Trečiojoje
interviu su rusų
politekonomijos profesoriumi Aleksandru Buzgalinu dalyje aptariamas
prekinio
fetišizmo, vartotojiškumo veiksnys visuomenės gyvenime, jo priešingumas
komunistų tikslams. Tarybų Sąjungos žlugimas siejamas ne su išorine
įtaka
(pvz., spectarnybomis, išdavyste, ar karu Afganistane), o
vidiniais
prieštaravimais, ypač išsikerojusia privilegijuota biurokratija (video
anglų kalba; žemiau pateikiamas lietuviškas pokalbio vertimas).
Polas
Džėjus.: Sveiki sugrįžę į laidą „Tikrovė
pasitvirtina“ per „Tikrųjų žinių kanalą“. Aš Polas Džėjus ir mes tęsiame
diskusiją su Aleksandru Buzgalinu. Ačiū, kad vėl esate su mumis.
Aleksandras
Buzgalinas: Taip, labai malonu.
P.
DŽ.: Taigi, dar kartą – A.
Buzgalinas yra politinės ekonomijos profesorius ir Šiuolaikinių marksistinių
studijų centro direktorius Maskvos valstybiniame universitete. Mes kaip ir
pakalbėjome bendrais bruožais apie tai, kodėl socializmas Tarybų Sąjungoje tapo
toks biurokratiškas. Tuomet, aišku, buvo masinis karas, trisdešimties milijonų
rusų mirtis, didžiulės šalies dalies sunaikinimas. Jūs gimėte 1954aisiais, kaip
sakėme, metais po Stalino mirties. Tikriausiai prieinate kažkokios politinės
sąmonės būdamas dešimties, vienuolikos, dvylikos, penkiolikos metų amžiaus.
Papasakokite, kaip tada matėte pasaulį – ir kaip kito jūsų pasaulėžiūra.
A.
B.: Labai sunku būnant
šešiasdešimties kalbėti apie tai, kaip matei pasaulį būdamas dvylikos,
trylikos, keturiolikos metų. Pamėginsiu atsakyti kaip galėdamas tiksliau.
Pirmiausiai, pasaulis buvo padalytas – ir mes aiškiai žinojome, kad būta
pažangios ir regresyvios pasaulio dalies. Ir mes, Tarybų Sąjunga, nors ir su
visomis mūsų biurokratų neigiamybėmis, priklausėme pažangiajam žmonijos
judėjimui. Tuo tarpu komunistai, kovotojai už laisvę buvo mūsų bendražygiai
šiame pažangiame judėjime.
Džiaugėmės, kai į valdžią Čilėje atėjo
Aljendė – netrukus po to aš jau buvau studentas; paskui, su Jungtinių Valstijų
pagalba, Pinočetas suorganizavo pučą ir Aljendė su savo draugais buvo nužudytas.
Ir mums tai buvo asmeninė tragedija – tiesa, ne visiems Rusijoje. Vėlgi, kaip
sakiau, dauguma buvo normalūs piliečiai, konformistai, norėję labai paprastų
dalykų – ir jiems svajonė apie supermarketus buvo svarbesnė nei svajonė apie
komunizmą. Tačiau žymiai mažumai, tikrai buvo taip. Manau, kad net absoliuti
dauguma žmonių suprato, kad gyvena pažangioje šalyje, mėginančioje ginti
vietnamiečius bei remti kairįjį judėjimą pasaulyje.
P.
DŽ.: Tame tarpe nacionalinio
išsivadavimo judėjimus Afrikoje.
A.
B.: Nacionalinio išsivadavimo
judėjimus Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir kt. Padėti vargdieniams Jungtinėse
Valstijose taip pat. Tarp kitko, per mūsų televiziją eidavo neblogi
dokumentiniai filmai apie Jungtines Valstijas, kuriuose būdavo parodomas tiek
klestėjimas – Taims skveras, Volstritas ir t. t., tiek skurdieji Jungtinių
Valstijų regionai. Ir kai kurie tuo netikėdavo – jie manė, kad tai išgalvota,
esą skurdo vaizdai padirbti, nes JAV negali būti tokio baisaus gyvenimo. Kai
pirmąkart atvykau į JAV 1991-aisiais ir nuvykau į tuos kraštus – supratau, kad
tai ne propaganda, o pačios turtingiausios pasaulio šalies tikrovė, taip? Taip
buvo juntamas gyvenimas.
P.
DŽ.: Tad jūs augote, kur ir
televizija, ir kultūra, ir simpatijos nacionalinio išsivadavimo judėjimams
pasaulyje, arba, kaip minite, Aljendės išrinkimas Čilėje, viskas apie išsivadavimą
ir laisvę, bet vidiniam gyvenime ne tiek jau daug to išsivadavimo bei laisvės.
Juk tai prieštaravimas. Kada jūs, bręsdamas per paauglystę, pradėjote suvokti,
kad „čia kažkas ne taip“?
A.
B.: Tai tiesa. Galbūt kokiais
1969-aisiais ar 1970-aisiais – tiksliai nepamenu – dar būdamas mokyklinuku. Tai
buvo devintieji mokslo metai (turėjome dešimt klasių). Į mūsų mokyklą atvyko
studentai iš Maskvos valstybinio universiteto ekonomikos fakulteto ir pasisakė
rengią specialius seminarus bei paskaitas moksleiviams, norintiems studijuoti jų
universitete, aišku, nemokamai. Jos vyksiančios vakare. Jei norite, prašom
ateiti. Tad paklausiau savo motinos – ir ji pasakė, kad tai labai svarbu ir
turėčiau ten eiti. Pradžioje svajojau būti žurnalistu – tarp kitko, dabar ir
esu ne vien profesorius, o ir žurnalistas – bet tai tikriausiai gyvenimo pokštas.
Tad atėjau ir pirmoji paskaita, paremta
Karlo Markso „Kapitalu“, parodė, kaip marksizmas aiškina, ką reiškia rinka. Tai
reiškia, kad viešpataus rinkos fetišizmas, prekinis fetišizmas. Ir aš supratau,
kodėl žmonės ieško gerų prekių ir daiktų, o ne svajoja apie komunizmą. Aš
supratau ką reiškia išnaudojimas ir kodėl tai ne šiaip pikta buržuazijos valia,
bet objektyvus sistemos dėsnis. Ir ši sistema išauga iš rinkos, iš gamintojų
diferenciacijos. Tad gavau vaizdą, kuris su mokslu, su teorija paaiškina
pasaulį, paaiškina tikrovę. Paskui pradėjau studijuoti Maskvos valstybiniame
universitete, tarp kitko, be jokio ypatingo pasiruošimo – tik baigęs vidurinę.
Aš nebuvau geriausiu mokiniu, bet tai nebuvo kažkas neįprasto. Aišku, be
pinigų. O universitete ypač išryškėjo prieštaravimai tarp biurokratinio,
formalistinio visuomenės gyvenimo organizavimo ir marksistinės teorijos turinio
bei romantinių svajonių apie komunizmą.
P.
DŽ.: Leiskite man pasikartoti, nes
šiek tiek apie tai kalbėjome praeitoje [diskusijos] dalyje – bet turėdamas
omeny „svajones apie komunizmą“ kalbate ne apie vakarietiškus stereotipus.
A.
B.: Taip, apie marksistinį šito
supratimą.
P.
DŽ.: Kas reiškia iš kiekvieno
pagal darbą, kiekvienam pagal poreikius.
A.
B.: Taip, mums komunizmas reiškė
visuomenę – pasikartosiu, nes tai labai svarbu – kurioje mėgsti savo darbą, nes
šis darbas yra kūrybinis; ar tai būtų mokytojo, gydytojo, menininko,
inžinieriaus, ar kt. – bet darbas mėgstamas.
P.
DŽ.: Ir produktas priklauso
visiems.
A.
B.: Reikalas ne tame, kad
produktas tiesiog priklausysiąs visiems, o tame, kad tuomet turėsi nebe
konkurentus, o draugus, su kuriais kursi, pvz., naują miestą, naują idėją,
naują kiną. Jūs dirbsite kartu kaip kolegos, kaip draugai, kaip būsimųjų
kultūrinių vertybių bendrakūrėjai.
P.
DŽ.: Taigi, kaip minėjote,
prieštaravimas tarp šios vizijos ir tikrovės tapo labai ryškus.
A.
B.: Taip, labai ryškūs ir matomi.
Vienas įdomus pavyzdys – turėjome privalomą TSKP istorijos kursą. Ir dauguma
studentų jo tiesiog neapkęsdavo. Pirmame semestre turėjome siaubingai
biurokratišką, dogmatišką dėstytoją – ir tai buvo tiesiog nepakenčiama. Buvo
privaloma mintinai mokytis suvažiavimų rezoliucijas ir pan. Labai kvaila. Bet
tada, kitus du semestrus turėjome kitą moterišką. Prisimenu jos pavardę –
Kuzmič. Savotiška pavardė. Jinai pristatė Kompartijos istoriją lyg įdomiausią
detektyvą žmonijos istorijoje. Kaip dvidešimt-trisdešimt jaunuolių – Leninas pradėjo
veiklą būdamas dvidešimt penkerių metų amžiaus – sugebėjo pakeisti pasaulį. O
mes, tuo tarpu, 1970-aisiais gyvenome pasaulyje, kur trisdešimt procentų
žmonijos žengė socialistine kryptimi.
Kaip per mažiau kaip šimtą metų galėjo
taip smarkiai pasikeisti pasaulis? Kodėl? Nes buvo gera teorija. Ji rodo
kryptį. Tai lyg lėktuvas. Žmonės žinojo, kad skristi neįmanoma. Skristi negali,
juk esi žmogus, o ne paukštis. Ką galima padaryti? Nieko. Kapitalizmas amžinas,
rinka amžina, nelygybė taip pat amžina. Niekas negali pasikeisti. Bet tada
atėjo vyrai ir pasakė, kad yra ypatinga teorija, kuri įgalins mus skristi.
Aišku, pirmieji lėktuvai buvo siaubingi ir buvo daug avarijų. Bet dabar –
tikiuosi – skrendame saugiai į JAV ir atgal. Tas pat su socializmo statyba. Ir
teorija ta, kad įmanoma skristi, įmanoma pereiti į laisvą visuomenę su laisvu
asmenybės vystymusi, kaip pagrindiniu tikslu. Tai labai svarbu.
P.
DŽ.: Bet dabar manoma, kad toji
teorija klaidinga.
A.
B.: O aš dabar visiškai
įsitikinęs, kad ji teisinga. Kaip minėjau antrojoje [diskusijos] dalyje –
nesitikėjau, kad bus toks įdomus dialogas. Ką galėjai žinoti? Gal bus įdomu ir
klausytojams. Tai, kaip sakiau, istorija nejuda tiese. Ji yra nelinijinis
perėjimas nuo būtinumo viešpatijos feodaliniame bei kapitalistiniame gamybos
būduose link komunizmo, kaip pozityviosios laisvės erdvės. Ir tai lyg zigzagais
einanti upė. Kaip sakiau apie Misisipę, einančią nuo šiaurės į pietus, bet
kartais pakrypstančią šiaurėn. Tas pat, beje, ir su Volga Rusijoje.
Dabar mes gyvename tokiu istorijos
laikotarpiu, kuomet einama atgal. Išgyvename regreso procesą.
P.
DŽ.: Tad jūs išgyvenote Tarybų
Sąjungos žlugimo laikotarpį ir iš šio proceso išėjote tikriausiai dar didesniu
marksistu, nei buvote jaunystėje. Bet su dauguma dabartinės Rusijos žmonių buvo
kitaip. Kas gyvenime jus prie to privedė?
A.
B.: Pirmiausiai tapau daugmaž
gerai teoriškai pasikausčiusiu marksistu, nes turėjau komunistinio gyvenimo
praktikos. Mano tėvai, kaip ir jų bičiuliai labai sunkiai dirbo dėl šalies.
Žinoma, pinigai buvo svarbūs. Aišku, jie norėjo įsigyti naują televizorių, bet
tai nebuvo svarbiausiu dalyku. Turėjau labai gerus santykius pionierių
organizacijose. Turėjau puikius mokytojus, kuriems šitoks romantinis gyvenimas
taip pat buvo gyvenimo tikslas. Jie mokytojavo – ir darbas nebuvo itin gerai
apmokamas, bet jie džiaugėsi galėdami didžiąją dalį laiko praleisti su vaikais.
Nei devyniasdešimt, nei šimtas procentų gyvenimo Tarybų Sąjungoje toks nebuvo.
Gal kokie trisdešimt, gal dvidešimt procentų. Bet man teko laimė dalyvauti
šiame procese.
Ir įgijęs teorinį įrodymą, kad tai nėra
kažkas išskirtinio, bet kad šitaip privalo būti, tapau, taip sakant, kritiniu
komunistu. Mat būdamas studentu su savo bičiuliais parašėme darbą, kuriame
smarkiai kritikavome tarybinę sistemą. Parašytoji disertacija buvo labai
tiksli, bet už jos slypėjo tarybinės sistemos kritika, kritika planavimo, kaip
biurokratinės sistemos su privilegijomis biurokratijai, su nelygybe ir žmonių
atitrūkimu nuo realios valdžios ir nuosavybės. Gindamasis disertaciją apie tai
kalbėjausi su kolegomis ir, nors su problemomis, bet ją apsigyniau. Ji buvo
skirta planavimo prieštaravimams. Tema buvo provokuojanti.
Bet paskui pradėjau dėstyti Maskvos
valstybiniame universitete. Man pasisakė, kad visą gyvenimą jame ir praleidau.
Suorganizavau seminarą skirtą realiojo socializmo prieštaravimams aptarti, tai
vadinosi išsivysčiusio socializmo prieštaravimai. Ir mes diskutuodavome, nors
labai specifiška, gan abstrakčia, teorine kalba, bet apie realius mūsų gyvenimo
prieštaravimus. Ir man tai buvo labai svarbu. Kai prasidėjo Gorbačiovo
Perestroika, mes buvome jai pasiruošę.
P.
DŽ.: Kiek jums tada buvo metų?
A.
B.: Tada man buvo kokie
trisdešimt metų, trisdešimt vienas, ar du. Maždaug tiek. Taip, 85-ieji.
P.
DŽ.: Ar tada jau ėjote aukštas
pareigas partijoje?
A.
B.: Ne, aš partijai
nepriklausiau.
P.
DŽ.: Tada dar nebuvote nariu?
A. B.: Aš nebuvau partijos nariu. Tuomet dėstytojavau Maskvos
valstybinio universiteto Ekonomikos fakultete, bet partijos nariu nebuvau.
P.
DŽ.: Kodėl nestojote į partiją?
A.
B.: Tuo laiku ji buvo per daug biurokratiška.
O kada gavome galimybę daugmaž laisvai šnekėti, pradėjome rašyti straipsnius,
knygą skirtą šiems prieštaravimams, biurokratizacijai, organizavome įvairius
klubus, susirinkimus. Ir tuomet, 1987-aisiais, 1988-aisiais atsirado neformalus
visuomeninis gyvenimas, gal tiksliau tariant, neformali pilietinė visuomenė.
Tuo laiku ir tapau nariu, kai ji tapo laisvesne ir su opozicija kompartijos
viduje.
P.
DŽ.: Jungtinėse Valstijose
milijonus žmonių suformavo ir politizavo Vietnamo karas. Jis nulėmė, kaip
ištisa karta žvelgė į pasaulį. Ar Afganistanas turėjo tokią reikšmę Rusijoje?
A.
B.: Nieko panašaus. Iš tiesų tik
po Perestroikos laikotarpio, ar jo metu – per paskutinius du Tarybų Sąjungos
metus, 1989-uosiuos ir 1990-uosius, gavome informacijos dėl šios problemos
pasekmių. Vis dėlto tarybinių žmonių sąmonėje Afganistano karas nesisieja su
Vietnamo karu ir Jungtinėmis Valstijomis, pagrinde todėl, kad Vietname buvo
regima opozicija, kuri dabar jau kuria palyginti neblogą šalį. O Afganistane –
sunku pasakyti. Yra daug žmonių iš Afganistano, kurie sako, kad Tarybų Sąjungai
išėjus įvyko daugybė tragedijų ir jokios stabilizacijos. Vien pažvelgę į
centrinės Azijos šalis, buvusias Tarybų Sąjungos respublikas – matome labai
menką gyvenimo stabilizaciją.
P.
DŽ.: Žinote, Zbignevas Bžežinskis,
būdamas prezidento Karterio patarėju nacionalinio saugumo klausimais, suplanavo
džihadistų apginklavimą kaimuose, kad šie kariautų prieš Tarybų Sąjungą. Ir jie
tai laiko vienu iš tarybinę sistemą sužlugdyti padėjusių veiksnių. Jie tai
laiko didele pergale, net jei ji ir privedė prie Bin Ladeno ir Alkaidos
iškilimo, ar netgi 2001-ųjų rugsėjo 11-osios išpuolių (esu ėmęs interviu iš
Bzežinskio, kuriame jis tai pripažino). Ir visgi jis mano, kad tai buvo didelis
laimėjimas – pasinaudojant Afganistano karu sunaikinti Tarybų Sąjungą. Ar tai
turėjo tokią reikšmę?
A.
B.: Nemanau, kad Afganistano
karas buvo svarbus veiksnys Tarybų Sąjungos sunaikinime. Tai nebuvo pagrindinis
dalykas - prieštaravimai buvo vidiniai. Bet, žinoma, daug reikšmės turėjo ir
nepertraukiamas išorės spaudimas, nors tai ir nebuvo pagrindiniu veiksniu.
Sakyčiau, septyniasdešimt-aštuoniasdešimt procentų lėmė vidiniai prieštaravimai,
o tik dvidešimt-trisdešimt – išorinė įtaka. Ir Afganistano karas tikriausiai
tesudarė keletą procentų tos įtakos. Aišku, juokinga duoti procentus tokiems
veiksniams, na, bet tai sakau paprastumo dėlei.
P.
DŽ.: Bet vidinė
biurokratizacija...
A. B.: Biurokratizacija ir konsumerizacija. Noriu pabrėžti, kad
manau, jog pagrindinis komunizmo priešas – tiek mano, tiek Markso laisvos
visuomenės su laisvu asmenybės vystymosi supratimu – yra netgi ne tiek kapitalas
ar privatinė nuosavybė... Pagrindinis priešas yra rinkos, pinigų ir kapitalo
vergais esančių žmonių konformistinis gyvenimo būdas. Buvimas marionete rinkos
rankose – netgi ne kažkokio didelio boso, prezidento ar diktatoriaus, bet
tiesiog rinkos marionetėmis.
P.
DŽ.: Mūsuose tai vadinama laisve.
A.
B.: Taip taip – laisve. Bet jei
būtų proga, aš paaiškinčiau tiksliau, kaip Tarybų Sąjungoje net Stalino
diktatūros laikotarpiu buvo neįmanoma priversti žmones visą savaitgalį
tekalbėti apie komunizmą. Bet rinka gali kone visus nuvaryti į prekybcentrius,
kad ten jie praleistų visą savaitgalį apsipirkinėdami ar ieškodami kažkokių
prekių. Rinka yra labiau totalitarinė, jos priespauda didesnė nei bet kurios
diktatorinės politinės sistemos. Devyniasdešimt procentų žmonių Kinijoje, šių
laikų Rusijoje, Jungtinėse Valstijose ir Indijoje yra prekinio fetišizmo
vergai. Ir tai yra galingesnė bei labiau pavergianti jėga už bet kokią
totalitarinę ideologiją.
P.
DŽ.: Gerai, pratęsime diskusiją
vėliau. Prašome prisijungti prie sekančios diskusijos dalies su Aleksandru
Buzgalinu.
(Bus
daugiau!)
Vertė: Bolševikas
Skaitykite:
Idomi dalis. Labai koncentruotai ir aiskiai papasakota apie rinkos totalitarizma.
AtsakytiPanaikinti