Sueina
lygiai 90 metų, kaip 1928 m. birželio 14 d. Argentinoje gimė žymus Lotynų
Amerikos revoliucionierius, legendinis kovotojas už komunizmą – Ernestas Če
Gevara (1928-1967). Šia garbinga proga siūlome paskaityti Če Gevaros kalbą 1962
m. spalio 20 d. Kubos komjaunimo suvažiavimui. Ko siekia komjaunimas? Koks žmogus
turi būti jaunas komunistas? Į šiuos ir kitus klausimus atsako Če Gevarą,
palikdamas daugybę ir šiandienos pažangiam jaunimui aktualių minčių.
JAUNIESIEMS KOMUNISTAMS
Vienas
labiausiai pasitenkinimą teikiančių revoliucionieriaus uždavinių – metų eigoje
stebėti, kaip ilgainiui formuojasi, kyla ir tvirtinasi Revoliucijos aušroje
gimusios institucijos. Malonu matyti virtimą tikrai gyvybingomis ir tarp masių
autoritetą turinčiomis institucijomis pradžioje visai nedidelių organizacijų,
kurios pamažu keitėsi per kasdienį darbą ir kontaktą su masėmis į galingus
šiandieninio revoliucinio judėjimo pasireiškimus.
Nors
turėjusi skirtingus pavadinimus bei formas, Jaunųjų Komunistų Sąjunga yra bene
tokio pat amžiaus, kaip ir mūsų Revoliucija. Pradžioje ji išaugo iš sukilėlių
kariuomenės ir galbūt iš jos gavo savo pavadinimą. Ji buvo sąjungoje su
kariuomene veikusi organizacija, turėjusi tikslą įtraukti kubiečių jaunimą į
masinius nacionalinės gynybos uždavinius, tuomet buvusiais pačia opiausia ir
skubaus sprendimo reikalavusia problema.
Buvusiame
sukilėlių kariuomenės Švietimo padaliny užgimė tiek Jaunųjų Sukilėlių
Asociacija, tiek Nacionalinė Revoliucinė Milicija. Vėliau šios organizacijos
tapo savarankiškos. Pastaroji virto galingo ginkluotų piliečių junginiu,
atstovaujančiu visą ginkluotąją liaudį, dirbusią iš vien su kariuomene dėl mūsų
apsaugos. Tuo tarpu pirmoji tapo politine kubiečių jaunimo organizacija.
Revoliucijai
įsitvirtinant ir mums jau horizonte brėžiantis naujus tikslus, draugas Fidelis
pasiūlė pakeisti jaunimo organizacijos pavadinimą. Pokytis išreiškia jos
principus. Jaunųjų Komunistų Sąjunga tiesiogiai orientuojasi į ateitį. Jos
stuburas – šviesios socialistinės visuomenės ateities vizija. Šioji ateitis
slypi prieky, kitoje pusėje perėjos, kurioje stovime dabar, būdami pakeliui į
naujos visuomenės pastatymą. Šis kelias veda nuo visiško priklausomumo nuo
klasinės diktatūros, per socialistinę visuomenę link mūsų galutinio tikslo:
visuomenės be klasių, tobulos visuomenės, visuomenės, kurią jums reikės kurti,
orientuoti ir vesti į ateitį.
Šiuo
tikslu Jaunųjų Komunistų Sąjunga ir kelia savo simbolius, kurie kartu yra visos
kubiečių liaudies simboliai: mokslą, darbą ir šautuvą. Ir ant savo vėliavų jos
nariai demonstruoja pagarbą dvejiems labiausiai pavyzdingiems Kubos
jaunuoliams, kurie abu tragiškai žuvo prieš pamatydami savo kovos vaisius – Chulio
Antonio Melai ir Kamilui Sienfuegosui.[1]
Minėdami
savo antrąsias metines šiuo karštligiškos statybos, pastovaus ruošimosi šalies
gynybai ir smarkiai pagreitėjusio techninio bei technologinio darbo ir švietimo
metu, privalome savęs vis klausti: kas tai yra Jaunųjų Komunistų Sąjunga ir kuo
ji turėtų būti?
Jaunųjų
Komunistų Sąjungą apibrėžia vienas žodis: avangardas.
Jūs, mano draugai, privalote būtų visų judėjimų avangardu: jūs turite būti
pirmieji pasiaukosiantys už Revoliuciją, nesvarbu, kokios šios aukos bebūtų,
pirmieji moksle ir pirmieji krašto gynyboje.
