Maksimas Gorkis

1868-ųjų metų kovo 28-ą dieną Nižnij Novgorode gimė Aleksejus Maksimovičius Peškovas, geriau žinomas kaip Maksimas Gorkis – tarybinis rusų rašytojas, socialistinio realizmo literatūroje pradininkas ir politinis veikėjas. Mirė 1936-ųjų birželio 14-ą.

Staliumi dirbęs Gorkio tėvas mirė nuo choleros tebūdamas 31-erių metų amžiaus. Vaiką sukrėtė perėjimas į senelio namus, į jo skurdo ir smurto pasaulį. Gorkio dėdės mirtinai subadė savo žmonas; vienas jų buvo ištremtas į Sibirą. Po daugelio metų lankydamas savo vaikystės namus, Gorkis į jį negalėjo įžengti. Būta perdėm skausmingų atsiminimų. Už išgyvenimą jis liko dėkingas savo beraštei močiutei Akulinai, suteikusiai jam neišsemiamą liaudies legendų bei pasakų lobyną.

Senelis maldaknyge jį išmokė skaityti. Nusigyvenęs buvęs dažų gamintojas, jis perkraustė šeimyną į miesto pakraščius, kur jie gyveno tarp atstumtųjų. Tokio šiurkštaus būvio atminimas jį visą gyvenimą.

Tuo tarpu motina jam skaitydavo pasaulietinę literatūrą. 1877-ais būdamas beveik 9-ių metų amžiaus, jis pradėjo lankyti pradinę mokyklą, bet vos sulaukęs 10-ies metų, spaudžiamas skurdo ją lankyti nustojo. Formalaus išsilavinimo jis taip ir neįgijo.

Tebūdamas 10-ies metų amžiaus, jis prisidėdavo prie šeimos ūkio rinkdamas skudurus, vinis ir pasagas, arba grobstydamas medines lentas. Tais pačiais metais mirė Gorkio motina, būdama tik 35-erių metų amžiaus. Aleksejui teko palikti namus.

Palei Volgą jisai stebėjo darbininkus ir laivininkus; miesteliuose jis pamatė ir vaikų prostituciją. Išniekintų moterų vaizdai Gorkio raštuose sudaro vienas labiausiai sukrečiančių scenų.

Gorkį vis labiau domino knygos. Jis slapta skaitydavo naktimis, susižavėjo maištinguoju Baironu, o ypač žmones tikrai mylėjusiu Dikensu.

Posūkis Gorkio gyvenime įvyko šiam būnant Kazanėje. Čia jis sutiko žmones, katrie ne vien tik kentėjo, bet ir kovojo už permainas visuomenėje. Jį įkvėpė liaudininkai, vadinamieji liaudies draugai, 1870-ųjų revoliucinio judėjimo atstovai. Sujaudinti aistringo tikėjimo liaudimi, jie siekė politinio atsinaujinimo; radikaliausieji pasisakė už revoliuciją.

Kazanės Universitete ėmus streikuoti studentams, tarp jų buvo ir Vladimiras Uljanovas (Leninas). Gorkis prisijungė prie išsivadavimo klausimais diskutavusio studijų ratelio. Ne per seniausiai buvo panaikinta baudžiava. Grupelė aptarinėjo Tolstojaus idėjas ir prašė Gorkio patarimų kuriant žemdirbių koloniją.

1888-ųjų rudenį Gorkis leidosi keliauti, trokšdamas sužinoti daugiau apie Rusiją ir jos žmones. Po šių klajojimų ir ėmė rašyti. Jo apsakymas apie uosto vagį pavadinimu „Čelkašas“ iš karto sukėlė sensaciją ir Gorkį sveikino kaip tikrąjį liaudies balsą. Iš to laiko ir jo slapyvardis – „Gorkis“. Mat jo tėvas, Maksimas, būdavo vadinamas „karčiuoju“, Gorkiu, nes žmonėms sakydavo karčią tiesą.

Gorkis dirbo žurnalistu ir 1898-1899-aisiais metais paskelbė tritomį „Apybraižų ir apsakymų“. Rašė jisai apie basiakus ir atstumtuosius su užuojauta ir optimizmu. Jo stiprūs, spalvingi, giliai nušviečiami veikėjai teigia gyvenimą ir žmonijos galybę. Jis suprasdavo ir realistiškai vaizduodavo jų visuomenines sąlygas, kartais net šlovindamas maištautojus. Šiuo ankstyvu laikotarpiu Gorkis sutiko ir susidraugavo su Čechovu, Tolstojumi ir Leninu. Čechovas jį paragino imtis dramaturgijos, kas paskatino Gorkį sukurti savo žymiausiąją pjesę – „Dugne“ (1902), paremtą atskalūnų istorijomis ir neturėjusią konkretaus pavienio herojaus. Maskvoje pjesę pastačius Stanislavskiui, ji sulaukė didžiulio pasisekimo Europoje ir JAV. Berlyne Makso Reinhardto teatras rengė pjesę atlikinėjo 500 vakarų iš eilės. Ji tapo viena populiariausių pjesių pasaulinėje literatūroje.

Gorkio pasakojimai apie valkatas davė jam vietą rusų literatūroje. Dėl praėjusio didelio bado, 1890-ųjų pradžioje tokių buvo penki milijonai. Daugelis mirdavo iš bado, arba pražūdavo purvinuose nakvynės namuose ar perkimštuose kalėjimuose. Kol anksčiau valkatos būdavo smerkiami kaip prakeikti girtuokliai, vagys ir žmogžudžiai, Gorkis juos parodo kaip užtikrintus žmones, netgi kaip maištautojus prieš baudžiavinį jungą. Gorkio neapykanta sistemai augo jo kelionių metu. Rusijoje jisai pamatė milžiniškus klasių skirtumus ir negailestingą priespaudą.

1899-aisiais pasirodė pirmieji Gorkio darbų vertimai: vos po dvejų metų jis išgarsėjo visame pasaulyje. Jis susidraugavo su tapytoju Repinu ir dainininku Šaliapinu. Jo pjesėje „Miesčionys“, kurios pastatymą stebėjo policija, pirmąsyk į sceną išeina darbininkų klasė.

1902-aisiais ištremtas į vidurio Rusijoje esantį Arzamasą, ten jis susipažįsta su revoliucionieriais ir ima finansiškai bei savo leidiniais remti socialdemokratus. Gorkis įsteigia nelegalią spaustuvę, kurioje pradeda leisti nelegalius atsišaukimus, tikėdamasis sudaryti bendrą frontą tarp darbininkų klasės ir liberalinės inteligentijos. Rusijos karas su Japonija parodė, kad carinė imperija vos laikosi, tad ir opoziciniai judėjimai įgijo pagreitį.

1905-ųjų sausio 9-ąją, vadinamąjį Kruvinąjį sekmadienį, carinės pajėgos Sankt Peterburge išžudė daugiau kaip tūkstantį demonstrantų. Gorkio areštas ir įkalinimas sukėlė tarptautinį pasipiktinimą, ko pasėkoje jis ne už ilgo buvo paleistas. Šalis ėmė bruzdėti, studentai ir darbininkai ėmė streikuoti, sukilo šarvuočio Potiomkino įgula. Šalį sukaustė visuotinis streikas. Caras turėjo nusileisti suteikdamas pilietines teises ir sušaukdamas įstatymų leidžiamąjį susirinkimą – Dūmą. Gorkio butas tuomet atrodė lyg arsenalas. Darbininkai sukilo, bet po vienuolikos dienų kovos pasidavė.

1906-ųjų pradžioje Gorkis slapta išvyko į Suomiją – suomiai jį širdingai sutiko. Helsingforse jis susitiko su Leninu. Jie nusprendė, kad jam reiktų palikti Rusiją ir tapti neoficialiu naujosios Rusijos ambasadoriumi, rinkti pinigus revoliucijai. Tokiam turui ypač tinkamos pasirodė JAV. Planą pasiūlė amerikiečių socialistai. Simpatikai, kaip Markas Tvenas ir Džekas Londonas pažadėjo padėti savo rusui kolegai. Gorkio darbai pralenkė kitus bestselerius, o Metropoliteno teatre pastatyta pjesė „Dugne“ sutraukė pilną salę žiūrovų.

