Ernestas Če Gevara. Jauniesiems komunistams

Sueina lygiai 90 metų, kaip 1928 m. birželio 14 d. Argentinoje gimė žymus Lotynų Amerikos revoliucionierius, legendinis kovotojas už komunizmą – Ernestas Če Gevara (1928-1967). Šia garbinga proga siūlome paskaityti Če Gevaros kalbą 1962 m. spalio 20 d. Kubos komjaunimo suvažiavimui. Ko siekia komjaunimas? Koks žmogus turi būti jaunas komunistas? Į šiuos ir kitus klausimus atsako Če Gevarą, palikdamas daugybę ir šiandienos pažangiam jaunimui aktualių minčių.

JAUNIESIEMS KOMUNISTAMS

Vienas labiausiai pasitenkinimą teikiančių revoliucionieriaus uždavinių – metų eigoje stebėti, kaip ilgainiui formuojasi, kyla ir tvirtinasi Revoliucijos aušroje gimusios institucijos. Malonu matyti virtimą tikrai gyvybingomis ir tarp masių autoritetą turinčiomis institucijomis pradžioje visai nedidelių organizacijų, kurios pamažu keitėsi per kasdienį darbą ir kontaktą su masėmis į galingus šiandieninio revoliucinio judėjimo pasireiškimus.

Nors turėjusi skirtingus pavadinimus bei formas, Jaunųjų Komunistų Sąjunga yra bene tokio pat amžiaus, kaip ir mūsų Revoliucija. Pradžioje ji išaugo iš sukilėlių kariuomenės ir galbūt iš jos gavo savo pavadinimą. Ji buvo sąjungoje su kariuomene veikusi organizacija, turėjusi tikslą įtraukti kubiečių jaunimą į masinius nacionalinės gynybos uždavinius, tuomet buvusiais pačia opiausia ir skubaus sprendimo reikalavusia problema.

Buvusiame sukilėlių kariuomenės Švietimo padaliny užgimė tiek Jaunųjų Sukilėlių Asociacija, tiek Nacionalinė Revoliucinė Milicija. Vėliau šios organizacijos tapo savarankiškos. Pastaroji virto galingo ginkluotų piliečių junginiu, atstovaujančiu visą ginkluotąją liaudį, dirbusią iš vien su kariuomene dėl mūsų apsaugos. Tuo tarpu pirmoji tapo politine kubiečių jaunimo organizacija.

Revoliucijai įsitvirtinant ir mums jau horizonte brėžiantis naujus tikslus, draugas Fidelis pasiūlė pakeisti jaunimo organizacijos pavadinimą. Pokytis išreiškia jos principus. Jaunųjų Komunistų Sąjunga tiesiogiai orientuojasi į ateitį. Jos stuburas – šviesios socialistinės visuomenės ateities vizija. Šioji ateitis slypi prieky, kitoje pusėje perėjos, kurioje stovime dabar, būdami pakeliui į naujos visuomenės pastatymą. Šis kelias veda nuo visiško priklausomumo nuo klasinės diktatūros, per socialistinę visuomenę link mūsų galutinio tikslo: visuomenės be klasių, tobulos visuomenės, visuomenės, kurią jums reikės kurti, orientuoti ir vesti į ateitį.

Šiuo tikslu Jaunųjų Komunistų Sąjunga ir kelia savo simbolius, kurie kartu yra visos kubiečių liaudies simboliai: mokslą, darbą ir šautuvą. Ir ant savo vėliavų jos nariai demonstruoja pagarbą dvejiems labiausiai pavyzdingiems Kubos jaunuoliams, kurie abu tragiškai žuvo prieš pamatydami savo kovos vaisius – Chulio Antonio Melai ir Kamilui Sienfuegosui.[1]

Minėdami savo antrąsias metines šiuo karštligiškos statybos, pastovaus ruošimosi šalies gynybai ir smarkiai pagreitėjusio techninio bei technologinio darbo ir švietimo metu, privalome savęs vis klausti: kas tai yra Jaunųjų Komunistų Sąjunga ir kuo ji turėtų būti?

Jaunųjų Komunistų Sąjungą apibrėžia vienas žodis: avangardas. Jūs, mano draugai, privalote būtų visų judėjimų avangardu: jūs turite būti pirmieji pasiaukosiantys už Revoliuciją, nesvarbu, kokios šios aukos bebūtų, pirmieji moksle ir pirmieji krašto gynyboje.

Šiuos tikslus privalote išsikelti sau ne vien kaip išraišką Kubos jaunimo valios, ne vien kaip institucija paversto didžiųjų masių darbą, o verčiau kaip kasdienius, asmeninius kiekvieno Jaunųjų Komunistų Sąjungos nario uždavinius. Jūsų organizacija – tai raktas, kurio dėka įgyvendinamos Revoliucijos lyderių, mūsų premjero bei iš pačios darbininkų klasės kylančios iniciatyvos. Kad paremtų ateities veiksmus, visos šios iniciatyvos privalo virsti tiksliomis direktyvomis ir aiškiomis idėjomis.

Jei po pirminio akstino nėra jokios organizacijos, idėjos praranda savo jėgą, puola į rutiną ir konformizmą, o galiausiai telieka ne daugiau, kaip prisiminimu.

Aš jus įspėju, nes jau per šį trumpą, nors labai turtingą mūsų Revoliucijos laikotarpį spėjo sužlugti daugybė didžių iniciatyvų būtent dėl jų išlaikymui ir įvykdymui būtino organizacinio aparato nebuvimo.

Tuo pačiu kiekvienas iš jūsų privalo atminti, kad būti komjaunuoliu, priklausyti Jaunųjų Komunistų Sąjungai – tai ne valstybės ar Revoliucijos jums teikiama paslauga. Priklausyti Jaunųjų Komunistų Sąjungai naujojoje visuomenėje turėtų būti didžiausia jaunuolio garbe. Tai turėtų būti garbė, už kurią jis kovotų, kurią jis gintų kiekvieną savo gyvenimo minutę. Kartu yra garbė išsilaikyti ir būti asmeniškai pripažintam didžiuoju Jaunųjų Komunistų Sąjungos vardu.

Taip mes žengsime dar sparčiau – priprasdami mąstyti kaip vieningas vienetas, dirbdami pagal darbininkų ir mūsų aukščiausiųjų vadovų keliamas iniciatyvas, tuo pačiu visuomet elgdamiesi kaip savo pačių veiksmais, savo ir savo organizacijos vardo garbe pastoviai besirūpinantys asmenys.

Po daugelio metų galėsime atsisukti atgal ir apžvelgti savo darbų rezultatus. Jaunųjų Komunistų Sąjungos gyvenime jau būta didžių laimėjimų. Vienas svarbiausių ir įspūdingiausių – jos indėlis į mūsų krašto gynybą.

Jaunuoliai, kurie pirmieji – kai kurie iš jų – įkopė į Turkino viršūnes[2], kurie įsitraukė į karines organizacijas, visi, ėmęsi ginklo pavojaus momentu, buvo pasirengę apginti Revoliuciją visur, kur tebuvo galimas priešo įsiveržimas ar veiksmas.

Plaja Chironos jaunimas turėjo garbę ginti mūsų Revoliuciją, ginti per mūsų pasiaukojimą sukurtąsias institucijas, per ilgametę ištisos liaudies kovą pasiektus laimėjimus.[3] Plaja Chironoje per septyniasdešimt dvi mūšio valandas buvo išsaugota visa mūsų Revoliucija.

Priešas ketino pasidaryti pliaže placdarmą su oro uostu, kuris būtų buvęs pakankamai stiprus vykdyti agresiją po visą mūsų teritoriją; negailestingai ją bombarduoti; paversti mūsų gamyklas pelenais; sunaikinti mūsų susisiekimo priemones; sugriauti mūsų žemės ūkį; žodžiu – sėti chaosą mūsų šalyje. Ryžtingi liaudies veiksmai šį imperialistų bandymą sudorojo vos per septyniasdešimt dvi valandas.

Šlovę pelnė dar vaikais buvę jaunuoliai. Šiam didvyriškam jaunimui atstovauja ir kai kurie šiandien čia esantys; kiti nors paliko savo vardus atminčiai, kaip įkvėpimą naujiems mūšiams bei herojiškiems žygiams.

Kuomet mūsų šalies gynyba buvo pirmutiniu mūsų uždaviniu, jaunimas buvo drauge. Šiandien gynyba lieka tarp pirmųjų mūsų pareigų. Tačiau turine nepamiršti Jaunųjų Komunistų Sąjungą vedančios maksimos išreikštos tikslų vienybės: negali būti jokios gynybos, paremtos vien ginklais. Verčiau turime ginti savo šalį savo darbu kurdami ir auklėdami naujus techninius darbuotojus, kurie ateinančiais metais didintų jos augimą. Esamu metu šis uždavinys įgyja milžinišką reikšmę, ne mažesnę kaip ginklų.

Iškilus gynybos problemoms, jaunimas į jas atsakė. Jaunieji kariai atsakė į Revoliucijos šaukimą ir užplūdo visus šalies kampus. Todėl po kelių mėnesių sunkios kovos – kurioje būta ir Revoliucijos, ir švietimo kankinių – mes sugebėjome paskelbti Amerikai apie naują situaciją: Kuboje neraštingumas buvo panaikintas.

Mokytis visais lygmenimis iki šiol lieka vienu iš jaunimo uždavinių. Mokslas kartu su darbu, kaip jaunųjų studentu atveju, kurie Orientėje nuiminėja kavos derlių, naudodami savo atostogų laiką ne vien mūsų šalies užsienio prekybai, bet ir mūsų pačių kasdieniam vartojimui svarbiam reikalui. Šis darbas panašus į neraštingumo panaikinimą. Tai yra pasiaukojantis darbas, kurį atlieki džiugiai, eidamas iš vien su kitais studentais į šalies kalnus skleisti mūsų revoliucinės žinios.

Šie darbai ypač svarbūs, nes komjaunuoliai jais ne vien duoda, bet ir gauna. Kai kuriais atvejais jie netgi gauna daugiau, nei duoda, įgydami naujas patirtis. Jie mokosi iš naujų žmogiškų ryšių teikiamo patyrimo. Laukuose jie iš valstiečių sužino apie atokiausių vietovių gyvenimą ir darbus, apie viską, ko reikia, norint pakelti šiuos regionus į mūsų labiau gyvenamų provincijų bei miestų lygį.

Komjaunuolis įgauna revoliucinį patyrimą ir revoliucinę brandą. Atliekantys pedagoginį darbą, arba renkantys kavą kartu su liaudimi, kuriai ir atvyko padėti, iš tiesų gauna – aš jums prisiekiu – žymiai daugiau, nei atiduoda, nors duoda tikrai nemažai.

Tai yra pats geriausias auklėjimas komunizmui besirengiančiam jaunimui: auklėjimas, per kurį darbas nustoja buvęs bjauria mintimi, kaip kad kapitalistiniame pasaulyje, ir tampa malonia visuomenine pareiga. Į jį įsitraukiama su džiaugsmu, skambant revoliucinėms dainoms broliškos draugystės ir visapusiškai įkvepiančių žmogiškų santykių fone.

Dar daugiau, Jaunųjų Komunistų Sąjunga padarė žymią pažangą savo organizacijoje. Esama didelio skirtumo tarp silpnučio embriono, kuris prasidėjo kaip sukilėlių kariuomenės priedėlis, ir tarp organizacijos, kokia ji yra dabar. Visur, kiekviename darbo centre, kiekviename administraciniame organe, kur tegalima pasitarnauti – ten esti ir Revoliucijai dirbančių komjaunuolių. Ši organizacinė pažanga laikytina dar vienu svarbiu Jaunųjų Komunistų Sąjungos laimėjimu.

Ir visgi, bičiuliai, žengiant šiuo sunkiu keliu būta daugybės problemų, sunkumų bei grubių klaidų, kurias mums ne visada pavykdavo ištaisyti. Yra akivaizdu, kad Jaunųjų Komunistų Sąjunga, kaip jaunesnė visuomeninė organizacija ir mažasis Suvienytųjų Revoliucinių Organizacijų brolis, visuomet turėtų pagarbiai įsiklausyti į patyrusiuosius, mokytis iš daugiau visose revoliucinio veikimo srityse nuveikusių kolegų.

Bet jaunimas turi ir kurti. Nekuriantis jaunuolis iš tiesų yra anomalija. Jaunųjų Komunistų Sąjungai yra pritrūkę kūrybiškos dvasios. Jos būta perdėm klusnios, pagarbios ir nepakankamai pasiryžusios dorotis su savomis problemomis.

Šiandien visa tai keičiasi. Mūsų draugas Choelis mums kalbėjo apie darbų Granchose pradžią. Štai jums ir pavyzdžiai, kaip pradėti atitrūkti nuo absurdišku tampančio visiško priklausomumo nuo senosios kartos, kaip mąstyti sava galva.

