Pasaulyje gyvena dvi mintys: viena, drąsiai
žiūrėdama j miglotas gyvenimo paslaptis, stengiasi išaiškinti jas, kita pripažįsta,
kad įspėti paslapčių neįmanoma, ir iš baimės jas sudievina.
Vienai – nėra to, ko negalima pažinti,
yra tik tai, kas nepažinta, kita – mano, kad pasaulis niekada nebus pažintas.
Pirmoji eina per būties reiškinių chaosą, be baimės liesdama visa, kas yra jos sunkiame kelyje, ir visa gaivindama savo energija, net nebylius akmenis priverčia vaizdingai pasakoti apie gyvenimo pradžią; antroji – baikščiai blaškosi iš vienos pusės į kitą, nesėkmingai stengdamasi pateisinti savo būtį.
Pirmoji eina per būties reiškinių chaosą, be baimės liesdama visa, kas yra jos sunkiame kelyje, ir visa gaivindama savo energija, net nebylius akmenis priverčia vaizdingai pasakoti apie gyvenimo pradžią; antroji – baikščiai blaškosi iš vienos pusės į kitą, nesėkmingai stengdamasi pateisinti savo būtį.
– Ar egzistuoju aš? – klausia ji pati
save tuo metu, kai pirmoji sako:
– Aš – veikiu!
Pirmoji neretai pati kankinasi ir
abejoja savo jėga, tačiau skepticizmo šaltis tik sustiprina ją, ir ji, dar
tvirtesnė, vėl mato, kad būties tikslas – veikla; antroji – visada gyvena
baimindamasi savęs, jai atrodo, kad, be jos, yra kažkas aukštesnis – pradas,
giminingas jai, bet – priešiškas ir rūsčiai saugantis savo būties paslaptį.
Pirmosios tikslas – begalinis judėjimas
nuo vienos tiesos prie kitos ir per visas – prie paskutinės, vis tiek, kokia ji
būtų; antrosios tikslas – amžino judėjimo, amžinų abejojimų pasaulyje rasti
mirties tašką ir jame įtvirtinti neginčijamą dogmatą, geležinėmis įtaigos
grandinėmis sukaustyti tyrinėjimo ir kritikos dvasią.
Viena – drąsiai pasikliaudama savo jėga,
filosofuoja iš meilės išminčiai; kita – samprotauja iš baimės, vildamasi
nugalėti baimę.
Jos abi yra laisvos, viena – kaip bet
kuri energija, kita – kaip benamis šuo, ji vizgina uodegą prie kiekvienų durų,
už kurių jaučia šilumą, ramybę ir mažavertį prieglobstį.
Dažniausiai ta antroji mintis šlaistosi
maldyklų šventoriuose, kaip išmaldos prašydama dėmesio sau – tos galingos
baimės, jos pačios susikurtos.
Tai ji pūdama nuodija žemę metafizikos
ir mistikos nuodais, o pirmoji mintis savo kelyje puošia pasaulį meno ir mokslo
dovanomis.
1917
Šaltinis: M. Gorkis. Žmogus ir dievas.
V., 1970, p. 13-14.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą