Kam naudingas dvigubos pilietybės įteisinimas?

Oficiozinėje žiniasklaidoje vis šnekama apie dvigubos pilietybės klausimą – mat taip vadinami „globalieji lietuviai“, vakaruose sėdintys lietuviškos kilmės buržujai su žymia dalimi mūsiškių eurobiurokratų ir šiaudinių patriotėlių bijo Lietuvą „prarasiančią savo piliečius“. Girdi, suteikime ir tiems, katrie paliko Lietuvą, priimdami kitos valstybės pilietybę, teisę kartu turėti ir lietuvišką pasą! Tada viskas gražiai išsispręs ir galėsime priskaičiuoti dar mažiausiai keliasdešimt tūkstančių statistinių „lietuvių“.

Tokią, sakytume, lygtais nekaltą mintį mums siūlo buržuazinis elitas su savo kontroliuojama žiniasklaida. Betgi kokie interesai stovi už dvigubos pilietybės reikalavimo? Akivaizdu, bet toli gražu ne svarbiausia – siekis kiek galima užtušuoti pastarųjų dešimtmečių emigracijos sukeltą demografinę katastrofą didesniu, kad ir fiktyvių, „piliečių“ skaičiumi. Tačiau tai – tik paviršius.

Esmė slypi giliau – būtent tarptautiniuose vandenyse plaukiojančių kapitalistinių grobuonių siekiuose. Nesunku suprasti – žymiai lengviau varyti biznį valstybėje, kurioje esi įgijęs piliečio teises. Mažiau apribojimų, daugiau laisvės bei galimybių pirkimams, pardavimams, o pagaliau, ir paprasčiausiai spekuliacijai bei valdiškųjų ratų „tepimui“. Visa tai dėsninga.

Imkime dabarties Lietuvą. Iš esmės – tai vakarų kapitalo satelitas, pigios, betgi kvalifikuotos darbo jėgos šaltinis, dalis juos nuo Rusijos skiriančio „buferio“ ir, apskritai, antrarūšė ES valstybėlė. Tokia realybė, kurią aiškiai mato bei suvokia aukščiau minėtieji elementai – tarptautiniu mastu veikiantys biznieriai.

Atitinkama ir jų laikysena – su „aborigenais“ ir elgiamasi, kaip su „aborigenais“. Didėjanti Lietuvos, kaip savarankiškos valstybės, liekanų, erozija, labai naudinga jiems siekiant maksimaliai pelningo mūsuose esančių išteklių – žmogiškųjų bei kitokių – išgavimo. Prie šios erozijos, tiksliau tariant, visiško minėtųjų liekanų sunaikinimo, žymiai prisidėsiąs ir dvigubos pilietybės įteisinimas – ką bekalbėti apie tuščiu blizgučiu esančią „nepriklausomybę“, Marijos žemę kuruojant Briuselio bei Vašingtono interesams. Tiesa, tikėtina, kad didžioji dalis tokių veikėjų, kurie realiai būtų suinteresuoti lietuvišku pasu biznio reikalais – „savi“, taip vadinami „užjūrio lietuviai“, lyg Petro Cvirkos Pranas Krukelis susikrovę sau kapitaliukus „štatuose“ ar kur kitur bei nusprendę grįžti namo pabizniuoti „tėvynės labui“... Jie veikiausiai ir sudarysią didžiąją daugumą „dvigubųjų piliečių“ – užtat ir reiškia didžiulį interesą dvigubai pilietybei įteisinti.

Štai praeitą penktadienį Konstituciniam teismui pakako padorumo pripažinti, kad 1992 m. Konstitucijos rėmuose įteisinti dvigubą pilietybę, ne kaip išimtį, o taisyklę, būtų tiesiog neįmanoma – kad norint šitai pasiekti, reikėtų keisti pačią Konstituciją, tuo tarpu tai galima tik referendumo keliu.

Aišku, kad surengti mūsuose referendumą – darbas nelengvas; tai rodo vien tai, jog iš 11-os 1991-2014 m. laikotarpiu rengtų referendumų, 7 skaitomi neįvykusiais dėl neužtenkamo prie balsadėžių atėjusių rinkėjų skaičiaus. Bene ryškiausias pavyzdys – Žemės referendumas: 2013 m. P. Šliužo inicijuota grupė sėkmingai surinkusi parašus dėl referendumo žemės pardavimo užsieniečiams klausimo rengimo; referendumas turėjo būti privalomasis ir įvykti 2014-aisiais. Tačiau išankstinį sprendimą minėtuoju klausimu senai užkulisiuose priėmęs elitas sėkmingai šią tikrai „iš apačios“ kilusią visaliaudinę iniciatyvą uždusino: vietoje to, kad būtų buvę leista referendumui vykti tą pačią dieną, kaip ir Prezidento bei Europos parlamento rinkimams (gegužės 25 d.), šis buvo nukeltas į birželio 29 d., turint omenyje, kad tuo atveju į referendumą, kuriam buvo taikomas faktinis informacinis boikotas, reikiami 50% rinkėjų paprasčiausiai nesusirinks. Taip ir atsitiko, referendumas pralaimėjo.

