Antonijas Gramšis. Nekenčiu abejingųjų

Sausio 22-ąją suėjo lygiai 130 metų, kaip gimė italų komunistas, vienas iš Italijos Kompartijos steigėjų ir žymiausių pasaulio XX amžiaus politinių mąstytojų, Antonijas Gramšis. Minėdami šią progą, savo draugų bei skaitytojų dėmesiui pateikiame neilgą, bet itin aštrų bei šiai dienai aktualų Gramšio straipsnį „Nekenčiu abejingųjų“. Pastarajame autorius, griežtai pasisakydamas prieš konformistinį, miesčionišką gyvenimo stilių, kelia kovingumo, paremto aiškia, apibrėžta pilietine pozicija, būtinumą.

NEKENČIU ABEJINGŲJŲ

Nekenčiu abejingųjų: kaip Frydrichas Gebelis, manau, kad „gyventi – reiškia užimti konkrečią poziciją“. Negali būti tiesiog žmonės, egzistuojantys už visuomenės ribų. Tas, kas tikrai gyvena, negali nebūti piliečiu, negali neužimti konkrečios pozicijos. Abejingumas – tai ne gyvenimas, o bevališkumas, parazitizmas, bailumas. Todėl ir nekenčiu abejingųjų.

Abejingumas – istorijos balastas. Tai – švininis grūzas inovatoriui, tai – kažkas inertiška ir klampaus, tai – pelkė, supanti senosios visuomenės tvirtovę, kuri saugo ją geriau už tvirčiausias sienas, geriau už karių krūtines, kadangi ji puolančiuosius tvirtovę įklampina į savo purvinąją pelkę, pakerta jėgas ir prigąsdina juos, kartais įtikindama juos atsisakyti savo herojiško užmojo.

Abejingumas – galinga jėga, veikianti istorijoje. Ji veikia pasyviai, bet vis dėlto veikia. Tai – paklusimas likimui, tai – grubi materija, sukylanti prieš protą ir naikinanti jį. Tai, kas vyksta, tasai blogis, kuris užgriūna visus, tasai galimas gėris, galintis kilti iš bendražmogiškai reikšmingų herojiškų veiksmų – tai ne tiek nedaugelio veikiančiųjų iniciatyvos, kiek daugelio abejingumo ir neveiklumo rezultatas. Tai, kas vyksta, vyksta ne tiek dėl to, kad to norėtų nedaugelis, kiek dėl to, kad masė žmonių atsisako pareikšti savo valią, palieka laisvę veikti kitiems, leidžia užsimegzti tokiems mazgams, kuriuos vėliau teperkirsi kardu; leidžia būti priimtiems tokiems įstatymams, kuriuos teatšauksi sukilimu; leidžia į valdžią ateiti tokiems žmonėms, kurių nepašalinsi kitaip, kaip maišto keliu. Istorijoje, atrodytų, vyraujantis fatališkumas, tai yra ne kas kita, kaip apgaulingas išorinis šio abejingumo, šio savęs likvidavimo kiautas. Palaipsniui bręsta kokie tai įvykiai. Nedaugelio, už visokiausios kontrolės ribų esančių žmonių rankomis audžiamas kolektyvinio gyvenimo audinys, tuo tarpu kol masės nesigaudo, nes juk visa tai jų nejaudina. Manipuliuojama epochų likimais, remiantis siaurais įsivaizdavimais, trumpalaikiais tikslais, asmeninėmis ambicijomis ir nedidelių aktyviai veikiančių žmonių grupių aistromis, tuo tarpu kol masė žmonių nesigaudo, nes juk, vėlgi – tai jų nejaudina. Palaipsniui brendę įvykiai įvyksta, austasis audeklas baigiamas austi ir tada atrodo, kad istorija yra ne kas kita, kaip gigantiška gamtos stichija, išsiveržimas, žemės drebėjimas, kurio aukomis tampa visi: ir tie, kurie norėjo, ir tie, kurie nenorėjo; ir tie, kurie žinojo, ir tie, kurie nežinojo; ir tie, kurie veikė, ir tie, kurie liko neveiklūs. Neveikliesiems tai, kas įvyko, iššaukia susierzinimą – jie norėtų išvengti pasekmių, jie norėtų, kad taptų aišku, kad jie nenorėjo to, kas įvyko, kad jie dėl to neatsakingi.

Vieni gailiai verkia, kiti nešvankiai barasi, tačiau niekas arba beveik niekas nekelia klausimo: o jei aš būčiau atlikęs savo pareigą, jei aš būčiau pabandęs atstovėti savo, priversti juos įsiklausyti į mano patarimą, tai tada ar būtų įvykę tai, kas įvyko? Niekas arba beveik niekas nekaltina savo pačių abejingumo, skepticizmo, atsisakymo ištiesti pagalbos ranką ir padėti toms grupėms piliečių, kurie kovojo būtent dėl to, kad neleistų įvykti blogiui, kurie veikia būtent gėrio dėlei.

Dauguma tokių žmonių, kada viskas jau būna įvykę, verčiau aptarinėja idealų žlugimą, galutinį programų krachą ir kitus taipogi nemalonius dalykus. Taip jie iš naujo pradeda vengti visokios atsakomybės. Ir visai ne todėl, kad jie nesigaudytų tame, kas vyksta, arba nebūtų pajėgūs iškelti puikius sprendimus pačioms opiausioms problemoms ar tokioms problemoms, kurios, nors sprendimui reikalaujančios laiko bei rimto pasirengimo, vis dėlto ne mažiau opios. Tačiau šie sprendimai lieka gražiomis, bet tuščiomis gėlytėmis, o šisai indėlis į kolektyvinį gyvenimą nenušviečiamas dorovinės šviesos žybsnio – jis vis tiktai lieka intelektualinio smalsumo rezultatu, o ne aštriu istorinės atsakomybės jausmu, iš visų reikalaujančiu būti aktyviu gyvenime, neleidžiančiu jokios formos agnosticizmo ar neveiklaus abejingumo.

Aš nekenčiu abejingųjų dar ir todėl, kad mane erzina šių amžinų nekaltųjų verkšlenimas. Aš prašau jų atsakymo, kaip jie atliko tą uždavinį, kurį jiems iškėlė ir toliau kasdien kelia gyvenimas, aš klausinėju, ką jie padarė ir ypač – ko jie nepadarė. Tame aš jaučiu galįs būti nepalenkiamu, kad neturiu veltui jų gailėtis, neturiu su jais kartu lieti ašarų.

Aš užimu poziciją – aš gyvenu, aš jaučiu naujosios visuomenės gyvybės pulsavimą savo bendražygių mintyse. Juk jie ją ir kuria – visuomenę, kur atsakomybės dėl ateities našta nekris vien tik ant nedaugelio pečių. Ten viskas, kas vyksta, nebus nei atsitiktina, nei neišvengiama, o taps sąmoningu žmonių reikalu. Ten nebus tokių, kurie imtų žiūrėtų pro langą, kaip nedaugelis aukojasi, liedami savo kraują.

Aš gyvenu, aš užimu konkrečią poziciją. Todėl aš nekenčiu tų, kurie nepasirinko konkrečios pusės – nekenčiu abejingųjų.

1917

Šaltinis: Грамши А. Избранные произведения. М., 1980.