Oficiozinėje
žiniasklaidoje vis šnekama
apie dvigubos pilietybės klausimą – mat taip vadinami „globalieji
lietuviai“, vakaruose sėdintys lietuviškos kilmės buržujai su žymia
dalimi mūsiškių
eurobiurokratų ir šiaudinių patriotėlių bijo Lietuvą „prarasiančią savo
piliečius“. Girdi, suteikime ir tiems, katrie paliko Lietuvą, priimdami
kitos
valstybės pilietybę, teisę kartu turėti ir lietuvišką pasą! Tada viskas
gražiai
išsispręs ir galėsime priskaičiuoti dar mažiausiai keliasdešimt
tūkstančių
statistinių „lietuvių“.
Tokią, sakytume, lygtais nekaltą mintį
mums siūlo buržuazinis elitas su savo kontroliuojama žiniasklaida. Betgi kokie
interesai stovi už dvigubos pilietybės reikalavimo? Akivaizdu, bet toli gražu
ne svarbiausia – siekis kiek galima užtušuoti pastarųjų dešimtmečių emigracijos
sukeltą demografinę katastrofą didesniu, kad ir fiktyvių, „piliečių“ skaičiumi.
Tačiau tai – tik paviršius.
Esmė slypi giliau – būtent tarptautiniuose
vandenyse plaukiojančių kapitalistinių grobuonių siekiuose. Nesunku suprasti –
žymiai lengviau varyti biznį valstybėje, kurioje esi įgijęs piliečio teises.
Mažiau apribojimų, daugiau laisvės bei galimybių pirkimams, pardavimams, o
pagaliau, ir paprasčiausiai spekuliacijai bei valdiškųjų ratų „tepimui“. Visa
tai dėsninga.
Imkime dabarties Lietuvą. Iš esmės – tai
vakarų kapitalo satelitas, pigios, betgi kvalifikuotos darbo jėgos šaltinis,
dalis juos nuo Rusijos skiriančio „buferio“ ir, apskritai, antrarūšė ES
valstybėlė. Tokia realybė, kurią aiškiai mato bei suvokia aukščiau minėtieji
elementai – tarptautiniu mastu veikiantys biznieriai.
Atitinkama ir jų laikysena – su „aborigenais“
ir elgiamasi, kaip su „aborigenais“. Didėjanti Lietuvos, kaip savarankiškos
valstybės, liekanų, erozija, labai naudinga jiems siekiant maksimaliai pelningo
mūsuose esančių išteklių – žmogiškųjų bei kitokių – išgavimo. Prie šios
erozijos, tiksliau tariant, visiško minėtųjų liekanų sunaikinimo, žymiai
prisidėsiąs ir dvigubos pilietybės įteisinimas – ką bekalbėti apie tuščiu blizgučiu
esančią „nepriklausomybę“, Marijos žemę kuruojant Briuselio bei Vašingtono
interesams. Tiesa, tikėtina, kad didžioji dalis tokių veikėjų, kurie realiai
būtų suinteresuoti lietuvišku pasu biznio reikalais – „savi“, taip vadinami „užjūrio
lietuviai“, lyg Petro Cvirkos Pranas Krukelis susikrovę sau kapitaliukus „štatuose“
ar kur kitur bei nusprendę grįžti namo pabizniuoti „tėvynės labui“... Jie
veikiausiai ir sudarysią didžiąją daugumą „dvigubųjų piliečių“ – užtat ir
reiškia didžiulį interesą dvigubai pilietybei įteisinti.
Štai praeitą penktadienį Konstituciniam
teismui pakako padorumo pripažinti, kad 1992 m. Konstitucijos rėmuose
įteisinti dvigubą pilietybę, ne kaip išimtį, o taisyklę, būtų tiesiog neįmanoma
– kad norint šitai pasiekti, reikėtų keisti pačią Konstituciją, tuo tarpu tai
galima tik referendumo keliu.
Aišku, kad surengti mūsuose referendumą –
darbas nelengvas; tai rodo vien tai, jog iš 11-os 1991-2014 m. laikotarpiu
rengtų referendumų, 7 skaitomi neįvykusiais dėl neužtenkamo prie balsadėžių
atėjusių rinkėjų skaičiaus. Bene ryškiausias pavyzdys – Žemės referendumas:
2013 m. P. Šliužo inicijuota grupė sėkmingai surinkusi parašus dėl referendumo
žemės pardavimo užsieniečiams klausimo rengimo; referendumas turėjo būti
privalomasis ir įvykti 2014-aisiais. Tačiau išankstinį sprendimą minėtuoju
klausimu senai užkulisiuose priėmęs elitas sėkmingai šią tikrai „iš apačios“
kilusią visaliaudinę iniciatyvą uždusino: vietoje to, kad būtų buvę leista
referendumui vykti tą pačią dieną, kaip ir Prezidento bei Europos parlamento
rinkimams (gegužės 25 d.), šis buvo nukeltas į birželio 29 d., turint omenyje,
kad tuo atveju į referendumą, kuriam buvo taikomas faktinis informacinis
boikotas, reikiami 50% rinkėjų paprasčiausiai nesusirinks. Taip ir atsitiko,
referendumas pralaimėjo.
Tai suvokdami, dvigubos pilietybės
privilegijų ištroškę daugiausiai JAV sėdintys lietuvių kilmės buržujai ir dipukų palikuonys
kelia gan „įdomius“ reikalavimus savajam referendumui dėl dvigubos pilietybės
klausimo. Vadinamosios „Pasaulio lietuvių bendruomenės“ (antitarybinių
emigrantų organizacijos šiandieninė tąsa) vadovė, Vokietijoje gyvenanti D.
Henkė, teigė,
kad Konstitucinio teismo sprendimas „nuvylęs pasaulio lietuvius“ (kasgi tie „lietuviai“?),
o jei jau kito kelio nėra, tai minėtąjį referendumą surengti ir sėkmingai
įvykdyti – kone švenčiausia valdžios pareiga. Štai, anot Henkės, dvigubos
pilietybės referendumui reiktų skirti ne tik ypatingą finansinę bei informacinę
paramą „ruošiant jam visuomenę“, bet dar ir nuleisti kartelę, kad sprendimui
nereiktų ¾, bet užtektų ⅔ rinkėjų pritarimo. Ką bekalbėti apie svajonę
referendumui skirtą laiką ištempti iki savaitės...
Galbūt tai kai ką primena? Sunku
neįžvelgti panašumo į 2003 m. įvykusį referendumą dėl stojimo į ES: jį dėlei
tariamo „viešojo intereso“ valdžia pratęsė nuo vienos iki dvejų dienų – mat reikiami
50% rinkėjų pradžioje taip ir nesusirinko. Negana to, buvo imtasi ir
papirkinėjimo, „Maksimose“ ėmus dalinti nemokamus skalbimo miltelius bei
šokoladą. Kas neatsimena, ar atsiminti nenori, tegul tik pasižiūri vaizdinę medžiagą.
Reikėjo buržujams įstumti Lietuvą į imperialistinę ES – štai ir įstūmė, kad ir
po kojomis pamindami savo pačių išgirtąją 1992-ųjų Konstituciją. Pasirodo,
įstatymų viršenybė ar dar kas panašaus – tik gražios frazės lengvatikiams, bet
toli gražu ne lietuviško gyvenimo tikrovė.
Analogiškai, atrodo, bus ir dvigubos
pilietybės klausimu. Kažkam to reikia, tas kažkas turi pinigų bei įtakos ir,
matai – bus imta ir padaryta. Numatoma ir preliminari data – referendumą
siūloma rengti tuo pat metu, kaip ir 2019 m. vyksiančius Prezidento rinkimus.
Kodėl šiam elito ir jo šunyčių referendumui iš anksto kuriamos tokios patogios,
privilegijuotos, sąlygos, kol tuo tarpu Žemės referendumas buvo tyčiomis
žlugdomas, tikriausiai tegali būti retoriniu klausimu. Atsakymas perdėm aiškus.
Kam visa tai naudinga? Ogi saujelei po
pasaulį besibastančių tranų, spekuliantų ir paprasčiausių aferistų, kuriems
Lietuva ir lietuvių tauta – geriausiu atveju tik priedanga saviems bizniams
varyti. Tai niekaip nepagerins ir mūsų krašto demografinės situacijos, mat tam reikėtų realaus gyvenimo pagerėjimo absoliučiai piliečių daugumai, būtent darbo žmonėms. Jiems, tuo tarpu, dvigubos pilietybės įvedimas, ne tik niekuo nepadės – tai yra tik dar
vienas spjūvis liaudžiai į veidą, dar vienas įrodymas, kad „demokratinėje“ Lietuvoje
valdžia priklauso ne popieriuje „suverenu“ įvardijamai tautai, bet ekonomiškai
viešpataujančiajai klasei – buržuazijai, kuri ką nori, tą ir daro. Būkime tikri
– kol mūsų platieji liaudies sluoksniai liks pasyvūs ir rinksis tylų sėdėjimą
nuošalėje, bet ne kovą už savuosius reikalus – tol jie toliau tai ir darys,
patogiai sau užsiropštę ir toliau jodami mums ant sprando.
Ar šito mums reikia? Ar negalima ir ar
neturėtų būti kitaip? – į šiuos klausimus paliksime kiekvienam skaitytojui
atsakyti sau pačiam.
Kibirkštis
Pagrindinė šitokio aistringo noro įteisinti dvigubą pilietybę LR priežastis – <...> imigracijos šalies pilietybės suteikimas – esminė priemonė, užtikrinanti visapusį asmens integravimąsi visuomenėje ir pilnavertį jo gyvenimą toje visuomenėje [3]. Čia iš wikipedijos. O dialektiškai, iš lietuviško kapitalo pozicijos (arba Das Kapital) įvertinus, pelnas gaunamas iš pridėtinės vertės, kuri gaunama iš nepilnai apmokėtos darbo jėgos eksploatacijos. Jei mažėja gyventojų, pelnas neišvengiamai krenta. Kaip sudominti imigrantus, kurie vengia Lietuvos kiek galėdami? ES narės pilietybe, kuria gausi, pvz., po trijų metų išgyvenimo. Tai, ko jiems ir reikia :)
AtsakytiPanaikinti