Sergejus Kurginianas: „Hitleris – tai vaikų žaidimas palyginus su tuo, kas ryškėja už horizonto“

Neseniai išėjusiame interviu su rusišku žinių portalu „БИЗНЕС Online“ rusų politologas, judėjimo „Laiko esmė“ lyderis Sergejus Kurginianas pasakoja apie tai, į kokius spąstus papuolė žmonija, apie tai, ko siekia pasaulinis kapitalistinis elitas: išsamiame interviu liečiamos temos nuo vadinamosios koronaviruso pandemijos ir vakcinacijos iki įvykių JAV, situacijos Baltarusijoje ir tiek Rusijos, tiek pasaulio ir pačios žmonijos tolimesnės perspektyvos – arba esminės, tarybiniu patyrimu paremtos alternatyvos esamai tikrovei – arba transnacionalinių korporacijų diktatūra, totaliniu sekimu ir gyventojų nužmoginimu paremtą socialinį pragarą. Žemiau pateikiame interviu vertimą į lietuvių kalbą, kad mūsų draugai ir skaitytojai galėtų geriau susipažinti su Kurginiano įžvalgomis ir požiūriu į opiausias šiandienos problemas.

„ŽMONES SUSKIRSTYS Į LAUKINIUS, KURIE VISKĄ ATMES, IR APSIŠVIETUSIUOSIUS, KURIE VISKĄ PRIIMS.“

– Sergejau Jervandovičiau, akivaizdu, kad pagrindiniu 2020 metų įvykiu tapo koronavirusas. Nuo pandemijos pradžios jūs išleidote seriją vaizdo įrašų ir publikacijų apie kovidą, išanalizavote jo genezę. Jūsų darbas išsiskiria kitų tyrimų fone. Jūsų pripažinimu, jūs tuo metu skaitėte daug specializuotos literatūros. Ir, dalinai, analizuojate svarbų aspektą, susijusį su tuo, kad virusas gali būti dirbtinai sukurtas. Ar tai vis dėlto biologinis ginklas?

– Tvirtinti aš nieko negaliu, bet manau, kad tikimybė – didelė. Tai mano nuomonė, kaip eksperto, ne kaip specialisto. Yra didžiulis skirtumas tarp specialisto ir eksperto. Specialistas visą gyvenimą užsiiminėja kažkuo konkretaus. Dažniausiai, kaip sakė Kozma Prutkovas, jis panašus į srautą, tai yra, jis yra deformuotas. Bet jis tai „perkandęs“. O ekspertas turi per trumpą laiką susiprasti naujoje krizinėje situacijoje. Jis pritaiko metodologiją, logiką, sisteminę analizę ir nagrinėja tam tikrą kiekį informacijos. Aš per tą laiką iš tikrųjų perskaičiau daug. Nuo mokyklinuko, nemėgusio biologijos ir žmogaus, nesižavėjusio medicina, virtau tuo, kas nagrinėjo viską, kas priklauso imunologijos, virusologijos ir genetikos studentui. Ir, kadangi skaitau greitai, aš pasiėmiau platesnį diapazoną, nei daro įprastas tyrinėtojas. Todėl aš ekspertizės požiūriu esu 50% kondicijoje. Bet kažkas tai kitas randasi 100% kondicijoje. Bet specialistų neklausinėja ir nesiklauso.

Kaip ekspertas aš, pavyzdžiui, išsakiau hipotezę dėl kovido atsiradimo. Ir dabar ji visą laiką pasitvirtina. Robertas Redfildas, JAV CDC, pagrindinės tarnybos, atsakingos už amerikičių nacijos sveikatą, vadovas, pripažįsta, kad koronavirusas atsirado birželį. Ir jokio ryšio su kovo, vasario ir netgi gruodžio mėnesiais jis neturi. Vadinasi, tai ne kažkokia keista kiniška nuoteka. Dabar italai taipogi sako, kad kovidas pasirodė anksčiau.

Eilė specialistų tvirtina, kad nutekėjimas yra iš „Fort Detrik“. Tai viena iš senųjų amerikiečių bakteriologinių ir cheminių ginklų laboratorijų. Ją uždarė vasarą ir būtent ryšium su tuo, kas įvyko kažkoks nutekėjimas. Visi atkreipia dėmesį į tai, kad Amerikoje buvo kažkokia tai keista epidemija, kurią jie sieja su elektroninėmis cigaretėmis. Paskui paaiškėjo, kad cigaretės ne prie ko. Dabar vėl ir vėl viskas pasitvirtina. Tai, kad būtų siautulingai kaltinami kiniečiai, atsisakyta.

Bet žymiai rimtesnius pareiškimus padarė gi ne aš, o Liuk Montanjė (prancūzų virusologas, Nobelio premijos medicinai ir fiziologijai 2008 m. laureatas, kartu su Barė-Sinusi 1983 m. atradęs ŽIV – Red.). Jis pareiškė, kad kovidas turi keletą į ŽIV panašių intarpų ir nurodė į kinus. Tad jį ir suėdė. Prancūzijos publika ir kažkokios tai keistos jėgos, savo lygiu niekaip jam neprilygstančios. Pavyzdžiui, Nilas Fergiusonas (anglų matematikas iš Londono imperinio koledžo, kurio kompiuterinis COVID-19 modelis tapo pagrindu griežtiems karantinams skirtingose šalyse. Prognozavo 510 tūkst. mirčių Didžiojoje Britanijoje ir iki 2,2 mln. JAV. 2001 m. sumodeliavo 150 tūkst. žmonių mirtį Anglijoje nuo karvių kempinligės, galiausiai mirė 200 žmonių, bet buvo papjauti milijonai gyvulių – Red.). Kas toksai Fergiusonas ryšium su Montanjė ir kitais žmonėmis, rimtai kalbančiais apie kovidą?

Kadaise, prisimenu, buvo Jaroslavlio forumas. Dmitrijus Anatolijevičius Medvedevas organizavo ir t. t. Ten prie manęs priėjo žymus amerikiečių veikėja (amerikiečių sovietologė, rusistė, valstybės veikėja – Red.) Tobi Gati, pagriebė už rankovės ir tarė: „Klausyk, pas jus tuoj pasisakys Hantingtonas (Samuelis Hantingtonas – amerikiečių sociologas ir politologas, etnokultūrinio civilizacijų pasidalijimo koncepcijos autorius – Red.). Tu supranti, kad jis neturi statuso?“ Aš sakau: „Tobi, galbūt, jis neturi statuso, bet jis labai žymus ir gabus, todėl jį su džiaugsmu pakvietė į šį forumą.“

Tai va, tasai Fergiusonas moksle, atrodytų – niekas! O paskui mūsų aukštieji valdininkai, kuruojantys mediciną, sako, mums kolegos iš užsienio davė neteisingą signalą ir todėl mes neteisingai pasielgėme su pensininkais. Tai, žinoma, gerai, kad žmonės pripažįsta savo klaidas. Rusijoje nėra kultūros pripažinti savo klaidas, tai tas pats, kaip padaryti išpažintį milicininkui. Duosi – ir susems pagal pilną programą. Iš kitos pusės, kokia klaidos kaina? Štai mes ne taip pasielgėme su vyresnio amžiaus žmonėmis. Ir ką? Tai juk turi kainą! Aš nenoriu būti panašiu į prisipažinimo parodymus gaunantį milicininką. Tiesiog žmogiškai klausiu, kaip į tai žiūri? Buvo padaryta daug paskubintų sprendimų ir, žinoma, jie buvo padaryti spaudžiant Vakarams. Psichologiškai, intelektualiai. Mūsų didieji intelektualai iš medicinos srities jaučia save antrarūšiais ir priklausomais nuo to, ką kalba „ten“. Šis jausmas privedė prie to, kad iškilo tam tikras modelis, kurį paskiau pradėjo aršiai ginti. Tada pasirodė kategorija, vadinama kovid-disidentais. Ir man iš karto tapo aišku, kad žmones skirsto į grupę viską neigiančių laukinių ir į grupę viską priimančių apsišvietusiųjų. O iš tikrųjų, šie apsišvietusieji trypia mokslą.

Kodėl aš kaip apsišvietusį žmogų turiu priimti ne Nobelio premijos laureatą Maiklą Levitą (Britanijos, Amerikos ir Izraelio biofizikas, 2013 m. Nobelio premijos laureatas chemijai už „kompiuterinį cheminių sistemų modeliavimą“. JAV mokslų akadeijos narys, Stenfordo universiteto profesorius. Kritikavo lokdaunus kaip priemonę kovai su koronaviruso pandemija – Red.)., o Fergiusoną? Kas jis toks? Kas toksai Andersonas (Rojus Malkolmas Andersonas – infekcinių ligų ir epidemiologijos specialistas, 14-asis Londono imperinio koledžo rektorius – Red.)? Kas tokie šie žmonės, primetę pasauliui savo koncepciją apie tai, kas įvyko? Jie – antrarūšiai mokslininkai iš toli gražu ne pačios stipriausios įstaigos – Londono imperinio koledžo. Vadinasi, už jų kažkas tai stovi ir kažkas tai taip spaudžia, kad galima užčiaupti burnas Nobelio laureatams?! Kodėl taip greitai buvo priimti sprendimai, kodėl su jais nebuvo pasitarta?!

Tada aš pradėjau kalbėti taip, kad nebūtų jausmo, jog apsišvietusieji – tai Fergiusonas ir Andersonas, o visi likusieji – laukiniai. Aš pradėjau kalbėti mokslo vardu ne todėl, kad būčiau mokslininku. Tiesiog pradėjau cituoti tikrai rimtus specialistus. Štai taip kalba Levitas. Jis – Nobelio laureatas, žydas iš Pietų Afrikos, padirbęs ir Izraelyje, ir Amerikoje. Jis joksai rusų spectarnybininkas, kuris trokštų kažko tai negero Vakarams.

– O ką kalba specialistai?

– Aš kalbėjausi su pakankamai stipriu virusologu iš paties didžiausio prancūziško virusologinio centro, turinčio 1 mlrd. eurų biudžetą. Aš laisvai cituoju jo žodžius: „Liuką suėdė ir kaulus išspjovė, o aš taip nenoriu. Klausinėju kolegų. Jie sako: aš manau, kad COVID-19 – organinė, natūrali liga. Tada aš klausiu, kas ją užnešė?“

– Iš pradžių?

– Taip. Liko, sako, virusologai, kurie, pažiūrėję man kaip savo kolegai į akis, sako, kad nešiotojas – šikšnosparnis? Tokių nėra. O kas tarpininkas? Kas užnešė ligą nuo šikšnosparnio žmogui? Jūs sakėte: pangolinas. Bet jūs juk suprantate, kad taip nėra.

Tasai prancūzų virusologas sako: pas mus gi mokslas, galinga pramonė, medicina, o mes ką, metus nesugebėjome surasti tarpinio žvėries? Tai ar blogai ieškome, ar jo nėra? Kas vyksta? Toliau sako: štai tą Liuką užkniso už tai, kad jis įvardijo keturis intarpus genome, o trys vis tiktai gali būti evoliuciniai. O ketvirtasis? Man kažkas iš kolegų virusologų gali pasakyti, kad jisai galėtų būti natūralus? Jūs ką, iš proto išėjote?

„IŠ PANIKOS DĖL KOVIDO SUKĖLĖ BADĄ, NUO KURIO MIRS 100 MILIJONŲ.“

– O ar adekvačios kovos su pandemija priemonės?

– Jos sustabdė pasaulinę ekonomiką, sudarė žmonėms siaubingas pasekmes. Nuo vienos maliarijos, kadangi ją pradėjo prasčiau gydyti dėl pandemijos, per tą laiką Afrikoje numirė daugiau žmonių, nei nuo kovido. Toliau – onkologija, kardiologija ir visa kita. Aukos milžiniškos. Kalbama: „Juodųjų gyvybės svarbios“ (nuo angliško „Black lives matter“ – Red.), – kovidininkų gyvybės irgi svarbios. O onkologininkų gyvybės ar svarbios? O maliarininkų? Iš panikos dėl kovido sukeltas badas, nuo kurio mirs 100 milijonų. Tai absoliučiai neproporcinga tam, kas realiai vyksta su kovidu.

Yra tokia speciali profesija – epidemiologas. Jis turi atsakti į vieną klausimą – epidemija tai ar ne. Žiūri: susirgimai siaubingi, jam be galo gaila žmonių, jis kenčia. Bet sako, kad tai ne epidemija, kadangi mirtingumas – mažiau kaip vieno procento. Tai norma. Kiek numirė Rusijoje ir pasaulyje? Tai epidemija? Tai galima sulyginti su mirtimis nuo ispaniškojo gripo? Nuo jo mirė 100 milijonų. Negalima! O kodėl tokios neproporcingos priemonės? Kodėl reikalingos būtent tokios priemonės, neturinčios nieko bendro su susirgimu? Gydykite!

– O ką jūs manote apie dabar pasirodžiusias vakcinas?

– Žymiausieji vakarų, azijiečių, rytų tyrinėtojai iš geriausių pasaulio mokslinių centrų kalbėjo, kad egzistuoja du reiškiniai – antigeninis imprintingas ir antigenų-antikūnių kompleksas. Kas tasai antigeninis imprintingas? Tai pirmas įspūdis. Tai reiškia, kad tam tikri antikūniai yra atminties ląstelės, jos prisimena susirgimą. Žmogus susirgo, bet jo organizmas prisimena tą susirgimą. Jam kaupiasi atminties ląstelės. Ir kada antrą kartą pas žmogų būna tas pats susirgimas, atminties ląstelės jį puola ir pradeda jį dusinti. O yra ir naivios ląstelės, kurios iš naujo pradeda tyrinėti, lėčiau tyrinėja antigeną (bet kokią medžiagą, kurią organizmas mato kaip svetimą arba potencialiai pavojingą – Red.). Ir atminties ląstelės pradeda jį pulti iš pozicijos to, ką jos jau buvo išgyvenusios kaip susirgimą.

Kas yra vakcina? Tai nedidelė susirgimo dozė tam, kad būtų sustiprinti atminties ląstelės. O pats susirgimas – tai stiprus to paties susirgimo variantas. Ta yra, vakcina didina atminties ląstelių kiekį. Bet yra reiškinys, prie kurio atminties ląstelės, mesdamos save į truputėlį pasikeitusį antigeną, sukuria tokį kompleksą – antigeną-antikūnį – kuris blogesnis už antigeną. Tai yra, už patį susirgimą.

– Kokiomis sąlygomis taip atsitinka?

– Esant nedideliam struktūrų skirtumui, prie kitos pradeda jungtis ne taip, kaip reikia. Tai dažniau įvyksta su virusais, o rečiau – su bakterijomis. Su kai kuriais susirgimais pavyko susitvarkyti. Beje, žmonės, kurie kovojo su poliomelitu, iš pradžių tvarkėsi, paskiau buvo keliamos bylos, prasidėjo procesai, jiems teko sumokėti didžiulius pinigus. Bet vis dėlto aš manau, kad vakcina prieš poliomelitą – herojiškas žmonijos atradimas. O priešais tuos, kurie užsiėmė vakcinos išdirbimu pačioje pradžioje – Pasterą, Erlichą, Kochomą, Mečnikovą – reikia tiesiog nusiimti kepures.

Bet jie juk dirbo pagrinde su bakterijomis! O dydžių skirtumas tarp viruso ir bakterijos – kaip tarp uodo ir arbūzo. Be to, virusas neturi savos reprodukcinės sistemos, jis naudojasi reprodukcija to organizmo, į kurį yra įlindęs. Bakterijos tokią sistemą turi ir pūvančiame kūne jos dauginasi sparčiai, todėl palaikus ir degino nuo choleros, maro. O virusas miršta kartu su kūnu.

Su virusais visada blogiau. Yra milžiniškas bandymų sukurti vakciną prieš to paties Liuko Montanjė atrastą ŽIV. Šituo užsiėminėjo stambiausios pasaulio korporacijos. Jie tomis vakcinomis negailestingai skiepijo nelaimingus žmones Afrikoje, o po to pradėjo skelbti aliarmą: „Mes skiepijame, o susirgimas stiprėja“. Po to išėjo draudimas naudoti bet kokias vakcinas ŽIV srityje. Paskiau išaiškėjo, kad dėl šio antigeno-antikūnio efekto, iš duotojo imprintingo sukurti ir vakcinas prieš Dengės karštligę, tam tikras meningito modifikacijas“.

Yra Michailo Suputnickio knyga „Biologinis karas“ (Michailas Supotnickis – rusų mikrobiologas, medicininės tarnybos atsargos pulkininkas, išradėjas, maro ir kitų itin pavojingų epidemijų istorijos, cheminių ir biologinių ginklų kūrimo bei naudojimo istorijos tyrinėtojas – Red.) Labai rimta, padori knyga. Aš autoriaus asmeniškai nepažįstu, bet manau, kad jis karo biologas, kuris visą gyvenimą tuo ir užsiima. Jis pasakoja visiškai atsakingai apie kitų darbus Amerikoje, Austrijoje, Singapūre, Korėjoje, kurie kalba apie baltąją vakcinacijų dėmę – tą antigeno ir antikūnio sujungimą. Jį irgi bando užčiaupti. Kodėl, kas čia per kinas?

O visi tie akademikai, kurie kalba apie vakcinas, jie tai žino? „O mes patikrinome, nieko tokio nėra“. Kuo patikrinote? Kaip? Bet mes ar galime sąžiningai atsakyti į visus tuos klausimus? Ar mes galime sėsti, surengti nedidelę konferenciją ir pasikalbėti? Jūs pakvieskite tuos žmones, tegul jie kažką pasako. Žinote, būna mokslininkų, kurie viską supranta, bet kalba su nevienodu įtikinamumu.

Aš nesakau, kad vakcinos nereikalingos. Mes nenorime sakyti: „Šalin mokslą!“ Ir, galbūt, jūsų vakcina puiki. Bet tada nors padarykite taip, kad pagrindiniai kariniai institutai nesmerktų savo pačių įstaigų vakcinų. Ir būtų keista iš mano lūpų girdėti, kad tos visos „Modernos“, Geitsai... kad minimi vardai būtų geriau už mūsų vakciną. Ten prasideda globalus fanatizmas. Yra žmonės, kurie mano, kad su vakcina galima ir čipą įkišti į smegenis. Kada nors tai bus įmanoma, bet nemanau, kad dabar. Bet genomo skaidymas – negeras reikalas. Tai sakė ir Rusijos Federacijos prezidentas, ir Michailas Kovalčiukas (fizikas, Kurčiatovo instituto prezidentas, V. Putino draugas – Red.). Jie sako, kad tai reikia sulaikyti iš moralinių paskatų.

– Prie ko jūs einate? Ar koronavirusas – „feikas“?

– Mes neneigiame, kad kovidas – labai rimtas susirgimas. Tik klausiame, koks Rusijoje mirusiųjų procentas? Ir sužinome tai iš epidemiologinio, o ne humanistinio-moralinio požiūrio taško. Mes kalbame apie karantino kaštus – juk visos gyvybės vienodai svarbios, o šio susirgimo specifika ne tame, kad jo nebūtų. Mes ne kovid-disidentai. Bet mes esame Nobelio laureatų Liuko Montanjė ir Maiklo Levito pusėje, o ne pusėje to, kas kvepia kažkokiu sulaukėjimu. Ir mes klausiame: „Kodėl jūs nesuteikiate žodžio Nobelio premijos laureatams, užsieniečiams, visų ordinų ir masonų ložių riteriams? Kas jūs tokie, kad juos užčiauptumėte?“

„KAS ČIAUPIA BURNĄ IMPERATORIUI?“

– Ir kas gi šios jėgos, jūsų manymu?

– Aš siečiau tai su kitu reiškiniu. JAV prezidentas Donaldas Trampas – labai „šustras“ žmogus, toksai linksmas šoumenas, visai šiuolaikiškas. Ir jis negalėjo įsivaizduoti, kad masinė žiniasklaida jam kaip „niuzmeikeriui“ užčiaups burną. Tai buvo už jo vaizduotės ribų. Kaipgi taip? Aš – pagrindinės pasaulio valstybės imperatorius! Aš – pagrindinis pasaulio „niuzmeikeris“! O jūs man: „Eik lauk! Feik-niuz!.. Jūs man čiaupiate burną!“ Tada kilo klausimas: „Kas čiaupia burną imperatoriui?“

– Pasaulinė vyriausybė, diskurso šeimininkai?

– Kažkas tai didesnis už imperatorių. Mes nesakome, teisus Trampas ar ne – mes kalbame apie žodžio laisvę. Toliau jis išvertė akis ir tarė: „Aš ruošiausi, aš nugalėjau, aš išeičiau, aš nieko nebūčiau daręs. Bet kada šneka, kad vienoje iš apygardų už Baideną prabalsavo 841 procentai ir kada tarp prabalsavusiųjų pasitaiko 1800 metų gimimo žmonių, mirusiųjų, kurie prisikėlė iš kapų ir balsuoja, aš gi negaliu šito prileisti! Aš juk ne bailys, kad sakyčiau, jog viskas gerai. Kas gi visa tai daro?“

– Štai aš ir klausiu. Kažkas tai juk galėjo taip nusispjauti į procedūras, kad Trampas turi sakyti, jog iš aukščiausiojo teismo laukia drąsos ir išminties. O įstatymo vykdymo tu jau nebelauki, tai jau kažkas herojiško? Vykdykite įstatymą! Žmonės davė po priesaika davė parodymus apie tai, kaip vyko rinkimų falsifikavimas. Po priesaika duoti parodymai amerikiečiams labai daug reiškia. Pasirodo, kad už tai jau žudo. Kieno diktatūra surengė visą šį reikalą? Taip pat, kaip ir su kovidu.

– Kovido specialistams taip pat neduodama kalbėti, kaip ir Trampui?

– Užčiaupti iškilūs mokslininkai. O į priekį ištempė menkus. Bet šita smulkmena jau buvo ir su kiaulių gripu, ir su kempinlige, perdėjus jų mąstą 25-30 kartų. O po to aukščiausieji Didžiosios Britanijos pareigūnai sakė, kad jie sunaikino visą savo žemės ūkį. Kodėl ir kieno pageidavimu? Kaip sako Šekspyro Horacijus: „O diena ir naktie! Kaip šitai keista!“ Aš tiesiog pradėjau šias keistenybes atskleidinėti.

Mes manome, kad reikia visiškai kitos mokslinės paradigmos toje pačioje medicinoje. Kodėl tarybinė medicina sunaikino Uchtomskio (Aleksejus Uchtomskis – tarybinis rusų fiziologas, TSRS Mokslų akademijos akademikas – Red.), akademiko Speranskio (Aleksejus Sperankis – tarybinis mokslininkas-medikas fiziologijos ir patologijos srityse, TSRS Mokslų akademijos narys – Red.) mokyklą? Jisai juk ne pogrindinis šundaktaris, bet ištisą mokyklą sunaikino vakcinacijos adeptų naudai. Kodėl buvo sunaikinta Vigotskio (Levas Vigotskis – tarybinis psichologas, kultūrinės-istorinės teorijos kūrėjas, aukštesniųjų psichologinių funkcijų tyrinėjimo tradicijos pradininkas – Red.) ir visų kitų mokyklos? Kodėl jos vietą užėmė Ziničenko (Vladimiras Zeničenko – tarybinis rusų psichologas, psichologijos mokslų daktaras, profesorius, Rusijos Mokslų akademijos akademikas, vienas iš inžinerinės psichologijos ir ergonomikos Rusijoje kūrėjų – Red.) su inžinerine psichologija? Ką padarė su Michailo Lifšico mokykla (filosofo, esteto, publicisto, skandalingai pagarsėjusio obskurantizmu, kaip visko, kas progresyvu mene, persekiotojas, po to, kai 1966 m. „Literatūros žurnale“ išpublikavo savo pamfletą prieš šiuolaikinį meną, „Kodėl aš ne modernistas?“ – Red.), kurios aš asmeniškai per daug nemyliu, bet kuri netilpo į sustabarėjusios ortodoksijos rėmus? Kas nutiko su marksizmu, psichologija? Kas nutiko su švietimu? Su medicina? Kur visos tos Babajanco programos (Aleksejus Babajancas, Aukštosios praktinės psichologijos mokyklos direktorius, pedagogikos mokslų kandidatas, psichologas-konsultantas vaikų-tėvų santykių srityje, humaniškosios pedagogikos propaguotojas – Red.). Kur mano gerbiamo Aleksandro Narinjano (tarybinio mokslininko, fizikos-matematikos mokslų kandidato, Rusijos Gamtos mokslų akademijos nario-korespondento ir akademiko, žinomo savo darbais dirbtinio intelekto srityje) darbai su programa „Start-2“ Novosibirske, kurie buvo uždaryti man ant akių? Kur visa tai? Tai – sisteminis puolimas?

– Tai kaip nors susiję su kovidu?

– Tai, kas įvyko su kovidu, priklauso tam pačiam tipažui, kaip ir visos šios keistenybės. Neseniai itin pagyvenęs buvęs Izraelio karinės-žvalgybinės kosminės programos vadovas (Chaimas Ešedas, buvęs Izraelio krašto apsaugos ministerijos vadovas, 30 metų buvęs atsakingu už kosminę programą, o dabar – šios įstaigos patarėjas – pareiškė, kad ateiviai jau žemėje ir yra pasirašę sutartį su JAV dėl eksperimentų mūsų planetoje – Red.). O prieš tai kalbėjo jau sergantis Verneris fon Braunas (vokiečių ir amerikiečių raketinės-kosminės technikos konstruktorius, vienas iš šiuolaikinės raketų statybos pradininkų, pirmųjų balistinių raketų kūrėjas. SS šturmbanfiureris, laikomas JAV kosmoso programos „tėvu“ – Red.), taipogi ne menka figūra. IR aš sakau, kad tai arba sociokultūrinis modeliavimas, arba kažkas tam artimo. Mačiau, kaip uždarė programą „Sąjunga-Apolonas“. Po šia programa turėjo prasidėti stendų termobranduoliniams varikliams Mėnulyje statyba. Kažką panašaus daryti Žemėje buvo negalima, kad atsirastų pramoninės armijos. Staiga susitiko Brežnevas ir Niksonas ir buvo sutarta viską uždaryti. Jau Brežnevas numirė, Niksonas taipogi, o šis susitarimas galioja. Kame reikalas? Kas uždarė tą kosmosą? Nenoriu sakyti, kad tai padarė baisios žalios būtybės su membranomis ant kojų. Aš klausiu: kas tai padarė?

Kovidas vienoje gretoje su minėtomis keistenybėmis. Jų daug daugiau, nei aš įvardijau. Vadinasi, šias keistenybes reikia tyrinėti proporcijos tarp rimtų iššūkių ir beprotiškų reakcijų į juos. Ir reikia tyrinėti tai, kodėl štai taip nusispjauta į pačius ryškiausius atitinkamų sričių šviesulius.

Aš tuo užsiimu kaip ekspertas, sistematikas, metodologas, turintis greitai išsiaiškinti ir turintis platų kontekstą. Bet tegul klausia specialistų, kurie 100 procentų pasiruošę. Tik vienas klausimas: kas apibendrins šių specialistų duomenis? Čia juk reikalingi tarpdisciplinariniai žmonės. Visa mano klausimų sistema buvo todėl, kad aš pamėginau išskirti kitą klasterį žmonių, neleidžiančių, kad būtų užčiaupiamas mokslas.

„RAMSFELDAS IŠĖJO, O JO REIKALAS GYVAS – PER FAUČĮ IR KITUS.“

– Kas gi, vis dėlto, gauna naudą iš kovido?

– Aš keletą kartų rimtai susidūriau su kai kuriais šito pėdsakais. Pirma, su pėdsakais visos grupės Fort Detrike, kuri buvo paimta iš Japonijos ir Vokietijos. Jie vystė biologinius ginklus taip pat, kaip Manheteno projektas. Tiktai Ruzeveltas Manheteno projektą pasirašė pats, o šį cheminį-biologinį projektą jisai nurašė krašto apsaugos ministrui Henriui Stimonsui: nenorėjo pats susitepti rankų. Iškilo slaptas institutas, kur sėdėjo nacistinio bloko „daktarai mengelės“ (Jozefas Mengelė – vokiečių gydytojas, vykdęs sadistiškus eksperimentus ant Aušvico kalinių Antrojo pasaulinio karo metu. Pokario metais pabėgo į Lotynų Ameriką – Red.), pagrinde japonai, kadangi vokiečiai užsiiminėjo raketų statymu. Ir ten sėdėjo Verneris fon Braunas. Jį prezidentas Kenedis paskyrė vadovauti kosminio skrydžio į Mėnulį projektui. Yra fotografija, kur jie eina vos ne rankomis susikabinę. O po to Braunas šypteli ir taria: „Mes tam Kenedžiui padarėme galą“. Tad Kenedis apsikabinėjo barškuolę. O kuo rimčiausiai užsiėmė nacistai? Biologiniais ginklais Japonijoje, kur vykdė neįtikėtinas baisybes.

Dar reikia suprasti, kad tam tikri filmai kartais meniniu požiūriu ne geriausi arba vidutiniški, tarybiniais laikais buvo kuriami tiksliai pagal KGB analitinius užrašus. Tiesiog duodavo raštelį: „Štai rimtas reikalas – dabar ekranizuokite“. Ir buvo didelės grupės žmonių, kurios juos ekranizuodavo. Man, pavyzdžiui, labai norėtųsi perskaityti analitinius raštus, kurių pagrindu parašyti brolių Strugackių kūriniai. Jie gi yra.

– Jūs manote, kad Strugackiai rašė tokių raštų pagrindu?

– Aš žinau, bet pasakysiu: „Pas mane tokia fantazija“ – nuėjau miegoti ir miegodamas pamačiau šitą nesąmonę.

– Ir Julianas Semionovas?

– Apie tai net nekalbėsime. Ir filmas „Miręs sezonas“ sukurtas pagal analitinius raštelius su konkrečiais asmenimis. Bet tam, kad niekam neliktų abejonių (maža juk – gi autoriai – žmonės lengvabūdžiai), filmo pradžioje pasirodo Abelis (Rudolfas Abelis – tarybinis šnipas nelegalas, nuo 1948 m. dirbo JAV, 1957 m. buvo areštuotas, 1962 m. vasarį iškeistas į virš TSRS numuštą amerikiečių lėktuvo pilotą Frensisą Pauersą – Red.). O tai – ankstyvoji tarybinė žvalgyba, kurią aš labai gerbiu. Sausi, inteligentiški žmonės. Juos galima kankinti, bet net vyzdžiai jų neišsiplės. Ir jis sako, kad tai padaryta pagal mūsų materialus ir kad tai – grėsmė žmonijai. Tai, ką jie apibūdina – tai ir yra Fort Detrikas ir susijusios laboratorijos. Bet įdomiausia yra tai, kad šie žmonės dirbo prie sąmonės keitimo, prie psichikos. Šiandien jie užsiiminėja kažkokiu tai virusu, o rytoj – neuroleptikais ar dar kažkuo.

Dabar tai išslaptinti popieriai. CŽV publikuoja plačiai prieinamus materialus – tai ne konspirologai, mintantys gandais, o specistorikai, nagrinėjantys dokumentus. Ir šių dokumentų pagrindu galima sakyti, kad Fort Detriko grupė turėjo žymų japonišką pėdsaką. Tuo užsiėmė skirtingos korporacijos, bet už jų nugarų stovėjo imigrantai japonų farmacininkai. O Japonijoje savarankiško biznio nėra. Artimu atstumu stovi jakudza, grupės, kurios iš tiesų vadovauja visiems kompanijų prezidentams ar nominaliems akcijų šeimininkams. Yra trestiniai dokumentai, pagal kuriuos nuosavybė paskirstoma ne taip, kaip galvojama. Tai pilnai gali būti faktorius, veikiantis pokyčius pasaulyje. Juk jie jau seniai suėjo į kontaktą su amerikiečiais.

Visa šita valdymo per „transformuojančius įvykius“ idėja yra sena. Bet ryškiausiai jie buvo pristatyta prie Džordžo Bušo krašto apsaugos ministru buvusio Donaldo Ramsfeldo, kuris ir prieš, ir po šių savo pareigų, dirbo farmacijoje. Tada jis kalbėjo taip: „Transformuojančius įvykius reikia daryti taip. Mes sakysime, kad Kinija mums suduos biologinį smūgį ir kad mes, ryšium su tuo, keičiame žmoniją, nes reikia gelbėtis.“ Tai jo žodžiai. yra dokumentas, kuris vadinasi „Raudonoji aušra“. Ramsfeldas išėjo, o jo reikalas gyvas – per Faučį (Entonis Faušis – pagrindinis JAV infekcionistas, kurio patariamas, Trampas įvedė karantiną – Red.) ir kitus.

Masinės informacijos priemones įnirtingai supirkinėja farmacininkų lobis, už kurio nugaros stovi nacistinės, makrokorporacinės struktūros. Jos gi vienijasi. Mano artimas draugas, bendražygis, tyrinėtojas Jurijus Vulfovičius Bjalij (tarptautinio visuomeninio fondo „Eksperimentinis kūrybinis centras“ mokslinio darbo prezidentas – Red.) apskaičiavo, kaip greitai koncentruojasi pagrindinės masinės informacijos priemonės. Kiek yra jų šeimininkų? 200, 100, 50, 25. Lyg sprogimas, traukiantis Visatą į vieną tašką.

– Paskutiniais metais?

– Paskutinius 20 metų. Per tuos metus šeimininkų pasidarė 5 ar netgi 10 kartų mažiau. Mes juk suprantame, kad tai joksai ne Cukerbergas. Kas jisai? Pas jį ateina CŽV padalinio vadovas ir sako: „Daryk ne taip, o taip..“ Cukerbergas sako: „Padaryta! Jūs mane paliksite gyvą? Ačiū” – ir daro viską, ką jam pasakys. Jokių klausimų. Kaip Amerika valdoma, mes žinome.

Trampas kalbėjo apie tam tikrą „giluminę valstybę“. Anksčiau apie tai kalbėjo konspirologai, dabar tai pasakė imperatorius. O ką jis turi omeny? Kodėl dėmesio centre atsirado branduolinio fiziko nužudymas Irane? O kodėl neatsirado žymaus Mosado darbuotojo nužudymas vidury Tel Avivo?

– Tai – Irano atsakas?

– Žinoma. Į tą atsaką irgi bus atsakas. Mes egzistuojame greitai besikeičiančiame pasaulyje. Kokie tiesioginiai viso to rezultatai? Pavyzdžiui, Kinijos Liaudies Respublika iš artimiausio draugo ir partnerio, puikios rinkos valstybės, puikaus pramoninio sąjungininko tapo (Jungtinėms Valstijoms) nusikalstama komunistine banditine valstybe. Tiesiog paraidžiui. Po Den Siau Pino truputėlį paplepėjo dėl Tianmeno, o toliau: „O, Čaina! Amerika! Mes kartu! Broliai! Viskas!“ Dabar tai – nusikalstama komunistinė Kinija. Anksčiau jie apie tai pamiršdavo, kada jiems sakydavo, kad ten komunizmas. Sakydavo, kad ten toksai kapitalizmas, kad toliau nėra kur.

„KLASIKINIS“ ISLAMAS TURI SUPRASTI, KAD SU JUO BUS LABAI RIMTAI SUSIDOROJAMA.“

– Bet antikinietiškos nuotaikos lyg ir aprimo.

– Aišku, kad Baidenas to nenori. O kas toksai Baidenas? Tai niekas. Viskam vadovauja Obama iš ofiso, kuris saugomas geriau, nei CŽV arba Pentagonas. Ir Baidenas vos tekrutina pirštus. O kas tokia Kamala Haris? Tiesiog Obamos ir Sorošo agentė ir netgi labai nekvaila moteriškė. Kas vyks toliau? Ir kokia bus paties Baideno rolė? Mes nežinome. Jam skirta gyventi, mirti, gulėti lovoje ar imituoti, kad valdo? Per šiuos keturis metus JAV nieko nebus. Demokratai niekada neužsiėmė pačia Amerika – tiktai užsienio politika. Vadinasi, su Kinija jie kaip nors apsisuks.

Iranas... Keri – tai žmogus, kuris, švelniai tariant, tarnauja Iranui. Tai yra faktas, kurį patvirtina kolegos iraniečiai. Jeigu Trampas buvo Britanijos ir Izraelio, pagrinde Izraelio lobio įtakoje ir šaukė, kad reikia bombarduoti Iraną, tai su Keriu viskas bus visai kitaip. Trampas nekentė Europos. Kraštutiniai konservatoriai mano, kad Antikristas ateis iš Europos ir bus Europos Sąjungos prezidentu, kada jį paskirs. Yra toks mitas. Trampas nekentė Europos kaip konkurento. Baidenas slankios priešais Europą, draugaus su ja.

Ir dar atskira tema – islamas. Mes neturime omeny didžiosios islamo religijos, tų, kurie ją išpažįsta. Mes gyvenome ir gyvensime taikoje su jais ir Rusijos, ir viso pasaulio teritorijoje, mes norime ištiesti jiems ranką. Čia kalbu apie radikalųjį islamizmą.

– Bet kažkodėl tai būtent prie Obamos suklestėjo DAIŠ (arabiškas „Islamo valstybės“ pavadinimas – Red.).

– Taip. O kas tai yra DAIŠ? Tai – irakiečių kariai, kurie jokio ryšio su islamu neturėjo ir kuriuos amerikiečiai islamizavo ir iš jų padarė struktūrą. O kas toksai Bin Ladenas? Aiškėja, kad neįmanoma sukurti stiprią islamišką struktūrą civilizuotojo pasaulio (tame tarpe Kinijos) sunaikinimui JAV interesų naudai neatradus kažkokios tai valstybės, kuri pati to apsiimtų. Bin Ladenui nepavyko. Beje, mano kolegos šneka, kad Bin Ladenui nemalonumai su Amerika prasidėjo tada, kai jis savo stovyklose atsisakė treniruoti uigurų separatistus.

Kam gi perduoti šį reikalą? Saudo Arabijai? Gerbiama valstybė, nuostabios naftos išgavimo, ekonominės galimybės. Na, bet karinės galios požiūriu neišeina. Iranas? Neįmanoma. Afganistanas, Pakistanas? Ne tai. Kinija Pakistane kone nakvoja. Galvote galvojo, ką gi daryti ir suprato, kad tėra viena Turkija. Nėra kito kandidato su kokiomis nors galimybėmis, su laivynu, aviacija, artilerija. Turkija prie Kemalio aiškiai pareiškė, kad jie apsiribos Anatolija ir toliau niekur neis, kad kurs pasaulietišką nacionalinę valstybę, o tie, kurie pradės propaguoti net santykinai minkštą islamą – jiems viskas... Staiga, per valandos bėgį kariškiai buvo nupūsti. Ir atsirado pilietis, kalbąs apie naują Osmanų imperiją. Ir jūs jau matote paraduose, kaip stovi aukšti kariškiai ir demonstruoja „Pilkųjų vilkų“ ženklą. Kas čia per posūkis?

– Dėl ko juos rengia?

– Žinoma, smūgiui prieš Kiniją, bet tuo pačiu ir prieš Rusiją. Rusija arčiau. Dabar ateina Baidenas, viskas atsiskleidžia. Kinijai reikia truputėlį apsiraminti. Islamą reikia palaikyti. Su Europa būtina draugauti. Jei prieš Kiniją negalima, prieš radikalųjį islamą negalima, prieš Europą negalima. Tai prieš ką? Prieš Australiją? Naująją Zelandiją? Antarktidą? Na juk aišku – prieš Rusiją. Ir jau vyksta pasikalbėjimai tarp Turkijos ir Ukrainos generalinių štabų. Jau kalbamasi dėl Krymo. O toliau aš norėčiau atkreipti mano didžiai gerbiamo islamo dvasininkų dėmesį. „Pilkieji vilkai“ – tai ne islamiška organizacija. O jei jie kam nors kabina makaronus, tai tegul šie žmonės vis tiktai išsiaiškina. Tai – pagoniška organizacija. Ir sufitų grupuotės mūsų teritorijoje, ir nuosaikusis islamas apskritai, ir tiesiog „klasikinis“ islamas turi suprasti, kad su juo bus susidorojama. Ji negaus jokių preferencijų, o su ja bus labai rimtai susidorojama. Kiek problemų bebūtų santykiuose tarp greta gyvenančių totorių ir rusų, jie visąlaik gyveno tam tikroje simbiozėje. Toji natūrali simbiozė – tai visų egzistavimo sąlyga.

