Kirkilas tikina, esą tai nauja, nuo
LSDP iš esmės skirtinga partija, bet ar obelis nuo obels toli krito?..
Eikime nuo pradžios – išsiskyrimu
pasibaigusio socdemų vidinio ginčo. Štai praėjusiais 2017-aisiais metais
partijai pirmininkauti pradėjo G. Paluckas. Matydamas, kad jo pirmtakai, ypač
A. Butkevičius, spėjo smarkiai sukompromituoti savo, kaip tariamų „kairiųjų“
įvaizdį tokiais žygiais, kaip pernai įsigaliojusio Darbo kodekso „prastūmimas“,
jis ėmė žaisti labiau kairuoliškomis frazėmis – apie lygybę, oligarchų
savivalės suvaržymą ir t. t. ir pan. Bet to buvo maža. Mat LSDP, dar iki
ateinant Paluckui, jau buvo suėjusi koalicijon su 2016-ųjų Seimo rinkimus
laimėjusiais „žaliaisiais valstiečiais“. Tai Paluckui ir Ko irgi nepatiko. Abejotinas
„kairumas“ gi, kuomet šliejiesi ne šiaip prie „dešiniųjų“, bet dargi tokių,
kurių vadas – bene stambiausias Lietuvos buožė R. Karbauskis. Beje, šito nemėgo
tikrai ženkli LSDP narių dalis. Ištisi skyriai. Ypač tikintys, kad LSDP esama „kairiosios“,
dirbančiųjų reikalus ginančios partijos.
Užtat ir pavyko Paluckui surinkti
pakankamą palaikymą LSDP viduje „iš apačios“, kad paskelbtų apie oficialų
traukimąsi iš esamos koalicinės vyriausybės. Kas tiesiogiai palietė ir kai
kuriuos šiltas vieteles LŽVS vedamame Seime užėmusius socdemų šulus, ypač Seimo
pirmininko pavaduotojo pareigas einantį G. Kirkilą, užsienio reikalų ministrą
L. Linkevičių ir keletą kitų „gražuolių“.
Šie, atsisakę paklusti LSDP vadovybės
sprendimui, pasiliko koalicijoje su „valstiečiais“, kas reiškė jų atskilimą
(arba išmetimą – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi) nuo partijos. Netrukus ir
radosi iniciatyva sukurti dabartinę LSDDP, kuri savo programinėmis nuostatomis
bei veikėjais mažai kuo tesiskiria nuo ilgamete LDDP ir išsigimusios
brazauskinės LKP įpėdine buvusios LSDP.
Kas buvo ir yra socdemai, puikiai rodo
dabarties ir praeities įvykiai. Kad ir neseniai prie Seimo įvykęs konservatorių
klapčiuko A.
Tapino mitingas, kuriame greta konservatorių „Patriarcho“ anūkėlio G.
Landsbergio ir liberalų šulo E. Gentvilo patogiai įsiteisęs sėdėjo ir „kairysis“
socdemas G. Paluckas. Ko jis siekia? Atrodo, kartu su Landsbergiu ir Ko
nustumti šalin „valstiečių“ vyriausybę ir įvykdyti jam bei jo grupei parankesnę
rokiruotę Seime. Tik tiek. Paviršius, tiesa, padengtas eile gražių frazių, bet
jos ir lieka frazėmis.
LSDP buvo ir yra stambaus kapitalo
interesų partija, besidangstanti raudona spalva ir kai kurių naivių senolių
klaidingai suprasta tarybine nostalgija. Tiesiog viduje įvyko tam tikra, gal
kiek smarkesnė „razborkė“, kurios pasėkoje dalis buvusiųjų lyderių „iškrito už
borto“ ir, neturėdami daugiau ką daryti, ėmėsi naujos partijos, savotiško LSDP
dublio, kūrimo.
Visgi objektyvumo dėlei pasižiūrėkime –
kasgi yra toji šeštadienį įsisteigusi LSDDP? Pirmininku išsirinko G. Kirkilą.
Kas tai per paukštis? Reikalas gan aiškus. Dar iki 2008-ųjų jis buvo premjeru,
kurį rėmė, be kita ko, tie patys Landsbergio konservatoriai, su tuomet liūdnai
pagarsėjusiu A. Kubiliumi priešaky. Karjerą darėsi, kaip ir kiti LDDP-LSDP
šulai, iš „komunisto“ tapdamas „padoriu“, vakarietiško raugo socdemu. Tipiškas
atvejis. Tiesa, Kirkilo savu laiku būta aršaus „ideologinių muštrų“ vedėjo
LKP-TSKP partinio mokymo įstaigose – bet tokiems chameleonams, oportunistams iš
natūros, tikriausiai nesunku veidmainiauti. Kaip sakoma – svarbiausia tėra
laiku išversti kailį...
Tiesa, gan įdomi yra ir šios naujos „kairiųjų“,
netgi jau „darbo“ partijos viršūnėlė, sudaryta eilės esamų bei buvusių to pačio
Kirkilo parankinių. Štai keturi iš LSDDP pirmininko pavaduotojų – buvę tos pačios
LSDP veikėjai: A. Palionis, E. Jankevičius, I. Šiaulienė ir, pagaliau, stambus
bei skandalingai pagarsėjęs buržujus A. Šedžius. Tiesa, juos papildo dar keturi
asmenys, susitepę, bet gal jau ir „nusiplovę“ rankas buržujaus oligarcho, V.
Uspaskicho sukurtosios Darbo partijos gretose: I. Baltušytė, P. Čimbaras, K.
Daukšys ir Ž. Pinskuvienė.
Popierinių narių (o kokių kitokių būna
dabarties „partijų“ gretose?..) skaičiuojama apie 5000. Tai tiek. Dalis – LSDP atsikilėliai,
dar nemažai – perbėgusių „darbiečių“, o kai kurie ir visai „švieži“.
Partija, kurios priešaky – begėdis
oportunistas ir išverstaskūris bei abejotinais šunkeliais metus iš metų ėję
politikieriai kartu su viena lietuviškosios buržuazijos pažibų. Kurios „kairiąją
programą“, be kita ko, tesudaro ir sudaryti tegali kosmetinis antiliaudinės,
išnaudotojiškos kapitalizmo santvarkos lopymas. Be kita ko, Kirkilas ir pats to
neslepia – dargi Palucką nepatingėjo apkaltinti „neomarksizmu“, esą – jis per
daug kairus... Nors realiai – toks pat, kaip ir jie visi.
Bet vis dėlto juokiasi puodas, kad
katilas juodas. Kitaip vargiai ir tegali būtų toje mūsų buržujų ir politinių
prostitutų kuriamoje „didžiojoje“ Lietuvos politikoje, į kurios areną naujai
žengia LSDDP, dar viena „šviežiai“ iškepta partijėlė, bet iš tiesų, liaudiškai
tariant, lygiai toksai pat „š“, kokiu yra, kokiu buvo ir visuomet bus LSDP. Eilinė
buržujų ir „demokratiškai“ kailį išvertusių buvusių kompartijos karjeristų
gauja. Tokia tikrovė – nei pridėsi, nei atimsi.
Tai tik dar vienas pavyzdys, kad ir kiek
garsesnis, gan banalios tiesos, kad mūsuose „kairė“ ir „dešinė“, tai iš esmės
dvi tos pačios monetos pusės, abi dvi aptarnaujančios tą pačią kapitalistinę
santvarką, skirtos „pliuralizmo“, „įvairumo“ iliuzijai sudaryti. Bet su
tikraisiais darbo žmonių reikalais nei turėjo, nei turės ką bendro – ką rodo
metus iš metų besitęsianti antisocialinė besikeičiančių vyriausybių politika.
Ko reikia? Reikia ne LSDDP, ne LSDP ar
dar kokių buržuazinių partijų. Reikalinga esminė alternatyva, paremta ne
atskirų detalių „taisymu“, bet pačios dabarties santvarkos keitimo prasme. Tokia
alternatyva tegali būti marksistinė organizacija, siekianti tikrų tikriausios
revoliucijos – perversmo dabarties visuomeninėje santvarkoje. Politinei
arenai ji toli gražu dar nepriaugusi. Tam reikalingas sunkus, ryžtingas bei
ilgametis darbas. Tačiau į tai dėti jėgas – žymiai kilniau bei prasmingiau, nei
vaikytis iliuzijų, nesvarbu, jas siūlytų Kirkilas, Paluckas ar dar kas nors.
Jų visų vieta viena – istorijos šiukšlyne.
Nenusiminkime, bet dirbkime ir kovokime, kad padėtume jiems ten atsidurti.
Iki laimėsime!
Kibirkštis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą