Rugpjūčio
4 d. šalies sostinėje Karakase, viešo renginio metu nesėkmingai bandyta
nužudyti Venesuelos prezidentą N. Madurą. Apie „demokratinės“ (dešiniųjų)
opozicijos persekiojimus arba tariamus žmogaus teisių pažeidinėjimus vis
klykianti Vakarų žiniasklaida šįkart tyli. Kėsintasi į vieno žymiausių pasaulio
politinių veikėjų, dar valstybės vadovo gyvybę, bet pradžioje vos užmesdamas
akį ant JAV ir jos satelitų (dez) informacijos organų būtum galėjęs pagalvoti,
kad nieko neįvyko. Kas gi nutiko ir kaip tai suprasti?
Į minėtąjį renginį Venesuelos socialistų lyderis atvyko pasakyti tiesioginiam televizijos etery transliuotos kalbos. Jam bekalbant, netikėtai pasirodė du sprogmenimis pakrauti civiliniai „dronai“ (nepilotuojami lėktuvai). Nors taikiniu buvusio N. Maduro ir nepasiekė, bet aukų neišvengta – mažiausiai septyni kariškiai buvo sužeisti, skraidantiems objektams įsirėžus į greta stovinčius pastatus ir sukėlus gaisrą.
Pasikėsinimo
vykdytojai netrukus
buvo susekti, nustatyti jų ryšiai tiek su Venesuelos, tiek Kolumbijos
ultradešiniosiomis jėgomis. Pastarosios veikia iš vien su Jungtinėmis
Valstijomis, kurių valdantieji sluoksniai jau ne vieną dešimtmetį yra rimtai
suinteresuoti Venesuelos socialistinės vyriausybės nuvertimu.
Kodėl?
1999-ais
socialistams su H. Čavezu atėjus į valdžią, Venesuela pasuko į liaudies masių
interesus orientuotų socialinių reformų keliu, nacionalizuodama vietos bei
užsienio išnaudotojams priklausiusius turtingus naftos gręžinius. Pirmaisiais
21-ojo amžiaus metais smarkiai kilusios naftos kainos įgalino jos eksportą
organizavusią Čavezo vyriausybę žymiai pakelti Venesuelos pragyvenimo lygį,
išvystyti eilę socialinės apsaugos programų. Nuo tol plėtojama ne vien
draugystė su Kuba, bet ekonominiai ryšiai su Kinija, Rusija bei kitomis JAV
konkurentėmis, ką bekalbėti apie minėtąjį naftos atsiėmimą iš imperialistų ir
jų vietinių pakalikų – tai lėmė tariamos „laisvės ir demokratijos“ bastiono –
Jungtinių Valstijų – žvėrišką priešiškumą Venesuelai ir jos kairiesiems
lyderiams.
Tačiau
pastaruosius keletą metų pasaulinėje rinkoje žymiai atpigus naftai, jos
eksportu paremtą ir kitaip daugiau neišplėtotą Venesuelos ūkį ištiko tiesiog
krizinė situacija, kurią JAV bando eskaluoti ekonomine krašto blokada. Ypač
sunkus laikotarpis nuo 2013-iųjų, mirus Čavezui ir estafetę perėmus jo
įpėdiniui, dabartiniam šalies lyderiui Maduro. Dar daugiau, pačioje Venesueloje
gyvenantys kapitalistai – biznieriai, spekuliantai bei kiti senosios
oligarchijos atstovai, nekęsdami socialistų valdžios – likę gamybos priemonių
savininkais, sabotuoja
maisto produktų gaminimą, kurdami dirbtiną jų deficitą, itin paaštrėjusį
2017-aisiais.
Slegiama
išorės spaudimo bei gilių vidujinių prieštaravimų, Venesuela randasi tikrai
krizinėje ekonominėje bei politinėje situacijoje. Jankiams būtų itin parankų
šalyje surengti „spalvotą (pseudo) revoliuciją“, arba tiesiog įvykdyti
1973-iųjų Čilei analogišką karinį perversmą, kad tik liaudžiai atitekę turtai
pereitų atgal į jiems parsidavusių vietinių buržujų rankas. Dar palyginti
neseniai, 2015-ais dešiniajai opozicijai laimėjus Venesuelos parlamento
rinkimus, o infliacijai toliau kylant iki kosminių dydžių, tokios perspektyvos
atrodė labai realios.
Kokie
bebūtų jų keliai ar klystkeliai, Venesuelos socialistai su N. Maduro ėmėsi
žingsnių padėčiai stabilizuoti. 2018-ųjų pavasarį Maduro
laimi prezidento rinkimus. Vasarą seka svarbūs laimėjimai ekonominėje
srityje: infliacijos slegiama Venesuela su viena pagrindinių savo kreditorių –
Kinija – prieina susitarimo, kad galėsianti valstybinę skolą išsimokėti naftos
pavidalu, šiai atitenkant 28%
šalyje išgaunamos naftos. Įsidėmėtina, kad taip sutarta tik po D. Trampo
paskelbtų ekonominių sankcijų Kinijai – dabar ši naftą ims nebe iš JAV, o
Venesuelos. Kartu Kinija įsipareigojo paremti pakrikusios Venesuelos naftos
išgavimo pramonės atstatymą.
Tuo
būdu ilgą laiką krizę kenčianti Venesuelą pradeda stotis ant kojų. Matydami,
kad Maduro sėkmingai traukia šalį iš duobės, reakcingai nusiteikę
opozicionieriai, kaip ir jų šeimininkai Vašingtone, galbūt nebematė kitos
išeities, kaip pasikėsinti į socialistų lyderio gyvybę. Tiesa, nesėkmingai. Desperatiškas
sąmokslas žlugo. O kadangi apie tokius dalykus kalbėti nelabai patogu, tai ir žiniasklaidoje jų, priešingai kitiems įvykiams, niekas perdaug nelinksniavo.
Visgi
būtų naivu manyti, kad tuo viskas ir baigsis. Venesuelos liaudies priešai rankų
nenuleis ir ginklų gražiuoju nesudės. Jankiai – taip pat. Kas laukia JAV
diktatui nenusileidžiančių valstybių, 2011-aisiais matėme naftos turtingoje
Libijoje, kur imperialistams neparankus vadovas Muamaras Kadafis tapo gyvuliško
susidorojimo auka. Karinė intervencija neatmestina ir Venesuelos atveju – dargi
pats
Trampas tai yra įvardijęs galimu variantu.
Tolimesnė
įvykių raida lieka atvira. Bet aišku viena, kad iki šiol Venesuela sugebėjo
atsilaikyti. Ar tai jai pavyks ir ateity, didžiąja dalimi priklausys ne vien
nuo tarptautinės jėgų pusiausvyros, JAV bei jų vietinių liokajų veiksmų, bet
ypač nuo paties Maduro ir jo bendražygių pasiryžimo nepaisant visko dirbti,
kovoti ir galop ištraukti šalį iš esamos duobės.
Kibirkštis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą