Kapitalizmas plius robotizacija – neovergovinio pragaro link

Keista antraštė? Gal ir keista, bet tikrai ne iš piršto laužta. Artėjanti technologinė dirbtinio intelekto revoliucija, geruoju ar piktuoju, ilgainiui žada didelius pokyčius viso pasaulio visuomenių ekonominiame gyvenime bei kasdienėje buityje. O kai kurie dabarties „ekspertai“ atvirai kalba apie tai, kad tarp tokių permainų tikėtinas ir dar didesnis socialinis atotrūkis, netgi naujos kastų sistemos įtvirtinimas.

Apie ką kalbame? Ogi neseniai išėjo straipsnis antrašte „Perversmas, po kurio milijonai liks bedarbiais“ – jame samprotaujama apie tai, kokios bus pasekmės anksčiau ar vėliau įvyksiančio robotų bei kitų dirbtinio intelekto sistemomis paremtų mašinų išplitimo. Šioms mašinoms veikiausiai bus lemta perimti nors ir tikrai ne visas, bet nemaža funkcijų, šiandien priklausančių gyvojo žmogaus darbo sričiai.

Tačiau, kaip galime skaityti minėtame straipsnyje, šitai nežada nei trumpesnių darbo valandų, nei kitokių esminių pagerinimų dirbančiųjų gyvenime. Priešingai – pripažįstama, kad šitai atneš tiktai masinę bedarbystę, dar didesnę socialinę atskirtį ir, negana to, vienos advokatų kontoros šefas, R. Juodka, atrodo, ramiu veidu tvirtina būsiant netgi naują kastų sistemą.

Ką tai galėtų reikšti, nesunku suprasti, truputėlį pažvelgus istorijon. Štai senovės Indijoje susiformavo kastų sistema – itin žiauri luominės visuomenės forma, kuomet vienų viešpatavimas ant kitų pateisinamas tariamai aukštesne jų prigimtimi (aukščiausieji – kunigai bramanai; paskui – kariai ir valdovai kšatrijai; po jų – vaišijais praminti pirkliai bei gamintojai; apačioje – faktiniai vergai, šudros; žemiau dugno – čandalos, bekasčiai „neliečiamieji“, iš vis nelaikyti žmonėmis). Formaliai panaikinta, bet realiai toji pati kastų sistema išlikusi Indijoje ir iki šiolei - o šalis tai ne tik paskendusi giliausiame materialiniame skurde, bet ir „dvasiškumu“ maskuojamuose barbariškiausiuose prietaruose. Aišku, lygybės ir teisybės nėra ir mūsuose – betgi dabarties Vakarai nors formaliai ją pripažįsta – ir tai jau šioks toks pasiekimas, kuriuo pasinaudodama liaudis galinti eiti pirmyn ir kelti dar griežtesnius socialinius bei politinius reikalavimus.

O ką žada robotizacija? R. Juodka, kaip mūsų naujalietuvių buržujų klasės atstovas, ciniškai atviras: ji žada pasidalijimą į kastas; aukštesniąją, genetiškai ištobulintų, pusiau robotų, pusiau žmonių – kiborgų – kastą, kurią šis įvardija kaip homo superior; ir į žemesniąją, kuriai priklausysią visi likusieji – homo sapiens. Žemiausia grandimi liksiantys robotai ir kitos mašinos.

Buržujiškas Juodkos cinizmas išryškėja jo laikysena: konstatuodamas štai tokią aukščiau duotą perspektyvą, jis ne tik nesako, kad tai – dalykas blogas – bet apskritai nesvarsto jo, kaip kažko problemiško. Suprask: viskas eina normaliai, pagal planą, taip sakant. Patinka ar nepatinka – gali tiktai siekti didinti savąjį konkurencingumą darbo rinkoje ir melstis, kad tik nepatektumei į žemesniųjų sluoksnių gretas, nors šitai vis tiek bus absoliučios žmonių daugumos likimu. Tokia Juodkos siūloma panacėja – konkuruok dėl teisės būti kiborgu!

Gal kiek sutirštintos spalvos, bet esmė tikrai tokia. Būtent: nuožmios socialinės džiunglės, kuriose būsiąs kaip niekada anksčiau nuvertintas mūsų žmoniškumas, o vienintele gyvenimo prasme, greta visuomenę valdančio pelno siekimo, būsianti kova dėl priėjimo prie lovio, prie buvimo išrinktosios homo superior kastos nariu! Homo sapiens, tuo tarpu, tikriausiai teks antrarūšių piliečių, savotiškų naujųjų šudrų ar netgi čandalų, vaidmuo, aptarnaujant „išrinktuosius“ kiborgus, tikriausiai gaminant, tvarkant bei remontuojant robotus bei įvairiausias kitas mašinas, dargi atliekant tuos darbus, kurių šie negalėsią nudirbti. Tikėtina, kad šitokią ekonominę padėtį atitiks socialinis bei politinis beteisiškumas, iš esmės reikšiantis naujos formos vergovę, iš esmės – žemės virtimą neovergoviniu pragaru.

Bet ar tai neišvengiama? Esamoje santvarkoje – kapitalizme – tikrai taip. Mat čia saujelė buržujų valdo visas pagrindines gyvenimo reikmių gamybos priemones, atitinkamai ši mažuma valdys ir naująsias dirbtinio intelekto technologijas. Dauguma žmonių, tuo tarpu, kaip yra, taip ir liks už borto. Šia prasme Juodkos numatoma kastų sistema nebūtų net kažkas esmiškai nauja, o tiesiog neišvengiama stotis kapitalistinio vystymosi kelyje bei tuo pačiu žymiai atviresnė, ryškesnė forma jau dabar egzistuojančios nelygybės.

Visgi yra alternatyva, visiškai kitas gyvenimo kelias, būtent nauja visuomenės santvarka, paremta ne mažumos valdoma privatine nuosavybe, bet kolektyvine liaudies nuosavybe ir darbu ne saujelės prabangai ir pelnui, bet bendrai žmonių gerovei, kuriai būtų pajungtas ir naujųjų dirbtinio intelekto technologijų naudojimas.

Šis alternatyvus kelias, kurio vardas lyg ir uždraustas dabar minėti, tai yra – komunizmo kelias – dar prieš pusantro amžiaus nušviestas K. Markso ir F. Engelso darbuose. Apsisprendusieji eiti šiuo keliu – apsisprendę prieš kapitalą, bet už žmogų, prieš robotizuotą pragarą, bet už naują, tikrai žmonišką gyvenimą – visame pasaulyje pamažu vienijasi draugėn į bendrą rikiuotę, į bendrą kumštį po raudonąja komunistinių idealų vėliava.

Parašė: Vincas Nevėžietis