Kalbama apie tai, kad Envero-pašos (Osmanų imperijos karo ministras Pirmojo pasaulinio karo metu. Vienas iš Turkijos karinių veikėjų, transformavusių imperiją į šiuolaikinę Turkiją, vienas iš armėnų genocido 1915 m. dalyvių bei ideologų – Red.) atgimsta, kadangi mes judame link jo reikalo pergalės. O galbūt kas nors prisimena, koksai buvo tas jo reikalas, neminint armėnų žudynių? Kas dar? Ekspansija į Šiaurės Kaukazą. O jau Krymas – tai jau panturkizmo švenčiausia iš švenčiausiųjų. Kada man sako – suveskime Turkiją su Rusija, kad jos susidraugautų, aš atsakau: „Genialu!“ Dėlei to reiktų daug paaukoti. Nustumti į šalį Armėniją. Pasirūpinti ta draugyste Artimuosiuose rytuose. Bet kur toji draugystė?

O dabar atsižvelkite į karines galimybes. Lenkija: 40 milijonų žmonių. Ukraina: 30 milijonų žmonių. Turkija: 80. Jau 150. Pakankamai? Dar Rumunija, sparne Pabaltijys ir Azerbaidžanas, jei jisai sako, kad eina iš vien su Turkija. Tai rimta. Ši gili transformacija numato Rusijos, Kinijos sutriuškinimą, gyventojų prigąsdinimą visokiais susirgimais ir įtvirtinimą tokios tvarkos, ar tai betvarkės, prie kurios bus laukiniai ir klusnūs vergai. Nužmogėjimas, robotai ir žvėrys. O žmogiškas turinys turi pasitraukti, kadangi visa tai darantieji šeimininkai nenori nieko panašaus. Ir tai labai primena...

„NEONACISTINIS LAIVAS KYLA IŠ GELMIŲ.“

– 30-uosius metus?

– Žinoma. Neonacistinis laivas kyla iš gelmių. Bet viskas rimčiau. Aš dabar pacituosiu laisvai iš atminties. „Tau tu? Tu? Neatsakyk, tylėk. Ir ką gi tu galėtumei pasakyti? Aš per daug gerai žinau, ką tu pasakysi. Bet tu nė teisės neturi ką nors pridėti prie to, ką jau esi anksčiau pasakęs. Kodėl tu atėjai trukdyti mums? Nes tu tikrai atėjai mums trukdyti, tu pats tai žinai. Bet ar tu žinai, kas bus rytoj? Aš nežinau, kas tu esi, ir nenoriu žinoti: ar tai tu, ar tavo pavidalas, bet jau rytoj aš nuteisiu tave ir sudeginsiu ant laužo, kaip vieną iš pikčiausių eretikų, ir ta pati minia, kuri šiandien bučiavo tavo kojas, rytoj puls žerti anglių į tavo laužą. Ir tu tai irgi žinai. 

Didžioji dvasia gundė tave tyruose ir buvo pasakyta, kad ji tave gundžiusi. Ar ne taip? Prisimink pirmąjį klausimą; nors ir ne pažodžiui, bet jo prasmė tokia: „Tu nori eiti į pasaulį ir eini su tuščiomis rankomis, su kažkokiu laisvės pažadu, kurio jie, tokie neišmanėliai, tokie apsigimę niekšai, negali nė suprasti, kurie jo siaubingai bijo, nes niekuomet nei žmogui, nei žmonių visuomenę dar nėra buvę nieko labiau nepakenčiama, kaip laisvė!

O ar tu matai šituos akmenis šituose tuščiuose ir įkaitintuose tyruose? Paversk juos duona, ir paskui tave bėgs žmonija kaip banda, dėkinga ir klusni, nors amžinai drebėdama, kad tu gali atitraukti savo ranką ir jie nebegaus tavo duonos. Bet tu nenorėjai atimti iš žmogaus jo laisvės ir atmetei pasiūlymą, nes kokia gi laisvė, nusprendei tu, jei klusnumas yra pirktas duona? Ar tu žinai, kad praeis amžiai, ir žmonija savo išminties ir mokslo lūpomis paskelbs, kad nusikaltimo nėra, taigi nėra nė nuodėmės, o yra tik alkani žmonės. „Papenėk, tada ir reikalauk iš jų dorybių! Ir joks mokslas neduos jiems duonos, kol jie bus laisvi, bet viskas baigsis tuo, kad jie ateis pas mus, mes būsime nuvaryti į olas ir pasakys: „Geriau padarykite mus vergais, bet papenėkite mus“. Patys galiausiai supras, kad laisvė ir užtektinai kiekvienam duonos yra neįmanomas daiktas“.

Tai „Didysis Inkvizitorius“ iš Dostojevskio „Brolių Karamazovų“.

„Didžiojo Inkvizitoriaus“ projektas neslepiamas. Jį vykdė Paragvajuje, kur buvo jėzuitų pseudokomunizmas. Duotasis projektas visuomet domino spectarnybas. Ir ar yra garantija, kad šiandien nesusijungė farmacininkų, masinės medijos interesai ir kad jų nevaldo kažkoks tai toks didžiulis projektas, kuris iš tikrųjų nori, kad žmonija išsiskirtų į dvi, trumpai ir ilgai gyvenančiųjų dalis?

Vienas stambus oligarchas, turintis įtakos užsienio politikai, man šaukė per telefoną: „Jau greitai mokėsime nebe pinigais, bet gyvenimo trukme. Įsivaizduoji, kaip ims dirbti, kai jiems pasakysi: blogai dirbi – 50 metų, gerai – 150 metų. Uch, kaip dirbs! Žmonija pajudės septynmyliais žingsniais pirmyn.“ „Taip, taip“, – šaukė kitas, – „jau viršijamas šviesos greitis – mes iš viso kuriame naują pasaulį!“ Iš kur aš žinau, iki kokio laipsnio neadekvatūs Geitso šeimininkai? Ne jis pats, o jo šeimininkai?

Beje, distancinis mokymas – tai žmogaus naikinimas. Aš tokiais atvejais klausinėju kiekvieną kartą: „Mes galime juos geriau ar blogiau išmokinti aritmetikos ar algebros. Bet ar mes juos išmokysime kilnumo, žmogiškumo, solidarumo, draugystės? O bučiuosis jie irgi per kompiuterį?“ Tai jau ne žmogus. Socializacija sužlugdyta. Kam tai reikalinga? Kas nors ją sąmoningai žlugdo? Ir iš tiesų tada išeina, kad už viso to stovi tas, kas vadinamas žmogaus priešu. Religingiems žmonėms tai – Antikristas. Beje, taip pat sudėtingas klausimas, kas jisai toks. Jis juk ne Šėtonas. Tai atskiras klausimas. Bet pasaulietiškam žmogui tai kas kita.

Ką sako postmodernizmas? Logocentrizmo sunaikinimas. Žodžių turi nebūti. O kas turi būti? Kauksmai ir skaičiai! Galas projektui, pavadinimui „Žmogus“, galas projektui, pavadinimu „Humanizmas“ ir galas projektui, pavadinimu „Istorija“. Mesijas neatėjo, niekas neatėjo – istorija baigėsi.

– Jūs turite omeny transhumanizmą?

– O štai tai jau atskira tema. Transhumanistai bando suporuoti žmogų su kompiuteriu ir sukurti įvairias, viską surysiančias žmogaus modifikacijas. Mes apskritai randamės ties labai rimtu evoliuciniu barjeru. Nikina Moisejevas (tarybinis rusų mokslininkas bendrosios mechanikos ir taikomosios matematikos srityje, TSRS Mokslų akademijos akademikas – Red.) – aš su juo kalbėjausi – manė, kad žmonija dabar praeis tokį siaurą tarpą, koks buvo tarp paleolito ir neolito – ir kad šis evoliucinis barjeras blogesnis už bet kokią revoliuciją ir bet kokią katastrofą. Jis milžiniškas. Ir visas klausimas sueina į tai, ar įvyks su žmogumi. „Visi progresai reakcingi, jei žlunga žmogus.“ Kas yra šis perėjimas ir kaip jį norima praeiti? Jį norima praeiti taip, kad kitoje pusėje žmogaus jau nebebūtų?

– Postžmogus.

– Taip. Postžmogus jau nebeskirs gėrio ir blogio, jis nebeturės vertybinio branduolio, jis privalės veikti skaičiais, o ne žodžiais, jis neturės vaizdinio mąstymo. Visa tai išnyksta – vietą užima robotas. Ir todėl Hitleris – tai vaikų žaidimas palyginus su tuo, kas ryškėja už horizonto. Ir toji ateitis jau truputėlį atsiveria su tuo kovidu.

Yra tokia istorija apie žymų prancūzų menininką Delakrua. Jis domėjosi Rytais. Kažkaip tai atvažiavo į Turkiją, kur jį priėmė paša. Paša kalbėjo prancūziškai ne prasčiau už patį Delakrua. Jis žinojo visas naujienas – baletą, literatūrą. Stalas buvo serviruojamas taip, kaip paryžietiškame restorane. Paša tarė, kad jį džiugina Delakrua kūryba, bet kad yra vienas bet. Jis truputėlį nori įvesti korekcijų. Kada Delakrua piešia nukirstą galvą ant baslio, jis pavaizduoja dalį kaklo, o po to baslį, įsmeigtą kakle. O iš tikrųjų, kai nukertama galva, kaklo raumenys sulenda į galvą, todėl taip, kaip pavaizdavo Delakrua, būti negali. Delakrua tarė, kad klausimas ginčytinas ir jis nenori apie tai taip detaliai kalbėti. Gi reikalas iškeltas pietaujant. Į tai paša atsako: „Ką reiškia ginčytinas? Ali, ateik čia.“ Nupjauna jam galvą ir taria: „Štai, matote?“ Ryte Delakrua išvažiavo. Ar mano palyginimo prasmė aiški?

„REIKALAS TAME, KAD MES ATIDAVĖME SAVO PIRMAGIMYSTĖS TEISĘ IR ŠOKAME PAGAL JŲ DŪDELĘ.“

– Jūs sakote, kad Vakaruose užčiaupinėjami specialistai. O pas mus kodėl nieko neaptarinėja?“

– Čia prasideda pats skaudžiausias klausimas. Jei ne eilė priežasčių, aš seniai būčiau ėmęs remti egzistuojantį politinį „meinstrymą“, kadangi jame man yra nemažai ko simpatiško. Krymas, Konstitucijos pataisos, pareiškimas dėl Molotovo-Ribentropo pakto. Tiesiog netikiu, kad mes galime įtilpti į pasaulinį trendą. Aš netikiu niekuo, išskyrus Rusijos išgyvenimu ekstremaliomis sąlygomis mobilizacijos sąlygomis. Bet jei tai yra taip, tai visa maisto pramonės, farmakologijos ir viso kito problema ypatingai paaštrės. 

Aš nežinau, kas ir kokiu būdu rengia žmones mūsų nuostabiajame Inopolyje. Ir aš ne toks apkerpėjęs konservatorius, kad sakyčiau: „Nereikia, palikite viską, kas buvo“. Bet aš žiūriu oficialiuosius saitus bei dokumentus ir matau, kad visam šitam vadovauja pono Geitso regioninių rusiškų programų galva (turimas omeny Inopolio universiteto direktorius Kirilas Semenichinas, iki 2015 m. – „Microsoft“ regioninių pardavimų Rusijoje direktorius – Red.). Ir aš neraunu sau plaukų ir nesakau, kad jisai – Geitso agentas. Pasaulis dialektiškas, bet aš tiksliai žinau, kad galų gale tie, kurie dirba su tokiais, kaip Geitsas, link to ir judės. Jie vietoje Geitso nesirinks „Vaikų pasaulio“ – kažką tokio jie imituos, bet po to nueis kur reikia.

– Vadinasi, Rusija eina tuo pačiu trendu, todėl ir pas mus ši tema nutylima?

– Rusija eina, sekdama iš paskos. Yra lyderis – jo pavyti niekada negalima. Reikia arba eiti kitu keliu, arba atsilikti. Einąs iš paskos visada atsilieka. Rusija eina iš paskos iš netgi ne importuojamų technologijų keliu. Ji seka tuo keliu, kuris jai prirašytas, kada pasakė, kad ji įeis į Vakarų pasaulį, pradės orientuotis į jį ir kad tikrasis CK, centras, duosiąs uždavinį Justui („Justas“ čia – serialo „17 balandžio akimirkų“ pagrindinio herojaus, tarybinio žvalgo Štirlico slapyvardis – Red), bus ten.

Reikalas tame, kad mes atidavėme pirmagimystės teisę ir šokame pagal jų dūdelę. Mes atidavėme pirmagimystės teisę ne dabar, o tuo pat metu su perėjimu prie linijinės optimizacijos ir viso kito, kada man bičiuliai iš Valstybinio plano komiteto kalbėjo: „Na viskas, dabar dirbame linijiniu principu ir dabar kiekvieną naują atradimą taikysime su specialios TSKP CK Politbiuro rezoliucijos pagalba. Mes jau tada pradėjome naikinti viską, kas stipriai skyrė mus nuo jų, po lozungu „Nereikia išradinėti dviračio“. O atėjo epocha, kada galima tik išradinėti dviratį, kadangi visa kita – vienas ir tas pats žmonijos priešas. Ir tai matyti tuo, kaip jis užčiaupinėja burnas, tuo, ką jis daro ir taip toliau. Kada tu kuri savą trendą, tu klausai savo mokslininkų, o jei tu seki jų trendu, tai kas tau tie mokslininkai? Maža ką tau kalba kažkoks tai pulkininkas ar mokslų daktaras – svarbu, ką kalba Fergiusonas. Jo juk klausosi visas pasaulis – klausomės ir mes.

– O Lukašenka kodėl nepaklausė?

– Tai atskira kalba. Aš stebėjau tuos, kas jį įtakavo. Ten yra grupių Vakaruose, kurios jį įtakojo. Pirma, kadangi jis mažas, bet labai ambicingas (nenorintis būti, kaip visi). Antra, jisai žiūri į Švediją. Trečia, jam taip naudingiau. Jei mes sakytume, kad mes taip nedarysime, jis būtų atsakęs: „O aš darysiu“. Jo dvasioje prieštaravimas, lyg paauglio su tėvu. Pasielk atvirkščiai.

Ir ne tame gi reikalas, kad sakytum: „Kiek mirs – tiek mirs“. Gydyti reikia. Palaipsniui medikai griebiasi labai rimtų preparatų, padedančių tikrai sunkiais atvejais. Visi jau suprato, kad su tais DPV (dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatais – Red.) reikalas prastas, kadangi plačiai nustoja dirbę, o toliau nežinia, kas darosi.

Aš nekenčiu žmonių, kurie, trupučiuką kažką pasigavę, visus moko kaip gyventi – ir pats nesiruošiu tokiu būti. Aš tiesiog noriu suteikti žodį korifėjams. Ir tikiuosi, kad į jį bus įsiklausyta. Štai dabar karantino nėra, o aš žinau, kad jį vėl norėjo padaryti labai griežtu – ir gavo rimtą atkirtį iš pat viršaus.

„ANKSČIAU AR VĖLIAU ATOTRŪKIS TARP RUSIJOS IŠGYVENIMO PRIEMONIŲ IR DIDĖJANČIOS APKROVOS PRIEIS TERMINALINĘ RIBĄ.“

– Jei Rusija stos į priešpriešą su tomis jėgomis, apie kurias jūs kalbate, ar ji atsilaikys?

– Gali atsilaikyti, tik jei paskelbs alternatyvų megatrendą ir paskelbs vidinę ideologinę mobilizaciją. Jei tokia forma vyrauja ir jei visuomenėje atsiranda grupės, pasiruošusios tapti trendo pakeitimo lokomotyvu ir šios grupės pradės ginti valstybę, o ne politikuoti, tada, galbūt, Rusija turės ateitį.

– Žinoma, duok dieve, jei mūsų vadovybė sėkmingai manevruotų ir kombinuotų kažkokias tai priemones, ekonominius interesus su kuo nors dar ir išplauktų į tą audringą jūrą, neatsitrenkdama į rifus. Tada lai būna kaip yra. Aš noriu, kad mūsų šalis egzistuotų, netgi jei man atrodo, kad ji egzistuoja itin neteisingoje būsenoje. Vis tiek, tai mano mylima šalis ir ji turi būti. Jei tu myli moterį, o ji veda save neteisingai, meilė tuo juk nesibaigia. Bet aš manau, kad anksčiau ar vėliau šis atotrūkis tarp Rusijos išgyvenimo priemonių ir augančios apkrovos prieis terminalinį tašką.

Štai stalas. Aš galiu ant jo atsistoti. Jisai gali pakrypti. Bet aš negaliu ant jo pastatyti tanko T-34. Bet būtų kvaila, jei turėčiau suvalgyti upėtakį, o su juo kartu ant to stalo pastatyčiau gelžbetonio luitą, ant kurio galėtų stovėti tankas T-34. Egzistuojantysis pasaulis su jo naštomis – tai upėtakis, kurį reikia suvalgyti ant medinio stalo, ar tankas T-34, kurį reikia statyti ant betoninio luito? Man tai vis labiau lyg tankas T-34. O aš matau, kad visi gerina egzistuojantį stalo modelį. Milžiniškas skaičius žmonių, gerinančių stalą. Jei iš tiesų jiems reikia suvalgyti upėtakį, tai kam aš reikalingas? Aš pats sau nereikalingas su tais betoniniais statiniais. O jei vis tiktai našta tokia, kokia aš manau, kad yra – tai kas tada reikalinga? Kad atsiskleistų pražūtis. Šiuo momentu Rusija laikosi, bet ar jai bus laiko tam, kad tragiškai suvoktų savo klaidą ir pakeistų paradigmą? Geriau iš anksto kalbėti šia kalba. Ji – ne aliarmistinė, ji – analitinė. Bet ji, žinoma, skirta tam, kad pervestų visą pietų su upėtakiu sampratą į betono luito sampratą.

– Kiek dar gali išsilaikyti stalas?

– Aš pasakysiu paprastą dalyką. Į Donecką, anot ESBO (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos – Red.) duomenų, atgabenta apie 300, o mūsų duomenimis – virš 500 – vienetų sunkiosios technikos. Trys žmonės – Zelenskis, generalinio štabo vadovas ir krašto apsaugos ministras – vienas ant kito perstūminėja karo pradžią. Galbūt, jie stumdysis ilgai. Bet viskas jau parengta, techniką atgabeno. Dabar jie juda toliau – tai domino principas. Nuo momento, kada jie pajudės, neatsakyti negalima, kadangi tai mums iš karto reikštų politinę krizę.

– Tai yra, bus karštas, o ne šaltas karas?

– Tai jau viskas. Kai tik jie pajudės, kai tik pajudės 800 vienetų karinės technikos (kurie jau atgabenti, plius veikiantieji), apie kokį šaltą karą jūs kalbėsite? Viskas, reikia arba atsakyti pilnai, arba neatsakyti visai. O turkai Ukrainoje įtaisys dronus ar ne? O jei jie permestų žmonių ir dar Lenkija jų permestų? Ir kas būtų? Už to stovėtų Vakarai. Baidenas ateina, pas jį viskas nukreipta į karą su Rusija. Čia apkrova didėja. Jisai sakė, kad įves pragariškas sankcijas. Ar Rusija tokia nepažeidžiama, kad kokias beįvedinėtų sankcijas, mums tebus tik geriau? Taip, jei mes pasirūpinsime autarkija ir pramonės nacionalizacija, jei mes išvystysime visas gyvybiškai svarbias pramonės šakas.

Bet netgi ne tai svarbu. O jeigu čia prasidėtų apgirtimas? Ar ji būtų sustabdyta, kaip Poklonajos kalno (2011 m. ten įvyko masinis mitingas prieš tuomet JAV ir kitų Vakarų jėgų remtą rusišką „spalvotąją revoliuciją“; pagrindiniu iniciatoriumi ir kalbėtoju jame buvo pats Kurginianas – Red.)? Aš pats kalbu kaip žmogus, turėjęs su tuo visiškai tiesioginį santykį: dukart į tą patį vandenį neįlipsi. Tie, kurie sako, kad įlipsi – tegul pabando, bet be manęs. Reikia imtis visiškai naujų priėjimų. Negalima dusyk taikyti vieną ir tą pačią strategiją visiškai skirtingomis sąlygomis. O jeigu ten bus kažkokios tai ukrainietiškos-maidaninės refleksijos Molotovo kokteilių pusę, tai mes irgi stovėsime ir mitinguosime? Duok dieve, kad taip nebūtų.

Toliau pareiškė: Armėnija priklauso KSSO (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija – Red.). Kaip reikia priimti Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo pareiškimus, kad Jerevanas ir Sevanas – „mūsų teritorija“? Armėnija juk egzistuoja, ji turi armiją. Ji ką, nesukrutės, kai jai pasakys, kad reikia atiduoti Jereveną? Sukrutės. Ji yra KSSO, o toliau kas? Aš šia prasme manau, kad egzistuojanti valdžia ne blogiausiai manevruoja šiose vis labiau ir labiau sunkėjančiose sąlygose. Bet sąlygos tai sunkėja, o manevruoti darosi vis sudėtingiau ir kažkuriuo tai momentu skirtumas tarp pasunkėjimo ir pačios manevravimo paradigmos išsisems – ir čia paaiškės, kad viskas visai ne taip medumi tepta, kaip atrodytų.

Su kuo bekalbėtum, atsako: „Pas mus viskas medumi tepta“. Kokia prasme? Man jau visai naktimis sapnuojasi tas šlykštusis medus. Ką jūs šnekate? Bendraukite su liaudimi bėdos ir išgyvenimo kalba ir parodykite, kad jūs neužsidarę nuo jos siaubingose monstriško tipo vilose su septynmetrėmis aliuminio tvoromis. Gyvenkite vientisą gyvenimą arba laiku numanevruokite „ten ir palikite čia išsiaiškinti tuos, kurie pasiruošę išsiaiškinti. Bet vyksta kitaip. Viskas medumi tepta.

– Tarp elito?

– Tarp visų. Nurodai pensijų dydį. Jie: „Tai taip nebūna!“ Ir taip toliau ir panašiai. Jie ką, nesupranta, kad karantinas mažame bute ir karantinas viloje – tai skirtingi karantinai? Nesupranta, kad jų vaikai privačiose mokyklose, o kiti toliau mokysis distanciniu būdu? Nesupranta, kas gali prasidėti su ta vakcinacija?

– Maištas?

– Žinoma. Jūs pažiūrėkite, kas Europoje darosi. Be to, kad Vakarų visuomenė labai nuosaiki. O Rusijoje ilgai kenčia, o po to smarkiai šoka. Ar mes laukiame, kada rinkiminė situacija pastatys Dūmą, kaip 1999 metais? Ar mes suprantame, kad tai būtų naujomis sąlygomis? Aš manau, kad kalbos apie tai, kad „viskas medumi tepta, susitvarkysime“ – tai saviapgaulė augančio pavojaus sąlygomis. Ne todėl, kad man nesinorėtų, kad pasitvirtintų manevravimo strategija. Man labai norėtųsi. Ir ne todėl, kad man kažko tai reikia (man nereikia daugiau nieko, nei to, ką ir taip turiu), o kadangi aš noriu, kad ši šalis egzistuotų. Aš puikiai suprantu, kas bus su manimi ir mano bičiuliais, jei ji pradėtų griūti. Aš turiu metafizinį, egzistencinį ir taipogi grynai savanaudį interesą, kad ji išliktų.

„AŠ NORIU, KAD ATSIBUSTŲ PATS PUTINAS.“

– Jūs paminėjote Pagrindinio įstatymo pataisas. Ar naujoji Konstitucija kuria naują Rusiją?

– Konstitucija – tai gerai. Aš visus pokyčius palaikau, kaip aš labai ryžtingai palaikiau, kad dėl Molotovo-Ribentropo pakto pasisakė būtent Rusijos prezidentas, o ne pavedė to Mokslų akademijos prezidentui.

Bet aš prisimenu Čechovo herojų, kuris kalbėjo, kad parašė traktatą apie tam tikrų vabzdžių keliamą pavojų: „Dukroms labai patiko, ypač apie blakes. Aš juk perskaičiau ir suplėčiau, nes rašyk ar nerašyk, o bet persiško parako (priemonės prieš vabzdžius – Red.) ne apsieisi“. Po to padarė pauzę ir tarė: „Pas jus namuose net pianine vabalai“. Ar mano citatos mintis aiški? Konstitucija – tai traktatas apie tam tikrų vabzdžių pavojingumą. Štai persiškas parakas. O ką su vabzdžiais?

Mano senelį sušaudė 1938 metais. Aš visiškai nenoru kraujo ir puikiai žinau, kad, jam pradėjus lietis, tai dominuojančiu herojumi, vykdančiu represijas, tai netgi ne idėjinis fanatikas, o žmogus, norįs pasigriebti kaimyno žemės gabalą. Bet ar kokiu tai būdu susijungs – traktatas su vabalais? Ar nesusijungs? 

– Ar jums neatrodo, kad Putinas pravedinėja minkštą transformaciją? Štai Konstitucija, štai Čiubaisą nustūmė...

– Ką reiškia nustūmė? Jis greičiau jį nukreipė strategine kryptimi ir aišku, kodėl. Jis gera viskį, sodą, kavą ar arbatą su kokiu nors Goldman‘u Sachs‘u. Jie artimai pažįstami, gali susėsti, pasikalbėti ir ką nors suderinta. Kadaise Stalinas, žinoma, grubiai, bet visai ne beprasmiškai pasakė Nadieždai Konstantinovnai Krupskajai (kuri tvirtino, kad ji viena tepažinojo Leniną), kad miegoti su vadu – tai nereiškia jį pažinoti. Visi tai aptarinėjo. Iš tiesų, Stalinas kalbėjo apie refleksiją ir percepciją. Apie tiesioginį betarpišką sąlytį, – kuris, žinoma, svarbus, – ir refleksiją. Tai štai, refleksija sako, kad ką bepaaiškinsi, jie vis tiek darys tą patį ir Goldman‘as Sachs‘as klausysis Čiubaiso kiek benorės.

– Tai yra, minkštos putininio režimo transformacijos jūs nematote?

– Aš noriu, kad atsibustų pats Putinas. Aš tikiu, kad jam kelio atsitraukimui nėra. Galbūt, Čiubaisui yra, o jam – ne. Ir aš noriu, kad atsibustų likusieji ir kad šis atbudimas paverstų upėtakio stalą betoniniu luitu, kuris išstovėtų. Aš noriu, kad šiame reikale nebūtų to, kas buvo Pirmojo pasaulinio karo metu – kada vieniems restoranai ir ristūnai, o kiti pūva apkasuose. Taip šalis negyvens, tai pralošimas. O pralošti pilnai galima. Ir ką, mes naudosime branduolinį ginklą? Aš neraginu visų užsidėti uniformą ir pradėti marširuoti nuo ryto iki vakaro, bet kažkokios transformacijos nujaučiamos bėdos sąlygomis turi būti – ir jos turi liesti visuomenę. Valstybiniai institutai neišlaikys: jie labai daug reiškia, bet vienų jų nepakanka. Konstitucijos pataisos puikios, jei jos taps veiksmu.

– Netyla kalbos apie valdžios perdavimą, apie problemas su Putino sveikata. Ar tam yra pagrindo?

– Nėra pagrindo. Absoliučiai sveikų žmonių niekad nebūna Absoliučiai sveikas žmogus – tai prastai apžiūrėtas ligonis. Bet jokių medicininių apribojimų šalies valdymui, kaip jūs matote, nėra. Dėl ko taip šnekama, suprantama: visi turi rastis neapibrėžtumo būsenoje. Yra vienas analitinis išminčius – nenoriu net jo įvardyti – seniai esantis už šalies ribų, kuris šneka, kad Putinas nori, kaip oligarchai, vaikščioti baltu švarku, turėti milijardus ir plaukioti jachta.

Kada nori vaikščioti baltu švarku ir plaukioti jachta, į kalėjimą Chodorkovskio nesodina ir neišvarinėja iš šalies Nevzlino ir Gusinskio. Jau nepaplaukiosi. Tai nesąmonė. Bet jisai šneka, ir visi kartoja. Kadangi neturi jokios savarankiškos minties. Toliau prasideda: „Jisai turi trilijonus, sekstilijonus“. Kuriems galams? Jisai – valdžios žmogus. Ką jam su jais daryti? Visos tos gigantiškos sumos – tai jau skaičiai kompiuteryje. Užrašei, ištrynei. Pasaulinio žaidimo priemonė? Kaip žaidimo žetonai pokeryje? Juk jie gyvenimui nereikalingi. Jei kada nors norėtųsi pailsėti, surinktum oligarchus, o vietoje to, kad su jais bartumeisi, pasakytum: „Vyrai, po 100 limonų štai čia, padarysiu viską, ką pasakysite, per keturis metus išeisiu“. Tai jau kita formulė ir kitas žmogus. Nejau nematyti?

– Matyti, kad jis be galo vienišas Kodėl nėra kompanijos?

– Jisai turėjo patikimų žmonių ratą. Jis žino juos skersai išilgai ir su jais yra suvalgęs žiupsnelį druskos, bet kol netapo prezidentu. Jis dirbo mašinos vairuotoju ir jie kartu gėrė alų. Jis juos žino, o likusių – ne. Tamsūs vandenys. Kada pas jį ateina, o jis prezidentas, visi nori jam patikti ir visi meluoja. Ir jis tuo tvirtai įsitikino. Jis turi artimą ratą. O aš to rato vienas po kito iškritinėja.

Šia tema ir knygą turiu parašytą, ir straipsnį šia tema pasirašinėjo laikraštyje „Zavtra“. Paskutinis parašas buvo Kriučkovo. Perskaitęs neišpublikuotą straipsnį, pasakė: „Mes juos aplošime“, – ir numirė. Mes ko prašėme? Nekurstykite ginčų tarp kelių čekistinių grupuočių. Nereikia. Kuo baigėsi, kur visos tos grupės? Kur tie žmonės? Niekieno nėra! Ir tai dar ne finišas. Dar ne vakaras. Jei aš kažką suprantu apie tai, kas vyksta, tai greitai ir dar kažko nebus. O dėl ko reikėjo tai daryti? Iš kur toji neapykanta?

Arba toji neapykanta TSKP CK. Buvo žmonės praktinių reikalų, o ten viršūnėje sėdėjo kažkokie tai idiotai ir kažką tai giedojo pusiau mirusiais balsais. Suslovas ir kompanija – apie kažkokią ta ideologiją. Ačiū, gana! Jie to nenori ir laikosi kažkokio tai pragmatinio lygmens. Kažkuriuo tai momentu pragmatiniame lygmenyje jie subręsta kaip stambūs ekonominio-politinio žaidimo subjektai ir pradeda tarpusavyje stumdytis. Ir tada bet koks žaidimo tarp figūrų taisykles nustatantis meistras sukurs ką tik nori, bet kokį konfliktą. Dabar ant to stalo stovi 12-15 grupių, esančios sudėtingose santykiuose. Tarp jų reikia sukurti pusiausvyrą. O kaip?

Aš labai gerai žinau, kas tai yra. Aš tam tikru mikropavyzdžiu žinau, kad patikimumas svarbiau už efektyvumą. Vienas pažįstamas bankininkas pasiėmė pavaduotoju buvusį TSRS finansų viceminstrą kaip patį efektyviausią. Tasai genialiai surinko 30 ar 40 milijonų dolerių, genialiai pervedė juos į Londoną ir ten išvažiavo. Ir pasakė: „ku-kū“. Nėra patikimumo – nėra nieko. O kaip jį užtikrinti? Tokių tragedijų istorija žino nuo seniausių laikų.

– Ar kitą valdymo principą turi užtikrinti ideologija?

– Ideologija reikalinga tada, kai ji gali būti realaus veikimo motyvu Kaip sakoma, marksizmas – ne dogma, o veikimo vadovas. Esmė tame, kad reikalingi žmonės, kuriems toji ideologija kažką tai reikštų, kuri imtų į ją orientuotis ir paskatintų orientuotis kitus. Transliuotų ją ir uždegtų ja širdis. Kitaip bus vėlyvoji Tarybų Sąjunga. Jos grupės jau niekaip nebuvo motyvuojamos ideologija ir pasirodė nepajėgios ją vystyti. Bet jos sėdėjo ant jos ir ją žudė. Mano kairieji bičiuliai pavadino Suslovą prasmių žudiku. Ir štai, taip nereikia. Tame labai daug dviprasmybių. Į naują ideologinį dviprasmiškumą grįžti negalima.

Dabar Putinas, kaip aš suprantu, laukia, kol prasidės aštrus procesas. Jis pasitiki vienu – savo politiniu instinktu, ir pakankamai neklystamai. Tai – situacinis reagavimas krizės sąlygomis. Pažiūrėkite: kaip viskas bebūtų tragiška ir nevienareikšmiška, Karabacho regionas randasi Rusijos įtakos zonoje, absoliučiai nežiūrint to, kad viskas sutarta ir su Azerbaidžano puse. Tai juk padaryta – vadinasi, kažkuriuo tai momentu šis šuolis buvo pakankamai efektyviu. Nebūtų to buvę, nebūtų buvę Putino 20 metų. Visi komunistai šaukė: „Jelcinas – girtas menkysta“. O aš sakiau: „Jisai jus daro viena kaire. Jau geriau sakykite, kad jisai genijus ir kad todėl jus taip daro“.

Putinas labai stiprus šitokio stiliaus lyderis. Bet šis stilius turi tiek stiprias, tiek ir silpnas puses. Ir neduok dieve, kad šios silpnosios pusės paimtų viršų, o tai priklauso nuo situacijos. Ar jis gali laikyti Erdoganą ant pavadėlio leidimais, hipnoze, ekonominiais interesais? Puiku, tegul laiko. O, mano manymu, nuo to pavadžio jis nutrūks. Ten yra kitų, kurie irgi norėtų jį paleisti. Tada bus blogai.

– Bet ar Putinas savaraniškas?

– Jis savarankiškas. Savo pasaulio vaizdinio, savo pasaulėžiūros, savo požiūrio rėmuose. 

– Tai yra, Rusija nėra valdoma iš išorės nei „kietu“, nei „minkštu“ būdu?

– Tai visai kas kita. Biurokratija mano, kad nusipirks aktyvių politinių grupių palaikymą. Bet ką, pas juos daugiau pinigų, nei pas Sorošą?

– O juos jau nupirko?

– Taip. Sorošistai – tai statusas. Tai ne tik tiesioginė korupcija. Tave gerbia, kviečia į konferencijas, atseit tave moko, pas kažką ir nusiveda. O čia kas? „Rosotrudničestvo“ (Federalinė tarnyba Nepriklausomų Valstybių Sandraugos, užsienyje gyvenančių tėvynainių ir tarptautinio humanitarinio bendravimo reikalams; Rusijos URM pavaldi organizacija – Red.) konkuruos su Sorošu? Norėčiau pamatyti rezultatą. Ekonomika nesulyginama. Ideologinio užtaiso taipogi nėra. Čia pralaimėjimas – aiškus. Biurokratija nesprendžia uždavinio, ji įsisavina resursus.

„POSTKAPITALISTINIS ŠEIMININKAS – TAI NE KRUPAS, NE ŠIFAS IR NE ROKFELERIS, O SKAITMENINIS VORAS.“

– Apibendrinant pagrindinį metų įvykį, koronaviruso epidemiją, tuos, tai tie, kurie iš jo gauna naudą, veda pasaulį į neonacistinį Internacionalą?

– Aš manau, kad ruošiama ir neonacistiška, ir kažkas tai blogesnio. Iš gelmių kyla kažkoks tai laivas – gnostinis ar nacistinis – arba „Didžiojo inkvizitoriaus“ projektas. Tai labai galingos struktūros, norinčios sutriuškinti žmoniją – „geležinis kulnas“.

Yra svarbi „Laiko esmės“ tezė, kurios niekas nesupranta. Kuo mes skiriamės nuo klasikinių komunistų? Komunistai mano, kad po kapitalizmo bus komunizmas. O mes manome, kad postkapitalizmas blogesnis už kapitalizmą – ir jis jau atėjo. Postkapitalistinis šeimininkas – tai ne Krupas, ne Šifas ir ne Rokfeleris. Tai – skaitmeninis voras. Tai – ultramonokapitalizmas, kalbant pagal Kautskį. Kapitalizmas baigtas, jis dehumanizuotas. Kaip šneka artimi Zinovjevo kolegos, jis galėjo įrodyti, kad Marksas kapitalizmą laikė ne formacija, o pereinamuoju laikotarpiu iš humanizuoto feodalizmo į dehumanizuotą. Ir naujieji Viduramžiai jau atėjo. Tai ne kapitalizmas. Šeima, privatinė nuosavybė, valstybė... nėra nei vieno, nei antro, nei trečio. Valstybes naikina, šeimą atmeta, o privatinė nuosavybė – kokie trys procentai akcijų kažkokiam tai tarptautiniame fonde. Kokia tai privatinė nuosavybė? Kur šeimininkas? Tasai tamsusis postkapitalistinis voras audžia tinklus, o už jo nugaros stovi kažkas dar tamsesnio. Aš taip manau. Ir tuo aš įsitikinęs. Kovidas toks ar kitoks – aš tame ne specialistas. Aš ekspertas. O kas liečia vorą, aš jį tyrinėju jau 40 metų – ir čia žinau nemažai.

– Kuo pasibaigs kovidas kaip transformacinis įvykis?

– Tuo, kad žmogų įmes į dar didesnę vienatvę, kur jisai tedidins neviltį ir destrukciją, su egzistuojančių ryšių naikinimu, disociacija ir didžiuliais ekonominiais kaštais, taipogi kapitalo koncentracija naujų grupių rankose, farmacijos ir jos šeimininkų, kurie susijungs su informacine diktatūra, dominavimu. Jau dabar formuojasi naujas valdžios kontūras.

– Tai yra, per pusmetį visa tai pasibaigs?

– Ne, ne. Tai dabar teks demontuoti su labai didžiulėmis pastangomis.

– COVID-19 kaip įvykis bus ilgam?

– Taip. Žmonija papuolė į spąstus. Ją prigąsdino ir sugriebė. Sutraiškė. Baimė – tai apskritai baisus reikalas. Ruzeveltas kažkada tai sakė, kad nėra nieko baisiau už pačią baimę.

– Kaip mes supratome, jūs ateistas?

– Aš ne ateistas, aš pasaulietiškas žmogus.

– Pasaulietiškas tarybinis žmogus, gerąja žodžio prasme?

– Aš skaitau, kad egzistavo tarybinė civilizacija ir kad komunizmas – tai aukščiausių kūrybinių gebėjimų pažadinimas žmoguje, o ne persivalgymas visiems. Aš – ne tipinis tarybinis-komunistinis žmogus. Aš manau, kad yra pilietinis tikėjimas, egzistencinis tikėjimas. Aš tikintis žmogus, bet nesu kanoniškai religingas.

– O jūs, Sergejau Jervandovičiau, ar turite pozityvią ateities viziją Rusijai?

– Taip. Ir ji dabar aktuali. Ją sudaro tai, kad Rusijai reikalingas ne technokratinis vystymasis, bet toks, kurį galima vadinti simfoniniu, antropocentriniu. Vystymosi ašimi turi tapti žmogus, o ne mašina. O žmogus mašiną pritaikytų ir vystytų. Mes tam turime pagrindą ir čia Rusijai pasaulyje nėra lygių. Apskritai, darbo pasidalijime Rusijos rolė – ne nafta, ne dujos ir netgi ne armija. Jos rolė – naujas žodis. Iš jos visąlaik jo laukiama. Ir dabar – taipogi.

Šaltinis: БИЗНЕС Online