Šimašiaus komisija reikalauja nuversti Cvirkos paminklą

Jau kuris laikas, kaip negerbiamas Vilniaus meras, į korupcijos liūną įklimpusio Liberalų sąjūdžio vienas iš šulų, R. Šimašius, lieja tulžį ant mieste stovinčių paminklų Tarybų Lietuvos kūrėjams, lietuvių literatūros klasikams: S. Nėriai ir P. Cvirkai. Anot Šimašiaus, sostinėje jiems – ne vieta. Mat reikia kratytis „sovietinio šleifo“ – nesvarbu, ką bemanytų patys miestiečiai.

Kaipgi? Labai paprastai. Štai dar 2015-ųjų vasarą buvo pašalintos garsiosios Žaliojo tilto skulptūros. Kad dauguma miestiečių (beveik 80%!) griežtai tam prieštaravo – Šimašiui buvo nė motais. „Patriotizmas“ gi – reikia nugriauti baisiuosius „totalitarinius stabus“, o vietoje jų modernius, europietiškus vamzdžius palikti... Ir ką – skulptūrų nebėra.

Bet šito liberaliajam merui dar buvo maža. Reikėjo eiti toliau. Juk pačiame miesto centre nuo 1959-ųjų stovi paminklas rašytojui visuomenininkui, pirmojo lietuvių satyrinio romano („Frank Kruk“) autoriui, nacionalinės kultūros genijui, pažangiosios visuomenės pasididžiavimui – P. Cvirkai. Bolševikas, taigi – blogas. Pašalinti.

Taip ir nusprendė paties Šimašiaus inspiruota Vilniaus savivaldybės „Atminties kultūros darbo grupė“ su konservatore (ar reikia stebėtis?!) P. Kuzmickiene priešaky. Esą, Cvirka rėmė „sovietinę okupaciją“, aktyviai dalyvavo naujosios santvarkos įtvirtinime, todėl nusipelnąs visuotinio pasmerkimo, o jam dedikuotam paminklui – ne vieta sostinės centre.

Tuo būdu klausimas dėl P. Cvirkos paminklo pašalinimo bus tiesiogiai perduodamas Vilniaus miesto tarybos svarstymui. Panašu, kad Cvirkos nuvertimas, greta Žaliojo tilto išniekinimo, nekalbant apie Lukiškių aikštės išdarkymą ar eilę įdomių „atnaujinimo darbais“ dangstytų, „švogeriškais“ ryšiais persisunkusių aferų statybos projektų srityse ir bus pono Šimašiaus, mero liberalo, palikimas Vilniaus miestui.

Dėl S. Nėries paminklo, kaip ir gimnazijos, tuo tarpu, prieita kiek „minkšesnių“ išvadų. Esą dėl pavadinimo mokymo įstaiga galėsianti spręsti pati, tuo tarpu paminklo esama „ne ideologinio“, todėl jam bus galima toliau stovėti vietoje. Fabijoniškėse esančios L. Giros gatvės taip pat nuspręsta kol kas neliesti. Palikti po senovei.

Apdergti, paniekinti, galiausiai iš istorinės atminties ištrinti didžiuosius mūsų tautos šviesulius, paskyrusius savo gyvenimus liaudžiai, josios reikalų tarnybai – tai vienas pagrindinių lietuviškųjų buržujų, „patriotų“ klikos vedamos „istorijos politikos“ tikslų. Praplauti smegenis, suklastoti istoriją, kad iškreipus supratimą apie praeitų, būtų neįmanoma realiai susigaudyti dabartyje.

Šia linkme dirba Šimašius su Ko. Liberalai, konservatoriai, ateitininkai, nacionalistai. Visi kartu – iš vien. Bet ko dar tikėtis? Jie visi – valdančiosios buržujų klasės tarnai, politinės marionetės. Kitaip ir būti negali. Ir nors paminklo likimas miesto tarybos rankose, visgi tikėtina, kad jis bus nuverstas.

Bet nenusivilkime. Cvirkos paminklą galima nuversti. Tuo tarpu didžiojo rašytojo darbai ir idėjos, jo įnašas į Lietuvos kultūrą išlieka tikrajame mūsų liaudies aukso fonde. Jis niekur nedings. Jis liks.

Ir būtent mums, Lietuvos komunistams, pirmiesiems tenka garbingas uždavinys, netgi šventa pareiga Cvirkos darbus skelbti ir populiarinti, daryti prieinamus plačiajai publikai internetinėje erdvėje. Marksistinė biblioteka jau yra. Ir ji auga. Janonio, Gorkio archyvai – greta.

Netruks pasirodyti ir Cvirkos, leisiantis mūsų pažangiai nusistačiusiajam jaunimui betarpiškai susipažinti su jo kūryba, kurioje išreikšta kapitalistinės visuomenės, apskritai nežmoniškumo, socialinės neteisybės kritika, kaip niekada aktuali ir šiandien. Kuri šaukia į kovą už geresnį gyvenimą, už geresnį pasaulį. Belieka dirbti. Nesisielojant, nenukabinant nosies – dirbti ryžtingai ir tikslingai, žinant, kad kas sės, tas kažkada ir pjaus.

Parašė: Juozas Mickevičius