Aleksandras Buzgalinas. Užaugau TSRS (interviu: 1/12)

Gyvenimas Tarybų Sąjungoje, jos žlugimo priežastys bei pasekmės, šiuolaikinio pasaulio aktualijos, kapitalistinės santvarkos krizė ir naujojo socializmo perspektyvos – tokios bei kitos temos gvildenamos amerikiečių žurnalisto užkalbinto rusų marksisto, politinės ekonomijos profesoriaus Aleksandro Buzgalino. Ypač įdomi medžiaga kiekvienam, norinčiam suprasti dabarties blogybių priežastis ir kelius joms išspręsti (video anglų kalba; žemiau pateikiamas lietuviškas pokalbio vertimas).

Polas Džėjus: Sveiki, čia „Tikrųjų žinių kanalas“ ir laida „Tikrovė pasitvirtina“. Aš Polas Džėjus iš Niujorko. Mano svečias, neseniai atskridęs lėktuvu iš Maskvos, gimė vos metais po Stalino mirties ir užaugo Maskvoje.

Aleksandras Buzgalinas – politinės ekonomijos profesorius ir „Šiuolaikinių marksistinių studijų centro“ direktorius Maskvos Valstybiniame Universitete. Jis taip pat yra kairiojo-demokratinio žurnalo „Alternatyvos“ redaktorius, rusų socialistinio judėjimo „Alternatyvos“ koordinatorius ir autorius daugiau kaip dvidešimties knygų bei šimtų straipsnių, išverstų į anglų, vokiečių ir kt. kalbas. Ačiū, kad esate su mumis.

Aleksandras Buzgalinas: Dėkoju. Man iš ties labai malonu turėti tokią progą.

P. DŽ.: Taigi, augote laiku iš karto po Stalino mirties – Vakaruose visi būsime matę nuotraukas bei filmuotą medžiagą iš Stalino laidotuvių, kaip gatvėse būriavosi šimtai tūkstančių gedėtojų. Žinome apie asmens kultą bei Stalino svarbą tarybiniame gyvenime. Kokie atsiminimai, augus tokioje atmosferoje?

A. B.: Na, pirma, tai Stalinui mirus aš dar buvau vaikas. O mano gyvenimas – tiek mokykloje, tiek ją baigus – siejosi su pavasariška atmosfera, arba vadinamuoju „Atšilimu“ (Oттепель). Žinote, kartais žiemos metu atėjus pietų vėjams, vietoje sniego būna kiek šiltesni orai. Štai tokia padėtis buvo 1950-ųjų gale ir 1960-ųjų pradžioje, kuomet jau buvau daugmaž pajėgus suprasti tikrovę. Nes 50-aisiais aš buvau niekas. Kas svarbu – tai mano tėvas buvo inžinierius, karinis inžinierius, o motina dirbo kartu su juo. Jie dirbo prie strateginių branduolinių raketų sistemos kūrimo. Viena vertus, tai pavojingi, net pavojingiausi ginklai, kokie tik egzistuoja pasaulyje. Kita vertus, dabar esama nuomonės, kad be šios raketų sistemos būtų galėjęs įvykti viską naikinantis trečiasis pasaulinis karas. Bent taip galvojo mano vyresnieji draugai ir tėvai.

P. DŽ.: Vadinasi, be garantuoto branduolinio susinaikinimo, būtų grėsęs konvencinis karas.

A. B.: Taip, jūs visiškai teisus. Ir jie sunkiai dirbo, ir jiems nerūpėjo pinigai. Jie siekė užkirsti kelią Trečiajam pasauliniam karui – ir tai buvo pagrindiniu motyvu šimtams žmonių. Nors darbo sąlygos buvo baisios. Ir Maskvoje aš negyvenau, bet nedideliuose kaimuose, arti miškingų vietovių, kur požemiuose vykdavo statybos. Nežinau, kaip tai pasakyti angliškai. Atmosfera buvo iš ties labai įdomi – draugystės atmosfera, ne paprastos, bet draugingų santykių tarp karininkų bei inžinierių. Diskutuodavome apie naujus romanus Užsienio literatūros žurnale. Diskutuodavome apie naują džiazo muziką. Aš užaugau su amerikietišku džiazu – jis nebuvo draudžiamas. Tuo pačiu vyko didelės politinės diskusijos. O Chruščiovui pateikus informaciją apie Stalino teroro aukas, įsiplieskė dar didesni ginčai. Tai buvo įdomūs, provokuojantys ir, kad norite, romantiški laikai.

P. DŽ.: Mes abu panašaus amžiaus. Būdamas paaugliu augau veikiamas idėjos, kad galimas branduolinis karas, Kubos raketų krizė ir t. t. Baimė, atmosfera, kad gali kilti branduolinis karas turėjo būti dar stipresnė palyginti neseniai, Antrojo pasaulinio karo metu 30 mln. žmonių netekusioje šalyje.

A. B.: Iš tiesų baimės nebuvo. Tai buvo jausmas, kad mes galime šitam užkirsti kelią, bet norint tai padaryti, privalome sunkiai dirbti. Baimė būna, kai neturi jėgų ar galimybių veikti, kai tiesiog esi auka, o auka juk laukia. Ar būsi nubaustas? Ar būsi nužudytas, ar nebūsi? Pas mus atmosfera buvo kitokia. Mes – ateities kūrėjai. Ir mes galime bei privalome sunkiai dirbti, kad tokią pageidautiną ateitį sukurtume. Ir vyko labai sparčios permainos. Vos prieš keletą metų buvo pasibaigęs karas.

Pusė europinės (TSRS – Red.) teritorijos buvo visiškai sunaikinta – karui pasibaigus joje nieko neliko. O štai po dvidešimties metų – pirmasis žmogus kosmose, fantastiški mokslo pasiekimai, didelis ir spartus švietimo išsivystymas. Bet tuo pačiu ir sunkus gyvenimas. Pristigdavo normalaus, gero maisto. Būdavo problematiška nusipirkti ledų, o kaimuose tai būdavo visai neįmanoma. Kiek pamenu, ledus valgydavau tik porą kartų per metus, kaip dovaną viena ar kita šventine proga. Tad mums nebuvo svarbi kažkokia gerų daiktų atmosfera. Ir ši situacija taip pat buvo itin prieštaringa. Turėjome ištisą biurokratų naciją. Šitai jutau, nes mano tėvų darbus kartais kuruodavo kvaili generolai, tad apie visa tai būdavo diskutuojama.

P. DŽ.: Jei jie dalyvavo rengiant branduolinį arsenalą, tikriausiai jie buvo itin stebimi.

A. B.: Taip žinoma, bet paskui jie grįžo atgal į Maskvą, nes tėvas turėjo problemų su sveikata. Tai iš tiesų buvo baisus darbas. Tada man buvo keturiolika metų, o gal kiek anksčiau, grįžome į Maskvą – ir man labai pasisekė. Mat mūsų mokykloje Maskvoje buvo tikrai puiki pionierių organizacija. Tai buvo eilinė mokykla, ne Maskvos centre, bet joje būta daug visuomeninės veiklos. Beje, mokykloje turėjome savivaldą. Buvome įpareigoti valytis patys. Remontus daryti patys. Diskutuodavome, ką ir kaip veikti laisvu laiku ir t. t. Tai buvo įdomus bendras darbas. Daug nuveikėme ir rinkdami ne visai būtinus dalykus – dviračius, žaislus ir kt. Vietnamo vaikams, rinkome pinigus, kad išsiųstume jiems, ką nupirkome. Bet tuo pačiu dažnai konfliktuodavome su pareigūnais ir biurokratais, kurie pagrinde kurdavo kliūtis mūsų savarankiškai organizacijai. Tad nuo pat pradžių patekau į prieštaravimą tarp visuomeninio aktyvumo iš apačios ir biurokratinės priespaudos iš viršaus.

P. DŽ.: Ar jūsų tėvai priklausė Komunistų partijai? Kokios buvo jūsų vaikystės namų vertybės?

A. B.: Mano motina nebuvo Komunistų partijos nare. Tėvas buvo, bet į partiją stojo tik savo karjeros gale, jau eidamas aukštas pareigas Maskvoje. Tad tai (narystė partijoje – Red.) nebuvo privaloma. Atmosfera buvo, nepasakyčiau, kad disidentinė, bet kritiška dėl padėties Tarybų Sąjungoje. Ir būdavo labai sąžiningos diskusijos apie tai, kas vyksta, suprantant prieštaravimus ir problemas. Privalau pabrėžti kai ką labai svarbaus. Mes – ne vien man šeima – labai domėjomės klasikine literatūra, klasikine muzika, klasikine kultūra, sakyčiau, romantine kultūra. Būdavo normalu skaityti poeziją, svajoti. Ėjo mokslinė fantastika – ne amerikoniško, ar dabartinio rusiško stiliaus fantastika, bet fantastika, bandžiusi kurti būsimo komunistinio pasaulio vaizdus. Ir ji buvo graži, ir mes vis dar turime nuostabių romanų apie šį būsimą komunistinį pasaulį, apie šio pasaulio prieštaravimus bei problemas. Ir ši romantinė atmosfera buvo mums itin svarbi. Ji buvo bendrai paplitusi – visi buvo absoliučiai tikri, kad 21-ojo amžiaus pradžia bus socializmo pergalė didžiojoje pasaulio dalyje, kad įvyksią daugybę mokslinių sprendimų.

Taigi – visur robotai 21-ojo amžiaus pradžioje? Žinoma. Rankų darbas 21-ojo amžiaus pradžioje? Negali būti! Padavėjai? Negali būti! Darbininkai gamyklose vietoje mašinų? Negali būti! Automatinės mašinos be vairuotojų? Žinoma! Per pusvalandį žemę apskriesiantys lėktuvai? Žinoma! Visa tai jau matėsi. Taigi, mes matėme vykusią pažangą ir ateitis atrodė labai įdomi ir graži, bet jei tokios ateities nori – turi sunkiai dirbti. Mes net turėjome tokį išsireiškimą. Romantinės svajonės? Taip, žinoma. Bet ką gi reiškia „romantinės svajonės“? Kasdien dirbti po dvylika valandų joms įgyvendinti. Tokia buvo viena gyvenimo pusė. Bet buvo ir kita, kur žmonės ieškodavo amerikoniškų džinsų su „Wrangler“ ar „Levi-Strauss“ etiketėmis. Būdavo problemų įsigyti kokybiškų dešrelių – ypač gyvenusiems už Maskvos ribų Tai buvo pinigų fetišizmas – taip, nemenkai daliai gyventojų. Turėjome chuliganų, gatvių muštynių – pionierių prieš chuliganus. Taip, ir tai buvo dalimi mūsų gyvenimo. Tad nenoriu kurti idealizuoto vaizdo. Tačiau noriu pabrėžti, kad mažumai, bet labai svarbiai mažumai tarybinės visuomenės toksai romantinis komunistinis stilius – svajonės, savarankiška organizacija ir t. t., buvo esminiai dalykai.

P. DŽ.: Bet užsieny susidariusi nuomonė, kad Tarybų valstybė tapo savotiška politine valstybe, kad galimybės kalbėti atvirai buvo itin ribotos. Vykdavo rinkimai, bet juos kontroliuodavo komunistų partija. Jei visa tai tiesa, tuomet būta nemenko skirtumo tarp gyvenimo tikrovės ir oficialiosios versijos – juk jūs tame prieštaravime ir užaugote.

A. B.: Taip, tai visiškai tiesa. Ir iš tiesų aš jutau šį prieštaravimą, bet dar ne mokykloje, o tik tapęs Maskvos Valstybinio Universiteto studentu. Šio geriausiojo šalies universiteto Ekonomikos fakultetas taip pat itin prestižinis. Iš studentų apie 10-15%, bet ne daugiau, buvo nomenklatūrininkų, aukščiausiųjų pareigūnų vaikai. 30-40-50% studentų būdavo tiesiog puikiai besimokę paprasti ir normalūs moksleiviai. Ir turėjome parengiamuosius kursus lankiusius darbininkus. Jei turėdavai du metus stažo gamykloje ar kitoje įmonėje iki universiteto, galėdavai nemokamai vienus ar dvejus metus lankyti parengiamuosius kursus universitetui. Išlaikęs ne itin sunkius parengiamųjų kursų egzaminus automatiškai tapdavai Maskvos Valstybinio Universiteto studentu.

P. DŽ.: Jums augant vaikystėje ant sienų tikriausiai kabėdavo Stalino portretai.

A. B.: Jau buvo per vėlu – aš negimiau prie Stalino.

P. DŽ.: Bet, kaip žinia, Chruščiovas tarybiniams žmonėms medžiagos apie Staliną nepaviešino iki 1956-ųjų. Tad turiu omeny pirmuosius metus iki tol.

A. B.: Man buvo tik dveji metai. Ko jūs norite? Aš neprisimenu. Štai ką prisimenu, tai kada būdavo kabinami Chruščiovo portretai. Atsimenu ir atmosferą šeimoje, kai visi sakydavo, kad tai kvailystė. Ir kai 1965-ais atėjus Brežnevui, pirmaisiais brežnevinės epochos metais turėjome tris lyderius ir jokio asmens kulto – visi buvo tuo patenkinti. Bet tada, anot tuomečio anekdoto, gavosi asmens kultas be asmenybės. Kai dėl politinės atmosferos, vėlgi svarbu pabrėžti, kad nors Stalino laikais būta ir baisios prievartos atmosferos, kartu ir didžiulis entuziazmas, kas reiškė didelę įtampą, didelį prieštaravimą. Ir nesuprantant šio prieštaravimo neįmanoma suprasti nei ankstyvųjų 50-ųjų mūsų šalyje, nei, tame tarpe, ir pergalės kare.

Vėliau totalios kontrolės jau nebebuvo. Šeimoje, universiteto koridoriuose, ar netgi ministerijose – mat mano motina dirbo profsąjungos vadove Statybos ministerijoje – ir netgi ten koridoriuose visi atvirai šnekėjo, kad Brežnevas kvailys, per daug pasenęs ir visokiausius juokingus ar netgi nepadorius anekdotus apie Kompartijos lyderius – ir nieko. Kai dėl oficialių partinių susirinkimų, taip, būdavo keletas ritualinių žodžių, o paskui normalios diskusijos. Ir vėl, jei susirinkime atvirai sukritikuodavai vadovus, galėjai būti nubaustas. Prarasti darbą, ar šiaip turėti rimtų nemalonumų – tiesa, į kalėjimą nesodindavo, bet problemų būdavo.

P. DŽ.: Ar apie tai kalbėdavotės su tėvais? Ar jie išaugo įsitikinę Tarybų Sąjungos idealais ir viltimis, o paskui nusivylė?

A. B.: Taip, aš išaugau, taip sakant, kritinio komunizmo atmosferoje. Mano tėvai buvo patyrę stalininį terorą. Ne tėvas, bet motina. O mano tėvui tai buvo problema dėl priespaudos ne prieš jį patį, bet jo draugus ir t. t. Tad tai nebuvo dalimi mūsų šeimos gyvenimo, kaip ir daugumos kitų šeimų atveju. Žinoma, buvo biurokratizmo Tarybų Sąjungoje kritika. Ir tuo pačiu labai stiprus, netgi ne įsitikinimas, bet žinojimas, kad ateitis priklauso komunizmui. Kodėl? Nes jie turėjo praktiką. Jie turėjo ištisus dešimtmečius patirties dirbdami kartu su draugais dėl naujos visuomenės sukūrimo.

P. DŽ.: Nors pasibaigus Šaltajam karui toks supratimas ilgainiui nyksta, bet amerikietiškai ar apskritai Vakarų auditorijai žodis „komunizmas“, pati komunizmo idėja reiškia „policinę valstybę“, „tironiją“. Daugumai amerikiečių sunku suprasti, kaip kas nors galėtų trokšti komunizmo. Ką tai (komunizmas – Red.) reiškė jūsų šeimai?

A. B.: Mums tai reiškė visai ką kita – tiek dėl literatūros bei filmų, tiek dėl tam tikros praktinės visuomeninės veiklos. Tad kas gi mums buvo komunizmas? Pirmiausiai, kad darbas būtų malonumas. Man džiaugsmas ir laimė dirbti savo darbą. Aš einu į darbą, nes man tai patinka, o ne tam, kad dirbčiau kiek galėdamas mažiau už kuo didesnę pinigų sumą. Visai kita motyvacija, kita logika. Antra, darbovietėje esame ne konkurentai, o draugai ir kartu nuveiksime kažką įdomaus. Štai kas yra komunizmas. Komunizmas – tai erdvė, kur esama gražių dalykų; naudingų, gražių ir pigių. Drabužiai, baldai, viskas. Ir šie dalykai tėra, nežinau kaip pasakyti, tiesiog pagrindas tavo gyvenimui, įdomiam gyvenimui, bendravimui, kūrybai. Toks buvo komunizmo supratimas. Ir jei paskaitytumėte broliųStrugackių – Arkadijaus ar Boriso Strugackių, arba Ivano Jefremovo – ypač garsių rašytojų knygas – jose rastumėte labai gražų tokio pasaulio aprašymą; o kai kuriuos šio pasaulio elementus mes kartais jau turėdavome.

P. DŽ.: Pavyzdžiui?

A. B.: Pavyzdžiui, kai kartu mokykloje siekėme padėti Vietnamo vaikams. Laisvalaikį leisdavome ne žaisdami kompiuterius žaidimus (tokių dar net nebuvo) ar futbolą – tiesą, jį žaisdavome, bet tik kartais. Tačiau būdavo įdomu kartu dirbti ir pirkti dviračius Vietnamo vaikams. Tai tik vienas pavyzdys. Drauge padėti senoliams. Sukurti muziejų Antrojo pasaulinio karo aukoms atminti, naudojantis savo tėvų ir senelių palikimu ir t. t.

Taigi, vienas pavyzdys. Ir dar kitas pavyzdys – universitete turėjome jaunų studentų ir mokslininkų sąjungą. Ir mes valstybės lėšomis kasmet sau rengdavome tris-keturias konferencijas skirtinguose Rusijos miestuose. Keliaudavome, kviesdavomės studentus iš kitų miestų ir jų keliones, lėktuvo bilietus ir viešbučius apmokėdavo valstybė. Ir tai buvo organizacija saviveiklos pagrindais. Turėjome mokslinį vadovą, bet jis tik kontroliuodavo programą – daugiau nieko.

P. DŽ.: Bet ši vizija, turiu omeny komunizmą, žodžiu marksistinė vizija, beklasė visuomenė, kaip idealas. Tačiau gyvenimo tikrovė buvo gan priešinga.

A. B.: Taip, bet ne visu šimtu procentų priešinga.

P. DŽ.: Tiesa, buvo nemokamas mokslas, sveikatos apsauga.

A. B.: Jo – ir buvo saviveikla paremto organizavimosi bei entuziazmo pradai. Stalininiu laikotarpiu būta didelio prieštaravimo – ir teroro, ir entuziazmo. Chruščiovo metais mažiau teroro ir labai įdomi, romantinė, entuziastiška tendencija. Ne daugumai, bet žymiai mažumai – 20, 30 ar net 50 mln. žmonių. Tai buvo mažuma, bet didelė mažuma. Tuo tarpu Brežnevo laikais buvo stagnacija. Smunkantis entuziazmas ir jokių represijų, bet nuobodus, apdulkėjęs gyvenimas.

P. DŽ.: Gerai – kitoje dalyje (nes šį interviu darome dalimis) norėčiau prieiti kiek paltesnio vaizdo, o paskui grįžti atgal prie jūsų biografijos. Tad prašome toliau žiūrėti sekančią dalį mūsų pokalbio su A. Buzgalinu laidoje „Tikrovė pasitvirtina“ per „Tikrųjų žinių kanalą“.

(Bus daugiau!)

Vertė: Bolševikas