Šiuos
tikslus privalote išsikelti sau ne vien kaip išraišką Kubos jaunimo valios, ne
vien kaip institucija paversto didžiųjų masių darbą, o verčiau kaip kasdienius,
asmeninius kiekvieno Jaunųjų Komunistų Sąjungos nario uždavinius. Jūsų
organizacija – tai raktas, kurio dėka įgyvendinamos Revoliucijos lyderių, mūsų
premjero bei iš pačios darbininkų klasės kylančios iniciatyvos. Kad paremtų
ateities veiksmus, visos šios iniciatyvos privalo virsti tiksliomis
direktyvomis ir aiškiomis idėjomis.
Jei
po pirminio akstino nėra jokios organizacijos, idėjos praranda savo jėgą, puola
į rutiną ir konformizmą, o galiausiai telieka ne daugiau, kaip prisiminimu.
Aš
jus įspėju, nes jau per šį trumpą, nors labai turtingą mūsų Revoliucijos
laikotarpį spėjo sužlugti daugybė didžių iniciatyvų būtent dėl jų išlaikymui ir
įvykdymui būtino organizacinio aparato nebuvimo.
Tuo
pačiu kiekvienas iš jūsų privalo atminti, kad būti komjaunuoliu, priklausyti
Jaunųjų Komunistų Sąjungai – tai ne valstybės ar Revoliucijos jums teikiama
paslauga. Priklausyti Jaunųjų Komunistų Sąjungai naujojoje visuomenėje turėtų
būti didžiausia jaunuolio garbe. Tai turėtų būti garbė, už kurią jis kovotų,
kurią jis gintų kiekvieną savo gyvenimo minutę. Kartu yra garbė išsilaikyti ir
būti asmeniškai pripažintam didžiuoju Jaunųjų Komunistų Sąjungos vardu.
Taip
mes žengsime dar sparčiau – priprasdami mąstyti kaip vieningas vienetas,
dirbdami pagal darbininkų ir mūsų aukščiausiųjų vadovų keliamas iniciatyvas,
tuo pačiu visuomet elgdamiesi kaip savo pačių veiksmais, savo ir savo
organizacijos vardo garbe pastoviai besirūpinantys asmenys.
Po
daugelio metų galėsime atsisukti atgal ir apžvelgti savo darbų rezultatus.
Jaunųjų Komunistų Sąjungos gyvenime jau būta didžių laimėjimų. Vienas
svarbiausių ir įspūdingiausių – jos indėlis į mūsų krašto gynybą.
Jaunuoliai,
kurie pirmieji – kai kurie iš jų – įkopė į Turkino viršūnes[2], kurie įsitraukė į karines
organizacijas, visi, ėmęsi ginklo pavojaus momentu, buvo pasirengę apginti
Revoliuciją visur, kur tebuvo galimas priešo įsiveržimas ar veiksmas.
Plaja
Chironos jaunimas turėjo garbę ginti mūsų Revoliuciją, ginti per mūsų
pasiaukojimą sukurtąsias institucijas, per ilgametę ištisos liaudies kovą
pasiektus laimėjimus.[3] Plaja Chironoje per
septyniasdešimt dvi mūšio valandas buvo išsaugota visa mūsų Revoliucija.
Priešas
ketino pasidaryti pliaže placdarmą su oro uostu, kuris būtų buvęs pakankamai
stiprus vykdyti agresiją po visą mūsų teritoriją; negailestingai ją
bombarduoti; paversti mūsų gamyklas pelenais; sunaikinti mūsų susisiekimo
priemones; sugriauti mūsų žemės ūkį; žodžiu – sėti chaosą mūsų šalyje. Ryžtingi
liaudies veiksmai šį imperialistų bandymą sudorojo vos per septyniasdešimt dvi
valandas.
Šlovę
pelnė dar vaikais buvę jaunuoliai. Šiam didvyriškam jaunimui atstovauja ir kai
kurie šiandien čia esantys; kiti nors paliko savo vardus atminčiai, kaip
įkvėpimą naujiems mūšiams bei herojiškiems žygiams.
Kuomet
mūsų šalies gynyba buvo pirmutiniu mūsų uždaviniu, jaunimas buvo drauge.
Šiandien gynyba lieka tarp pirmųjų mūsų pareigų. Tačiau turine nepamiršti
Jaunųjų Komunistų Sąjungą vedančios maksimos išreikštos tikslų vienybės: negali
būti jokios gynybos, paremtos vien ginklais. Verčiau turime ginti savo šalį
savo darbu kurdami ir auklėdami naujus techninius darbuotojus, kurie
ateinančiais metais didintų jos augimą. Esamu metu šis uždavinys įgyja
milžinišką reikšmę, ne mažesnę kaip ginklų.
Iškilus
gynybos problemoms, jaunimas į jas atsakė. Jaunieji kariai atsakė į
Revoliucijos šaukimą ir užplūdo visus šalies kampus. Todėl po kelių mėnesių
sunkios kovos – kurioje būta ir Revoliucijos, ir švietimo kankinių – mes
sugebėjome paskelbti Amerikai apie naują situaciją: Kuboje neraštingumas buvo
panaikintas.
Mokytis
visais lygmenimis iki šiol lieka vienu iš jaunimo uždavinių. Mokslas kartu su
darbu, kaip jaunųjų studentu atveju, kurie Orientėje nuiminėja kavos derlių,
naudodami savo atostogų laiką ne vien mūsų šalies užsienio prekybai, bet ir
mūsų pačių kasdieniam vartojimui svarbiam reikalui. Šis darbas panašus į
neraštingumo panaikinimą. Tai yra pasiaukojantis darbas, kurį atlieki džiugiai,
eidamas iš vien su kitais studentais į šalies kalnus skleisti mūsų revoliucinės
žinios.
Šie
darbai ypač svarbūs, nes komjaunuoliai jais ne vien duoda, bet ir gauna. Kai
kuriais atvejais jie netgi gauna daugiau, nei duoda, įgydami naujas patirtis.
Jie mokosi iš naujų žmogiškų ryšių teikiamo patyrimo. Laukuose jie iš valstiečių
sužino apie atokiausių vietovių gyvenimą ir darbus, apie viską, ko reikia,
norint pakelti šiuos regionus į mūsų labiau gyvenamų provincijų bei miestų
lygį.
Komjaunuolis
įgauna revoliucinį patyrimą ir revoliucinę brandą. Atliekantys pedagoginį darbą,
arba renkantys kavą kartu su liaudimi, kuriai ir atvyko padėti, iš tiesų gauna
– aš jums prisiekiu – žymiai daugiau, nei atiduoda, nors duoda tikrai nemažai.
Tai
yra pats geriausias auklėjimas komunizmui besirengiančiam jaunimui: auklėjimas,
per kurį darbas nustoja buvęs bjauria mintimi, kaip kad kapitalistiniame
pasaulyje, ir tampa malonia visuomenine pareiga. Į jį įsitraukiama su
džiaugsmu, skambant revoliucinėms dainoms broliškos draugystės ir visapusiškai
įkvepiančių žmogiškų santykių fone.
Dar
daugiau, Jaunųjų Komunistų Sąjunga padarė žymią pažangą savo organizacijoje.
Esama didelio skirtumo tarp silpnučio embriono, kuris prasidėjo kaip sukilėlių
kariuomenės priedėlis, ir tarp organizacijos, kokia ji yra dabar. Visur,
kiekviename darbo centre, kiekviename administraciniame organe, kur tegalima
pasitarnauti – ten esti ir Revoliucijai dirbančių komjaunuolių. Ši organizacinė
pažanga laikytina dar vienu svarbiu Jaunųjų Komunistų Sąjungos laimėjimu.
Ir
visgi, bičiuliai, žengiant šiuo sunkiu keliu būta daugybės problemų, sunkumų
bei grubių klaidų, kurias mums ne visada pavykdavo ištaisyti. Yra akivaizdu,
kad Jaunųjų Komunistų Sąjunga, kaip jaunesnė visuomeninė organizacija ir
mažasis Suvienytųjų Revoliucinių Organizacijų brolis, visuomet turėtų pagarbiai
įsiklausyti į patyrusiuosius, mokytis iš daugiau visose revoliucinio veikimo
srityse nuveikusių kolegų.
Bet
jaunimas turi ir kurti. Nekuriantis jaunuolis iš tiesų yra anomalija. Jaunųjų
Komunistų Sąjungai yra pritrūkę kūrybiškos dvasios. Jos būta perdėm klusnios,
pagarbios ir nepakankamai pasiryžusios dorotis su savomis problemomis.
Šiandien
visa tai keičiasi. Mūsų draugas Choelis mums kalbėjo apie darbų Granchose
pradžią. Štai jums ir pavyzdžiai, kaip pradėti atitrūkti nuo absurdišku
tampančio visiško priklausomumo nuo senosios kartos, kaip mąstyti sava galva.
Tiesa
– tiek mes, tiek mūsų jaunimas kartu su mumis, gydomės nuo, laimei, per ilgai
neužsitęsusios ligos, smarkiai prisidėjusios prie mūsų atsilikimo ideologiniame
Revoliucijos vystymesi. Mes visi gydomės nuo ligos, kurios vardas –
sektantiškumas.
Prie
ko mus privedė sektantiškumas? Prie mechaniškų imitacijų, formalių analizių ir
atotrūkio tarp vadų ir masių. Taip buvo netgi mūsų vyriausybėje, kas tiesiogiai
atsispindėjo ir Jaunųjų Komunistų Sąjungoje.
Jei
mes – dezorientuoti sektantiškumo reiškinio – nesugebėjome suprasti liaudies
balso, esančio išmintingiausiu ir geriausiai orientuojančiu iš visų balsų; jei
mes nesugebėjome priimti liaudies bruzdėjimo ir paversti jį konkrečiomis
idėjomis ir tiksliomis direktyvomis, tai reiškia, kad buvome nepasirengę duoti
direktyvas ir Jaunųjų Komunistų Sąjungai. O kadangi jos būta absoliučiai
priklausomos ir itin paklusnios, Jaunųjų Komunistų Sąjunga plūduriavo lyg
valtelė, atitrūkusi nuo didžiojo laivo, kuris ir pats buvo nukrypęs nuo kurso.
Jaunųjų
Komunistų Sąjunga tesugebėjo rengti menkutes iniciatyvas, kurios virsdavo
šabloniškais lozungais idėjinio gilumo stokojusiuose mitinguose.
Draugas
Fidelis griežtai iškritikavo jų ekstremizmą bei lozungus. Viskas, ką Fidelis
kritikavo, ką jau gerai žinote, atspindėjo tą pačią mūsų Revoliuciją slėgusią
ligą.
Mes
iš tos stadijos jau išėjome. Ją visiškai panaikinome. Vis dėlto, mūsų
organizacijos žengia pirmyn kiek lėčiau, nei mes patys. Tai kaip liga,
sukelianti sąmonės netekimą. Ligai pasitraukus, smegenys vėl dirba sąmoningai,
bet kitos kūno dalys ne iš karto pajėgia koordinuoti savo judesius. Pirmosiomis
dienomis pakilus iš lovos dar būna netvirta eisena, kol pamažu įgaunamas naujas
tikrumas. Link jo ir einame.
Todėl,
kad toliau žengtume link pasveikimo, privalome apibrėžti ir objektyviai
išanalizuoti visas savo organizacijas. Kad nesusmuktume ir nepargriūtume,
privalome žinoti, kad vis dar einame neaiškiu žingsniu. Privalome pažinti savo
silpnybes, kad jas ištaisytume ir įgytume daugiau jėgų.
Minėtasis
iniciatyvos stygius yra pasekmė to, kad ilgą laiką nesupratome masines
organizacijas varančios dialektikos. Mes užmiršome, kad organizacijos, kaip
Jaunųjų Komunistų Sąjunga, negali būti paprasčiausias vykdomasis organas, ar
kažkas, tiesiog siunčiąs direktyvas apačioms be jokio grįžtamojo ryšio.
Manyta,
kad Jaunųjų Komunistų Sąjunga, kaip ir visos Kubos organizacijos, rėmėsi
vieninga linija: linija, leista iš viršaus į apačią, bet stokojusi kabelio
grįžtamajam ryšiui iš apačios į viršų. Tuo tarpu reikėjo abipusio ir pastovaus
keitimosi patirtimis, idėjomis ir direktyvomis, kuris būtų orientavęs mūsų
jaunimo darbą. Tuo pačiu toksai apsikeitimas būtų leidęs pastebėti silpniausias
darbo vietas.
Mes
matome, kaip net šiandien mūsų jaunimas, kone lyg romantiniai herojai,
šimtąkart atiduotų gyvybę už Revoliuciją, kaip jie masiškai žygiuoja, pašaukti
į bet kurį konkretų einamąjį uždavinį. Tačiau kartais jie praleidžia darbus –
tai dėl komjaunimo susirinkimo, ar nuėję vėliau miegoti po kokios naujos
komjaunimo iniciatyvos aptarimo, arba net tiesiog neina į darbą be jokios
tikros priežasties.
Matydamas
savanoriško darbo brigadą pamanai, kad joje bus pilna komjaunuolių; dažnu
atveju jų nebūna nei vieno. Vadovas išėjęs į susirinkimą, kažkas susirgo, o dar
kažkas net nebuvo informuotas. Rezultatas būna toks, kad tasai pamatinis
nusistatymas, avangardinis liaudies nustatymas, visus jaudinančio ir
įkvepiančio gyvo pavyzdžio, kokia būta Plaja Chironos jaunuolių – šis
nusistatymas lieka praktiškai nevykdomas. Reikalo rimtumas, kuris būtinas
šiandienos jaunimui įvykdyti savo didžiuosius uždavinius, kurių didžiausias –
socialistinės visuomenės pastatymas – neatsispindi konkrečiuose darbuose.
Esama
milžiniškų silpnybių ir yra būtina ties jomis dirbti – dirbti ties
organizacija, nurodant silpnuosius taškus, taisytinas vietas; kiekvienam dirbti
su savimi, jog aiškiai sava sąžine suprastum, kad niekas negali būti geru
komunistu, jei temąsto apie Revoliuciją pasiaukojimo, kovos ar herojiškų
veiksmų akimirkomis, akimirkomis, leidžiančiomis pakilti virš paprasto ir
įprasto. Savo darbe liekantis vidutiniu, ar mažiau kaip vidutiniu, geru
komunistu niekad nebus.
Kaip
tai įmanoma, kai jūs jau vadinatės Jaunaisiais komunistais, vardu, kurio mes,
kaip vedančioji organizacija ir partija, iki šiol dar neturime? Jums paskirta
kurti ateitį, kurioje darbas bus didžiausia žmogaus garbe, kurioje darbas bus
visuomeninė pareiga, o kartu tikras žmogaus malonumas ir didžiausias kūrybinis
aktas. Kiekvienas privalo būti suinteresuotas tiek savo, tiek kitų darbu, tiek
visuomenės kasdiene pažanga.
Kaip
gali būti, kad jūs, jau turėdami šį vardą, vengiate darbo? Yra kažkoks stygius
– organizacijos, įkvėpimo, darbo; trūkumas, kuris neabejotinai žmogiškas.
Kiekvienas iš mūsų – kiekvienas, manau – labai mėgsta išsiskirti su gyvenimo
monotonija, kartas nuo karto galėdamas pajusti savo asmeninę vertę ir savąją
vertę visuomenėje.
Galiu
įsivaizduoti pasididžiavimą tų mūsų draugų, kurie, pavyzdžiui, gynė savo tėvynę
nuo jankių lėktuvų matydami, kaip jų šoviniai pasiekė taikinį. Tai
džiaugsmingiausia akimirka žmogaus gyvenime. Jis niekad jos neužmiršta.
Neužmirš jos ir įvykį pergyvenę jo draugai.
Bet
mes taip pat privalome ginti savo Revoliuciją – tą, kurią nešame kiekvieną
dieną. Kad ją apgintume, privalome ją kurti ir tvirtinti tuo darbu, kurio
jaunimas šiandien nemėgsta, arba bent laiko toli gražu ne pirmiausia savo
pareiga. Jaunimas išlaiko senąjį požiūrį į darbą, kapitalistinio pasaulio
požiūrį į darbą, t. y. požiūrį, kad darbas, nors ir yra pareiga bei būtinybė,
lieka liūdna pareiga, nelaiminga būtinybe.
Kodėl
taip nutiko? Nes mes dar nesuteikėme darbui jo tikrosios prasmės. Mes
nesugebėjome apjungti darbininko su jo darbo objektu. Ir tuo pačiu mes dar
nedavėme darbininkui suprasti jo kasdien atliekamo kūrybinio akto svarbos.
Darbininkas
ir mašina vis lieka dviem skirtingais ir priešingais dalykais. Privalome
rūpintis šia situacija, kad suformuotume naujas kartas žmonių, kurie būtų kuo
labiausiai suinteresuoti savo darbu. Jie žinos, kaip savo darbe rasti pastovų
ir vis kintantį naujų emocijų šaltinių, kaip darbą padaryti kažkuo kūrybiška,
kažkuo visiškai nauja.
Mat
čia ir yra pati silpniausia mūsų Jaunųjų Komunistų Sąjungos vieta – aš tai jau
pabrėžiau. Į šio jubiliejaus džiaugsmą aš jau spėjau įlieti lašelį kartėlio,
kad, palietęs jautrią vietelę, priversčiau jaunimą sureaguoti.
Šiandieną
praleidome susirinkime, kuriame diskutavome apie lenktyniavimą ministerijoje.
Dauguma jūsų tikriausiai jau spėjote aptarti ir lenktyniavimą savo darbo
centruose ir būsite perskaitę gan ilgą tuo klausimu plintantį rašinį. Bet kas
gi, draugai, yra toji lenktyniavimo problema? Problema yra ta, kad
lenktyniavimo raštais nesudiriguosi, nesureguliuosi, nesutvarkysi ir rėmų jam
nesukursi. Taisyklės ir modelis būtini tik vėliau, jau lenktyniaujančių
entuziastingų žmonių darbo palyginimui.