Tiesa – tiek mes, tiek mūsų jaunimas kartu su mumis, gydomės nuo, laimei, per ilgai neužsitęsusios ligos, smarkiai prisidėjusios prie mūsų atsilikimo ideologiniame Revoliucijos vystymesi. Mes visi gydomės nuo ligos, kurios vardas – sektantiškumas.

Prie ko mus privedė sektantiškumas? Prie mechaniškų imitacijų, formalių analizių ir atotrūkio tarp vadų ir masių. Taip buvo netgi mūsų vyriausybėje, kas tiesiogiai atsispindėjo ir Jaunųjų Komunistų Sąjungoje.

Jei mes – dezorientuoti sektantiškumo reiškinio – nesugebėjome suprasti liaudies balso, esančio išmintingiausiu ir geriausiai orientuojančiu iš visų balsų; jei mes nesugebėjome priimti liaudies bruzdėjimo ir paversti jį konkrečiomis idėjomis ir tiksliomis direktyvomis, tai reiškia, kad buvome nepasirengę duoti direktyvas ir Jaunųjų Komunistų Sąjungai. O kadangi jos būta absoliučiai priklausomos ir itin paklusnios, Jaunųjų Komunistų Sąjunga plūduriavo lyg valtelė, atitrūkusi nuo didžiojo laivo, kuris ir pats buvo nukrypęs nuo kurso.

Jaunųjų Komunistų Sąjunga tesugebėjo rengti menkutes iniciatyvas, kurios virsdavo šabloniškais lozungais idėjinio gilumo stokojusiuose mitinguose.

Draugas Fidelis griežtai iškritikavo jų ekstremizmą bei lozungus. Viskas, ką Fidelis kritikavo, ką jau gerai žinote, atspindėjo tą pačią mūsų Revoliuciją slėgusią ligą.

Mes iš tos stadijos jau išėjome. Ją visiškai panaikinome. Vis dėlto, mūsų organizacijos žengia pirmyn kiek lėčiau, nei mes patys. Tai kaip liga, sukelianti sąmonės netekimą. Ligai pasitraukus, smegenys vėl dirba sąmoningai, bet kitos kūno dalys ne iš karto pajėgia koordinuoti savo judesius. Pirmosiomis dienomis pakilus iš lovos dar būna netvirta eisena, kol pamažu įgaunamas naujas tikrumas. Link jo ir einame.

Todėl, kad toliau žengtume link pasveikimo, privalome apibrėžti ir objektyviai išanalizuoti visas savo organizacijas. Kad nesusmuktume ir nepargriūtume, privalome žinoti, kad vis dar einame neaiškiu žingsniu. Privalome pažinti savo silpnybes, kad jas ištaisytume ir įgytume daugiau jėgų.

Minėtasis iniciatyvos stygius yra pasekmė to, kad ilgą laiką nesupratome masines organizacijas varančios dialektikos. Mes užmiršome, kad organizacijos, kaip Jaunųjų Komunistų Sąjunga, negali būti paprasčiausias vykdomasis organas, ar kažkas, tiesiog siunčiąs direktyvas apačioms be jokio grįžtamojo ryšio.

Manyta, kad Jaunųjų Komunistų Sąjunga, kaip ir visos Kubos organizacijos, rėmėsi vieninga linija: linija, leista iš viršaus į apačią, bet stokojusi kabelio grįžtamajam ryšiui iš apačios į viršų. Tuo tarpu reikėjo abipusio ir pastovaus keitimosi patirtimis, idėjomis ir direktyvomis, kuris būtų orientavęs mūsų jaunimo darbą. Tuo pačiu toksai apsikeitimas būtų leidęs pastebėti silpniausias darbo vietas.

Mes matome, kaip net šiandien mūsų jaunimas, kone lyg romantiniai herojai, šimtąkart atiduotų gyvybę už Revoliuciją, kaip jie masiškai žygiuoja, pašaukti į bet kurį konkretų einamąjį uždavinį. Tačiau kartais jie praleidžia darbus – tai dėl komjaunimo susirinkimo, ar nuėję vėliau miegoti po kokios naujos komjaunimo iniciatyvos aptarimo, arba net tiesiog neina į darbą be jokios tikros priežasties.

Matydamas savanoriško darbo brigadą pamanai, kad joje bus pilna komjaunuolių; dažnu atveju jų nebūna nei vieno. Vadovas išėjęs į susirinkimą, kažkas susirgo, o dar kažkas net nebuvo informuotas. Rezultatas būna toks, kad tasai pamatinis nusistatymas, avangardinis liaudies nustatymas, visus jaudinančio ir įkvepiančio gyvo pavyzdžio, kokia būta Plaja Chironos jaunuolių – šis nusistatymas lieka praktiškai nevykdomas. Reikalo rimtumas, kuris būtinas šiandienos jaunimui įvykdyti savo didžiuosius uždavinius, kurių didžiausias – socialistinės visuomenės pastatymas – neatsispindi konkrečiuose darbuose.

Esama milžiniškų silpnybių ir yra būtina ties jomis dirbti – dirbti ties organizacija, nurodant silpnuosius taškus, taisytinas vietas; kiekvienam dirbti su savimi, jog aiškiai sava sąžine suprastum, kad niekas negali būti geru komunistu, jei temąsto apie Revoliuciją pasiaukojimo, kovos ar herojiškų veiksmų akimirkomis, akimirkomis, leidžiančiomis pakilti virš paprasto ir įprasto. Savo darbe liekantis vidutiniu, ar mažiau kaip vidutiniu, geru komunistu niekad nebus.

Kaip tai įmanoma, kai jūs jau vadinatės Jaunaisiais komunistais, vardu, kurio mes, kaip vedančioji organizacija ir partija, iki šiol dar neturime? Jums paskirta kurti ateitį, kurioje darbas bus didžiausia žmogaus garbe, kurioje darbas bus visuomeninė pareiga, o kartu tikras žmogaus malonumas ir didžiausias kūrybinis aktas. Kiekvienas privalo būti suinteresuotas tiek savo, tiek kitų darbu, tiek visuomenės kasdiene pažanga.

Kaip gali būti, kad jūs, jau turėdami šį vardą, vengiate darbo? Yra kažkoks stygius – organizacijos, įkvėpimo, darbo; trūkumas, kuris neabejotinai žmogiškas. Kiekvienas iš mūsų – kiekvienas, manau – labai mėgsta išsiskirti su gyvenimo monotonija, kartas nuo karto galėdamas pajusti savo asmeninę vertę ir savąją vertę visuomenėje.

Galiu įsivaizduoti pasididžiavimą tų mūsų draugų, kurie, pavyzdžiui, gynė savo tėvynę nuo jankių lėktuvų matydami, kaip jų šoviniai pasiekė taikinį. Tai džiaugsmingiausia akimirka žmogaus gyvenime. Jis niekad jos neužmiršta. Neužmirš jos ir įvykį pergyvenę jo draugai.

Bet mes taip pat privalome ginti savo Revoliuciją – tą, kurią nešame kiekvieną dieną. Kad ją apgintume, privalome ją kurti ir tvirtinti tuo darbu, kurio jaunimas šiandien nemėgsta, arba bent laiko toli gražu ne pirmiausia savo pareiga. Jaunimas išlaiko senąjį požiūrį į darbą, kapitalistinio pasaulio požiūrį į darbą, t. y. požiūrį, kad darbas, nors ir yra pareiga bei būtinybė, lieka liūdna pareiga, nelaiminga būtinybe.

Kodėl taip nutiko? Nes mes dar nesuteikėme darbui jo tikrosios prasmės. Mes nesugebėjome apjungti darbininko su jo darbo objektu. Ir tuo pačiu mes dar nedavėme darbininkui suprasti jo kasdien atliekamo kūrybinio akto svarbos.

Darbininkas ir mašina vis lieka dviem skirtingais ir priešingais dalykais. Privalome rūpintis šia situacija, kad suformuotume naujas kartas žmonių, kurie būtų kuo labiausiai suinteresuoti savo darbu. Jie žinos, kaip savo darbe rasti pastovų ir vis kintantį naujų emocijų šaltinių, kaip darbą padaryti kažkuo kūrybiška, kažkuo visiškai nauja.

Mat čia ir yra pati silpniausia mūsų Jaunųjų Komunistų Sąjungos vieta – aš tai jau pabrėžiau. Į šio jubiliejaus džiaugsmą aš jau spėjau įlieti lašelį kartėlio, kad, palietęs jautrią vietelę, priversčiau jaunimą sureaguoti.

Šiandieną praleidome susirinkime, kuriame diskutavome apie lenktyniavimą ministerijoje. Dauguma jūsų tikriausiai jau spėjote aptarti ir lenktyniavimą savo darbo centruose ir būsite perskaitę gan ilgą tuo klausimu plintantį rašinį. Bet kas gi, draugai, yra toji lenktyniavimo problema? Problema yra ta, kad lenktyniavimo raštais nesudiriguosi, nesureguliuosi, nesutvarkysi ir rėmų jam nesukursi. Taisyklės ir modelis būtini tik vėliau, jau lenktyniaujančių entuziastingų žmonių darbo palyginimui.

Dvejiems draugams pradėjus lenktyniauti, kiekvienam dirbant prie mašinos, ilgainiui pajuntamas poreikis kriterijams nustatyti, kuris iš jų pagamina daugiau produkto, kiek nudirba valandų, kokioje būklėje palieka mašiną ir t. t. Bet jei turime reikalą ne su dviem draugais, kuriems skiriami jų pačių pageidaujami standartai, bet su dviem kitais, kurie tiesiog skaičiuoja minutes iki išėjimo namo – kokia tada nauda iš tų reguliacijų?

Daugeliu atvejų būna taip, kad dirbame su standartais ir kuriame struktūras dar net neegzistuojantiems dalykams. Tačiau rėmams reikalingas turinys, o reguliacijų paskirtis tokiais atvejais turėtų būti apibrėžti bei apriboti jau esamą situaciją. Reguliacijos turėtų pačios išaugti iš socialistinio lenktyniavimo su trykštančiu entuziazmu visuose Kubos darbo kolektyvuose. Ir visgi, užklausdavęs šių kolektyvų susirinkimų, kodėl pas juos nėra Komjaunimo sekretoriaus ir kiek jis kartų apskritai lankęsis, sužinodavau, kad jis būdavo apsilankęs po keletą sykių, bet atskiri komjaunuoliai nedalyvaudavo.

Tokių gamintojų susirinkimų eigoje aptarinėdami šias bei kitas problemas komjaunuoliai, kaip branduolys, o kartu ir Moterų Federacija, ir Gynybos bei Sindikato Komitetai natūraliai pajunta entuziazmą. Arba – mažų mažiausiai – prisipildo vidinės kaitros, kartėlio ir troškimo tobulėti, troškimo parodyti, kad jie sugeba padaryti, kas dar nebuvo padaryti – motyvuoti liaudį. Tuomet greitai kiekvienas pasišvenčia siekti lenktyniavimo visuose įstaigos lygmenyse, o jai susikūrus, išdiskutuoti visus lenktyniavimo aspektus, sugrįžti po dvejų savaičių ir pristatyti pasiektą faktą, visai įstaigai lenktyniaujant.

Tai yra mobilizacija. Žmonės jau būna supratę ir vidumi pajutę – nes kiekvienas iš tokių draugų yra didis – kad jų darbe būta kažko silpno. Jie pajunta įžeistą orumą ir ryžtasi spręsti problemą. Štai kaip tai turėtų būti daroma. Atmenant, kad darbas – tai pats svarbiausias dalykas. Atleiskite man, jei aš vėl ir vėl akcentuoju šį momentą, bet tiesa yra ta, kad be darbo nieko nebūna. Visi pasaulio turtai ir visos žmonijos vertybės yra ne kas kita, kaip sukauptas darbas. Niekas be jo negali egzistuoti. Be papildomo darbo, kuris vykdomas kuriant naujus perteklius naujoms gamykloms bei socialinėms instaliacijoms, šalis tiesiog negalėtų žengti į priekį. Kad ir kokios stiprios bebūtų mūsų armijos, tuomet vis tiek augtume lėtai. Privalome nuo to atitrūkti, atitrūkti nuo senų klaidų, iškelti jas į viešumą, visur jas analizuoti, o paskui ištaisyti.

Aš dabar noriu jums, draugai, pristatyti savo, kaip Suvienytųjų Revoliucinių Organizacijų atstovo, viziją, koksai turėtų būti komjaunuolis. Pažiūrėsime, ar visi dėl to sutinkame.

Manau, kad pirmiausiai komjaunuolis turėtų jausti garbę tokiu būdamas: garbę, skatinančią jį parodyti pasauliui, kad jis yra komjaunuolis. Jis šios garbės nelaiko paslapty ir nesumenkina iki formulių, bet jaučiasi įkvėptas ją demonstruoti, nes tai – jo orumo simbolis.

Štai kas turi būti būdinga komjaunuoliui. Kartu turėtų būti didis jautrumas visoms problemoms, jautrumas neteisybei; savarankiška dvasia, kada tik iškyla kas neteisinga – nesvarbu kas ką apie tai bešnekėtų; siekimas išsiaiškinti viską, kas dar nesuprasta; karas prieš bet kokį formalizmą; pastovus atvirumas naujoms patirtims, atitikimas didžiam jau daugelį metų socializmo keliu žengiančios žmonijos patyrimui; konkrečių mūsų šalies sąlygų, Kuboje egzistuojančių realijų įsisąmoninimas; kad kiekvienas iš mūsų mąstytų – kaip pakeisti tikrovę, kaip ją pagerinti.

Jaunasis komunistas turėtų būti pasiryžęs visur būti pirmas, kovoti, jog būtų pirmas ir jaudintis, kai užima bet kurią kitą vietą; kovoti, kad būtų geresnis. Žinoma, ne kiekvienas gali būti pirmas, tačiau gali būti tarp pirmųjų – avangarde. Jis turi ryžtis būti gyvu pavyzdžiu draugams, kurie nepriklauso komunistinėms jaunimo organizacijoms; būti pavyzdžiu ir vyresniems žmonėms. Praradusieji tikėjimą gyvenimu ir tam tikrą jaunatvišką entuziazmą visuomet gali būti veikiami įkvėpimo ir gero pavyzdžio. Štai ir dar vienas uždavinys komjaunuoliams.

Kartu su tuo reikalinga didi pasiaukojimo dvasia – pasiaukojimo dvasia, skirta ne vien herojiškoms dienoms, bet kiekvienai akimirkai. Turi aukotis, kad padėtum draugui su jo mažais darbeliais, kad jis užbaigtų savo darbą ar mokslus, kad jis galėtų tobulėti visais įmanomais būdais. Visada turi būti atidžiu tave supantiems žmonėms.

Tai reiškia, kad kiekvienas komjaunuolis privalo būti iš esmės žmogiškas – toks žmogiškas, kad geriausiai reaguotų į kitus žmones, iškeltų tai, ką geriausia turi žmogus darbu, mokslu ir pastoviu solidarumu su savo tauta bei visomis pasaulio tautomis. Jis privalo maksimaliai išvystyti savo jautrumą, kad išgyventų sielvartą dėl neteisybės nors ir kitame pasaulio gale, bet jaustųsi pakylėtas, kada ten pat iškeliama nauja laisvės vėliava.

Jauno komunisto negali riboti teritorinės sienos; jis privalo vykdyti proletarinį internacionalizmą, jausti jį kaip savą. Jis privalo atminti, kaip atmename visi mes, siekiantys būti komunistais Kuboje, kad jis yra tikras ir įkvepiantis pavyzdys visai mūsų Amerikai. Dar daugiau nei Amerikai – jis yra pavyzdžiu kitoms pasaulio šalims, kituose žemynuose kovojančioms prieš kolonializmą ir neokolonializmą, prieš imperializmą, prieš bet kokią neteisingų santvarkų prievartą. Jis visuomet privalo atminti, kad mes esame įžiebtas fakelas, kad mes esame toks pat pavyzdys pasauliui, kaip kiekvienas iš mūsų asmeniškai yra Kubos liaudžiai. Mes esame tas veidrodis, kuriame visos Amerikos tautos, visos už savo laisvę kovojančios pavergtojo pasaulio tautos galėtų pamatyti save. Ir mes privalome būti verti šio pavyzdžio. Kiekvieną valandą, kiekvieną minutę privalome būti to verti.

Štai koks, mūsų galva, turėtų būti jaunas komunistas. Ir jei mums sakys, kad esame romantikai, kad esame užsispyrę idealistai, mąstantys apie tai, kas neįmanoma, jog neįmanoma tarp liaudies masių rasti beveik archetipiško žmogaus – privalome tūkstantį kartų atsakyti, kad galime. Taip, galime. Mes žinome kaip faktą, kad tauta gali toliau žengti į priekį, kratytis žmogiška menkyste, kaip kad darome mes šiuos keturis Revoliucijos metus. Tauta gali tobulintis, kaip mes visi patys tobulėjome, diena iš dienos griežtai suvedinėdama sąskaitas su visais atsiliekančiais ir nepajėgiančiais žygiuoti pagal Kubos Revoliucijos ritmą. Taip, draugai, privalo būti, taip turi būti, ir taip bus. Taip bus, nes jūs esate komjaunuoliai – tobulos visuomenės kūrėjai, žmonės, kuriems lemta pasaulyje, panaikinusiame visa, kas sena ir išsigimę, visa, kas atstovauja visuomenę, kurios pamatai ką tik sugriauti ir galiausiai išnyks amžinai.

Kad tai pasiektume, mes visi privalome dirbti kasdien, dirbti link savo pačių vidinio tobulėjimo, stiprinti savo žinias ir plėsti savo supratimą apie mus supantį pasaulį. Mes turime domėtis ir mokytis bei gerai susipažinti su dalykų priežastimis; turime didžiąsias žmonijos problemas jausti ir išgyventi kaip savas.

Tada, duotu metu eilinę dieną, kažkada po daugybės metų – jau būdami daug paaukoję, tiesa, gal ir patys atsidūrę ties sunaikinimo slenksčiu – gal netgi regėję sunaikintas mūsų gamyklas, o paskui jas atstatę; matę daugybės mūsų mirtis, bet paskui atstatę viską, kas buvo sugriauta; po viso šito – vieną gražią dieną – beveik to nepastebėdami, mes kartu su kitomis pasaulio tautomis būsime sukūrę mūsų idealą – komunistinę visuomenę.

Draugai, kalbėti jaunimui yra labai didelis uždavinys. Čia jauti troškimą perteikti daugybę dalykų, kuriuos jaunimas ir taip jau suvokia. Esti daug ko, ką norėčiau pasakyti apie mūsų siekius ir troškimus; apie kaip, deja, daugybė jų griūna susidūrę su kasdiene tikrove ir kaip paskui mes pradedame iš naujo; apie silpnumo akimirkas ir kaip kontaktas su liaudimi – su liaudies idealais ir tyrumu – uždega mus atnaujinta revoliucine aistra.

Yra daug apie ką galėtume kalbėti. Bet mes taip pat privalome vykdyti savo pareigas. Ir aš pasinaudosiu šia proga jums paaiškinti, jei norite, kodėl taip piktavališkai jus palieku. Palieku jus, nes išeinu atlikti savo pareigos, kaip savanoris tekstilės gamykloje. Mes lenktyniaujame su grupėmis dviejose kitose tekstinės gamyklose.

Noriu jums pasakyti atvirai, kad Pramonės ministerija lenktynėse yra paskutinė, kad mes turime labiau pasistengti pastoviai daryti pažangą, jog išpildytume sau patiems duotą pažadą būti geriausiais. Mes siekiame būti pirmaisiais, nes būti paskutiniais socialistiniame lenktyniavime – skausminga.

Situacija tiesiog tokia, kad tas pat nutiko čia, kaip yra nutikę ir daugeliui jūsų. Lenktyniavimo būta šalto, kažkiek dirbtinio – ir mes net nežinojome, kaip sueiti į tiesioginius ryšius su pramonės darbininkų mase. Rytoj turėsime susirinkimą šiems klausimams aptarti ir jiems išspręsti, ieškoti sąjungos, atrasti bendrą kalbą ir visišką tapatumą tarp tos pramonės ir mūsų, ministerijos darbuotojų. Pasiekę tai, ką siūlome, neabejoju, kad ženkliai padidinsime gamybą ir sugebėsime bent garbingai kovoti už aukščiausias vietas.

Bet kuriuo atveju apie susirinkimo rezultatus papasakosiu jums kitąmet. Iki tada.

Šaltinis: Venceremos! The speeches and writings of Che Guevara. V., 1969, p. 300-313.

---

[1] Chulio Antonio Mela (1903-1929) – kubiečių komunistas, vienas iš komunistinio judėjimo Kuboje pradininkų, nužudytas tuometės buržuazinės valdžios nurodymu. Kamilas Sienfuegosas (1932-1959) – partizaninio karo Kuboje dalyvis, vienas artimiausių Gevaros ir F. Kastro bendražygių, žuvo lėktuvo katastrofoje. 
[2] Pik Turkino – aukščiausias kalnas Kuboje (1,974 km). 
[3] Plaja Chirona – pajūrio kaimas Kuboje, kurį 1961 m. balandžio 17 d. išsilaipinimui buvo pasirinkę „Kiaulių įlankos“ avantiūros dalyviai – JAV CŽV organizuoti kontrrevoliuciniai būriai, parengti ir apginkluoti, kad nuverstų tuometę revoliucinę Kubos vyriausybę ir grąžintų buvusią buržuazinę valdžią, kuriai vadovavęs diktatorius F. Batista.