Tai suvokdami, dvigubos pilietybės privilegijų ištroškę daugiausiai JAV sėdintys lietuvių kilmės buržujai ir dipukų palikuonys kelia gan „įdomius“ reikalavimus savajam referendumui dėl dvigubos pilietybės klausimo. Vadinamosios „Pasaulio lietuvių bendruomenės“ (antitarybinių emigrantų organizacijos šiandieninė tąsa) vadovė, Vokietijoje gyvenanti D. Henkė, teigė, kad Konstitucinio teismo sprendimas „nuvylęs pasaulio lietuvius“ (kasgi tie „lietuviai“?), o jei jau kito kelio nėra, tai minėtąjį referendumą surengti ir sėkmingai įvykdyti – kone švenčiausia valdžios pareiga. Štai, anot Henkės, dvigubos pilietybės referendumui reiktų skirti ne tik ypatingą finansinę bei informacinę paramą „ruošiant jam visuomenę“, bet dar ir nuleisti kartelę, kad sprendimui nereiktų ¾, bet užtektų ⅔ rinkėjų pritarimo. Ką bekalbėti apie svajonę referendumui skirtą laiką ištempti iki savaitės...

Galbūt tai kai ką primena? Sunku neįžvelgti panašumo į 2003 m. įvykusį referendumą dėl stojimo į ES: jį dėlei tariamo „viešojo intereso“ valdžia pratęsė nuo vienos iki dvejų dienų – mat reikiami 50% rinkėjų pradžioje taip ir nesusirinko. Negana to, buvo imtasi ir papirkinėjimo, „Maksimose“ ėmus dalinti nemokamus skalbimo miltelius bei šokoladą. Kas neatsimena, ar atsiminti nenori, tegul tik pasižiūri vaizdinę medžiagą. Reikėjo buržujams įstumti Lietuvą į imperialistinę ES – štai ir įstūmė, kad ir po kojomis pamindami savo pačių išgirtąją 1992-ųjų Konstituciją. Pasirodo, įstatymų viršenybė ar dar kas panašaus – tik gražios frazės lengvatikiams, bet toli gražu ne lietuviško gyvenimo tikrovė.

Analogiškai, atrodo, bus ir dvigubos pilietybės klausimu. Kažkam to reikia, tas kažkas turi pinigų bei įtakos ir, matai – bus imta ir padaryta. Numatoma ir preliminari data – referendumą siūloma rengti tuo pat metu, kaip ir 2019 m. vyksiančius Prezidento rinkimus. Kodėl šiam elito ir jo šunyčių referendumui iš anksto kuriamos tokios patogios, privilegijuotos, sąlygos, kol tuo tarpu Žemės referendumas buvo tyčiomis žlugdomas, tikriausiai tegali būti retoriniu klausimu. Atsakymas perdėm aiškus.

Kam visa tai naudinga? Ogi saujelei po pasaulį besibastančių tranų, spekuliantų ir paprasčiausių aferistų, kuriems Lietuva ir lietuvių tauta – geriausiu atveju tik priedanga saviems bizniams varyti. Tai niekaip nepagerins ir mūsų krašto demografinės situacijos, mat tam reikėtų realaus gyvenimo pagerėjimo absoliučiai piliečių daugumai, būtent darbo žmonėms. Jiems, tuo tarpu, dvigubos pilietybės įvedimas, ne tik niekuo nepadės – tai yra tik dar vienas spjūvis liaudžiai į veidą, dar vienas įrodymas, kad „demokratinėje“ Lietuvoje valdžia priklauso ne popieriuje „suverenu“ įvardijamai tautai, bet ekonomiškai viešpataujančiajai klasei – buržuazijai, kuri ką nori, tą ir daro. Būkime tikri – kol mūsų platieji liaudies sluoksniai liks pasyvūs ir rinksis tylų sėdėjimą nuošalėje, bet ne kovą už savuosius reikalus – tol jie toliau tai ir darys, patogiai sau užsiropštę ir toliau jodami mums ant sprando.

Ar šito mums reikia? Ar negalima ir ar neturėtų būti kitaip? – į šiuos klausimus paliksime kiekvienam skaitytojui atsakyti sau pačiam.

Kibirkštis