Aleksandras Buzgalinas. Tarybų Sąjungos laimėjimai ir mutacijos (interviu: 2/12)

Antroje interviu su politekonomijos profesoriumi A. Buzgalinu dalyje tęsiama buvusio tarybinio gyvenimo tema. Aptariama, kokios istorinės sąlygos lėmė, kad Tarybų Sąjungoje vietoje socialistinės demokratijos ilgainiui išsikerojo savotiškos biurokratų kastos diktatūra, galop tapusi 1990-ųjų kapitalizmo restauracijos varomąja politine jėga (video anglų kalba; žemiau pateikiamas lietuviškas vertimas).

P. DŽ.: Sveiki sugrįžę į „Tikrovė pasitvirtina“. Aš, Polas Džėjus, tęsiu mūsų diskusiją su profesoriumi Aleksandru Buzgalinu. Ačiū, kad vėl esate su mumis.

A. B.: Dėkoju, tai yra labai įdomu. Esu provokuojamas kalbėti, man labai džiugu čia būti.

P. DŽ.: Gerai. Vėlgi leiskite man viską patikslinti: profesorius Buzgalinas yra politinės ekonomijos profesorius ir Šiuolaikinių marksistinių studijų centro direktorius Maskvos valstybiniame universitete. Grįžtant prie pirmosios pokalbio dalies – kaip supratau, kalbėjome apie Tarybų Sąjungą 1920-aisiais, po revoliucijos. Tai buvo milžiniško entuziazmo ir permainų metas; Tarybų Sąjungoje vystėsi modernios kinematografijos užuomazgos, kai kurios inovacijos buvo pasaulinio masto. Kodėl ir kaip – žinau jog tai milžiniškas klausimas – kažkas, taip smarkiai transformavusio pasaulį, galėjo virsti tokia biurokratija?

A. B.: Tai iš ties didžiulis, labai svarbus ir labai sudėtingas klausimas. Trumpai ir kiek primityvokai paaiškinsiu: Tarybų Sąjunga gimė ir iškilo siaubingų prieštaravimų metu. Tad pasaulinis kapitalizmas, Pirmasis pasaulinis karas, baisus ir kruvinas karas – kam? Milijonų žmonių žudynės dėl korporacijų pelno. Viena iš pasekmių buvo materialinė ir kultūrinė bazė naujai visuomenei. Tai lyg vaikas, pasirodęs dulkėtoje ir šaltoje aplinkoje, be gerų, ar visai jokių tėvų. Kaip išgyventi? Per tam tikras mutacijas. Tad gavosi mutacijos, nes turėjome labai menkus šansus šio vaiko augimui ir normaliam vystymuisi.

Nauja socialistinė tendencija, ne socialistinė šalis, bet tendencija, judėjimas socializmo link. Ir, žinoma, išsivystė daugybė mutacijų. Pirmiausia buvo tikrai milžiniška revoliucijos ir pergalės pilietiniame kare sukurta energija. Energija kurti naują visuomenę, entuziazmas ir t. t. Tuo pačiu 1920-ųjų Naujoji ekonominė politika (NEP‘as), kurioje turėjome daug rinkos kapitalizmo požymių ir t. t. Tai, beje, buvo neblogas kapitalizmo, rinkos ir naujų socialistinių tendencijų kombinavimo modelis, nors su dideliais prieštaravimais. Bet tada, dėl baisių sąlygų, reikiamos materialinės bazės stokos ir itin pavojingo, agresyvaus...

P. DŽ.: Turite omeny modernios pramonės nebuvimą.

A. B.: Taip. Buvo būtina per dešimtį metų sukurti modernią pramonę ir milžinišką karinį kompleksą, norint nepralaimėti karo prieš pasaulinį fašizmą. Beje, noriu pabrėžti, kad 1930-aisiais fašizmas tapo taisykle. Jis buvo Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, tada ir visa Europa kapituliavo.

P. DŽ.: Buvo ir stiprus palaikymas iš Britanijos ir Jungtinių Valstijų, tame tarpe anglų karaliaus.

A. B.: Taip, o be to, Britanija su Jungtinėmis Valstijomis neturėjo jokių simpatijų Tarybų Sąjungai. Ir dar labai svarbus faktas. Vokiečių fašistams – naciams – atėjus į valdžią, Vokietija tebuvo viena šalis, kurią kartu supo Prancūzija, Belgija, Danija, Austrija, Čekoslovakija, Lenkija, stiprios pramoninės valstybės – Britanijai ir Jungtinėms Valstijoms nebūtų buvę jokių problemų ją nugalėti. Bet koks buvo rezultatas? Vokietija okupavo Prancūziją, Lenkiją, Belgiją, Daniją, Čekoslovakiją ir Austriją. Niekas negalėjo pasipriešinti – demokratinis liberalus kapitalizmas fašizmui pasipriešinti nepajėgė. Ir tik ši keista mutacija – Stalino socializmas – galėjo laimėti.

P. DŽ.: Manau, kad daugelis žmonių Vakaruose nesupranta, kaip tai buvo aišku dar nuo 1930-ųjų, 31-ųjų ir 32-ųjų metų.

A. B.: Taip, bet paskui dėl visų šių priežasčių turėjome tą biurokratinę mutaciją. Ir kuo daugiau įsigalėjo biurokratija ir kuo mažiau turėjome realios kontrolės iš apačios, realių galimybių socialinei organizacijai iš apačios, tuo labiau degradavo socialistinės tendencijos. Būdami kapitalizmo apsupty, nuo socializmo vienoje šalyje perėjome prie bandymų statyti vartotojišką visuomenę, tiktai be galimybės vartoti. Prie deficitinės vartotojų visuomenės.

P. DŽ.: Tai labai svarbus momentas, nes manau, apie jį iš vis retai tekalbama. Jūs teigiate, kad ne be žymios britų ir amerikiečių paramos Europoje iškilęs fašizmas buvo viena svarbiausių sąlygų, paskatinusių Tarybų valstybės biurokratizaciją.

A. B.: Militarizaciją ir biurokratizaciją kartu su diktatūrinio tipo politine bei socialine organizacija.

P. DŽ.: Bet socialistiniais idealais besivadovaujanti šalis neturėtų grūsti šimtų tūkstančių žmonių į kalėjimus.

A. B.: Žinoma. Todėl ir sakiau, kad prie degradacijos, o galop ir žlugimo privedė mutacija. Šiai siaubingai mutacijai buvo priežastys. Bet žlugimo priežastimi buvo pati mutacija.

P. DŽ.: Kalbėjote apie pokario laikotarpį. Rusai aplenkė amerikiečius kosmose, įvyko kone mokslinių atradimų sprogimas, dar didesnis modernios pramonės vystymasis, juolab kai tiek daug buvo sunaikinta per karą. Kas gi nutiko? Kodėl nuo tokio Antrąjį pasaulinį karą sekusio augimo – prie Tarybų Sąjungos žlugimo? Vėlgi milžiniškas klausimas.

A. B.: Na, tai yra dalis mūsų gyvenimo, mano ir mano kartos gyvenimo. Pirmiausiai, kodėl toks didelis pasisekimas įvairiose srityse? Mums sekėsi srityse, kurios tinkamiausios komunizmui. Kodėl? Kaip sakiau, komunizmas yra kūrybinis darbas kartu su draugais. Švietimas? Kūrybinis darbas su draugais. Mokslas? Kūrybinis darbas su draugais. Konkurencija, bet labai specifinė konkurencija. Kas protingesnis, kas kitiems pristatysiąs didesnes žinias, meną, kūrybą. Tad mes labai sparčiai kūrėme materialinę komunizmo bazę. Tuo tarpu kasdieniam gyvenimui būtinose srityse mus kapitalizmas įveikė. Būdavo juokaujama, kad nors galime statyti strategines raketas, pasiekti fantastinių laimėjimų švietime, visgi nesugebame gamintis normalių kelnių ir batų. Deja, tai buvo tiesa.

Vėlgi, kodėl laimėjimai? Dėl planavimo, davusio žmonėms materialinius rezultatus. Nemokamas švietimas – kas gi tai? Tai materialinis visuomeninės nuosavybės rezultatas. Nemokama sveikatos apsauga, kas gi tai? Irgi visuomeninės nuosavybės rezultatas. Augimas, realiųjų pajamų ir gyvenimo kokybės augimas penkiais procentais? Tai irgi planavimo ir visuomeninės nuosavybės rezultatas. Tačiau deficitinė ekonomika, normalių dešrelių, batų ir t. t. stygius irgi buvo biurokratinės organizacijos ir statiškumo, žodžiu, visuomeninės nuosavybės biurokratizavimo pasekmė. Tad būta gilaus prieštaravimo. Apskritai tariant, Tarybų Sąjunga ir žlugo dėl smukusio giluminio entuziazmo bei išaugusios biurokratinės priespaudos.

P. DŽ.: Pamatinė socialistinės ekonomikos idėja juk ta, jog ji yra planinė. Per ją išaugus darbo našumui, gamybinėms jėgoms ir t. t. galima išvengti periodiškai pasikartojančių kapitalizmo krizių. Man atrodo, kad daryti tiesiogine prasme su popieriaus lapu ir pieštuku tiesiog neįmanoma. Kažkur skaičiau, kad buvo bandoma apskaičiuoti, kaip kažkam pakelti darbo užmokestį, nes šis prie konvejerio dirbęs našiau už kitus. Tačiau pabaigus skaičiuoti reikėję surinkti du tūkstančius parašų vien tam, kad kažkam būtų pakeltas atlygis pagal tai, kiek šis sukūręs pridedamosios vertės prie gaminamojo produkto. Nežinau, ar šis pavyzdys realus, bet ar biurokratizacija nėra neišvengiama, siekiant planuoti tokio masto ekonomiką?

A. B.: Ir taip, ir ne. Taip, nes jūs apibūdinote anekdotinę situaciją, dalis kurios buvo reali. Ne, kadangi turime nuostabių pavyzdžių, kaip gali veikti tokie milžiniški projektai. Beje, Jungtinėse Valstijose „Apolono“ programa* taip pat rėmėsi „planu“. Kaipgi nuvyksi į mėnulį be detalizuoto strateginio plano; kada, kas ir kaip sukurs, kas neįmanoma?

P. DŽ.: Taip, atskirus dalykus galima gerai suplanuoti. Bet kaip gi suplanuoti visą tokį mastą pasiekusią ekonomiką?

A. B.: Teisybė. Štai todėl sakiau, kad tuo laikotarpiu biurokratizacija buvo neišvengiama. Bet žvelgiant atgal, tiksliau, žvelgiant paskiau į dvidešimtąjį amžių matyti, kad problema ne tame, kaip išbalansuoti nacionalinę ekonomiką. Problema – kad labai svarbu sukurti motyvacinę sistemą ir sparčių pokyčių gamyboje sistemą. O planas, jei norite jį naudoti kūrimui vartotojiškos visuomenės, kurioje būtų dešimtis tūkstančių skirtingų batų modelių, neįmanomas. Planas puikiai tinka kuriant visuomenę, kuriai reikalingas naujas kosminis laivas, naujas transportas, visuotinis švietimas. Nes visuotiniam švietimui reikia ne tiek konkretaus plano, kiek materialinių išteklių universitetui ir universiteto savivaldos. Tiesa? Tai ir veiks.

Štai didysis klausimas – kaip įveikti praeities prieštaravimus ir kokios galėtų būti to pamokos ateičiai. Apskritai imant, gal baigsiu ganėtinai paprastomis teorijomis. Pirma, kad perėjimas iš kapitalistinės visuomenės į tikrą, reiškiantį didesnę laisvę, komunizmą, arba marksistinę viziją – tai nėra tiesė, o zigzagas. Tarkime, kaip kad Misisipės upė, jei neklystu, teka nuo šiaurės į pietus, taip? Bet kartais Misisipė krypsta šiauryn. Taip ir istorija eina zigzagais. Problema ta, kaip suprasti priežastis, kodėl Misisipė pakrypo šiaurėn.

P. DŽ.: Na, kitoje dalyke pratęsime. Ar krypimas aukštyn, ar žemyn?

A. B.: Tame ir klausimas. Kaip eiti reikiama linkme? Ir čia mums reikia marksistinės teorijos, mums reikia lyderių, mums reikia suprasti istorijos logiką, kad norite. Bet tai didelis klaustukas.

P. DŽ.: Gerai, prašome prisijungti prie sekančių mūsų pokalbio su Aleksandru Buzgalinu dalių laidoje „Tikrovė pasitvirtina“ per „Tikrųjų žinių kanalą“.

(Bus daugiau!)

Vertė: Bolševikas

Skaitykite: Aleksandras Buzgalinas. Interviu. Užaugau TSRS (1/12)