Kirkilo socdemai – nauja partija ar tas pats „š“?..

G. Kirkilas LSDDP steigiamajame suvažiavime

Praėjusį šeštadienį, kovo 24-ą dieną, Vilniuje įvyko ką tik „iškeptos“ Lietuvos Socialdemokratų Darbo Partijos (LSDDP) steigiamasis suvažiavimas. Kaip žinia, šis darinys, kurio branduolį sudaro būrelis atskilėlių nuo „tradicine“ tapusios Lietuvos Socialdemokratų Partijos (LSDP), užsimojęs nukonkuruoti savo buvusius kolegas. Naujosios LSDDP priešaky stojęs G. Kirkilas tikina, esą tai nauja, nuo LSDP iš esmės skirtinga partija, bet ar obelis nuo obels toli krito?..

Eikime nuo pradžios – išsiskyrimu pasibaigusio socdemų vidinio ginčo. Štai praėjusiais 2017-aisiais metais partijai pirmininkauti pradėjo G. Paluckas. Matydamas, kad jo pirmtakai, ypač A. Butkevičius, spėjo smarkiai sukompromituoti savo, kaip tariamų „kairiųjų“ įvaizdį tokiais žygiais, kaip pernai įsigaliojusio Darbo kodekso „prastūmimas“, jis ėmė žaisti labiau kairuoliškomis frazėmis – apie lygybę, oligarchų savivalės suvaržymą ir t. t. ir pan. Bet to buvo maža. Mat LSDP, dar iki ateinant Paluckui, jau buvo suėjusi koalicijon su 2016-ųjų Seimo rinkimus laimėjusiais „žaliaisiais valstiečiais“. Tai Paluckui ir Ko irgi nepatiko. Abejotinas „kairumas“ gi, kuomet šliejiesi ne šiaip prie „dešiniųjų“, bet dargi tokių, kurių vadas – bene stambiausias Lietuvos buožė R. Karbauskis. Beje, šito nemėgo tikrai ženkli LSDP narių dalis. Ištisi skyriai. Ypač tikintys, kad LSDP esama „kairiosios“, dirbančiųjų reikalus ginančios partijos.

Užtat ir pavyko Paluckui surinkti pakankamą palaikymą LSDP viduje „iš apačios“, kad paskelbtų apie oficialų traukimąsi iš esamos koalicinės vyriausybės. Kas tiesiogiai palietė ir kai kuriuos šiltas vieteles LŽVS vedamame Seime užėmusius socdemų šulus, ypač Seimo pirmininko pavaduotojo pareigas einantį G. Kirkilą, užsienio reikalų ministrą L. Linkevičių ir keletą kitų „gražuolių“.

Šie, atsisakę paklusti LSDP vadovybės sprendimui, pasiliko koalicijoje su „valstiečiais“, kas reiškė jų atskilimą (arba išmetimą – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi) nuo partijos. Netrukus ir radosi iniciatyva sukurti dabartinę LSDDP, kuri savo programinėmis nuostatomis bei veikėjais mažai kuo tesiskiria nuo ilgamete LDDP ir išsigimusios brazauskinės LKP įpėdine buvusios LSDP.

Kas buvo ir yra socdemai, puikiai rodo dabarties ir praeities įvykiai. Kad ir neseniai prie Seimo įvykęs konservatorių klapčiuko A. Tapino mitingas, kuriame greta konservatorių „Patriarcho“ anūkėlio G. Landsbergio ir liberalų šulo E. Gentvilo patogiai įsiteisęs sėdėjo ir „kairysis“ socdemas G. Paluckas. Ko jis siekia? Atrodo, kartu su Landsbergiu ir Ko nustumti šalin „valstiečių“ vyriausybę ir įvykdyti jam bei jo grupei parankesnę rokiruotę Seime. Tik tiek. Paviršius, tiesa, padengtas eile gražių frazių, bet jos ir lieka frazėmis.

LSDP buvo ir yra stambaus kapitalo interesų partija, besidangstanti raudona spalva ir kai kurių naivių senolių klaidingai suprasta tarybine nostalgija. Tiesiog viduje įvyko tam tikra, gal kiek smarkesnė „razborkė“, kurios pasėkoje dalis buvusiųjų lyderių „iškrito už borto“ ir, neturėdami daugiau ką daryti, ėmėsi naujos partijos, savotiško LSDP dublio, kūrimo.

Visgi objektyvumo dėlei pasižiūrėkime – kasgi yra toji šeštadienį įsisteigusi LSDDP? Pirmininku išsirinko G. Kirkilą. Kas tai per paukštis? Reikalas gan aiškus. Dar iki 2008-ųjų jis buvo premjeru, kurį rėmė, be kita ko, tie patys Landsbergio konservatoriai, su tuomet liūdnai pagarsėjusiu A. Kubiliumi priešaky. Karjerą darėsi, kaip ir kiti LDDP-LSDP šulai, iš „komunisto“ tapdamas „padoriu“, vakarietiško raugo socdemu. Tipiškas atvejis. Tiesa, Kirkilo savu laiku būta aršaus „ideologinių muštrų“ vedėjo LKP-TSKP partinio mokymo įstaigose – bet tokiems chameleonams, oportunistams iš natūros, tikriausiai nesunku veidmainiauti. Kaip sakoma – svarbiausia tėra laiku išversti kailį...

Tiesa, gan įdomi yra ir šios naujos „kairiųjų“, netgi jau „darbo“ partijos viršūnėlė, sudaryta eilės esamų bei buvusių to pačio Kirkilo parankinių. Štai keturi iš LSDDP pirmininko pavaduotojų – buvę tos pačios LSDP veikėjai: A. Palionis, E. Jankevičius, I. Šiaulienė ir, pagaliau, stambus bei skandalingai pagarsėjęs buržujus A. Šedžius. Tiesa, juos papildo dar keturi asmenys, susitepę, bet gal jau ir „nusiplovę“ rankas buržujaus oligarcho, V. Uspaskicho sukurtosios Darbo partijos gretose: I. Baltušytė, P. Čimbaras, K. Daukšys ir Ž. Pinskuvienė.

Popierinių narių (o kokių kitokių būna dabarties „partijų“ gretose?..) skaičiuojama apie 5000. Tai tiek. Dalis – LSDP atsikilėliai, dar nemažai – perbėgusių „darbiečių“, o kai kurie ir visai „švieži“.

Partija, kurios priešaky – begėdis oportunistas ir išverstaskūris bei abejotinais šunkeliais metus iš metų ėję politikieriai kartu su viena lietuviškosios buržuazijos pažibų. Kurios „kairiąją programą“, be kita ko, tesudaro ir sudaryti tegali kosmetinis antiliaudinės, išnaudotojiškos kapitalizmo santvarkos lopymas. Be kita ko, Kirkilas ir pats to neslepia – dargi Palucką nepatingėjo apkaltinti „neomarksizmu“, esą – jis per daug kairus... Nors realiai – toks pat, kaip ir jie visi.

Bet vis dėlto juokiasi puodas, kad katilas juodas. Kitaip vargiai ir tegali būtų toje mūsų buržujų ir politinių prostitutų kuriamoje „didžiojoje“ Lietuvos politikoje, į kurios areną naujai žengia LSDDP, dar viena „šviežiai“ iškepta partijėlė, bet iš tiesų, liaudiškai tariant, lygiai toksai pat „š“, kokiu yra, kokiu buvo ir visuomet bus LSDP. Eilinė buržujų ir „demokratiškai“ kailį išvertusių buvusių kompartijos karjeristų gauja. Tokia tikrovė – nei pridėsi, nei atimsi.

Tai tik dar vienas pavyzdys, kad ir kiek garsesnis, gan banalios tiesos, kad mūsuose „kairė“ ir „dešinė“, tai iš esmės dvi tos pačios monetos pusės, abi dvi aptarnaujančios tą pačią kapitalistinę santvarką, skirtos „pliuralizmo“, „įvairumo“ iliuzijai sudaryti. Bet su tikraisiais darbo žmonių reikalais nei turėjo, nei turės ką bendro – ką rodo metus iš metų besitęsianti antisocialinė besikeičiančių vyriausybių politika.

Ko reikia? Reikia ne LSDDP, ne LSDP ar dar kokių buržuazinių partijų. Reikalinga esminė alternatyva, paremta ne atskirų detalių „taisymu“, bet pačios dabarties santvarkos keitimo prasme. Tokia alternatyva tegali būti marksistinė organizacija, siekianti tikrų tikriausios revoliucijos – perversmo dabarties visuomeninėje santvarkoje. Politinei arenai ji toli gražu dar nepriaugusi. Tam reikalingas sunkus, ryžtingas bei ilgametis darbas. Tačiau į tai dėti jėgas – žymiai kilniau bei prasmingiau, nei vaikytis iliuzijų, nesvarbu, jas siūlytų Kirkilas, Paluckas ar dar kas nors.

Jų visų vieta viena – istorijos šiukšlyne. Nenusiminkime, bet dirbkime ir kovokime, kad padėtume jiems ten atsidurti. Iki laimėsime!

Kibirkštis