Dvejiems
draugams pradėjus lenktyniauti, kiekvienam dirbant prie mašinos, ilgainiui
pajuntamas poreikis kriterijams nustatyti, kuris iš jų pagamina daugiau
produkto, kiek nudirba valandų, kokioje būklėje palieka mašiną ir t. t. Bet jei
turime reikalą ne su dviem draugais, kuriems skiriami jų pačių pageidaujami
standartai, bet su dviem kitais, kurie tiesiog skaičiuoja minutes iki išėjimo
namo – kokia tada nauda iš tų reguliacijų?
Daugeliu
atvejų būna taip, kad dirbame su standartais ir kuriame struktūras dar net
neegzistuojantiems dalykams. Tačiau rėmams reikalingas turinys, o reguliacijų
paskirtis tokiais atvejais turėtų būti apibrėžti bei apriboti jau esamą
situaciją. Reguliacijos turėtų pačios išaugti iš socialistinio lenktyniavimo su
trykštančiu entuziazmu visuose Kubos darbo kolektyvuose. Ir visgi, užklausdavęs
šių kolektyvų susirinkimų, kodėl pas juos nėra Komjaunimo sekretoriaus ir kiek
jis kartų apskritai lankęsis, sužinodavau, kad jis būdavo apsilankęs po keletą
sykių, bet atskiri komjaunuoliai nedalyvaudavo.
Tokių
gamintojų susirinkimų eigoje aptarinėdami šias bei kitas problemas
komjaunuoliai, kaip branduolys, o kartu ir Moterų Federacija, ir Gynybos bei
Sindikato Komitetai natūraliai pajunta entuziazmą. Arba – mažų mažiausiai –
prisipildo vidinės kaitros, kartėlio ir troškimo tobulėti, troškimo parodyti,
kad jie sugeba padaryti, kas dar nebuvo padaryti – motyvuoti liaudį. Tuomet
greitai kiekvienas pasišvenčia siekti lenktyniavimo visuose įstaigos lygmenyse,
o jai susikūrus, išdiskutuoti visus lenktyniavimo aspektus, sugrįžti po dvejų
savaičių ir pristatyti pasiektą faktą, visai įstaigai lenktyniaujant.
Tai
yra mobilizacija. Žmonės jau būna supratę ir vidumi pajutę – nes kiekvienas iš
tokių draugų yra didis – kad jų darbe būta kažko silpno. Jie pajunta įžeistą
orumą ir ryžtasi spręsti problemą. Štai kaip tai turėtų būti daroma. Atmenant,
kad darbas – tai pats svarbiausias dalykas. Atleiskite man, jei aš vėl ir vėl
akcentuoju šį momentą, bet tiesa yra ta, kad be darbo nieko nebūna. Visi
pasaulio turtai ir visos žmonijos vertybės yra ne kas kita, kaip sukauptas
darbas. Niekas be jo negali egzistuoti. Be papildomo darbo, kuris vykdomas
kuriant naujus perteklius naujoms gamykloms bei socialinėms instaliacijoms,
šalis tiesiog negalėtų žengti į priekį. Kad ir kokios stiprios bebūtų mūsų
armijos, tuomet vis tiek augtume lėtai. Privalome nuo to atitrūkti, atitrūkti
nuo senų klaidų, iškelti jas į viešumą, visur jas analizuoti, o paskui ištaisyti.
Aš
dabar noriu jums, draugai, pristatyti savo, kaip Suvienytųjų Revoliucinių
Organizacijų atstovo, viziją, koksai turėtų būti komjaunuolis. Pažiūrėsime, ar
visi dėl to sutinkame.
Manau,
kad pirmiausiai komjaunuolis turėtų jausti garbę tokiu būdamas: garbę,
skatinančią jį parodyti pasauliui, kad jis yra komjaunuolis. Jis šios garbės
nelaiko paslapty ir nesumenkina iki formulių, bet jaučiasi įkvėptas ją
demonstruoti, nes tai – jo orumo simbolis.
Štai
kas turi būti būdinga komjaunuoliui. Kartu turėtų būti didis jautrumas visoms
problemoms, jautrumas neteisybei; savarankiška dvasia, kada tik iškyla kas
neteisinga – nesvarbu kas ką apie tai bešnekėtų; siekimas išsiaiškinti viską,
kas dar nesuprasta; karas prieš bet kokį formalizmą; pastovus atvirumas naujoms
patirtims, atitikimas didžiam jau daugelį metų socializmo keliu žengiančios
žmonijos patyrimui; konkrečių mūsų šalies sąlygų, Kuboje egzistuojančių realijų
įsisąmoninimas; kad kiekvienas iš mūsų mąstytų – kaip pakeisti tikrovę, kaip ją
pagerinti.
