Lietuvos realybė: nori žodžio laisvės – sėsi į kalėjimą

P. Masilonis teisme

Ketvirtadienį, balandžio 12-ą dieną, Vilniaus apylinkės teisme prasidėjo teisėjos Eglės Gruodienės ir prokuroro Rolando Jurkevičiaus vedamas teismo procesas prieš ilgametį publicistą, leidyklos „Mūsų gairės“ direktorių Povilą Masilionį, kuriame jis pagal 170-2 BK str. kaltinamas, neva „šiurkščiai menkinęs“ 1991-ųjų sausio 13-ąją dieną įvykdytą „sovietų agresiją“. Daugiatūkstantinė bauda ar net įkalinimas iki dvejų metų – štai kuo gresia Masilioniui. Ką jis padarė?

Dar 2016-aisiais metais Lietuvą pasiekė skandalingai sutikta žinia apie rusų žurnalistės G. Sapožnikovos knygą „Kas ką išdavė?“, kurios pagrindinė tema – Tarybų Sąjungos sugriovimas ir dramatiški to meto įvykiai Lietuvoje, tame tarpe ir tragiškoji sausio 13-oji. Knyga – interviu rinkinys, tarp kurių ir pokalbiai su M. Burokevičiumi, J. Jermalavičiumi bei kitais istoriniais veikėjais, kurių pateikiamos mintys bei faktai leidžia į problemą pažvelgti visai kitu, nei oficialiųjų rūmų istorikų bei landsberginių „patriotų“ rodomu kampu.

Iš šio kampo duodama versija garsiai suabejoti mūsuose laikoma kriminaliniu nusikaltimu. Štai 2012-aisiais už panašias „erezijas“ buvo nuteistas A. Paleckis. Tačiau P. Masilionis, matydamas tokią apgailėtiną padėtį, priėjo minties, kad minėtąją temą judinančią Sapožnikovos knygą būtinai reikia padaryti prieinamą plačiajam lietuvių skaitytojui – ko pats ir ėmėsi, ją išversdamas į lietuvių kalbą ir 2017-ųjų pradžioje išleisdamas pavadinimu „Išdavystės kaina“.

Apie šį leidinį ir sukasi visa baudžiamoji byla. Mat tais pačiais 2017-aisiais po to, kai eilė knygynų dėl šaly galiojančio cenzūros režimo atsisakė paimti prekybon minėtosios knygos lietuvišką tiražą, kovo 8-ąją dieną įvyko eilė kratų, pradedant „Mūsų gairių“ patalpomis, kuriomis siekta konfiskuoti visus egzempliorius. Kratas sekė beveik metus trūkusi tyla, kurią nutraukė šią žiemą P. Masilioniui pareikšti kaltinimai pažeidus 170-2 BK str.

Tuo būdu prieš jį iškeltoji byla pasireiškia kaip savotiška anksčiau buvusio A. Paleckio proceso tąsa. Reikalo esmė, greta iš VSD tikriausiai atėjusios komandos, slypi minėtame BK straipsnyje, kuriame įtvirtinama cenzūra, kriminalizuojant atviras diskusijas TSRS ir LTSR istorijos klausimais. Kas labai aiškiai matėsi ir 2018-ųjų balandžio 12-osios teismo posėdyje.

Konkrečiai – minėtajam prokurorui R. Jurkevičiui perskaičius Masilioniui adresuotą kaltinimą, pastarajam buvo pasiūlyta duoti parodymus. Su kuo jis ir sutiko, pradėdamas atsisakymu samdytis ar imti valstybės siūlomo advokato paslaugas, protestuodamas prieš patį teismo procesą, kaip neteisėtą ir pažeidžiantį pamatines žmogiškąsias teises. Kaltinamasis norėjo duoti parodymus garsiai persaitydamas savo parašytą pareiškimą (ką tik viešai išėjusį pavadinimu „Su lietuviška kilpa ant kaklo“), bet šitai padaryti jam nebuvo leista.

Kaip keistai beatrodytų, Jurkevičius vis nutraukinėdavo P. Masilionį, ne šiaip „kaišiodamas pagalius į ratus“, bet ir uždavinėdamas visiškai politizuotus, su bylos medžiaga jokio tiesioginio ryšio neturinčius, netgi stačiai provokacinius klausimus. Pvz.: ar jis pritariąs knygos autorės (G. Sapožnikovos) pozicijai? Nors aišku, kad už atvirai pareikštą pritarimą – jau garantuotas teistumas. Arba: ką jisai dirbęs 1980-1988-ųjų metų laikotarpiu? – tarp eilučių nurodyta į Masilionio buvimą tuometės LKP CK propagandos ir agitacijos skyriaus darbuotoju. Potekstė daugmaž tokia: štai ką nenaudėlis veikė tada, o dabar tik tęsia darbą,  nevanukreiptą „prieš Lietuvą“... Kad Masilionis, tarp kita ko, kaip tik ir norėjo pasisakyti šiuo bei kitais klausimais, išreikšdamas savo ilgus metus nesikeičiančią pilietinę poziciją, prokurorui buvo nė motais.

Šią poziciją Masilionis aiškiai nurodė, pabrėždamas, kad visada – ir būdamas LKP, ir dabar, pasisakė bei aktyviai veikė už pilnutinę spaudos bei kritikos laisvę, prieš diskusijų esminiais visuomeninio gyvenimo klausimais cenzūravimą. Tiek 1980-aisiais, tiek vadinamosios nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, kuriuo Masilionis atliko garbingą darbą ne tik vadovaudamas leidyklų „Mūsų gairės“ ir „Politika“ veiklai, bet ir eilę metų leidęs kairiosios minties savaitraštį „Opozicija“, buvusiu platforma tiems, kuriuos dabarties šiaudiniai „demokratai“ vis stengiasi stumti į paribį.

Knygos „Išdavystės kaina“ išleidimas – tai šios kryptingos veiklos tąsa, kuriai, panašu, teksią susidurti su ne mažesniu puolimu, kaip anksčiau P. Masilionio vadovaujamos leidyklos paskelbtai šviesaus atminimo rašytojo V. Petkevičiaus (1930-2009) publicistinei kūrybai (2003-ųjų išėjusiam „Durnių laivui“, 2006-ųjų „Durniškėms“ ir 2008-ųjų „Prakeiktiesiems ir pateptiesiems“).

Nei vienas minimų leidinių nepatiko ir negalėjo patikti dabartinės Lietuvos gyvenimo viešpačiams, nes juose pateikiami faktai drąsiai plėšia apsišaukėlių kaukes ir griauna mums primetinėjamus stabus. Dar daugiau, patsai jų leidėjas, P. Masilionis, nurodydamas į 25-ąjį 1992-ųjų Konstitucijos straipsnį, pažymi, kad 170-2 BK str., pagal kurį jis teisiamas, yra savo esme antikonstitucinis, nes reiškia paprasčiausią cenzūrą.

Cenzūra – kiek tai liečia esminius klausimus. Istorinius, idėjinius, socialinius. Galima diskutuoti, ginčytis ar net pulti į atlapus dėl menkniekių, arba dėl kosmetinių esamos santvarkos korekcijų. Bet kelti pamatines problemas, reikšti iš esmės kitą, nei Sistemos, nuomonę, reiškia užribį. Tačiau tiesa, kaip ir yla, iš maišo vis išlenda. Taip ir čia. Nors ne kiekvienas išdrįsta pasakyti, kad karalius yra nuogas. Drąsos užtenka nedaugeliui. Bent pradžioje.

Ir štai kol didžioji dauguma visuomenės, tame tarpe jaunimo, tyli, lyg pelės ramiai sau palindę po šluota, 78-erių metų senolis nebijo atsistoti ir pasakyti taip kai kurių nekenčiamos, bet visgi nenuneigiamos tiesos. Nepaisydamas persekiojimų ir gresiančio teistumo. Ir už tai jis nusipelno didžiausios pagarbos. Bet taip pat norėtųsi paklausti: argi ne gėda teisėsaugininkams? – nors čia klausimas daugiau retorinis.

Iš tiesų gėda turėtų būti ne tik jiems. Gėda – visiems, kurie, supratę, kas pastaruosius 30 metų dėjosi ir iki šiol dedasi Lietuvoje bei pasaulyje, renkasi vergiško nuolankumo, padlaižiavimo elitui, o ne garbingos kovos už tiesą, už teisybę kelią. Ypač jaunimui, nuo kurio, geruoju ar piktuoju, ir priklausysianti mūsų ateitis.

Ar tylėti ir leisti nevaržomą niekšų viešpatavimą – ar visgi prabilti ir pasipriešinti tai šlykščiausio melo ir kreivų veidrodžių karalystei, kuria yra pavirtusi ta mūsų Lietuva? Tokie yra du pagrindiniai keliai. Pastaruoju, rodydamas pavyzdį kitiems, ir eina Masilionis. Eikime juo ir mes.

Kristoferis Voiška
Šaltinis: SLF(m)