Gorkis keliavo pro Berlyną. Susitiko su Vokietijos socialdemokratijos vadovais – Bebeliu, Kautskiu, Lybknechtu ir Liuksemburg. Jis matė Maksą Reinhardtą ir Vokiečių teatre pastatytame „Dugne“ atlikdamas Lukos vaidmenį. Gorkis visas Vakarų šalis paragino neskolinti Rusijai pinigų, įspėdamas, kad taip tik būtų remiama didesnė priespauda.

Milijonams amerikiečių Gorkio vardas reiškė Rusijos išsivadavimą. Jo kelionė Amerikon turėjo būti geros valios turu nuo kranto iki kranto. Daugelis atėjo pasitikti 1906-ųjų balandžio 10-ąją atvykusio Gorkio. Markas Tvenas paragino remti revoliuciją Rusijoje. Gorkis prabilo apie savo susižavėjimą Voltu Vitmenu, Edgaru Alenu Pou ir Marku Tvenu. Jis gyrė amerikiečių liaudies laisvę. Tačiau jo išreikštas palaikymas buvusio Idaho valstijos gubernatoriaus nužudymu kaltintiems profsąjungų lyderiams, dar daugiau, žinia, kad Gorkis Amerikon atvyko su faktine savo žmona Marija Andrejevna, dar teisiškai neišsiskyręs su buvusia žmona Jekaterina Pavlovna, puritoniškajai Amerikai buvo per daug. Netgi Tvenas paprieštaravo, tuo tarpu Viljamas Dynas Houelsas ir Teodoras Ruzeveltas visai atsisakė su juo susitikti. Užtat po vienerių metų Džordžas Berardas Šou atsisakė vykti į Ameriką dėl to, kaip buvo elgiamasi su Gorkiu.

Tik Džonas Martinas ir Prestonija Man, Amerikos fabininkų draugijos vadovai, priėmė jį į savo namus. Gorkis leidosi į paskaitų turą aplink Jungtines Valstijas, kalbėdamas Viljamsburge, Bostone, Baltimorėje ir Filadelfijoje. Jis vis labiau ėmė kritikuoti Amerikos visuomenę, buvo jautrus Amerikos indėnų reikalams. Gorkis toliau gyrė Voltą Vitmeną, laisvės ir grožio pionierių, pripildžiusį savo eiles pagoniška meile gyvenimui. Jis parašė keletą brošiūrų apie dolerio fetišą.

Amerikiečių leidyklos jau nebespausdino Gorkio knygų, pagrinde dėl to, kad išimtines teises joms įgijo laikraščių magnatas Herstas. Būdamas Amerikoje, Gorkis pabaigė savo pjesę „Priešai“ ir pradėjo rašyti romaną „Motina“. Abu darbai lietė darbininkų bruzdėjimus Rusijoje. „Priešuose“ (1906 m.) Gorkis parodo kapitalistinės visuomenės klasinį susipriešinimą ir ryžtingą proletariato kovą. „Motina“ tapo pamatiniu socialistinio realizmo kūriniu ir viena populiariausių 20-ojo amžiaus knygų. Gorkis parodė darbininkų judėjimo iškilimą, jo revoliucingumo išaugimą vadovaujant partijai. Pirmąsyk revoliucinis proletariato judėjimas gavo realistinę literatūrinę išraišką. Pavelo Vlasovo asmenyje Gorkis sukūrė ištisos epochos herojų – revoliucingą proletarą, partinį darbuotoją. Motinos charakteris, tuo tarpu, įtaigiai parodo revoliucionierių išaugimą iš liaudies tarpo.

Gorkio užsipuolimai prieš Rusijos valdžią reiškė, kad jisai negalėjo grįžti namo. Italijoje jam buvo suteiktas politinis prieglobstis. 1906-ųjų spalio 26-ąją jisai atvyko į Neapolį, nežinodamas, kad Italijoje jam teksią praleisti beveik 8-erius metus, kad čia jis parašysiąs daugiau kaip pusę savo darbų. Gorkis Italijoje jau buvo išgarsėjęs gausias auditorijas sutraukdavusiomis savo pjesėmis. Lapkričio mėnesį jis persikėlė į Kaprio salą, kur sulaukė kvietimo į Londone rengtą Rusijos Socialdemokratų Darbininkų Partijos suvažiavimą. Suvažiavimas Ailingtono bažnyčioje prasidėjo 1907-ųjų balandžio 30-ąją ir baigėsi gegužės 19-ą. Dalyvavo Leninas, Trockis ir Plechanovas. Haido parke Gorkis skaitė paskaitas apie tuometę rusų literatūrą.

Kaprio saloje Gorkį lankė daugelis rašytojų, o taip pat ir Repinas, Rachmaninovas, Šaliapinas ir Stanislavskis. Ypač artimu jis jautėsi Šaliapinui, kraštiečiui iš Nižnij Novgorodo, apdainavusį Rusijos žemės jėgą ir grožį.

Kapryje Gorkis gyveno iki 1913-ųjų, kuomet Rusijos Dūma paskelbė amnestiją 300-ųjų Romanovų dinastijos valdymo metinių proga. Kartu su Lunačiarskiu ir Bogdanovu jis įkūrė „partinę mokyklą“ darbininkų klasės lyderiams ruošti. Gorkis skaitydavo paskaitas iš rusų literatūros istorijos. Tuo metu Gorkis buvo artimas Bogdanovui, kuris pasisakė už „socializmo religiją“, Gorkio vadintą „dievakūra“, darant marksizmą religija. Leninas prieštaravo šiai mokyklai, įkurdamas savąją Paryžiuje. Religiją Leninas atmetė, kritikuodamas Gorkį kaip romantiką.

1913-ųjų gruodžio 31-ą Gorkis grįžo į Rusiją, kur padėjo įsteigti pirmąjį Darbininkų ir valstiečių universitetą, Pasaulinės literatūros leidyklą ir Petrogrado teatrą. Jis išleido „Vaikystę“ (1913-1914 m.) – pirmąją dalį savo autobiografinės trilogijos, o paskui „Žmonėse“ (1916 m.) ir „Mano universitetus“ (1922 m.). Šiose knygose patsai autorius, Alioša Peškovas, pasakoja, savo vaikystę ir jaunystę prie Volgos upės esančiame mieste.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Gorkis pasmerkė šovinizmą ir atsisakė savo įsūnio Zinovijaus Peškovo už jo įsitraukimą kariuomenėn. Gorkis kvietė šauktinius grąžinti karinius bilietus, atsisakyti tarnauti.

1915-aisiais jis įsteigė vaikų literatūros leidyklą, su tikslu skatinti vaikų susidomėjimą gera literatūra bei parodyti jiems aiškiau tikrąją gyvenimo prasmę. Gorkis taip pat ketino išleisti seriją apybraižų apie ypatingus žmones.

1921-1922 metais Gorkis kovojo prieš badą, bendradarbiaudamas su Fritjofu Nansenu, organizavusiu maisto teikimą Rusijai. „Deili Herald“ (Daily Herald) duotame interviu Gorkis pareiškė, kad nėra jokios pateisinamos priežasties nepripažinti Tarybų Sąjungos, jog Vakarų įvesto ekonominio boikoto panaikinimas išgelbėtų daugelį gyvybių.

Gorkis darsyk paliko TSRS 1921-ųjų spalį. Jis buvo prastos sveikatos, persidirbęs ir ne visuomet matydavosi akis į akį su bolševikais ir Leninu. Jis per Suomiją, Švediją ir Daniją išvyko į Berlyną. Helsingforse jis ragino remti Rusiją, o lapkritį atvyko į Berlyną. Berlyne gyveno virš 100 tūkst. rusų, veikė daugelis rusiškų leidyklų. Berlyne gydytojas konstatavo, kad jo sveikata iš ties prasta. Tarp 1916-ųjų rudens ir 1922-ųjų žiemos Gorkis nebuvo nieko parašęs. O dabar jis užbaigė „Mano universitetus“ ir keletą novelių. Padėtis TSRS darėsi vis neramesnė, nuteisus 34-is eserų veikėjus. Gorkis apsistojo Sorente. Paskui, 1928-aisiais, jis grįžo tėvynėn, trokšdamas prisidėti prie jos kultūrinio gyvenimo.

Romane „Artamonovai“ (1927 m.) Gorkis pradėjo savo porevoliucinę socialinę-psichologinę kapitalizmo analizę. Paremtas trijų pirklių šeimos kartų gyvenimu, pasakojimas parodo kapitalizmo iškilimą ir žlugimą Rusijoje tarp 1863-iųjų ir 1917-ųjų metų. Pjesėje „Jegoras Bulyčovas“, vaizduojančioje Spalio revoliucijos išvakares, Gorkis parodo buržuazijos moralinį nuosmukį. Kitas socialistinio realizmo šedevras – „Klimo Samgino gyvenimas“, kuriame duodama laikotarpį nuo 1870-ųjų iki 1917-ųjų metų pavaizduojanti buržuazinio individualizmo analizė. Šia knyga Gorkis davė išsamų keturiasdešimties metų Rusijos istorijos politinių judėjimų vaizdą, parodydamas, kaip herojaus smulkiaburžuazinis intelektualinis gyvenimas pasibaigia istorine tragedija. Tuo tarpu komunistinis veikėjas Kutuzovas Klimą Samginą pasitinka tikru žmogiškumu. Gorkis parodė naujuosius didvyrius, iškeldamas heroizmą darbe kaip esminį dorovinį kriterijų.

Gorkio socialistinio realizmo metodas – tai jo pagrindinis pasaulinis literatūrinis pasiekimas. Jo darbai išlieka žinomi visuose žemynuose ir skatina proletariato klasinio sąmongumo augimą. Jie ir toliau lieka atramos tašku viso pasaulio socialistiniams rašytojams.

Maksimas Gorkis. Daina apie Audros paukštį (1901):

„Viršum jūrų žilo ploto vėjas debesis jau renka. Tarpu debesų ir jūros šauniai skraido Audros paukštis, panašus į juodą žaibą.

Tai sparnu paliesdams bangą, tai strėle padangėn šaudams, šaukia jis, ir – girdi džiaugsmą debesys šauksme galingam.

Ir šauksme tam – audros geismas! Pykčio galią, audros liepsną, didžios pergalės tikrumą girdi debesys šauksme tam.

Audrą jausdamos, žuvėdros klykia, blaškos viršum jūros, įmanytų – jos į dugną savo baimę nugramzdintų.

Ir gagaros skundžias, baras, – neįmanoma gagaroms tuo kovos džiaugsmu gyventi: audra baimę joms įvaro.

Kvailas ir riebus pingvinas bailiai slapstosi pakrantėj... Išdidus tik Audros paukštis taip laisvai ir drąsiai sklando ties žila putota jūra!

Niauresni kaskart žemiau vis leidžias debesys ties jūra, bangos šokdamos dainuoja ir perkūniją sutinka.

Griaudžia griausmas. Jūra pyksta. Ir įnirtusios, putotos bangos barasi su vėju. Štai, bangų sugriebęs būrį į galingą savo glėbį, nirtulingai užsimojęs, vėjas sviedžia į pakrantę, smaragdinį jų kalnyną balton putom ištaškydams.

Audros paukštis sklando klykdams panašus į juodą žaibą, debesis kaip strėle verdams, jūros putą sparnu braukdams.

Tartum demonas praūžia, – audros demonas didingas, – ir kvatojasi, ir rauda... Jis iš debesų kvatojas ir iš džiaugsmo jisai rauda!

Demonas jautrus, – jis girdi, kaip perkūnija pavargo, jisai tikras, – debesynai saulės neįstengs pagrobti!

Staugia vėjas... Griausmas griaudžia...

Mėlyna ugnim liepsnoja debesynai ties bedugnėm. Jūra gaudo žaibo strėles ir tamsioj gelmėj gesina. Atspindžiai žaibų per jūrą raitosi ugnies gyvatėm.

Audra! Greit sugriaudės audra!

Tai drąsusis Audros paukštis tarp žaibų didingai sklando viršum kaukiančios bedugnės, mūsų pergalę jis šaukia:

– Lai smarkesnė kyla audra!“*

Šaltinis: Marxism-Leninism Today

Vertė: Juozas Mickevičius

Pastaba: 150-ųjų M. Gorkio gimimo metinių proga paruoštas jo vardo archyvas, kuriame sudėti visi 20 tarp 1953-iųjų ir 1956-ųjų metų išėję lietuviški jo raštų tomai (žr. nuorodą): Maksimo Gorkio archyvas.

Taip pat skaitykite: A. Gudaits-Guzevičius. Kovos ir laimės šauklys

* M. Gorkis. Raštai. T. 4. V., 1954, p. 28-29. (S. Nėries vertimas).