Jaunasis
komunistas turėtų būti pasiryžęs visur būti pirmas, kovoti, jog būtų pirmas ir
jaudintis, kai užima bet kurią kitą vietą; kovoti, kad būtų geresnis. Žinoma,
ne kiekvienas gali būti pirmas, tačiau gali būti tarp pirmųjų – avangarde. Jis
turi ryžtis būti gyvu pavyzdžiu draugams, kurie nepriklauso komunistinėms
jaunimo organizacijoms; būti pavyzdžiu ir vyresniems žmonėms. Praradusieji
tikėjimą gyvenimu ir tam tikrą jaunatvišką entuziazmą visuomet gali būti
veikiami įkvėpimo ir gero pavyzdžio. Štai ir dar vienas uždavinys
komjaunuoliams.
Kartu
su tuo reikalinga didi pasiaukojimo dvasia – pasiaukojimo dvasia, skirta ne
vien herojiškoms dienoms, bet kiekvienai akimirkai. Turi aukotis, kad padėtum
draugui su jo mažais darbeliais, kad jis užbaigtų savo darbą ar mokslus, kad
jis galėtų tobulėti visais įmanomais būdais. Visada turi būti atidžiu tave
supantiems žmonėms.
Tai
reiškia, kad kiekvienas komjaunuolis privalo būti iš esmės žmogiškas – toks
žmogiškas, kad geriausiai reaguotų į kitus žmones, iškeltų tai, ką geriausia
turi žmogus darbu, mokslu ir pastoviu solidarumu su savo tauta bei visomis
pasaulio tautomis. Jis privalo maksimaliai išvystyti savo jautrumą, kad
išgyventų sielvartą dėl neteisybės nors ir kitame pasaulio gale, bet jaustųsi
pakylėtas, kada ten pat iškeliama nauja laisvės vėliava.
Jauno
komunisto negali riboti teritorinės sienos; jis privalo vykdyti proletarinį
internacionalizmą, jausti jį kaip savą. Jis privalo atminti, kaip atmename visi
mes, siekiantys būti komunistais Kuboje, kad jis yra tikras ir įkvepiantis
pavyzdys visai mūsų Amerikai. Dar daugiau nei Amerikai – jis yra pavyzdžiu
kitoms pasaulio šalims, kituose žemynuose kovojančioms prieš kolonializmą ir
neokolonializmą, prieš imperializmą, prieš bet kokią neteisingų santvarkų
prievartą. Jis visuomet privalo atminti, kad mes esame įžiebtas fakelas, kad
mes esame toks pat pavyzdys pasauliui, kaip kiekvienas iš mūsų asmeniškai yra
Kubos liaudžiai. Mes esame tas veidrodis, kuriame visos Amerikos tautos, visos
už savo laisvę kovojančios pavergtojo pasaulio tautos galėtų pamatyti save. Ir
mes privalome būti verti šio pavyzdžio. Kiekvieną valandą, kiekvieną minutę
privalome būti to verti.
Štai
koks, mūsų galva, turėtų būti jaunas komunistas. Ir jei mums sakys, kad esame
romantikai, kad esame užsispyrę idealistai, mąstantys apie tai, kas neįmanoma,
jog neįmanoma tarp liaudies masių rasti beveik archetipiško žmogaus – privalome
tūkstantį kartų atsakyti, kad galime. Taip, galime. Mes žinome kaip faktą, kad
tauta gali toliau žengti į priekį, kratytis žmogiška menkyste, kaip kad darome
mes šiuos keturis Revoliucijos metus. Tauta gali tobulintis, kaip mes visi
patys tobulėjome, diena iš dienos griežtai suvedinėdama sąskaitas su visais
atsiliekančiais ir nepajėgiančiais žygiuoti pagal Kubos Revoliucijos ritmą.
Taip, draugai, privalo būti, taip turi būti, ir taip bus. Taip bus, nes jūs
esate komjaunuoliai – tobulos visuomenės kūrėjai, žmonės, kuriems lemta
pasaulyje, panaikinusiame visa, kas sena ir išsigimę, visa, kas atstovauja
visuomenę, kurios pamatai ką tik sugriauti ir galiausiai išnyks amžinai.
Kad
tai pasiektume, mes visi privalome dirbti kasdien, dirbti link savo pačių
vidinio tobulėjimo, stiprinti savo žinias ir plėsti savo supratimą apie mus
supantį pasaulį. Mes turime domėtis ir mokytis bei gerai susipažinti su dalykų
priežastimis; turime didžiąsias žmonijos problemas jausti ir išgyventi kaip
savas.
Tada,
duotu metu eilinę dieną, kažkada po daugybės metų – jau būdami daug paaukoję,
tiesa, gal ir patys atsidūrę ties sunaikinimo slenksčiu – gal netgi regėję
sunaikintas mūsų gamyklas, o paskui jas atstatę; matę daugybės mūsų mirtis, bet
paskui atstatę viską, kas buvo sugriauta; po viso šito – vieną gražią dieną –
beveik to nepastebėdami, mes kartu su kitomis pasaulio tautomis būsime sukūrę
mūsų idealą – komunistinę visuomenę.
Draugai,
kalbėti jaunimui yra labai didelis uždavinys. Čia jauti troškimą perteikti
daugybę dalykų, kuriuos jaunimas ir taip jau suvokia. Esti daug ko, ką norėčiau
pasakyti apie mūsų siekius ir troškimus; apie kaip, deja, daugybė jų griūna
susidūrę su kasdiene tikrove ir kaip paskui mes pradedame iš naujo; apie
silpnumo akimirkas ir kaip kontaktas su liaudimi – su liaudies idealais ir
tyrumu – uždega mus atnaujinta revoliucine aistra.
Yra
daug apie ką galėtume kalbėti. Bet mes taip pat privalome vykdyti savo
pareigas. Ir aš pasinaudosiu šia proga jums paaiškinti, jei norite, kodėl taip
piktavališkai jus palieku. Palieku jus, nes išeinu atlikti savo pareigos, kaip
savanoris tekstilės gamykloje. Mes lenktyniaujame su grupėmis dviejose kitose
tekstinės gamyklose.
Noriu
jums pasakyti atvirai, kad Pramonės ministerija lenktynėse yra paskutinė, kad
mes turime labiau pasistengti pastoviai daryti pažangą, jog išpildytume sau
patiems duotą pažadą būti geriausiais. Mes siekiame būti pirmaisiais, nes būti
paskutiniais socialistiniame lenktyniavime – skausminga.
Situacija
tiesiog tokia, kad tas pat nutiko čia, kaip yra nutikę ir daugeliui jūsų.
Lenktyniavimo būta šalto, kažkiek dirbtinio – ir mes net nežinojome, kaip
sueiti į tiesioginius ryšius su pramonės darbininkų mase. Rytoj turėsime
susirinkimą šiems klausimams aptarti ir jiems išspręsti, ieškoti sąjungos,
atrasti bendrą kalbą ir visišką tapatumą tarp tos pramonės ir mūsų, ministerijos
darbuotojų. Pasiekę tai, ką siūlome, neabejoju, kad ženkliai padidinsime gamybą
ir sugebėsime bent garbingai kovoti už aukščiausias vietas.
Bet
kuriuo atveju apie susirinkimo rezultatus papasakosiu jums kitąmet. Iki tada.
[1] Chulio Antonio Mela (1903-1929) –
kubiečių komunistas, vienas iš komunistinio judėjimo Kuboje pradininkų,
nužudytas tuometės buržuazinės valdžios nurodymu. Kamilas Sienfuegosas
(1932-1959) – partizaninio karo Kuboje dalyvis, vienas artimiausių Gevaros ir
F. Kastro bendražygių, žuvo lėktuvo katastrofoje.
[2] Pik Turkino – aukščiausias kalnas Kuboje (1,974 km).
[3] Plaja Chirona – pajūrio kaimas Kuboje, kurį 1961 m. balandžio 17 d. išsilaipinimui buvo pasirinkę „Kiaulių įlankos“ avantiūros dalyviai – JAV CŽV organizuoti kontrrevoliuciniai būriai, parengti ir apginkluoti, kad nuverstų tuometę revoliucinę Kubos vyriausybę ir grąžintų buvusią buržuazinę valdžią, kuriai vadovavęs diktatorius F. Batista.
[2] Pik Turkino – aukščiausias kalnas Kuboje (1,974 km).
[3] Plaja Chirona – pajūrio kaimas Kuboje, kurį 1961 m. balandžio 17 d. išsilaipinimui buvo pasirinkę „Kiaulių įlankos“ avantiūros dalyviai – JAV CŽV organizuoti kontrrevoliuciniai būriai, parengti ir apginkluoti, kad nuverstų tuometę revoliucinę Kubos vyriausybę ir grąžintų buvusią buržuazinę valdžią, kuriai vadovavęs diktatorius F. Batista.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą